Izraelio atsimetimas. – Nr. 1

TAM1897 Q1 33.6Pamokslas, pasakytas 1897 m. kovo 7 d., sekmadienio vakarą Išspausdinta „General Conference Bulletin“, 1897 m. pirmasis ketvirtis, 2 tomas, Nr. 1, p. 33–40.

TAM1897 Q1 33.7Aną vakarą vykusioje pamokoje aš sakiau, kad iki pastarojo meto niekada nebuvau matęs, kad Septintosios dienos adventistai būtų išleidę dešimties Dievo įsakymų kopiją, išskyrus Bibliją, kuri atitiktų tai, kaip Dievas juos paskelbė. Džiaugiuosi, kad atėjo laikas, kai Septintosios dienos adventistai gali turėti Dievo įstatymo kopiją tokią, kokią Dievas jį davė. Džiaugiuosi, kad brolis Howe išleido Dievo įstatymo kopijas tokias, kokias Dievas jį davė. Ir dabar nebekelkime sau to paties kaltinimo kaip kiti, kad, kreipdamiesi į žmones, praleidžiame dalį Dievo įstatymo.

TAM1897 Q1 33.8Gana aiškiai matyti, kad žmogus, kuris pirmasis išplatino tą Dievo įstatymo kopiją, kuria naudojasi beveik visi kiti, buvo egiptietis. Ten rašoma: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergovės namų.“ Tačiau jis sau pasakė: „Tai netaikoma nei man, nei kam nors iš šiandien gyvenančiųjų; juk mes niekada nebuvome išvesti iš Egipto.“ Tai buvo skirta tik žydams. Todėl jis tą dalį praleido ir išspausdino likusią įstatymo dalį, taip pateikdamas pasauliui iškraipytą įstatymo kopiją, kurią pats Viešpats davė. Taip jis sudarė įspūdį, kad vienintelis dokumentas, kurį Viešpats kada nors paskelbė iš dangaus, prasideda nenurodant, kas yra jo autorius, net jo nepristatant, o prasideda tiesiog tiesiogiai ir nekonkrečiai: „Neturėk kitų dievų šalia manęs.“ Iš karto gali kilti klausimas: „Kas gi tu esi? Kas čia kalba?“ Na, kai įstatymas priimamas toks, koks buvo duotas, Dievas pats pasako, kas čia kalba. „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergovės namų.“ Štai kas čia kalba; neturėsi kitų dievų šalia manęs, „kuris gali išgelbėti iš Egipto vergovės“.

TAM1897 Q1 33.9Čia svarbi dar viena mintis: kai įstatymas spausdinamas be įvado, kurį ištarė pats Viešpats – kaip paprastai būna lentelėse ir kortelėse – būtina jo pradžioje įrašyti žodžius: „Dievo įstatymas“. Tai rodo, kad žmonės suvokia būtinybę turėti tam tikrą patvirtinimą, kieno tai įstatymas ir kas ištaria šiuos įsakymus. Ir, matydami šią būtinybę, žmonės Dievo įstatymo pradžioje įrašo savo patvirtinimą, kad tai yra Dievo įstatymas.

TAM1897 Q1 33.10Tačiau jei jie tiesiog spausdintų įstatymą taip, kaip jį davė Viešpats, jie turėtų paties Viešpaties patvirtinimą, kad tai yra Dievo įstatymas ir kad būtent Jis pats skelbia šiuos įsakymus. Jis sako: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergovės namų. Neturėsi kitų dievų šalia manęs“, ir t. t. O kai žmonės turės paties Viešpaties patvirtinimą, kad tai yra jo įstatymas, tikrai nebereikės jokio žmogaus patvirtinimo, kad tai yra Dievo įstatymas.

TAM1897 Q1 33.11Argi Viešpaties patvirtinimas, kad tai yra Jo įstatymas, nėra geresnis už bet kurio žmogaus ar visų žmonių kartu patvirtinimą? O kai žmonės atmeta patį Viešpaties patvirtinimą, kad tai yra Jo įstatymas, ir vietoj jo įterpia savo patvirtinimą, ar gali būti aiškesnis pavyzdys, kaip žmonės užima Dievo vietą? O, atmeskime šį savavališką, neprofesionalų darbą; ir priimkime šventąjį įstatymą taip, kaip jį ištarė ir užrašė jo šventasis Autorius! „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergovės namų.“ Amen. Tebūnie taip.

TAM1897 Q1 33.12Turėdamas viską, ką Viešpats pasakė, Dievo įstatymas pasauliui pristato tiek Atpirkėją, tiek Kūrėją. Jis sako visiems žmonėms, kad tas, kuris yra to įstatymo Autorius, tas, kuris ragina žmogų jo laikytis, yra ir Atpirkėjas, ir Kūrėjas. Tai rodo pats įstatymas. O kai jie praleidžia tą dalį, kuri atskleidžia Atpirkėją, nenuostabu, kad jie noriai ir mielai praleidžia tą dalį, kuri atskleidžia žmogaus Kūrėją. Šėtonas visada norėjo atsikratyti Įstatymo ir paslėpti nuo žmonių jo svarbą. Jis pradėjo nuo to, kad iš jo buvo išbrauktas Atpirkėjas; o dabar baigia tuo, kad iš jo išbraukiamas Kūrėjas. Tačiau Viešpats nori, kad žinotume, jog būtent Jis mus išgelbėjo iš Egipto, kad galėtume matyti tiek Atpirkėją, tiek Kūrėją Įstatyme, kurį Jis davė žmogui.

TAM1897 Q1 34.1Dar vienas dalykas. Kai mes su jumis galime pamatyti – ir iš tiesų matome, – kad izraelitai, įžengę į žemę, visai neįžengė į tą žemę, kurią Viešpats jiems buvo numatęs, bet visiškai ją praleido, galime suprasti, koks nusivylimas tai buvo Mozei, kad ten nepateko. Dabar, kai kai kuriems žmonėms atrodo, kad izraelitai įžengė į žemę, kurią Viešpats jiems buvo parengęs, ir kad būtent ten Viešpats norėjo juos nuvesti, o tada, pamatę, kad Mozė mirė ir nuėjo į dangų, jie sako, kad Mozė galiausiai gavo geriausią dalį; ir kad jį išvesti iš tos žemės ir paimti į dangų nebuvo toks didelis nusivylimas.

TAM1897 Q1 34.2Tačiau kai suprantame, kad Viešpats norėjo jį paimti į savo šventąją buveinę, į vietą, kurią Jis pats sau sukūrė gyventi, į šventovę, kurią Jo rankos įkūrė; tada galime suprasti, koks nusivylimas net pačiam Mozei buvo mirti ir pakilti į dangų neįžengus į tą žemę. Kai jis suprato, kad būtent jo nuodėmė turėjo įtakos tam, jog jie nepateko į palaimintą pažadėtąją žemę; kai jis suprato, kad Izraelis prarado tai, ką Viešpats jiems buvo paruošęs: kai jis pamatė tą šlovingą žemę, kaip matė nuo Nebo viršūnės, ir buvo priverstas apmąstyti ilgus klajonių, atsimetimo ir vargų amžius, kuriuos turėjo išgyventi Dievo reikalas ir tauta, ir suvokti, kad net ir jis pats šiek tiek prisidėjo prie to ilgo klajonių kelio; nesunku suprasti, koks skaudus nusivylimas jam buvo tai, kad jis negalėjo įžengti į tą žemę nemiręs – net jei iš kapo jis ir buvo paimtas į dangų.

TAM1897 Q1 34.3Dar vienas tekstas, jei reikėtų kokio nors įrodymo, kad Izraelis neišėjo iš Egipto tol, kol buvo dykumoje, randamas Jozuės knygoje. Jūs prisimenate tą ištrauką – po to, kai jie perėjo per Jordaną, tada buvo apipjaustyti, – ten parašyta: „Šiandien aš nuėmiau nuo jūsų Egipto gėdą.“ Matote, tie žmonės, kurie paliko Egiptą, iš tikrųjų neišėjo iš Egipto, kol neperėjo Jordano; nes tik tada buvo pašalinta Egipto gėda. Tada jie visi tapo atsivertusiais žmonėmis. Visa ta tauta perėjo Jordaną tikėjimu. Tai buvo tauta, kuri tikėjo Dievu, ir nebuvo nei vieno prieštaraujančio balso, nei abejonės minties – tada jie išėjo iš Egipto. Taigi matote, kad yra visiškai akivaizdu, jog dvasinis Egiptas yra tas pats tikrasis Biblijos Egiptas.

TAM1897 Q1 34.4Dabar pereikime prie šios nakties teksto. Tai yra „Skaičių“ 23:9. Pradėsiu skaityti nuo septintosios eilutės. Tai Balaamas, pranašaudamas Moabo karaliui Balakui.

TAM1897 Q1 34.5Jis pradėjo savo pranašystę ir tarė: „Moabo karalius Balakas atvedė mane iš Aramo, iš rytų kalnų, sakydamas: ‚Ateik, prakeik man Jokūbą, ir ateik, pasmerk Izraelį. Kaip aš galėčiau prakeikti tą, kurį Dievas neprakeikė? Arba kaip aš galėčiau paniekinti tą, kurį Viešpats nepaniekino? Nes nuo uolų viršūnių aš jį matau, o nuo kalvų jį stebiu: ŠTAI, TAUTA GYVENS VIENA, IR NEBUS SKAIČIUOJAMA TARP TAUTŲ.

TAM1897 Q1 34.6Šis tekstas mums čia šįvakar skelbiamas. Tai yra dabartinė tiesa. Tai buvo Dievo išreikšta valia dėl savo tautos, kai jie buvo tos žemės, į kurią Jis norėjo juos nuvesti, kai išvedė juos iš Egipto žemės, pasienyje. Jie klajojo dykumoje keturiasdešimt metų, o dabar buvo atėję prie tos žemės pasienio. Ir tokia yra Jo valia dėl jų – kad jie gyventų atskirai ir nebūtų priskiriami prie tautų.

TAM1897 Q1 34.7Pagrindinę to priežastį, arba, tiksliau sakant, vieną iš priežasčių, suprasite, jei atsiversite į „Apaštalų darbų“ septintą skyrių. Tą dieną kalbėjo Steponas ir pasakojo, kad Viešpats išvedė tautą iš Egipto, iš vergijos žemės, stebuklais ir ženklais, o trisdešimt septintajame ir trisdešimt aštuntajame eilutėse rasite šiuos žodžius; trisdešimt aštuntojoje eilutėje yra konkreti ištrauka:—

TAM1897 Q1 34.8Tai tas Mozė, kuris sakė Izraelio vaikams: „Viešpats, jūsų Dievas, iš jūsų brolių jums iškels pranašą, panašų į mane; jo jūs klausysite.“ Tai tas, kuris buvo bažnyčioje dykumoje.

TAM1897 Q1 34.9Tada kas buvo Izraelis dykumoje? — Bažnyčia. Kuo ji turėjo tapti, kai jie perėjo upę ir įžengė į žemę? — Bažnyčia. Ką gi reiškė tas posakis, jei ne tai, kad turi būti atskirtis tarp bažnyčios ir valstybės? — Lygiai taip pat, kaip, išvedęs Abraomą iš tos šalies, Viešpats pasauliui parodė bažnyčios ir valstybės atskirtį, ir lygiai taip pat, kaip per Abraomą Jis parodė, kad bažnyčios ir valstybės atskirtis turi prasidėti kiekvieno žmogaus širdyje.

TAM1897 Q1 34.10Jei savo širdyje nesu atsiskyręs nuo valstybės, ten, kur bebūčiau, bus bažnyčios ir valstybės sąjunga. Taigi, net jei aš neužimu pareigų valstybėje ar nekandidatuoju į jas, bažnyčioje būsiu politikas; ten kandidatuosiu į pareigas ir ten darysiu įtaką. Taigi, jei žmogus širdyje nėra atsiskyręs nuo valstybės, bet vis tiek priklauso bažnyčiai, jam geriau dalyvauti pasaulio politikoje ir ten būti politikas, nei savo politiką perkelti į bažnyčią.

TAM1897 Q1 34.11Taigi, kai Viešpats pašaukė Abraomą, Jis pirmiausia pasakė: „Išeik iš savo šalies.“ O dabar, kai Abraomo palikuonys padaugėjo ir tapo bažnyčia, o ta bažnyčia ruošiasi pradėti ypatingą Viešpaties tarnystę tautų akivaizdoje, Jis skelbia, kad ta bažnyčia neturėtų būti priskiriama prie tautų; ji turėtų gyventi atskirai. Galite pamatyti, kaip Viešpats norėjo, kad žmonės to laikytųsi, nes Jis žinojo, kokios yra tautos; ir Jis žinojo, kaip tautos pasiekė tokią būklę. Jis norėjo, kad Jo bažnyčia gyventų atskirai, neturėtų jokio kito valdovo, išskyrus Jį patį, jokio kito įstatymo, išskyrus Jo įstatymą, jokios kitos teisės aktų, išskyrus Viešpaties žodį, jokios kitos vyriausybės, išskyrus Viešpaties.

TAM1897 Q1 35.1Dievas, kai juos atvedė į žemę, ketino būti bažnyčios galva. Jėzus Kristus, žinoma, buvo bažnyčios galva, lygiai taip pat tikrai, kaip yra dabar. Iš pamokų, kurias studijavome, žinote, kaip žmonės pateko į karališkumą, monarchiją ir pan.; tai įvyko dėl to, kad jie nutolo nuo Jo, nesugebėdami pripažinti Dievo kaip vienintelio Valdovo, o Jo įstatymo – kaip vienintelio įstatymo. Jie tapo stabmeldžiais ir taip prarado Dievo valdžią virš savęs bei Jo įstatymo galią; o atsiskyrę nuo Dievo, tarp jų turėjo atsirasti valdžia, kad būtų patenkinti tų, kurie norėjo valdyti savo bendruomenės narius, ambicijos ir kad juos apsaugotų nuo jų pačių žiaurumo, kilusio dėl to, kad jie atsiskyrė nuo Dievo.

TAM1897 Q1 35.2Tačiau Viešpats atskyrė Izraelį nuo visų tautų ir valdžių, pritraukdamas jį sau. Viešpats pradėjo Izraelio istoriją būtent ten, kur pradėjo Abraomo – kad jie būtų atskirti nuo aplinkinių karalių ir valdovų, nuo visų rūšių žemiškų valdžių, esančių aplink juos. Jis norėjo, kad jo tauta gyventų atskirai ir nebūtų tokia, kurią būtų galima priskirti prie bet kurios iš tautų, kad, kai tautos žiūrėtų į juos, jos matytų, jog Izraelio negalima laikyti tokiu pačiu kaip jos.

TAM1897 Q1 35.3Jis norėjo, kad Izraelis pasaulio akyse išsiskirtų taip ryškiai – ir tai juos išskirtų iš visų kitų tautų – kad visos tautos, žiūrėdamos į juos, sakytų: „Tai yra neįprasta; tai ne tokia valdžia, kokia yra mūsų.“ Jie neturi karaliaus; atrodo, kad kiekvienas tiesiog gyvena be jokio valdovo. Ir jos pradėtų tuo domėtis; sakytų: „Kokia to priežastis?“ Kaip jums pavyksta išsiversti be visų tų karaliaus atributų, kariuomenės, mokesčių ir visų tų dalykų, kuriuos mes turime kentėti?“ Atsakymas būtų: „Na, Dievas yra mūsų karalius. Ir jo valdymo išlaikymui nereikia netgi artimos jūsų išlaidų sumos; nes mes neturime tokių rūpesčių, kokių turite jūs.“ Taip, mes nemokame mokesčių, o Jis toks geras, kad mes mielai atiduodame Jam viską, ką turime, kad palaikytume ir skleistume Jo valdžios palaiminimus.

TAM1897 Q1 35.4Ir kai jo tauta tai pasakytų pagonims, pagonys sakytų: „Iš tiesų ši tauta yra išmintinga ir supratinga; ir kokia tauta žemėje yra tokia didi, kad turi tokius išmintingus, tokius gerus sprendimus, kaip visas šis įstatymas? Ir kokia tauta turi Dievą taip arti savęs, kaip yra tavo Dievas, Viešpats, visais dalykais, dėl kurių mes Jo prašome?“ Būtent tai Viešpats ir ketino. Ir Jis pasakė: „Izraelis gyvens atskirai ir nebus priskiriamas prie tautų.“ Jis ketino visam pasauliui išmokyti bažnyčios ir valstybės atskyrimo – ne tik bažnyčioje, bet ir tarp tautų, tiek kalbant apie valstybes, tiek apie pačią bažnyčią.

TAM1897 Q1 35.5Tiesiog pažvelkite į šią Šventojo Rašto ištrauką, ir tai pamatysite. Pakartoto Įstatymo 4 skyrius. Keletas eilučių perteikia visą tai, ką aš apibūdžiau. Pradedant pirmąja eilute ir skaitant iki aštuntosios:—

TAM1897 Q1 35.6Todėl dabar, Izraeli, klausyk įstatymų ir nuostatų, kuriuos aš tave mokau, kad juos vykdytum, jog galėtum gyventi, įžengti ir užimti žemę, kurią jums duoda Viešpats, jūsų tėvų Dievas. Jūs neturite nieko pridėti prie žodžio, kurį aš jums įsakau, nei nieko iš jo atimti, kad laikytumėtės Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos aš jums įsakau. Jūsų akys matė, ką Viešpats padarė dėl Baal-Peoro: visus vyrus, kurie sekė Baal-Peoru, Viešpats, jūsų Dievas, išnaikino iš jūsų tarpo. Bet jūs, kurie likote ištikimi Viešpačiui, savo Dievui, šiandien esate gyvi, kiekvienas iš jūsų. Štai, aš išmokiau jus įstatymų ir nuostatų, kaip man įsakė Viešpats, mano Dievas, kad taip darytumėte žemėje, į kurią einate ją užimti. Todėl laikykitės jų ir vykdykite juos; nes tai yra jūsų išmintis ir jūsų supratimas tautų akyse; kurios, išgirdusios visus šiuos įstatymus, sakys: „Iš tiesų, ši didi tauta yra išmintinga ir supratinga tauta.“ Juk kokia yra tokia didi tauta, kuriai Dievas būtų taip arti, kaip Viešpats, mūsų Dievas, visais dalykais, dėl kurių mes Jo šaukiamės? Ir kokia yra tokia didi tauta, turinti įstatymus ir nuostatus, kurie būtų tokie teisingi kaip visas šis įstatymas, kurį aš šiandien jums pateikiu?

TAM1897 Q1 35.7Ar tada Izraelyje buvo vietos kokio nors įstatymo ar teisės akto priėmimui? — „Jūs nepridėsite nieko prie žodžio, kurį aš jums įsakau, ir nieko iš jo neatimsite.“ Jie turėjo elgtis būtent taip. Visi jų įstatymai buvo sukurti jiems. Jų teisės aktai buvo visiškai užbaigti ir tobuli; ir kol jie turėjo juos, jiems nereikėjo jokių kitų, o vos tik atsirado poreikis kitam, tai savaime buvo įrodymas, kad jie buvo apleidę Dievą.

TAM1897 Q1 35.8Kol jiems reikėjo kokių nors teisės aktų, kuriuos jie patys, tarpusavyje, priimdavo, tai buvo įrodymas, kad jie buvo apleidę Dievą, kad Jo įstatymas jiems nebebuvo pakankamas ir kad Jo valdžia jiems nebebuvo pakankama. Būtent taip yra ir su visais kitais pagonimis. Taip yra su visomis tautomis. Štai kaip jos tapo pagonėmis. Ir jūs žinote, kad Izraelis nuėjo tuo pačiu keliu. Jie pamiršo Dievą ir pasidavė stabmeldystei, o tada pasakė: „Mums reikia karaliaus, kad būtume kaip visos tautos.“ Tačiau nepamirškite, kad jie turėjo atmesti Dievą, prieš galėdami turėti karalių; ir atmesdami Dievą, kad galėtų būti kaip tautos, kaip pagonys – būtent tokia yra tiesioginė mintis – atmesdami Dievą, kad galėtų būti kaip tautos, jie tapo tokie, kaip tautos, kurios atmetė Dievą. Tai žinote iš visos tolesnės istorijos.

TAM1897 Q1 35.9Todėl visiškai aišku, kad tai nėra Dievo valia, tai nėra jo tautos labui, kad jie būtų kaip kitos tautos. Tai nėra Dievo valia, tai nėra tautos labui, kad jie turėtų kokią nors valdžią, panašią į aplinkinių tautų. Jūs žinote, kad tai kilo ne iš Dievo sekimo, bet iš atsimetimo. Iš viso to visiškai aišku, kad Dievas nenorėjo, jog jo tauta pati tarp savęs įsteigtų valdžią.

TAM1897 Q1 36.1Viešpats nenorėjo, kad jie įsteigtų valdžią, panašią į aplinkinių tautų. Kai Jis sako: „Jūs nepridėsite nieko prie žodžio, kurį Aš jums įsakau, nei iš jo nieko neatimsite“, matote, kad Jis taip užkirto jiems kelią bet kokiam įstatymų leidimui, bet kokiam teisėkūros šešėliui, ir taip uždraudė jiems kada nors tarp savęs įsteigti bet kokią valdžios formą.

TAM1897 Q1 36.2Iš to visiškai aišku, kad kai jie pajuto poreikį turėti kokią nors savo tarpusavio valdžią, kurioje turėtų įstatymus ir valdovus, kitus nei Dievas, tai savaime buvo neabejotinas įrodymas, kad jie pamiršo Dievą; kad jie nutolo nuo Jo; kad Jo valdžia jiems nebuvo pakankama; kad Jo galia jų nebeapėmė, todėl jie turėjo sukurti ir įtvirtinti kokią nors savo pačių valdžios formą, kad apsisaugotų nuo savęs pačių.

TAM1897 Q1 36.3Taigi matote, kad nebuvo pagal Viešpaties valią, jog jo tauta, gyvenanti atskirai, turėtų savo pačios valdžią. Nebuvo Jo valios, kad jie gyventų tarp tautų ir turėtų valdžią, panašią į tautų; nes kai jie imtųsi kurti savo pačių valdžią, kad valdytų save tarpusavyje, tai būtų lygiai tokia pati kaip tautų valdžia, nes jie visi buvo žmonės, o žmonija yra visiškai vienoda. Taigi, kai Izraelis ėmėsi sukurti valdžią, kad valdytų save, ji buvo tokia pat kaip aplinkinių tautų, ir negalėjo būti kitaip. Ji buvo pagoniška. Ir ji visada bus pagoniška, kur tik bus bandoma ją įsteigti.

TAM1897 Q1 36.4„Jūs nepridėsite nieko prie žodžio, kurį aš jums įsakau, nei iš jo nieko neatimsite, kad laikytumėtės Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos aš jums įsakau.“ Dievas nori, kad jo įsakymai, jo įstatymas, jo valdžia būtų pakankami jo tautai. Ir to pakanka jo tautai. Tai nuspręsta. Tai visada pakaks jo tautai. Bet to nepakanka tiems, kurie to neturi; to nepakanka tiems, kurie atsiskiria nuo Dievo, nuo jo įstatymo ir valdžios. Jo valdžia jiems nepakanka, nes jie jos neturi; o jei jie susikuria savo pačių valdžią, ji tampa tokia pati kaip pagonių.

TAM1897 Q1 36.5Jūsų akys matė, ką Viešpats padarė dėl Baal-Peoro: visus vyrus, kurie sekė Baal-Peoru, Viešpats, jūsų Dievas, išnaikino iš jūsų tarpo. Bet jūs, kurie likote ištikimi Viešpačiui, savo Dievui, šiandien esate gyvi kiekvienas iš jūsų. Štai, aš išmokiau jus įstatymų ir nuostatų, kaip man įsakė Viešpats, mano Dievas, kad taip darytumėte žemėje, į kurią einate ją užimti. Todėl laikykitės jų ir vykdykite juos, nes tai yra jūsų išmintis ir jūsų supratimas tautų akyse.

TAM1897 Q1 36.6„Tai yra jūsų išmintis ir jūsų supratimas tautų akyse.“ Ne tik mano akyse; bet darykite tai, ir visos tautos, pagonys, sakys, kad esate išmintingi. Tautos, pagonys, sakys, kad turite sveiko proto.

TAM1897 Q1 36.7Štai, aš išmokiau jus įstatymų ir nuostatų, kaip man įsakė Viešpats, mano Dievas, kad taip darytumėte toje žemėje, į kurią einate ją užimti. Todėl laikykitės jų ir vykdykite juos; nes tai yra jūsų išmintis ir jūsų supratimas tautų akyse, kurios išgirs visus šiuos įstatymus ir sakys: „Iš tiesų, ši didi tauta yra išmintinga ir supratinga.“ Juk kokia yra tokia didi tauta, kuriai Dievas būtų taip arti, kaip Viešpats, mūsų Dievas, visais dalykais, dėl kurių mes Jo šaukiamės? Ir kokia yra tokia didi tauta, kuri turėtų tokius teisingus įstatymus ir nuostatus kaip visas šis įstatymas, kurį aš šiandien jums pateikiu? Tik saugokis ir uoliai saugok savo sielą, kad nepamirštum to, ką matė tavo akys, ir kad tai neišnyktų iš tavo širdies per visą tavo gyvenimą; bet mokyk to savo sūnus ir savo sūnų sūnus, ypač tą dieną, kai stovėjai prieš Viešpatį, savo Dievą, Horebe.

TAM1897 Q1 36.8Nepamiršk to, ką matei ir girdėjai, bet ypač nepamiršk to, ką girdėjai, kai tą dieną stovėjai prie Horebo. Ką jie girdėjo? — O, Dievo įstatymą; Dievo įsakymus ir Jėzaus tikėjimą jie girdėjo tą dieną; balsas iš dangaus skelbė išgelbėjimą ir sukūrimą, kad žmonės nenusidėtų. Tačiau Izraelis pamiršo Dievą, ėmė garbinti stabus ir tarė: „Duok mums karalių; duok mums karalių, kaip visoms tautoms.“ Bet apie tą laiką, kai jie dar buvo nesutepti, Viešpats vėliau tarė (Psalmė 81:13–16):—

TAM1897 Q1 36.9O, jeigu tik mano tauta būtų manęs klaususi, o Izraelis būtų vaikščiojęs mano keliais! Aš greitai būčiau nugalėjęs jų priešus ir nukreipęs savo ranką prieš jų priešininkus. Viešpaties nekenčiantys būtų jam pasidavę, o jų laikas būtų trukęs amžinai. Jis būtų juos maitinęs geriausiais kviečiais, o aš būčiau tave pasotinęs medumi iš uolos.

TAM1897 Q1 36.10Dabar Viešpats sako apie mus, kad Jis mus išgelbėjo iš tamsos valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę. Dievo karalystė vėl įkurta tarp Jo tautos, ir „Dievo karalystė yra jumyse“, ir ji yra tarp jūsų, nes yra kiekviename iš jūsų ir visuose. Taigi, Dievo karalystė yra tobula karalystė, nes karalius yra tobulas karalius, nes tos karalystės įstatymas yra tobulas įstatymas. Argi tobulas karalius, tobulas įstatymas ir tobula karalystė jums pakanka? Ar pakanka? Ar to užtenka žmogui? — O taip, be abejonės! Ar to turėtų pakakti žmogui?

TAM1897 Q1 36.11O jei visa tai žmogui nepakanka, ar problema yra karalystėje, ar pačiame žmoguje? — Jūs žinote, kad problema gali būti tik pačiame žmoguje. Bet įsivaizduokite, kad žmogus prisistato esąs krikščionis. Ar problema vis dar yra pačiame žmoguje, ar karalystėje?

TAM1897 Q1 36.12(Balsai) Žmoguje.

TAM1897 Q1 36.13Tarkime, jis prisistato esąs Septintosios dienos adventistas, o Dievo karalystė jam nepakanka; tarkime, surenkate jų būrį, ir Dievo karalystė jiems nepakanka, bet jie privalo turėti savo pačių karalystę, kitą karalystę; jie privalo įsteigti vyriausybę, privalo apmokestinti save, išsirinkti valdovus iš savo tarpo, kad valdytų save; ar jie yra Dievo vaikai? Ar jiems pakanka Dievo tobulos karalystės? Ar jie priklauso Dievo valdžiai? Ar jiems pakanka Dievo valdžios? Ar Dievo karalystė yra juose? Ar yra? Kaip tai gali būti, jei tobula karalystė, tobulas karalius ir tobulas įstatymas jiems nepakanka?

TAM1897 Q1 37.1Taigi matote, kad bažnyčios ir valstybės atskyrimas, net ir tarp Septintosios dienos adventistų, prasideda širdyje; ir jis turi prasidėti ten kiekvienam žmogui, visur, kitaip ten, kur jis yra, negali būti bažnyčios ir valstybės atskyrimo. Jei ketvirtame amžiuje, Romos imperijoje, nė vienas žmogus savo širdyje nebūtų turėjęs bažnyčios ir valstybės sąjungos, ketvirtame amžiuje nebūtų susiformavęs popiežystės. Jei jo širdyje būtų buvusi tik bažnyčia, vien tik bažnyčia, o ne valstybė, ne valstybės principai, tik bažnyčia – Dievas, Jo karalystė, Jo įstatymas, Jo teisumas, ten viešpataujantis vien tik Jis – ar kada nors būtų galėjęs atsirasti popiežystė?

TAM1897 Q1 37.2(Balsai) Ne.

TAM1897 Q1 37.3Tada kas yra tas dalykas, kurio visada būtina vengti? – Bet kokia bažnyčios ir valstybės sąjunga širdyje. Kas gi yra vienintelė patikima apsauga nuo popiežystės? – Tai mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Tai reiškia „išvykti iš savo šalies, iš savo giminės ir iš savo tėvo namų“. Tai reiškia atsukti nugarą Egiptui. Tai reiškia „gyventi atskirai ir nebūti priskirtam prie tautų“.

TAM1897 Q1 37.4Dabar perskaitysiu iš knygos „Biblijos imperijos“, 152 puslapio ir toliau, keletą citatų, kurias ten įterpiau iš knygos „Patriarchai ir pranašai“, kartu su Šventojo Rašto ištraukomis, susijusiomis būtent su šiuo klausimu. Pirmiausia perskaitysiu keletą savo paties žodžių, bet pasakysiu jums, kai perskaitysiu žodžius iš „Patriarchai ir pranašai“:—

TAM1897 Q1 37.5„Štai, tauta gyvens atskirai ir nebus priskiriama prie tautų.“ Viešpats niekada nenorėjo, kad jo tauta būtų suformuota į karalystę, valstybę ar vyriausybę, kaip šio pasaulio tautos. Jie neturėjo būti tokie kaip aplinkinės tautos. Jie turėjo būti atskirti Dievui „nuo visų tautų, esančių žemės paviršiuje“. „Tauta nebus priskiriama prie tautų.“

TAM1897 Q1 37.6Jei dabar laikau save priklausančiu Vokietijos valstybei, ar tuomet priskiriu save prie tautų? Jei laikau save priklausančiu Anglijos vyriausybei, jos dalimi, ištikimu ir patriotišku piliečiu, kuris kovotų už vėliavą, ar tuomet priskiriu save prie tautų? O jei aš kovoju už tą vėliavą, savo vėliavą, savo britų vėliavą, o mano brolis, Septintosios dienos adventistas, priklauso Jungtinėms Valstijoms, yra ištikimas ir patriotiškas, ir jei šios dvi tautos įsitraukia į karą, ir jam tenka atremti invazijas, ir kyla konfliktas, tada aš esu vienoje pusėje, o mano brolis – kitoje, ir brolis kovoja prieš brolį. Ar Dievas taip nustatė? – Jūs žinote, kad ne. Tada ar Jis apskritai ką nors turėjo omenyje, sakydamas, kad tauta gyvens atskirai ir nebus priskiriama prie tautų?

TAM1897 Q1 37.7Aš skaitau toliau truputį iš savo paties rašto „Biblijos imperijos“: — Jų vyriausybė turėjo būti gryna ir paprasta teokratija — Dievas, jų vienintelis Karalius, jų vienintelis Valdovas, jų vienintelis Įstatymų leidėjas. Tai iš tiesų buvo bažnyčios organizacija, prasidėjusi nuo „bažnyčios dykumoje“ organizacijos; ir ji turėjo būti atskirta nuo bet kokios valstybės idėjos. Sistema, sukurta dykumoje per Mozę ir tęsta Kanaane per Jozuę, turėjo būti amžina.

TAM1897 Q1 37.8Dabar cituoju iš knygos „Patriarchai ir pranašai“:—

TAM1897 Q1 37.9Izraelio valdžia buvo vykdoma Jehovos vardu ir jo įgaliojimu. Mozės, septyniasdešimties vyresniųjų, valdovų ir teisėjų darbas buvo tiesiog užtikrinti, kad būtų laikomasi Dievo duotų įstatymų. Jie neturėjo įgaliojimų priimti įstatymų tautai.

TAM1897 Q1 37.10Kas neturėjo įgaliojimų priimti įstatymų tautai?

TAM1897 Q1 37.11(Balsai) Bažnyčia.

TAM1897 Q1 37.12Iš kiek narių susidėjo bažnyčia? Ar ją sudarė vienas, du, dešimt, dvylika ar gal penkiasdešimt? — Taip. Ar jie, ar bent kuris iš jų, turėjo kokią nors teisę priimti įstatymus kitiems, ar netgi sau patiems? — Neturėjo.

TAM1897 Q1 37.13Klausyk, Izraeli, įstatymų ir nuostatų, kuriuos aš tave mokau, kad juos vykdytum, jog gyventum ir įeitum bei paveldėtum žemę, kurią jūsų tėvų Viešpats Dievas jums duoda. Jūs neturite nieko pridėti prie žodžio, kurį aš jums įsakau, nei nieko iš jo atimti.

TAM1897 Q1 37.14Dabar vėl cituoju iš knygos „Patriarchai ir pranašai“:—

TAM1897 Q1 37.15Tai buvo ir tebėra Izraelio, kaip tautos, egzistavimo sąlyga.

TAM1897 Q1 37.16Kai Izraelis nuo to nukrypo ir žengė žingsnį, kad įkurtų karalystę ir taptų panašus į kitas tautas, ką tai reiškė? – Egzistencijos praradimą. To nepamirškite.

TAM1897 Q1 37.17Dabar dar vienas paragrafas, kurį parašiau ir kurį noriu pakartoti:—

TAM1897 Q1 37.18Izraelio valdymo principai buvo išimtinai grynosios teokratijos principai. Bet kurioje valdžioje tik piliečių ištikimybė valdymo principams gali užtikrinti jos sėkmę.

TAM1897 Q1 37.19Tai visuotinai pripažįstama tiesa. Kokią valdžią čia nagrinėjame? — Dievo valdžią. Kokios valdžios piliečiai jie buvo? — Dievo valdžios. Taigi ištikimybė tos valdžios principams buvo vienintelis dalykas, galėjęs užtikrinti tos valdžios ir to viešpatavimo sėkmę net ir valdant Dievui.

TAM1897 Q1 37.20Tik dėl nuolatinės Dievo buvimo su Izraeliu ten įkurta valdžia galėjo būti sėkminga. Todėl žmonių ištikimybė tos valdžios principams reikalavo, kad kiekvienas iš jų nuolat siektų, jog Dievas, kaip vienintelis Karalius, Valdovas ir Įstatymų leidėjas, nuolat būtų su juo visose jo kasdienio gyvenimo srityse. Tačiau „be tikėjimo neįmanoma Jam patikti“. Būtent „tikėjimu“ Dievas apsigyvena širdyje ir viešpatauja gyvenime. Todėl pagrindinis Izraelio valdžios principas, iš tiesų – pats jos egzistavimas, rėmėsi gyvu, nuolatiniu Izraelio tautos tikėjimu.

TAM1897 Q1 38.1Ir būtent čia Izraelis ir suklydo. Iš tiesų tai vienintelė sritis, kurioje jie galėjo suklysti. Jie neišliko tikėjime; jie neišliko ištikimi savo Karaliui ir valdžiai. Tauta, kuri įžengė į žemę, kuri tikėjimu perėjo per Jordano upę sausuma, kai upė buvo visiškai patvinusi, kurios tikėjimu Jericho sienos sugriuvo, kai jie septynias dienas ėjo aplink miestą ir sušuko pergalingą tikėjimo šūksnį – ši tauta tikėjo Viešpačiu, ir Jis buvo su jais galingai. Bet įvyko permaina. Tauta prarado tikėjimo tyrumą ir pasidavė formalizmui. Ši istorija mums pasakojama keliuose lakoniškuose Šventojo Rašto eilutėse. „Tauta tarnavo Viešpačiui visą Jozuės gyvenimo laiką ir visą tų vyresniųjų, kurie išgyveno Jozuę ir matė visus didingus Viešpaties darbus, kuriuos Jis padarė Izraeliui, gyvenimo laiką. O Jozuė, Nūno sūnus, Viešpaties tarnas, mirė sulaukęs šimto dešimties metų... Taip pat visa ta karta prisijungė prie savo tėvų, o po jų iškilo kita karta, kuri nepažino Viešpaties, nei darbų, kuriuos Jis buvo padaręs Izraeliui. Izraelitai darė pikta Viešpaties akyse ir tarnavo Baalams; jie apleido Viešpatį, savo tėvų Dievą, kuris juos išvedė iš Egipto žemės, ir sekė kitus dievus – aplinkinių tautų dievus, – nusilenkė jiems ir sukėlė Viešpaties pyktį. Jie apleido Viešpatį ir tarnavo Baalui bei Aštartei.“ – „Biblijos imperijos“, p. 153, 154.

TAM1897 Q1 38.2Būtent taip jie elgėsi ir Nimrodo laikais. Kokios buvo pasekmės Nimrodo laikais? — Jie paskyrė vieną iš savųjų karaliumi, atmetę Dievą kaip karalių. Argi keista, kad pasekmės dabar, šiais laikais, Izraeliui turėtų būti tokios pačios?

TAM1897 Q1 38.3Neturėdami Dievo buvimo širdyje, kuris atskirtų juos net nuo pačių savęs ir taip padarytų juos nepanašius į kitus žmones, jie buvo tokie panašūs į aplinkines tautas, kad buvo visiškai natūralu, jog jie prisijungė prie jų garbinant jų dievus. Kai dėl savo atsimetimo jų pačių poelgių našta ir pagonių priespauda tapo tokia sunki, kad jie nebegalėjo jos ištverti, jie visą širdį atsigręždavo į Viešpatį, pasitikėdavo vien Juo ir taip Jame rasdavo šlovingą išgelbėjimą nuo savo nuodėmių ir visų savo priespaudėjų. Tačiau, pajutę, kad yra išgelbėti, jie vis tiek nesistengė puoselėti ir siekti savo Viešpaties ir Išgelbėtojo artumo; todėl jų religija vėl tapo formali, ir jie netrukus vėl ėmė laikytis pagonių papročių bei garbinti jų dievus.

TAM1897 Q1 38.4Jeigu tik jie būtų visą laiką nukreipę savo širdis į Viešpatį ir Juo pasitikėję, kaip tai darė šių reformų protrūkių metu, jie būtų supratę, kad Jis jiems visą laiką yra būtent toks, koks buvo tomis progomis. Tada jų visas gyvenimo kelias būtų buvęs toks, kokio Jis visada troško – nuolatinė pažanga į priekį ir aukštyn, augimas malonėje ir mūsų Gelbėtojo Viešpaties pažinime. Tuomet jie būtų buvę ryškus ir spindintis šviesulys visoms tautoms.

TAM1897 Q1 38.5Vietoj to, kad šios pasikartojančios patirtys juos atvestų iki taško, kur jie galiausiai ir amžinai nepasitikėtų savimi, o pasitikėtų tik Viešpačiu, jie iš tikrųjų pasiekė būseną, kai galiausiai nepasitikėjo Viešpačiu ir nusprendė visiškai pasitikėti savimi. Savo netikėjime ir atsimetime jie pagonių nuolatiniuose antpuoliuose, dėl kurių šalis buvo apiplėšta, o žmonės – engiami, matė tik įrodymą, kad praktiškai Dievo valdžia žlugo. — „Biblijos imperijos“, p. 154, 155.

TAM1897 Q1 38.6Dabar vėl cituojame iš knygos „Patriarchai ir pranašai“:—

TAM1897 Q1 38.7Visą blogį, kuris buvo jų pačių nuodėmės ir kvailumo pasekmė, jie priskyrė Dievo valdžiai.

TAM1897 Q1 38.8Taigi matote, kokia bėda kyla, kai bet kuri tauta, prisistatanti kaip priklausanti Viešpačiui, reikalauja kitos valdžios, o ne Jo. Jie nutolo nuo Dievo; jie pasidavė blogiui; jie kenčia įvairių rūšių nelaimes; ir už visa tai jie kaltina Dievo valdžią. Dievo valdžia jiems nebuvo pakankamai gera; ji nepadarė už juos pakankamai. Kodėl? — Nes jie jos neturėjo.

TAM1897 Q1 38.9Toliau skaitau iš knygos „Patriarchai ir pranašai“:—

TAM1897 Q1 38.10Palaipsniui jie prarado pagarbą Dievui ir nustojo vertinti garbę būti Jo išrinktąja tauta. Patraukti pagonių monarchų pompastikos ir prabangos, jie pavargo nuo savo pačių paprastumo. Tarp genčių ėmė kilti pavydas ir pavyduolystė. Vidaus nesutarimai juos susilpnino; jie nuolat kentėjo nuo pagoniškų priešų įsiveržimų; ir žmonės ėmė tikėti, kad norėdamos išlaikyti savo padėtį tarp tautų, gentys turi susivienyti po stiprios centrinės valdžios skėčiu. Nusisukę nuo paklusnumo Dievo įstatymui, jie troško išsilaisvinti iš savo dieviškojo Valdovo valdžios; ir taip reikalavimas įvesti monarchiją plačiai paplito visame Izraelyje.

TAM1897 Q1 38.11Dabar perskaitysiu ištrauką iš savo knygos „Biblijos imperijos“:—

TAM1897 Q1 38.12Tai buvo ta pati istorija, kuri jau kartą pasikartojo Babilone ir Egipte. Didysis apgavikas suvedė juos į stabmeldystę, o iš stabmeldystės – į monarchiją, kad galėtų įgyti viršenybę virš jų ir žemiškais įtakos būdais atitraukti juos nuo tarnavimo Dievui arba jėga uždrausti jiems Jam tarnauti.

TAM1897 Q1 38.13Ir jūs žinote, kad Izraelis tikrai persekiojo pranašus, jie tikrai draudė skelbti Dievo žodį, lygiai taip, kaip darė kiekviena kita pagoniška tauta žemėje nuo Nimrodo laikų iki šios nakties, ir lygiai taip, kaip darys kiekviena kita pagoniška tauta, net jei ją įkurtų Septintosios dienos adventistai.

TAM1897 Q1 38.14Dabar vėl cituoju iš knygos „Patriarchai ir pranašai“:—

TAM1897 Q1 38.15Dievas norėjo, kad jo tauta žiūrėtų tik į Jį kaip į savo Įstatymų davėją ir jėgos šaltinį. Jausdami savo priklausomybę nuo Dievo, jie nuolat artėtų prie Jo. Jie taptų pakylėti ir iškilūs, tinkami aukštai lemčiai, į kurią Jis juos pašaukė kaip savo išrinktą tautą. Tačiau kai žmogus buvo pasodintas ant sosto, tai linkdavo nukreipti žmonių mintis nuo Dievo.

TAM1897 Q1 38.16Ir man nesvarbu, ar jis yra Septintosios dienos adventistas; tai linkę nukreipti žmonių mintis nuo Dievo.

TAM1897 Q1 38.17Toliau skaitau iš knygos „Patriarchai ir pranašai“:—

TAM1897 Q1 38.18Jie labiau pasitikėdavo žmogaus jėga, o ne Dievo galia—

TAM1897 Q1 39.1Ar jiems reikėjo apsaugos nuo pagonių? — Taip. Argi pagonys jų nepuolė ir nerengė ant jų reidų? — Taip. Ar jiems reikėjo apsaugos? — Taip. Kodėl jie įkūrė vyriausybę? — Dėl apsaugos — dėl apsaugos nuo pagonių reidų.

TAM1897 Q1 39.2Ką Viešpats pasakė, jei jie Jam paklustų ir laikytųsi Jo įstatymų? Švenčių metu vyrai galėjo visi palikti savo namus ir vykti į Jeruzalę, ir niekas jiems nepadarytų jokios žalos, nei trokštų jų žemės. Tačiau kai jie nutolo nuo Dievo ir neteko Jo apsaugos, jie negalėjo palikti savo namų, nes pagonys įsiverždavo į juos. Ir netgi kai jie visi būdavo namuose, pagonys įsiverždavo pas juos. Kai jų kviečiai subręsdavo ir būdavo paruošti derliaus nuėmimui, pagonys įsiverždavo ir viską paimdavo, netgi tada, kai vyrai visi būdavo namuose. O kai vynuogės subręsdavo ir būdavo paruoštos skynimui, pagonys įsiverždavo ir jas visas nuskindavo. Kodėl? — Nes žmonės buvo nutolę nuo Dievo, ir Jis negalėjo jų palaiminti, kai jie buvo nutolę, kaip palaimintų juos, jei jie būtų buvę su Juo, nes tai tik paskatintų juos dar labiau nutolti.

TAM1897 Q1 39.3Taigi:—

TAM1897 Q1 39.4Kai žmogus būdavo pasodintas į sostą, tai linkdavo nukreipti žmonių mintis nuo Dievo. Jie labiau pasitikėdavo žmogaus jėga, o ne dieviškąja galia, o jų karaliaus klaidos vedė juos į nuodėmę ir atskyrė tautą nuo Dievo.

TAM1897 Q1 39.5Todėl jie tarė Samueliui: „Paskirk mums karalių, kuris mus teistų, kaip visos tautos.“

TAM1897 Q1 39.6Dabar vėl cituoju iš knygos „Patriarchai ir pranašai“ kitą ištrauką, kuri tiesiogiai susijusi su dabartimi:—

TAM1897 Q1 39.7Ir vis dar [Kur tai veda? — Į dabartį.] tarp tų, kurie prisistato esą Dievo tauta, egzistuoja troškimas prisitaikyti prie pasaulietiškų papročių ir įpročių. Atsitraukdami nuo Viešpaties, jie tampa godūs pasaulio pelno ir garbės. Krikščionys nuolat siekia imituoti tų, kurie garbina šio pasaulio dievą, elgesį. Daugelis tvirtina, kad susivienydami su pasauliečiais ir prisitaikydami prie jų papročių, jie galėtų daryti stipresnę įtaką bedieviams.

TAM1897 Q1 39.8Būtent taip sakė Izraelis.

TAM1897 Q1 39.9Tačiau visi, kurie eina šiuo keliu, taip atsiskiria nuo savo jėgos Šaltinio. Tapdami pasaulio draugais, jie tampa Dievo priešais. Dėl žemiškos išskirtinumo jie aukoja neišsakomą garbę, į kurią Dievas juos pašaukė, – skelbti pagyrimus Tam, kuris mus pašaukė iš tamsos į savo nuostabią šviesą. — „Patriarchai ir pranašai“, 59 skyrius, 13 pastraipa.

TAM1897 Q1 39.10Dabar skaitau toliau apie senovės Izraelį:—

TAM1897 Q1 39.11„Kaip ir visos tautos.“ Izraelitai nesuvokė, kad šiuo atžvilgiu skirtis nuo kitų tautų buvo ypatinga privilegija ir palaima. Dievas buvo atskyręs izraelitus nuo visų kitų tautų, kad padarytų juos savo ypatingu lobiu. Tačiau jie, nepaisydami šios didžios garbės, troško karštai sekti pagonių pavyzdžiu.

TAM1897 Q1 39.12Aš vis dar skaitau iš knygos „Patriarchai ir pranašai“:—

TAM1897 Q1 39.13Didžiausios Izraelio gerovės dienos buvo tos, kai jie pripažino Jehovą savo Karaliumi, — kai Jo nustatyti įstatymai ir valdžia buvo laikomi pranašesniais už visų kitų tautų.

TAM1897 Q1 39.14Kai aš laikau Dievo valdžią ir įstatymus pranašesniais už visų kitų tautų, kaip aš galiu turėti ką nors bendra su kitomis tautomis? Tada, jei turiu sukurti kažką panašaus į kitų tautų sistemą, kad valdysiu save, kad išlaikysiu save teisingame kelyje ir tuos aplink mane, kurie yra tokie patys kaip aš, ar tada aš laikau Dievo valdžią ir įstatymus pranašesniais už tuos, kuriuos ketinu sukurti? Tada, kai Jo įstatymus laikau ne pranašesniais už tuos, kuriuos ketinu sukurti, kur tai mane pastato?

TAM1897 Q1 39.15(Balsai) Virš Dievo.

TAM1897 Q1 39.16Lygiai kaip kitas popiežius; lygiai kaip Nimrodas – pastatydamas save į Dievo vietą. Nė vienas žmogus negali pastatyti savęs į Dievo vietą, nepasistatydamas virš Dievo.

TAM1897 Q1 39.17Be to, aš parašiau tai, ką jūs pripažinsite kaip tiesą:—

TAM1897 Q1 39.18Bet visa tai dabar buvo pamiršta, jiems nusprendus turėti karalių, vyriausybę, valstybę, kaip ir visos tautos. Priešingai Viešpaties aiškiai išreikštai valiai, Izraelis būtų priskirtas prie tautų... O jeigu tik Izraelis būtų žinojęs tais laikais tai, kas buvo susiję su jų taika! O jeigu tik jie būtų patikėję Viešpačiu ir pripažinę, kad Jis geriau už juos žino, kokį kelią jiems reikia pasirinkti savo pačių labui! Bet nepaisydami Jo stipriausio prašymo ir rimčiausio įspėjimo jie užsikimšo ausis ir sukietino širdis, ir tuomet bei ten pasuko keliu, kuris, vadovaujantis negailestinga logika, vedė prie jų sunaikinimo tiek kaip tautos, tiek kaip išrinktosios tautos.

TAM1897 Q1 39.19Taip pat atsitiko, kad gentys susiskaldė – dešimt ir dvi. Kas nutiko toms dešimčiai? – Jos nuolat ėjo atsimetimo keliu, kol pagaliau sušuko: „Mes neturime karaliaus.“ Tada Viešpats kreipėsi į juos per pranašą Ozeją ir tarė: „Aš būsiu jūsų Karalius; sugrįžk pas mane, Izraeli, tu pabėgai nuo manęs; Aš būsiu jūsų Karalius.“ Bet jie nenorėjo sugrįžti; ir jie buvo išvesti į nelaisvę bei prarasti amžinai.

TAM1897 Q1 39.20Kai tai įvyko, Ozejas apie Judą parašė: „Juda vis dar viešpatauja su Dievu ir yra ištikima šventiesiems.“ Bet jūs žinote, kad Juda žingsnis po žingsnio slinko žemyn atsimetimo keliu, kol nuskambėjo žodis: „Nuimkite diademą ir nusiimkite karūną: tai nebebus tas pats; išaukštinkite tą, kuris žemas, ir pažeminkite tą, kuris aukštas. Aš jį apversiu, apversiu, apversiu; ir jo nebebus, kol ateis tas, kuriam priklauso teisė; ir aš jam jį atiduosiu.“

TAM1897 Q1 39.21Viešpats turėjo pasitelkti pagonis, kad jie valdytų jo paties tautą. Ir kai Viešpats, pasitelkdamas pagonis, pagonių valdžią, išsaugojo juos, kol pats atėjo pas juos, jie vis dar šaukė tuos pačius žodžius, kuriuos ištarė Sauliaus laikais: „Ne, mes norime karaliaus.“ O kai Kristus nesutiko būti jų karaliumi, jie jį nukryžiavo ir šaukė: „Mes neturime kito karaliaus, tik Cezarį.“

TAM1897 Q1 40.1Kai, nepaisydami Viešpaties per Samuelį išreikšto prieštaravimo, jie šaukė: „Ne, bet mes norime, kad mums valdytų karalius“, tame šūksnyje Viešpats išgirdo – ir dabar visiems lengva išgirsti – jų galutinį šūksnį prieš Jį: „Mes neturime kito karaliaus, tik Cezarį.“ Atmesdami Dievą, kad galėtų būti „kaip visos tautos“, jie tapo tokie, kaip visos tautos, kurios atmetė Dievą.

TAM1897 Q1 40.2Šūksnis, kurį jie išreiškė prieš Kristų prie Piloto teismo kėdės, slypėjo šūksnyje „Mes norime karaliaus“, kuris buvo ištartas Sauliaus laikais; ir Dievas jį išgirdo. Tokia yra jo logika, ir nuo jos nėra išsigelbėjimo. O jei mes su jumis norėtume nuo jos išsigelbėti, turime atsigręžti į Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Turime išeiti iš savo šalies, iš savo giminės ir iš savo tėvo namų. Turime atsukti nugarą Egiptui, net jei esame žingsnio atstumu nuo žemiškosios valdžios sosto; turime nuo jo nusileisti, atsukti jam nugarą, viską palikti ir gyvu tikėjimu atsigręžti į Dievą; tada turime gyventi atskirai ir nebūti priskiriami prie tautų.

TAM1897 Q1 40.3Taigi matote, kad Dievas visada mokė savo tautą ir tautas, jog jo tautos ir bet kurio žmogaus amžinasis išgelbėjimas priklauso nuo visiško bažnyčios ir valstybės atskyrimo širdyje.