Pranašystės Dvasia. – Nr. 2

TAM1897 D 21.2Pamokslas, pasakytas 1897 m. vasario 10 d., trečiadienį, priešpiet Išspausdinta „General Conference Daily Bulletin“, 1897 m. vasario 15 d., 1 tomas, Nr. 2, p. 21–22.

TAM1897 D 21.3Toliau pateikiama tik pastoriaus Joneso pastabų santrauka. Kadangi nuo ankstesnio susirinkimo atvyko daug naujų dalyvių, teko skirti nemažai laiko praėjusios dienos aptartų klausimų kartojimui. Be to, pranešėjas sakė, kad mūsų, kaip tautos, problema yra ne tai, kad mes formaliai netikime, jog Liudijimai yra iš Dievo, bet tai, kad mums reikia žinoti, kaip jais tikėti. Jei vienintelis būdas, kuriuo galime išreikšti savo tikėjimą Liudijimais, yra pasakyti žmonėms, kad jais tikime, mūsų tikėjimas neturi jokios vertės. Taip mes sudarome sąlygas žmonėms abejoti mūsų tikėjimo nuoširdumu. Jei tikrai tikime Liudijimais, mums nereikės to sakyti žmonėms. Mūsų gyvenimas bus liudijimas apie tikėjimą, kuris yra mumyse.

TAM1897 D 21.4Yra nutolimas nuo Dievo, ir šventykla turi būti išvalyta, kaip tai buvo daroma senovės Jeruzalėje. Į šią padėtį mus atvedė Dievo Dvasios Liudijimų nepaisymas. Tačiau daugelis tų, kurie jų nepaisė, tikėjo jais, tuo metu laikė tuos Liudijimus savo rankose ir nemanė, kad jų nepaiso. Todėl mums reikia žinoti, kaip elgtis su Dievo Dvasios Liudijimais.

TAM1897 D 21.5Ir mes nė akimirkai neturime manyti, kad kai pateikiamas liudijimas ir paminėtas žmogaus vardas, Dievas puola jį, norėdamas jį sunaikinti. Viešpaties tikslas – atskirti jį nuo ydų, kurios jam kenkia ir trukdo Dievo darbui. Tai daroma tam, kad būtų išgelbėtas žmogus, o yda – sunaikinta. Dievas nesunaikins ir nepasmerks žmogaus, nebent jis būtų neatsiejamai susijęs su nuodėme. Kai šis žmogus atsisako savo klaidingo kelio, pripažįsta liudijimą ir susitaiko su Dievu, jis nebeatsiduria toje padėtyje, kurioje jį rado liudijimas. Tada tas liudijimas gali būti naudojamas kaip įspėjimas kitiems, bet jokiu būdu neturi būti naudojamas tam, kad pasmerktų žmogų, kuris pripažino savo klaidą.

TAM1897 D 21.6Dievo kelias – paversti žmogų tuo, kuo jis nėra; suteikti žmogui tai, ko jis neturi. Negalime „Liudijimų“ taikyti kitiems. Ne, netgi sau patiems iš išorės. Turime atverti širdį Dievui, kad priimtume liudijimą, kad Viešpats galėtų įdiegti dieviškąjį principą, suteikdamas mums tai, ko neturime, paversdamas mus tuo, kuo nesame, ir taip pats savo Šventąja Dvasia iš tikrųjų pritaikydamas liudijimą. Tada mūsų gyvenimuose pasirodys, mūsų veiksmuose išsipildys tai, ką Dievas įdiegė mūsų viduje. Tai ir yra „Liudijimų“ priėmimas. Viskas, kas mažiau už tai, nėra jų priėmimas.

TAM1897 D 21.7Dievo įdiegta galia, priimta į širdį, leis žmogui ištverti pagundą ir savo silpnumą. Ji suteiks jam tai, ko jis neturi, ir pavers jį tuo, kuo jis iš prigimties nėra.

TAM1897 D 21.8Kai žmogus nesugeba susidoroti su pareigomis, į kurias yra paskirtas, mes linkę manyti, kad Dievas padarė klaidą, leidęs jį ten paskirti; tačiau tai nėra tiesa. Dievas nepadarė klaidos, paskyręs Saulių Izraelio karaliumi; tačiau Saulius padarė klaidą, nes netapo tuo, kuo Dievas norėjo, kad jis būtų. Jis padarė klaidą, eidamas savo keliais ir vykdydamas savo planus, o ne klausydamas Dievo balso. Taip pat Dievas nepadarė klaidos, paskyręs Jeroboamą Izraelio karaliumi. Nors Dievo tikslas atskirti dešimt giminių nuo Judo nebuvo įgyvendintas dėl žmonių užsispyrimo, Dievas vis dėlto turėjo planą, tačiau Jeroboamas neleido jo įgyvendinti. Dievas gali pašaukti mane ar tave į tam tikrą pareigybę, ir jei turime kokių nors silpnybių, kurios trukdys mums būti naudingiems, ir Dievas mums siunčia žinią, ta žinia skirta tam, kad taptume tokiais, kokiais Jis nori mus matyti, kad Jo malonės dėka galėtume stovėti ten, kur Jis nori, kad stovėtume.

TAM1897 D 22.1„Diena iš dienos žmonės atskleidžia, ar Dievo karalystė yra juose. Jei Kristus viešpatauja jų širdyse, jie įgyja principų tvirtumą, jėgą, gebėjimą stovėti kaip ištikimi sargybiniai, tikri reformatoriai; nes reformos negali būti, jei nėra visapusiško bendradarbiavimo su Jėzumi Kristumi. Kristaus malonės dėka žmonės turi naudoti Dievo duotus sugebėjimus, kad reformuotų save [ne kitus, o save]; šiuo savęs atsižadėjimo veiksmu, kurį dangaus Viešpats vertina palankiai, jie laimi pergales prieš savo paveldėtas ir išugdyta polinkius. Tada, kaip ir Danielius, jie palieka kitų širdyse įspūdžius, kurie niekada neišnyks. Ši įtaka pasieks visas pasaulio vietas.“

TAM1897 D 22.2Reformacijos darbas prasideda nuo savęs. Aš galiu palikti įspūdį kitų širdyse tik tada, kai pats pasikeičiau. Dievas pasiekia kitus, pasiekdamas mus, ir pasiekia kitus per mus. Atverskite 2 Korintiečiams 1:3, 4:—

TAM1897 D 22.3„Tebūnie palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokio paguodos Dievas, kuris paguodžia mus visose mūsų kančiose, kad mes galėtume paguosti tuos, kurie yra bet kokiose bėdose, ta paguoda, kuria patys esame paguodžiami Dievo.“

TAM1897 D 22.4Dievas mus guodžia, kad galėtume guosti kitus; Dievas mums padeda, kad galėtume padėti kitiems. Mes atsiduriame tokioje padėtyje, kai mums reikia Dievo paguodos, kad galėtume guosti kitus. Jis galvoja apie kitus, kai mus guodžia. „Ir jei mes kenčiame, tai dėl jūsų paguodos ir išgelbėjimo.“ Jei aš kenčiu, tai yra kito žmogaus paguodos ir išgelbėjimo labui. Galbūt daugelį metų nesusitiksiu su tuo žmogumi, kurį turiu paguosti; bet kada nors aš jį sutiksiu, ir mano patirtis mane paruošia atsisėsti šalia jo arba paimti jį už rankos ir būti jam pagalba bei paguoda. Jis gauna iš manęs tai, ką aš gavau iš Dievo, ir gauna tai, kad savo ruožtu galėtų perduoti kitiems, o tie – dar kitiems; ir taip mums suteiktos Dievo malonės įtaka apima visą žemę, nors mes ir neišvyktume iš valstijos, kurioje gyvename. Broliai, būtent tai Dievas nori daryti su mumis, ir tada mūsų įtaka pasieks visas pasaulio vietas.

TAM1897 D 22.5Dabar pereikime prie klausimo: kaip turėtume priimti Liudijimus? Perskaitykime, kaip jie iš tikrųjų buvo atmesti, kai atrodė, kad jie priimami. Tada sužinosime, kaip išvengti tos klaidos, ir žinosime, kaip juos priimti. Čia skaitau apie vieną asmenį, kurio „pavyzdys labai pakenkė pasitikėjimui Liudijimais“. Kaip jis tai padarė? — „Jis pats gyveno visiškai priešingai Dievo duotai šviesai.“ Tačiau jis nemanė, kad gyvena visiškai priešingai Liudijimams. Jis manė, kad elgiasi teisingai jų atžvilgiu. Kaip gi tada jis taip smarkiai suklydo? Štai atsakymas: „Viešpaties papeikimai ir įspėjimai buvo apeiti, išaiškinti ir panaikinti žmonių gudrybėmis.“

TAM1897 D 22.6Kaip jie buvo „apeiti“? Štai atsakymas: „Kodėl sugalvojote menkus pasiteisinimus?“ „O, kaip turėtų gėdytis tie, kurie nusigręžė nuo Dievo patarimo ir bandė nuslėpti įspūdį, kurį Dievas būtų padaręs.“

TAM1897 D 22.7Kaip jie buvo „peraiškinami“? Štai atsakymas: jie „savo nuožiūra juos interpretavo, sakydami, kad to daryti neketino“.

TAM1897 D 22.8Ir būtent taip Liudijimai buvo apeiti, išaiškinti ir panaikinti tų, kurie manė, kad jais tiki, ir kurie manė, kad juos priima. Na, ar jūs juos apeidavote, pateikdami menkus pasiteisinimus? Ar jūs juos aiškinote ir panaikinote, suteikdami jiems savo pačių interpretaciją, sakydami, kad jie nereiškė to ar ano? — Žinoma, kad taip; jūs žinote, kad taip darėte. Tada nustokime tai daryti šią akimirką.

TAM1897 D 22.9Kaip gi tada juos reikėtų priimti? Kaip sužinosime, ką jie reiškia? Štai atsakymas: „Jie reiškia būtent tai, kas parašyta.“ Ką jie reiškia? — „Būtent tai, kas parašyta.“ Ar galite pasakyti, ką jie sako? — Taip, pakankamai lengva. Tada priimkite juos būtent taip, kaip jie sako. Plačiai atverkite širdį Dievui, kad Jo gera Dvasia ten įdiegtų principą, kuris glūdi būtent tame, kas ten parašyta, tada tas principas pasirodys, jis švies jūsų gyvenime; tada jūs būsite priėmę Liudijimus. Tada žinosite, kad tikite Liudijimais. Tada nebus jokio pavojaus suklysti šiuo klausimu. Kiti tai žinos, nes jūs paliksite širdyse įspūdžius, kurie niekada neišnyks, ir jie šlovins Dievą apsilankymo dieną.

TAM1897 D 22.10Dievo Žodis yra mūsų etalonas. Kiekvienas meilės poelgis, kiekvienas gerumo žodis, kiekviena malda už kenčiančiuosius ir engtuosius yra pranešami prieš amžinąjį sostą ir įrašomi į Dangaus neišdildomą knygą. Dieviškasis Žodis įlieja šviesą į labiausiai aptemintą protą, ir ta šviesa priverčia labiausiai išsilavinusius pajusti savo nepakankamumą ir nuodėmingumą. — Liudijimas Nr. 31.