Pirmasis didysis įsakymas
TAM1897 D 279.2Pamokslas, pasakytas 1897 m. kovo 2 d., antradienio vakarą Išspausdinta „General Conference Daily Bulletin“, 1897 m. kovo 5 d., 1 tomas, Nr. 16, p. 279–285.
TAM1897 D 279.3JŪS žinote, kad Viešpats apie šį laiką ir apie žmones, gyvenančius šiuo metu, pasakė: „Štai tie, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo.“ Jūs ir aš teisingai išpažįstame esą tie žmonės, ir stovime ten, kur išpažįstame, kad Viešpats visatai galėtų apie mus pasakyti: „Štai tie, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo.“ Ir tai bus faktas ne tik todėl, kad Jis taip sako, bet Jis tai pasakys, nes tai yra faktas.
TAM1897 D 279.4Ši ištrauka visiškai tinka jums ir man, esantiems čia, šiame name; ir Viešpats nori, kad tai taptų faktu dabar ir liktų faktu visą laiką, kad Jis galėtų nuolat skelbti visam pasauliui ir visai visatai: „Štai tie, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo.“
TAM1897 D 279.5Būtent tai turime nagrinėti. Šiose pamokose turime mokytis, kad sužinotume, ar laikomės Dievo įsakymų, ar ne; kad Viešpats galėtų apie mus pasakyti: „Štai tie, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo.“
TAM1897 D 279.6Laikydamiesi Dievo įsakymų, be abejonės, pirmiausia turime laikytis pirmojo įsakymo, ir jo tikrai privalome laikytis. Štai Jo žodžiai: „Pirmasis iš visų įsakymų yra: ‚Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; ir tu mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis‘; tai yra pirmasis įsakymas.“
TAM1897 D 279.7Ar dabar Viešpats, kalbėdamas apie tą įsakymą, gali pasakyti apie jus ir mane: „Štai tie, kurie jo laikosi“?
TAM1897 D 279.8Ar Viešpats turi visą jūsų širdį, taip, kad jūsų širdyje nebūtų vietos niekam kitam, išskyrus Jį ir tai, kas Jam priklauso?
TAM1897 D 279.9Ar Viešpats turi visą jūsų sielą, atsidavusioje meilėje, taip, kad nėra nė vieno jūsų būties jausmo, kuris nepriklausytų Jam?
TAM1897 D 279.10Ar Viešpats užima visą tavo protą, taip, kad jame neliktų nė vienos minties, nė vieno proto veikimo, nė vienos proto dalies, kuri nepriklausytų Jam, — atsidavusios Jo tarnystei? Juk protu mes tarnaujame Viešpačiui, mūsų Dievui. Ne dalimi jo, ne jo dalimi, bet visu protu. Taigi neturi proto, kurį galėtum skirti ar nukreipti į ką nors, kas nėra iš Dievo.
TAM1897 D 279.11Ar visa jūsų jėga priklauso Jam, taip, kad neturėtumėte jėgų skirti niekam kitam, išskyrus tai, kas yra Dievo, ir Jo tarnystei?
TAM1897 D 279.12Jei visa tai tinka jums, tuomet apie jus teisingai pasakyta: „Štai tie, kurie laikosi įsakymų.“
TAM1897 D 279.13„Antrasis įsakymas yra jam panašus: ‚Mylėk savo artimą kaip save patį.‘“ Kai Dievo meilė yra mūsų širdyse, kaip nurodyta pirmajame įsakyme, bus pakankamai lengva mylėti savo artimus kaip save pačius.
TAM1897 D 279.14Kaip buvo pabrėžta brolio Kelloggo kalboje prieš keletą dienų, apie tą mažą berniuką Čikagoje, kuris priėjo prie vyro, visiškai nepažįstamojo, ir jam pasakė: „Ar žinai, kad esi didžiausias nusidėjėlis pasaulyje?“ Kai vyras nustebęs paklausė, kaip tai gali būti, sakydamas, kad niekada nieko nenužudė, niekada nepadarė jokio didelio nusikaltimo, berniukas jam atsakė: „Didžiausias įsakymas yra: ‚Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis.‘ Ar jūs taip darote?“ Jis atsakė: „Ne, nedarau. Negaliu pasakyti, kad tai darau bent kiek.“ „Na, – tarė mažylis, – tai yra didžiausias iš įsakymų. Tu pažeidi didžiausią įsakymą; vadinasi, esi didžiausias nusidėjėlis.“ Vyras tai pripažino ir buvo atvestas pas Dievą bei gavo visišką išgelbėjimą. Tai pakankamai aišku: kadangi tai yra didžiausias įsakymas, tas, kuris jį pažeidžia, yra didžiausias nusidėjėlis. Ar tai tu?
TAM1897 D 279.15Jūs ir aš tvirtiname, kad laikomės Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo. Ar mes pažeidžiame pirmąjį iš visų Dievo įsakymų? Jei nesilaikome didžiausio, pirmojo iš visų įsakymų, tai jį pažeidžiame. Jei pažeidžiame šį įsakymą, tai nesilaikome įsakymų; tai neabejotina. Jūs ir aš dabar turime nuspręsti, ir turime nuspręsti amžinai, ar tarnausime Viešpačiui visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis.
TAM1897 D 279.16Parašyta: „Dievo karalystė yra jumyse.“ Ta sritis, kuri yra mumyse, yra Dievo sritis; taip buvo, kai žmogus buvo sutvertas, bet priešas užgrobė Dievo vietą; ir Viešpats vėl išlaisvino žmogų, kad jis galėtų pasirinkti, ar Dievas turės savo vietą savo karalystėje, ar užgrobėjas užims Dievo vietą Dievo karalystėje. Karalystė, esanti jumyse, priklauso Viešpačiui. Jums tenka nuspręsti, ar ten viešpataus Viešpats, ar ten viešpataus priešas. Ir jei nenuspręsite, kad ten viešpataus Viešpats, tai nuspręsite, kad ten viešpataus priešas. Kas ten viešpataus, priklauso vien tik nuo žmogaus pasirinkimo.
TAM1897 D 280.1Kažkas turi valdyti. Žmogus nebuvo sukurtas tam, kad valdytų pats save, nepriklausomai nuo Dievo. Jis buvo sukurtas tam, kad būtų savimi su Dievu, ir negali būti savimi be Dievo. Žmogus buvo sukurtas tam, kad stovėtų su Dievu. Dievo karalystė buvo jo viduje. Dievas valdė jo viduje. Bet jis ėmė eiti savo keliu, sekdamas šėtonu. Tačiau žmogus gali eiti savo keliu tik sekdamas Dievu. Dievo karalystė yra jūsų viduje. Turime pasirinkti, kad Dievas užimtų savo vietą mumyse, savo karalystėje mūsų širdyse. Jis ten užims savo vietą ir ten valdys, kai galės turėti savo vietą savo karalystėje.
TAM1897 D 280.2Jūs žinote, kad Dievo karalystė žemėje apims viską nuo jūros iki jūros ir nuo upės iki žemės pakraščių. Dievo karalystė – ta karalystė, kuri ateis, kai ateis Viešpats, – kaip žinote, apims kiekvieną colį, kiekvieną žemės dalelę, kuri yra šiame pasaulyje. Dabar Dievo karalystė yra jumyse. Ar ta karalystė jumyse, kurioje viešpatauja Dievas, – ar Jo viešpatavimas apima kiekvieną erdvės kampelį, kiekvieną žemės dalelę jūsų širdyje? Ar apima? Štai toks klausimas, ir šie klausimai mums aktualūs ne vienu atžvilgiu.
TAM1897 D 280.3Aš tiesiog skaitau įsakymą ir atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kas jame parašyta. Ir tai darau tam, kad jūsų ir mano protas bei širdis visada būtų atviri klausimui: ar mums tinka posakis: „Štai tie, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo“ visa širdimi, siela, protu ir jėga?
TAM1897 D 280.4Tai, kuo užsiima jūsų protas, ką jis nagrinėja, prie ko dirba – ar Dievas yra tame dalyke? Ar tai daroma Dievo šlovei? Tyrimai, kuriuos atliekate, studijos, kuriomis užsiimate, visos jūsų proto mintys – ar tai daroma tam, kad ten įsitvirtintų Dievo atvaizdas? Ar tai daroma tam, kad protu giliau pažintumėte Dievą? Ar tai daroma tam, kad Jį labiau šlovintumėte? Ar Jis yra pirmasis ir viskas visame kame jūsų intelektualiniuose pastangose? Ar mylite Jį, ar tarnaujate Jam visu protu?
TAM1897 D 280.5Ir visa savo jėga. Ar lauką, kurį arate, arate Dievui? Ar obliumi, kurį stumiate, kad išlygintumėte lentą, dirbate Dievui, kad viskas, ką gaunate, priklausytų Dievui, o ne jums pačiam? Ar jūsų jėga yra taip visiškai atsidavusi Dievui, kad dirbate Dievo labui, kur tik ištiesiate ranką?
TAM1897 D 280.6Iki šiol vyravo nuomonė, kad žmogus turi nustoti dirbti savo amatą ar bet kokį fizinį darbą, kuriuo užsiima, prieš galėdamas tapti šio reikalo darbuotoju. Daugelis sako: „Noriu išeiti iš to, ką dabar darau. Norėčiau ištrūkti. Norėčiau išeiti iš šios dirbtuvės. Norėčiau būti šio reikalo darbuotoju.“ Jei nesate Dievo reikalų darbininkas ten, kur esate, nebūsite Dievo reikalų darbininkas ir tada, kai pateksite ten, kur norite būti. Jei nesate Dievo reikalų darbininkas, kai arate lauką, nebūsite Dievo reikalų darbininkas ir tada, jei bandytumėte pamokslauti iš sakyklos. Jei esate kalvis ir kasdien dirbate prie priekalo – jei nesate šio reikalo darbininkas taip kruopščiai, taip nuoširdžiai, taip iš visos širdies, kaip aš esu sakykloje, tuomet nebūtumėte šio reikalo darbininkas, net jei kur nors dalytumėte traktatus.
TAM1897 D 280.7Mums pateiktas pavyzdys, kokia gali būti žmonija ir koks turi būti kiekvienas Jėzaus tikintysis. Dievo Sūnus atėjo į šį pasaulį, kad parodytų jums ir man, ką reiškia laikytis įsakymų ir kaip tai daroma. Jis dirbo savo amatu maždaug šešis kartus ilgiau nei pamokslavo. Pradėjo nuo dvylikos metų, kai galėjo pradėti dirbti su Juozapu dailidės amate, kai jau galėjo atlikti nemažai darbų – juk dvylikametis berniukas, padėdamas dailidei, gali padaryti labai daug dalykų. Taigi, pradėjęs nuo dvylikos metų, jis buvo pakrikštytas ir pradėjo pamokslauti būdamas maždaug trisdešimties metų; tai sudaro aštuoniolika metų. Šiuos metus jis dirbo dailidės amatu. Nuo trisdešimties iki trisdešimt trejų su puse metų jis praleido viešai tarnaudamas, pamokslaudamas. Taigi matote, kad dailidės amatu jis dirbo beveik šešis kartus ilgiau nei pamokslavo.
TAM1897 D 280.8Argi jis buvo lygiai toks pat Dievo Sūnus tuos aštuoniolika metų, kuriuos dirbo dailidės amatu, kaip ir tuos trejus su puse metų, kai užsiiminėjo pamokslavimu? — Jūs žinote, kad taip. Ar jis buvo mano ir jūsų Gelbėtojas, kai ten pjovė lentą, gamino suolą ir tvirtino jam kojas, — ar tada jis buvo lygiai toks pat mano ir jūsų Gelbėtojas, kaip ir tada, kai kabėjo ant kryžiaus? — Jūs žinote, kad taip. „Nes mes esame išgelbėti jo gyvenimu.“
TAM1897 D 281.1Nepamirškite, kad būtent pasibaigus tiems aštuoniolikai metų, kai jis atėjo pasikrikštyti ir buvo pakrikštytas, savo tarnystės pradžioje ir baigdamas dailidės darbą, — būtent tada Dievas pasakė: „Šis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ Argi jis tuomet nebuvo lygiai toks pat šios misijos darbininkas per tuos aštuoniolika metų, kaip ir per paskutinius trejus su puse metų? — Jūs žinote, kad taip ir buvo. Taigi, jei esate dailidė ir prisiekęs Jėzaus Kristaus tikintysis, argi negalite būti jo pasekėju? Argi neturėtumėte būti jo pasekėju ir šio reikalo darbininku būtent ten, taip pat tikrai, lyg būtumėte sakykloje? Aš nesakau, kad esate įpareigotas visada likti dailide. Jis taip nedarė. Aš nesakau, kad būsite priversti visada likti kalviais ar ūkininkais; bet sakau ir tvirtinu, kad kol esate dailidės, kol esate kalviai, kol esate ūkininkai, turite būti šio reikalo darbininkai taip pat tikrai, kaip kada nors būsite, kad ir kur bebūtumėte.
TAM1897 D 281.2Taigi Jėzus kiekvienam iš mūsų parodė, ką reiškia būti krikščioniu ir koks turi būti mūsų gyvenimas, kad ir kuo bebūtų užsiėmę mūsų protas, širdis ar rankos. Jis mylėjo Dievą visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis, kai buvo dailidė. Kai jis pjovė lentas, kai gamino stalus, kai gamino duris ir jas montavo, visa tai darė Dievo šlovei. Dievas jam buvo viskas. Kai žmogus ateidavo pas jį kaip pas dailidę, matydamas jį tik kaip dailidę, o ne kaip pasaulio Išganytoją, — kai žmogus ateidavo pas jį tik kaip pas dailidę, atsisėsdavo šalia jo ir sakydavo: „Noriu, kad man pagamintum stalą. Ar pagaminsi jį man?“, o jis atsakydavo: „Kokio stalo norite?“, ir žmogus jį apibūdindavo, o Jėzus sakydavo: „Taip, pagaminsiu jį jums“; kai Jėzus pagamindavo stalą ir nunešdavo jį ant nugaros į to žmogaus namus, įnešdavo jį į namus ir ten pastatydavo, kad žmogus galėtų juo naudotis – visuose tuose veiksmuose Jėzus buvo visiškai Dievo. Dievas buvo visuose jo veiksmuose. Kiekvienoje to stalo sujungimo vietoje nebuvo įtrūkimų, nė viena nebuvo uždengta dulkėmis, niekas nebuvo paslėpta – tai buvo sąžiningas stalas. Tai buvo toks stalas, kurį Dievas galėjo patvirtinti.
TAM1897 D 281.3Ir kai jis sudarė sandorį dėl stalo pagaminimo, jis sudarė tokį sandorį, kuris buvo sąžiningas, tokį, į kurį Dievas galėtų pažvelgti ir pasakyti: „Tai sąžiningas sandoris.“ Jis neprašė vyro sumokėti daugiau, nei buvo teisingai priklausoma už tokį darbą. Vyras jo paklausė: „Ar pagaminsi tokį ir tokį stalą?“ „Pagaminsiu.“ „Kiek už jį paprašysi? — kiek tai kainuos?“ Jis viską apskaičiuodavo ir vyrui sakydavo: „Mediena kainuos tiek, o pagaminti jį užtruks tiek laiko, o mano darbas vertas tiek. Argi nemanai taip? Argi nemanai, kad mano darbas, atsižvelgiant į laiką, kurio prireiks, bus vertas tiek?“ O žmogus atsakydavo: „Taip, manau. Manau, kad tai verta visko to. Tai sąžininga. Tai aiškus sandoris.“ Ir kai jis paimdavo stalą ant nugaros, nunešdavo jį ten ir pastatydavo, žmogus sumokėdavo jam tiek, kiek buvo sutarta, o Dievas, žiūrėdamas į visą tą sandorį, galėdavo pasakyti: „Tai sąžininga. Tai viskas, ką bet kas gali padaryti.“
TAM1897 D 281.4Ar tu esi toks dailidė? Tu sakai esąs krikščionis. Ar tu esi toks darbininkas, kad ir ką bedarytum?
TAM1897 D 281.5Ar myli Dievą visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis? Ką bedarytumėte ar ką bebūtumėte pašaukti daryti; kokius reikalus betvarkytumėte su savo artimu, ar jis būtų pagonis, ar krikščionis; ar tai daroma taip, kad Dievas, pažvelgęs į tai, galėtų pasakyti: „Tai yra pakankamai gera Dievo karalystei“; nes visa jūsų širdis, visa jūsų siela, visas jūsų protas, visos jūsų jėgos yra įdėtos į tai Dievo šlovei.
TAM1897 D 281.6Ar mes laikomės įsakymų, ar ne? Štai koks klausimas. Ir atėjo laikas tai išsiaiškinti taip išsamiai, kad Viešpats savo skelbiamame žodyje galėtų patvirtinti: „Štai tie, kurie laikosi Dievo įsakymų.“
TAM1897 D 281.7Dabar matote, kad šis įsakymas apima viską, ir kad visoje minčių sferoje negalime rasti nė vienos minties, kuri nepatektų į šį tekstą, nuo kurio pradėjome. Taigi turime viską, kas susiję su mūsų mąstymu, viską, į ką kreipiasi mūsų protas, vertinti šios Šventojo Rašto ištraukos, pirmojo iš visų įsakymų, šviesoje.
TAM1897 D 281.8Viską, ką esame pašaukti daryti, turime vertinti šio didžiausio iš visų įsakymų šviesoje. Ar tai yra dalykas, į kurį, bijodamas Dievo, galiu įsitraukti visa širdimi, siela, protu ir jėga? Jei ne, ar tada noriu to imtis? — Ne. Jei tai toks dalykas, į kurį negaliu įsitraukti visa širdimi, protu, siela ir jėga, ir su Dievu, tai ką man su juo daryti? Jei Dievas negali eiti su manimi, tuomet aš pažeidžiu įsakymus. Aš Jam neskiriu visko. Visa mano jėga yra niekas, jei ji skiriama kažkam, į ką Jis negali įsitraukti, ko negali paliesti, patvirtinti ar priimti.
TAM1897 D 282.1Žinau, kad tai griežta, bet tai yra krikščionybė. Tai yra krikščionybė, ir nei jūs, nei aš neturime tenkintis nė šešioliktąja dalimi to, kas neatitinka būtent to. Negalime leisti sau nė akimirkos šešėlyje pasitenkinti kuo nors šiame pasaulyje, kas būtų mažiau nei tai, kad viską, į ką įsiveliame, darytume su Dievu šalia mūsų, ir tada įsiveltume į tai visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Ir sakau jums: kai mes visi to pasieksime, jei visi šioje salėje dabar atsiduosime Jam ir tvirtai laikysimės to, negalime įsivaizduoti, kokia Dievo galia pasireikš pasaulyje.
TAM1897 D 282.2Didžiausias sunkumas nuo pat pradžių buvo tas, kad žmonės neleisdavo Dievui užimti savo širdyse vietos, kuri Jam priklauso. Dievas taip sukūrė žmogų, bet šis nusigręžė į viską kitą ir visiškai uždarė Dievą už durų. Dievas išlaisvino jį iš tos tamsos, suteikė jam laisvę rinktis ir paragino jį pasirinkti, ar jis mylės Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Jam buvo suteikta laisvė pasirinkti vėl leisti Dievui užimti Jam priklausančią vietą; tačiau tiek daug žmonių nusprendė, kad Viešpats neturėtų turėti savo vietos, kad potvynis juos nušlavė nuo žemės paviršiaus.
TAM1897 D 282.3Tada Viešpats vėl pradėjo žmonijos istoriją. Ir vienintelis dalykas, kurio Jis prašė iš kiekvieno, buvo mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, o savo artimą – kaip save patį. Tai viskas, ko Jis prašė iš tų aštuonių, kurie įlipo į arką ir iš jos išėjo. Jeigu pirmasis žmogus būtų mylėjęs Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, jokia nuodėmė niekada nebūtų įžengusi.
TAM1897 D 282.4Po to, kai jis nusidėjo, ir Viešpats jį išlaisvino iš tos vergijos, jei Adomas ir visi jo vaikai būtų mylėję Dievą visa širdimi, siela, jėga, protu ir stiprybe, kokia būtų buvusi pasaulio būklė? — Jie būtų laikęsi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo, o teisumas būtų apėmęs žemę, kaip vandenys apima jūrą. Ar neįmanoma, kad tai galėtų išsipildyti žmoguje, esant prakeikimo vergijoje, esant nuodėmingo kūno vergijoje? Ar Dievas gali taip išlaisvinti nusidėjėlį iš nuodėmės galios kūne, kad jis galėtų mylėti Dievą visa širdimi, siela, jėga, protu ir stiprybe? — Taip. Nuodėmė nebūtų galėjusi prakeikti žemės, kokia ji yra dabar, net ir žmonėms esant nuodėmingo kūno vergijoje, jeigu jie būtų tikėję Dievu, laikęsi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo. Tai yra tiesa, nes tai ir yra krikščionybė. Taigi, matote, kad viskas, ko Viešpats kada nors norėjo iš mūsų, viskas, ko Jis kada nors norėjo iš žmogaus nuo tada, kai Adomas nusidėjo, buvo ir yra tai, kad jis laikytųsi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo. O pirmasis iš visų įsakymų yra: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis“.
TAM1897 D 282.5Romiečiams 1:21 rašoma, kad pradžioje „jie pažino Dievą“. Pažvelkite į tai: žmogus savo kelio pradžioje pažino Dievą. Adomas iš pradžių pažino Dievą, bet šio pažinimo neišlaikė. Kai Adomas nusidėjo ir buvo atkurtas, jis pažino Dievą. Kai po potvynio žmonija vėl atsirado, ji iš pradžių pažino Dievą; taigi žmonija visą laiką buvo nutolusi nuo Dievo. Pasaulis buvo toks nuodėmingas, yra toks nuodėmingas ir bus toks nuodėmingas, nes pažino Dievą ir Jį atmeta, o ne todėl, kad Dievo nepažino. Taigi pasaulis nėra nedorybėje dėl tamsos; pasaulis yra tamsoje dėl nedorybės.
TAM1897 D 282.6Pasaulis prasidėjo nuo šviesos; o tai, kad jame įsivyravo tamsa, yra dėl žmonių pasirinkimo: „Kai jie pažino Dievą, jie Jo nešlovino kaip Dievo ir nebuvo Jam dėkingi, bet pasidavė tuštiems savo sumanymams, ir jų neišmintinga širdis buvo aptemdyta. Skelbdami save išmintingais, jie tapo kvailiais ir nepagendamojo Dievo šlovę pakeitė į atvaizdą, panašų į gendančio žmogaus, paukščių, keturkojų žvėrių ir roplių.“
TAM1897 D 282.7Dabar atkreipkite dėmesį: kas buvo pirmiausia? — Jie pažino Dievą, bet nešlovino Jo kaip Dievo; jie nesuteikė Jam tos vietos savyje, kuri Jam priklauso. Jie nešlovino Dievo — neapreiškė Jo žmonėms, neparodė Jo žemėje; nes Jėzus pasakė: „Aš Tave pašlovinau žemėje“, o Jis buvo Dievas, apsireiškęs kūne. Šie žmonės, kurie pažinojo Dievą, neleido Dievui apsireikšti kūne. Jie nebuvo dėkingi. Tada jų mintys tapo tuščios; tada jų neišmintingos širdys aptemo; tada savo tamsoje jie tvirtino esą išmintingi. Ta išmintis buvo kvailystė, ir tada jie padarė atvaizdus.
TAM1897 D 282.8Taigi matote, kad atvaizdas, kuris žmonių akyse atsiduria stabmeldystėje, yra tik išorinis stabmeldystės pasireiškimas, jos išorinis atvaizdas. Stabmeldystė jau giliai įsišaknijusi širdyje ir jau keletą žingsnių žengė į išorę. Pagalvokite apie tai. Kur prasideda stabmeldystė? — Širdyje. Kur šiame procese prasideda stabmeldystė? — Kai jie pažino Dievą, jie Jo nešlovino kaip Dievo; būtent ten viskas ir prasideda. Tada kur yra kokia nors tarpinė pozicija tarp Dievo pažinimo ir stabmeldystės?
TAM1897 D 283.1Dabar gerai pagalvokite. Jie pažino Dievą, ir: „Tai yra amžinasis gyvenimas, kad jie pažintų Tave.“ Dievo pažinimas yra amžinasis gyvenimas; tai yra aišku. Jie tikrai pažino Dievą; jie turėjo amžinąjį gyvenimą Dievo pažinime. Taip parašyta. Bet jie pasuko į stabmeldystę. Kiek žingsnių nuo Dievo pažinimo jiems reikėjo žengti, kad pasuktų į stabmeldystę? — Tik vieną. Tada, kiek žingsnių nuo Dievo mylėjimo visa širdimi, visa jėga, visu protu ir visomis jėgomis reikia žengti, kad pasiektum stabmeldystę? — Tik vieną. Tada, jei aš nemyliu Dievo visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis, kas aš esu? — Stabmeldys.
TAM1897 D 283.2Gali būti, kad aš neturiu prieš save jokio išdrožto atvaizdo. Šie žmonės iš pradžių jo irgi neturėjo. Bet jie turėjo atvaizdą, sampratą, susiformavusią mintyse, ir kai jie padarė savo išdrožtą atvaizdą, tai buvo tiesiog vaizdinys, skirtas stovėti prieš akis, to, ką jie jau turėjo mintyse. Pirmasis žmogus, padaręs atvaizdą, turėjo tą sampratą savo mintyse dar prieš jį padarydamas. Pirmasis žmogus, kuris padarė atvaizdą, turėjo sampratą, kad tai turėtų būti jo dievas, ir ta samprata buvo jo mintyse dar prieš jam iš medžio ar akmens išdrožiant atvaizdą. Taigi tas akmeninis atvaizdas, kurį jis pastatė prieš savo akis, buvo tik išorinė forma, kurią jis sukūrė, kad tuo pavidalu jam pavaizduotų tą dievą, kurį jis jau turėjo savo mintyse. Argi jis neturėjo dievo dar prieš sukurdamas tą išdrožtą atvaizdą? — Taip. Kur jis buvo? — Jo širdyje.
TAM1897 D 283.3Jie tapo tušti savo vaizduotėje. Kieno vaizduotėje? — Savo pačių. Štai tas žmogus, kuris kažką įsivaizduoja; jis sukuria savo vaizduotės atvaizdą ir pastato jį prieš savo akis išorėje. Vaizduotė – tai tiesiog mintinis vaizdavimas. O akmens atvaizdas yra tik apčiuopiama širdyje vykstančio vaizdavimo forma. Kur tas atvaizdas buvo sukurtas pirmiausia? — Jo mintyse; jo pačio vaizduotėje, jo pačio mąstyme. Bet kas ten buvo, kai jis atsiskyrė nuo Dievo? — Niekas, išskyrus šėtoną ir jį patį. Tuomet iš kur gali kilti jo mintys? — Tik iš jo paties ir šėtono.
TAM1897 D 283.4Taigi, jūs aiškiai matote, kad stabmeldystė glūdi širdyje; samprata, vaizdinys jau ten yra, dar prieš vaizdiniui pasirodant išorėje. Nors jo dievas būtų saulė, mėnulis ar žvaigždės, ši samprata, jo idėja, jo vaizduotė yra ten, dar prieš jam suteikiant jai išorinę formą saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse.
TAM1897 D 283.5Viskas, kas pasireiškia stabmeldystėje, yra tiesiog to, kas yra širdyje, atspindys. Ir Dievas turi būti širdyje – visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, nes kitaip ten įsivyrauja stabmeldystė. Nėra jokio tarpinio kelio.
TAM1897 D 283.6Iš tiesų, po potvynio, kai žmonės pirmą kartą atsisakė tikrojo Dievo, pasitraukė ir susikūrė savo dievus, – jie leido šiems dievams užimti Dievo vietą jų gyvenime, taip parodydami, kad, kai jie pažino Dievą, pripažino Jį kaip vienintelį savo valdovą. Kai myliu Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, kas vienintelis bus mano Dievas? – Dievas. Kas bus mano vienintelė valdžia? — Dievas. Kas vienintelis turės valdžią man? — Dievas. Ar Jis pajėgus vykdyti teisingą valdžią? — Taip. Ar Jis pajėgus išlaikyti žmogų teisingame kelyje? — Taip. Kai žmogus myli Dievą visa širdimi, siela, protu ir jėga, jam nereikia jokio kito įstatymo ar valdžios, kad išlaikytų jį teisingame kelyje pasaulyje. Kas yra jo valdovas? — Dievas. Ar Dievas sugeba valdyti, kai mes Jį mylime virš visko? — Taip. Bet kai žmogus palieka Dievą ir pasineria į stabmeldystę, ar jis sugeba valdyti save? — Ne.
TAM1897 D 283.7Po potvynio, kol jie dar pažinojo Dievą, jie pripažino Jį savo vieninteliu Karaliumi ir Valdovu. Jie neturėjo jokio kito valdovo. Kai jie pirmą kartą atsiskyrė nuo Dievo ir Jo vietą užėmė kiti dievai — turiu omenyje pačią pradžią, kai jie nusigręžė nuo Dievo ir Dievo vietą užėmė kiti dievai — jie leido tiems kitiems dievams užimti valdovų vietą. Jie tvirtino, kad šie dievai yra jų valdovai. Jie neturėjo karalių; žmonės dar nepasiskelbė valdovais. Žmonės tvirtino, kad dievai yra karaliai; o valdžią turintys žmonės buvo tik dievų atstovai, o dievai – tikrieji karaliai.
TAM1897 D 283.8Tai patvirtinančius įrodymus rasite knygoje „Biblijos imperijos“, 50 puslapyje. Čia pateikiami pirmieji įrašai, rasti Babilonijoje, kur prasidėjo žmonijos istorija ir kur įvyko kalbų sumaištis – ten, kur žmonija pamiršo Dievą. Aš skaitau:—
TAM1897 D 284.1Ninridui, jo karaliui, už Ridu vicekaraliaus Idadu, tarno, Ninridu džiaugsmo, išsaugojimą.
TAM1897 D 284.2Čia valdovas Idadu, rašydamas užrašą savo dievui, prisipažino, kad jis yra tik savo dievo vicekaralius. Jis nesiskelbė esąs karalius. Taigi matote, kad dievas buvo šio vyro karalius. Dievas buvo laikomas tautos karaliumi, o šis vyras, turėjęs valdžią, buvo tik dievo vicekaralius arba pavaduotojas.
TAM1897 D 284.3Tai rodo, kad žinios apie Dievą kaip teisėtą Valdovą buvo tokios naujos, kad nė vienas žmogus dar neturėjo drąsos pasiskelbti karaliumi. Ar tai suprantate? Gerai pagalvokite. Kai Dievas buvo vienintelis valdovas, jis, žinoma, buvo ir vienintelis jų karalius; bet kai jie nusigręžė nuo Jo ir ėmė garbinti kitus dievus, jų žinios apie tikrąjį Dievą buvo tokios naujos, jų santykis su Juo jų sąmonėje buvo toks naujas, kad, kai jie į Dievo vietą pastatė kitus dievus ir paskyrė šiuos netikrus dievus savo karaliais, net ir žmogus, turintis valdžią tarp žmonių, neturėjo drąsos prisiimti karaliaus titulo; vietoj to jis pasirinko būti vadinamas to dievo, kuris turėjo būti tikrasis karalius, vicekaraliumi. Kartoju. Žinios apie tikrąjį Dievą kaip vienintelį Karalių šių žmonių protuose buvo tokios naujos, kad nė vienas žmogus dar neturėjo drąsos prisiimti karaliaus titulo. Jų prisiminimas apie Dievą kaip vienintelį Karalių ir Valdovą vis dar buvo toks aiškus, kad bet kuriam žmogui prisiimti karaliaus titulą būtų buvę pernelyg panašu į bandymą nuversti Dievą nuo sosto.
TAM1897 D 284.4Perskaitysiu dar vieną užrašą iš tos pačios žemės, iš to paties laikotarpio:—
TAM1897 D 284.8Štai žmogus, kuris pastatė namą savo dievo garbei. Šis žmogus sako, kad jis yra šio dievo, kuris yra karalius, vicekaralius. Šis žmogus Gudea neskelbiasi esąs karalius. Jis turi valdžią, bet neskelbiasi esąs karalius. Kas yra karalius? — Jo dievas. Tai vėl parodo, kad žinios apie tikrąjį Dievą kaip vienintelį Karalių jų sąmonėje buvo dar labai šviežios; jie nebuvo taip visiškai nutolę nuo Dievo ir nuo sampratos apie Dievą kaip vienintelį Karalių ir Valdovą, kad būtų pasiryžę atmesti Dievo karališkumo idėją ir leisti žmogui prisiimti karaliaus titulą.
TAM1897 D 284.9A. F. Ballenger. — Taigi, valdžią turintis žmogus tvirtino esąs savo dievo vicekaralius, o ne karalius?
TAM1897 D 284.10Taip. Karalių dar nebuvo. Mes nekalbame apie žmogų kaip karalių. Tarp žmonių dar nebuvo karalių. Buvo žmonių, užimančių valdžios postus. Žmogus valdė kitus. Jis turėjo galią, bet savęs karaliumi nevadino. Jis nebuvo žinomas kaip karalius ir dar neleido sau prisiimti karaliaus titulo. Kodėl? — Nes jis dar nebuvo taip toli nutolęs nuo tikrojo Dievo, kaip vienintelio teisėto Karaliaus, sampratos, kad būtų pakankamai drąsus, kad turėtų pakankamai piktadarystės drąsos, atsisakyti bet kokios dieviškumo kaip karaliaus sampratos ir pasiskelbti karaliumi.
TAM1897 D 284.11Tai yra seniausi įrašai, kurie buvo rasti toje žemėje. Matote, kad jie yra vieni iš pačių seniausių. Tai įrašai iš laikų, kai žmonės dar visai nenaudojo karaliaus titulo ir kai jie laikė tikrąjį Dievą karaliumi.
TAM1897 D 284.12Tačiau čia yra šiek tiek ankstesnis įrašas, kuriame kalbama apie kalbų sumaištį prie Babelio bokšto. „Biblijos imperijų“ ketvirtajame puslapyje rasite Biblijos pasakojimą apie kalbų sumaištį. Tai yra pasakojimas, kurį užrašė žmonės, tarp kurių įvyko kalbų sumaištis. Biblijoje rasite Viešpaties užrašą apie tai. Šiame užrašyje ant plytų, kurios buvo palaidotos Babilono griuvėsiuose ir vėliau atrastos, pateikiamas jų pasakojimas apie tai. Galite jį palyginti su pasakojimu Biblijoje, „Pradžios knygos“ vienuoliktajame skyriuje, ir pamatysite, kad abu pasakojimai yra visiškai vienodi. Štai ką jie apie tai sakė:—
TAM1897 D 284.14Tai vienas iš seniausių žinomų pasakojimų. Šie kiti yra šalia jo. Tačiau šie kiti liudijimai rodo, kad buvo laikas, kai tarp žmonių dar nebuvo karaliaus; kad valdžioje esantis žmogus nepriimdavo karaliaus titulo; kad jo dievas buvo jo karalius; o mintis, jog tikrasis Dievas yra karalius, buvo tokia nauja, kad jis neturėjo pakankamai drąsos pasakyti, jog jis pats yra karalius. Tuo metu tai reiškė pernelyg didelės valdžios uzurpavimą, atsižvelgiant į jo sampratą apie tikrąjį Dievą.
TAM1897 D 285.1Tai buvo prieš Nimrodą. Nimrodas buvo pirmasis žmogus, kuris turėjo drąsos prisiimti karaliaus titulą, nepaisydamas sampratos, kad Dievas yra karalius. Taigi „Biblijos imperijose“ penkiasdešimtajame puslapyje skaitau:
TAM1897 D 285.2Nimrodas buvo šis drąsus žmogus. Jo vardas reiškia maištą, išdidų paniekinimą ir, pasak Geseniuso, yra lygiavertis „itin bedieviškam maištininkui“. Ir „jis ėmė būti galingasis žemėje“. Arba, kaip teigiama kitame vertime, jis „buvo pirmasis galingasis žemėje“.
TAM1897 D 285.3Nimrodas buvo pirmasis žmogus, kada nors pasiskyręs karaliaus titulą; pirmasis, turėjęs karališkąją valdžią ir atvirai nešiojęs karaliaus titulą. O jo vardas reiškia būtent tai, ką tai reiškė tarp žmonių, kuriems jis save paskyrė valdovu.
TAM1897 D 285.4Dabar ne mano teiginys, o šios srities autoriteto teiginys sako taip:—
TAM1897 D 285.5Įkūrus Nimrodo karalystę, visas senovės pasaulis įžengė į naują istorinę fazę. Rytų tradicija, kuri tą karį laiko pirmuoju žmogumi, dėvėjusiu karališkąją karūną, nurodo faktą, kuris yra reikšmingesnis nei naujo drabužio papuošalo prisiėmimas ar net provincijos užkariavimas. Jo valdymas pasauliui pristatė naują valdovo ir valdomųjų santykių sistemą. Ankstesnių valdovų autoritetas rėmėsi giminystės jausmu, o vado viršenybė buvo tarsi tėvų kontrolės atspindys. Nimrodas, priešingai, buvo teritorijos ir žmonių, kiek jie buvo jos gyventojai, suverenas, neatsižvelgdamas į asmeninius ryšius. Iki tol egzistavo gentys – išsiplėtusios šeimos – visuomenė; dabar atsirado tauta, politinė bendruomenė – valstybė. Nuo šiol pasaulio politinė ir socialinė istorija yra atskirtos, jei ne visiškai skirtingos. – „Biblijos imperijos“, p. 51.
TAM1897 D 285.6Tad koks buvo valstybės kilmės šaltinis?