Dievo misionieriai

TAM1897 Q1 14.2Pamokslas, pasakytas 1897 m. kovo 3 d., trečiadienio vakarą Išspausdinta „General Conference Bulletin“, 1897 m. pirmasis ketvirtis, 2 tomas, Nr. 1, p. 14–20.

TAM1897 Q1 14.3Mūsų vakarykštė pamoka baigėsi pirmosios istorijoje žinomos valstybės įkūrimu; iš tiesų, valstybės kilmės aptarimu. Šventajame Rašte apie Nimrodo karalystę rašoma:

TAM1897 Q1 14.4Jo karalystės pradžia buvo Babelis, Erechas, Akadas ir Kalne Šinaro žemėje. Iš tos žemės išėjo Ašūras ir pastatė Ninivę.

TAM1897 Q1 14.5Mūsų vertime rašoma: „Išėjo Ašūras ir pastatė Ninivę.“ Tačiau tikroji prasmė yra tokia, kaip nurodyta paraštėje: „Jis [Ašūras] išėjo į Asiriją ir pastatė Ninivę“ bei kitas ten paminėtas miestus. Taigi jo karalystės pradžia buvo Šinaro krašte, o jos plėtra – Asirijoje.

TAM1897 Q1 14.6Nimrodas nebuvo vien galingas žvėrių medžiotojas, bet ir žmonių persekiotojas. O tą galią, kurią jis įgijo, kurią įgijo į savo rankas įkūręs ir išplėtęs savo karalystę, jis naudojo tam, kad priverstų žmones pripažinti jo galią ir dievą, kuriam jis tarnavo. Taigi nuo pirmosios valstybės, kokia kada nors buvo pasaulyje, iki paskutinės, kokia kada nors bus pasaulyje, kiekviena iš jų naudojo savo turėtą galią prieš Dievą.

TAM1897 Q1 14.7Pakartosiu dar kartą: kiekviena valstybė, pradedant pirmąja, kokia kada nors buvo, tai yra Nimrodo, ir baigiant paskutiniąja, kokia kada nors bus, tai yra šia, naudojo savo galią prieš Dievą, prieš Jo tiesą, prieš Jo tautą, siekdama priversti žmones nusigręžti nuo Dievo. Nuo pradžios iki pabaigos – toks yra kiekvienos iš jų istorijos aprašymas. Kai pasaulis pasibaigs, tokia bus pasaulio karalysčių ir valstybių istorija.

TAM1897 Q1 14.8Štai ištrauka iš 1896 m. balandžio 14 d. žurnalo „Review“ pirmojo puslapio straipsnio: Didysis apgavikas „suviliojo žmones garbinti stabus ir taip įgijo viršenybę virš žemiškųjų karalysčių. Jis manė, kad būti šio pasaulio dievu yra antra geriausia alternatyva po to, kai užimti Dievo sostą danguje.“ Ankstesnėje pamokoje paminėtoje istorijoje galite pamatyti, kaip veikė šis planas, atskleistas pranašystės Dvasioje. Pirmiausia žmonės pasidavė stabmeldystei, o paskui – monarchijai. Ir pirmasis, kuris tai padarė, įkūrė valstybę ir, pasinaudodamas taip įgyta galia, pats tapo žmonių persekiotoju. Tokia yra istorija. Toliau skaitydami pamatysite, kaip tai vyko ir kitose tautose.

TAM1897 Q1 14.9Netrukus po Nimrodo visoje toje šalyje Dievą pamiršo visi, išskyrus vienintelį Abraomą. Tik Abraomas ieškojo ir surado Dievą; ir su Abraomu Dievas vėl pradėjo žmonijos kelią Viešpaties būdu. Dabar atkreipkite dėmesį į tai, ką Jis pasakė Abraomui. Atsižvelgdami į tai, ką studijavome, į tai, kas buvo aptarta ankstesnėje pamokoje, ir į tai, į ką ką tik atkreipiau jūsų dėmesį, apmąstykite, ką Dievas pasakė Abraomui, kai su juo pradėjo kurti naują tautą, tai yra, Dievo tautą. Pradžios knygos 12:1 eilutėje rašoma, ką Viešpats jam pasakė iš pradžių. „Viešpats tarė Abramui: ‚Išeik iš‘ – ko? – ‚savo šalies‘.“ Kas pirmiausia?

TAM1897 Q1 14.10(Susirinkusieji) Savo šalį.

TAM1897 Q1 14.11„Ir nuo savo giminės, ir nuo savo tėvo namų, į žemę, kurią tau parodysiu.“ Dievas pasakė, kad Abramas turi palikti tris dalykus. Pirma, jis turi palikti ką? – Savo šalį. Toliau? – Savo giminę. Toliau? – Savo tėvo namus. Jo tėvo namuose gyveno stabmeldžiai. Jo šalis vertė žmones garbinti stabus; ji buvo prieš Dievą. Jo šalis, jo giminė ir jo tėvo namai buvo stabmeldžiai, ir jis turėjo viską palikti. Viešpats parodė jam žemę; bet ar Jis jam ją davė į nuosavybę? – „Ne, net tiek, kad galėtų ten užminti koja.“ Kai Dievas pašaukė jį iš tos šalies, ar Jis atvedė jį į kitą? — Ne; bet „Jis pažadėjo, kad ją duos jam ir jo palikuonims po jo“. Tada, kai Dievas pašaukė jį iš jo šalies ir neatvedė į kitą, kur jis liko?

TAM1897 Q1 14.12(Susirinkusieji) Piligrimu ir svetimšaliu.

TAM1897 Q1 14.13Ar tai reiškė, kad Dievo atstovas šiame pasaulyje liko visiškai be tėvynės šiame pasaulyje?

TAM1897 Q1 14.14Tačiau ar jis tikrai neturėjo jokios tėvynės? — O, jis laukė „geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios“.

TAM1897 Q1 14.15Pereikime prie Hebrajams 11 skyrius ir pažvelkime į tai. Aštuntoji eilutė, pradžia:—

TAM1897 Q1 14.16Tikėjimu Abraomas, kai buvo pašauktas išeiti į vietą, kurią vėliau turėjo gauti kaip paveldėjimą, pakluso; ir išėjo, nežinodamas, kur eina.

TAM1897 Q1 15.1Bet iš kur jis išėjo? — Iš savo tėvynės, nežinodamas, kur eina. „Tikėjimu jis gyveno pažadėtoje žemėje kaip svetimoje šalyje, gyveno palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, kurie kartu su juo buvo to paties pažado paveldėtojai.“ Jūs žinote, kad Jis jam nesuteikė jokio paveldėjimo, ne, net tiek, kad galėtų ten užminti koja; ir vis dėlto Jis pažadėjo jį duoti jam ir jo palikuonims po jo. Jis išvedė jį iš jo paties tėvynės; ir iš jokios kitos šalies žemėje jam nesuteikė net tiek, kad galėtų ten užminti koja. Taigi jis liko visiškai be tėvynės žemėje. Tai mes žinome tikrai; bet prisiminkite, ką sakė Dievas. Kas tuo metu buvo Abraomas? — Jis buvo „Dievo draugas“, „visų, kurie tiki Dievu, tėvas“. Ar jis yra jūsų tėvas? Ar turite tėvynę šiame pasaulyje?

TAM1897 Q1 15.2Jis ieškojo miesto, turinčio pamatus, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas. Taip pat tikėjimu Sara pati gavo jėgų pastoti ir pagimdė vaiką, nors jau buvo per senas amžius, nes ji laikė ištikimu Tą, kuris pažadėjo. Todėl iš vieno, ir to, kuris buvo tarsi miręs, išaugo tiek daug palikuonių, kiek yra žvaigždžių danguje gausybe ir kaip smėlis prie jūros kranto, kurio nesuskaičiuoti. Visi jie mirė tikėjime, negavę pažadų.

TAM1897 Q1 15.3Ką Dievas pažadėjo, kai išvedė jį iš jo tėvynės? Ar pažadėjo jam tėvynę? — Taip. Bet jis negavo tėvynės šiame pasaulyje; „bet, pamatę jas iš tolo, įsitikino jomis, priėmė jas ir prisipažino, kad jie yra svetimšaliai ir piligrimai žemėje. Nes tie, kurie taip sako, aiškiai parodo, kad ieško tėvynės.“ Ar žmogus gali ieškoti tėvynės, kai jau turi vieną? — Ne; nes žmogus negali turėti dviejų tėvynių, kaip ir negali tarnauti dviem šeimininkams.

TAM1897 Q1 15.4Na, sako kas nors, Abraomas buvo toli nuo savo tėvynės. Taip, bet jis turėjo galimybę grįžti, jei būtų norėjęs. Jei jis vis dar būtų laikęs ją savo tėvyne, kad ji būtų likusi jo širdyje, ir jei, nuėjęs aštuonis šimtus ar tūkstantį mylių, būtų ėmęs ilgesio, o toje žemėje būtų kilęs badas ir viskas ten nebūtų buvę tokia įdomi kelionė, kaip jis manė, kad galėtų būti, jis būtų galėjęs pasakyti: „Norėčiau dar kartą pamatyti ten esančius artimuosius, brangias senąsias lygumas ir pažįstamus medžius. Jei tik galėčiau tai padaryti, tada būčiau pasiruošęs sugrįžti ir kurį laiką pasilikti šiame lauke.“ Jei jis būtų taip mąstęs, būtų turėjęs galimybę sugrįžti; nes parašyta: „Iš tiesų, jei jie būtų prisiminę tą šalį, iš kurios išėjo, galbūt būtų turėję galimybę sugrįžti.“

TAM1897 Q1 15.5Prisiminę; ką reiškia „prisiminę“? — Jeigu jų mintys būtų buvusios pilnos tos šalies, iš kurios jie išėjo, jie būtų turėję galimybę sugrįžti. Ir jie ją būtų turėję, nes tada jie būtų ją susikūrę.

TAM1897 Q1 15.6Bet dabar jie trokšta geresnės šalies, tai yra, dangiškosios; todėl [todėl, dėl šios priežasties] Dievas nesigėdija būti vadinamas jų Dievu: nes Jis jiems paruošė miestą.

TAM1897 Q1 15.7Ar išėjote iš savo šalies? Atverskite Romiečiams 4:1–12:—

TAM1897 Q1 15.8Ką gi tada pasakysime, kad mūsų tėvas Abraomas, kalbant apie kūną, ką rado? Nes jei Abraomas būtų išteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, bet ne prieš Dievą. Nes ką sako Raštas? „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.“ O tam, kuris dirba, atlygis skaičiuojamas ne iš malonės, bet kaip skola. O tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris išteisina nedorąjį, jo tikėjimas įskaitomas kaip teisumas. Kaip ir Dovydas apibūdina to žmogaus palaiminimą, kuriam Dievas įskaito teisumą be darbų, sakydamas: „Palaiminti tie, kurių neteisybės atleistos, ir kurių nuodėmės uždengtos.“ Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nepriskirs nuodėmės. Argi šis palaiminimas tenka tik apipjaustytiesiems, ar ir neapipjaustytiesiems? Juk sakome, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas kaip teisumas. Kaip gi ji buvo priskirta? Kai jis buvo apipjaustytas, ar neapipjaustytas? Ne apipjaustytas, bet neapipjaustytas. Ir jis gavo apipjaustymo ženklą – tikėjimo teisumo antspaudą, kurį turėjo dar būdamas neapipjaustytas, kad taptų visų tikinčiųjų tėvu, nors jie ir nebūtų apipjaustyti, kad teisumas būtų priskirtas ir jiems, ir apipjaustytų tėvu tiems, kurie ne tik yra apipjaustyti, bet ir seka mūsų tėvo Abraomo tikėjimo pėdomis, kurį jis turėjo dar būdamas neapipjaustytas.

TAM1897 Q1 15.9Ta mūsų tėvo Abraomo tikėjimas, kurį jis turėjo dar būdamas neapipjaustytas, buvo tas tikėjimas, kurį jis turėjo, kai Dievas pašaukė jį iš jo šalies, iš jo giminės, iš jo tėvo namų, ir jis liko priklausomas nuo Dievo valios, neturėdamas šalies pasaulyje. Jis yra tėvas visiems tikintiesiems, net jei jie nėra apipjaustyti; taip pat ir visiems kitiems, su sąlyga, kad mes visi sekame to tikėjimo pėdomis, kurį jis turėjo, kai dar nebuvo apipjaustytas. „Jei esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą.“

TAM1897 Q1 15.10„Tavo palikuonys bus svetimšaliai žemėje, kuri nėra jų.“ Ar esate jo palikuonys? Ar esate Abraomo palikuonys, nes tikite Jėzumi Kristumi? Ar esate svetimšaliai toje žemėje, kurioje esate? — Jei esate jo palikuonys, tai taip. Kodėl? — Nes tai nėra jūsų tėvynė. Tai jau nebėra jūsų tėvynė.

TAM1897 Q1 15.11Tai nėra teorija. Tai susiję su praktine, kasdiene religija. Brolis Danas Džounsas vakar, kaip prisimenate, kalbėjo apie misionierius, vykstančius į Meksiką, ir jis norėjo misionierių, kurie ten vyktų ir pasiimtų savo širdis. Tų, kurie, vykdami ten atlikti misionierišką darbą, paliktų savo širdis Jungtinėse Valstijose ar bet kurioje kitoje valstijoje, jis nenori; nes tada jie negalės atlikti misionieriško darbo.

TAM1897 Q1 15.12Viešpats norėjo, kad Abraomas būtų misionierius visiems žmonėms, kuriuos jis vėliau sutiks žemėje; ir jis toks buvo. Bet Dievas žinojo, ir kiekvienas, kuris tai mato taip, kaip mato Viešpats, žino, kad niekas negali būti misionieriumi šiame pasaulyje, jei turi tėvynę šiame pasaulyje. Jūs ir aš negalime būti misionieriais jokioje kitoje šalyje, jei Amerika yra mūsų šalis. Negalime būti misionieriais Amerikoje, kol Amerika yra mūsų šalis. Negalite būti misionieriumi net savo namuose, jei pirmiausia neišėjote iš savo šalies. Taip yra. Taip yra pagal pačią dalykų prigimtį.

TAM1897 Q1 16.1Klausimas. — Kaip jūs tai suprantate?

TAM1897 Q1 16.2Mes negalime to paaiškinti. Aš ir nesiekiu to paaiškinti. Viešpats tai paaiškino, o jūs ir aš turime tai priimti ir tuo tikėti.

TAM1897 Q1 16.3Kam gi mes esame misionieriai pasaulyje? Pažvelkime į tai. Kodėl esame siunčiami būti misionieriais? Kokių dalykų misionieriais? Koks yra mūsų misijinis darbas? Koks jo tikslas? Ar esame misionieriai Amerikai, ar esame misionieriai Dievui? Ar Amerika yra Dievo šalis, nepriklausoma nuo visų kitų šalių žemėje? Ji nėra pakankamai gera, kad būtų Dievo šalis; ir ji nėra pakankamai gera Dievo tautai, kad ir kokia gera ji būtų.

TAM1897 Q1 16.4Jūs ir aš turime būti Dievo misionieriai, kad kviektume žmones pas Dievą; kad iš ten, kur jie yra, atvestume juos pas Dievą, iš nuodėmės į teisumą, iš tamsos į šviesą, iš šalies, kurioje jie gyvena, į geresnę šalį, kurią Dievas paruošė.

TAM1897 Q1 16.5Jei Vokietija yra mano tėvynė – o jei ten yra mano širdis, tai ji ir yra mano tėvynė – kaip gi galiu kviesti žmones į šalį, kuriai nepriklausau, kuri nėra mano? Jei Amerika yra mano tėvynė, kaip gi galiu vykdyti misionierišką veiklą kitos šalies vardu? – To padaryti neįmanoma. Kai Dievas norėjo, kad Abraomas būtų Dievo misionierius, misionierius tos šalies vardu, į kurią Dievas kviečia visus žmones, Jis jį pastatė ten, kur jis iš tiesų galėjo būti misionierius visiems žmonėms. Dievas pašaukė jį būti misionieriumi, ir tuo Jis parodė pavyzdį visiems, kurie ateis po jo, ką reiškia pradėti misionierišką veiklą. Pirmas dalykas – išeiti iš savo šalies. Taigi, jei ketinate būti misionieriumi Nebraskoje, išeikite iš savo šalies. Jei ketinate būti misionieriumi Meksikoje, pirmiausia išeikite iš savo šalies. Nes jei apskritai ketinate būti misionieriumi žemėje, Viešpats jums sako: „Išeik iš savo šalies“; ir tada Jis priduria: „iš savo šalies ir iš savo tėvo namų“. Visi šie dalykai trukdo misionieriškam darbui, kol nuo jų neatsiribosi ir jų neatsikratysi. Bet kai išeisi iš savo šalies, iš savo giminės ir iš savo tėvo namų, tada, kur bebūtum žemėje, esi misionierius. Tau nereikia juo būti; tu jau esi tas. „Kas iš jūsų neatsisakys visko, ką turi, tas negali būti mano mokinys.“ Ir „kas myli tėvą ar motiną labiau už mane, tas manęs nėra vertas.“ „Išeik iš savo šalies, iš savo giminės ir iš savo tėvo namų į žemę, kurią tau parodysiu.“

TAM1897 Q1 16.6Kaip sakiau prieš akimirką ir kartoju dar kartą, tai yra kasdienis praktinis krikščionybė, kokia ji visada buvo tiems, kurie tiki Dievu.

TAM1897 Q1 16.7(Balsas) Kaip žmogus gali likti Nebraskoje ir vis dėlto išeiti iš savo šalies?

TAM1897 Q1 16.8Tik atgimdamas iš naujo. Jei jis gimė Nebraskoje, jam reikia atgimti iš naujo. Jei jis gimė Amerikoje, tegul atgimsta iš naujo, ir jis bus išėjęs iš savo šalies. Jei jis gimė Vokietijoje, tegul atgimsta iš naujo, ir jis bus išėjęs iš savo šalies.

TAM1897 Q1 16.9Dabar, broliai, čia slypi labai daug. Nėra nieko šiame pasaulyje, kas taip smarkiai trukdytų mūsų misionieriškam darbui, kaip šis nuolatinis vykimas į užsienio darbo lauką ir pasiruošimas beveik iš karto sugrįžti. Kiekvienas Septintosios dienos adventistų misionierius, buvęs užsienio šalyje, žino, kad tai yra tiesa. Ir jam nereikia išvykti iš Jungtinių Valstijų, kad tai sužinotų. Iš tikrųjų buvo siūloma, kad būtų patartina įsigyti antrą laivą, kuris parvežtų namo misionierius, kuriuos išveža „Pitcairn“; kai „Pitcairn“ juos išveža, tegul po trumpo laiko, kai jie pradeda ilgesio, pasirodo kitas laivas ir parveža juos namo! Dabar tai turi liautis, kitaip mes niekada nebūsime misionieriais šioje žemėje; Viešpats nenori nieko panašaus.

TAM1897 Q1 16.10Jei jūsų širdis yra šioje šalyje; arba jei jūsų širdis yra čia, su jūsų artimaisiais; jei jūsų širdis yra čia, jūsų tėvo namuose, — tada savo sielos labui ir Dievo reikalų labui neišvykite iš čia, kol jūsų širdis neatsiribos nuo viso to. Nes ten, kur yra jūsų širdis, ten bus ir jūsų lobis, ir jūs norėsite sugrįžti kuo greičiau.

TAM1897 Q1 16.11Jei išvyksite į kitą šalį, o jūsų širdis ten nebus, ten būdami negalėsite padaryti nieko gero; būsite našta sau pačiam ir visiems, kurie jus supa. Nereikia manyti, kad taip nebus, nes taip ir bus.

TAM1897 Q1 16.12Mūsų užduotis – žinoti, kur yra mūsų namai – mūsų tikrieji namai – ir kad jų nėra niekur šioje žemėje; kad jie yra danguje ir kad netrukus ten turėsime eiti. Ir tada, kur bebūtumėte pašaukti šioje žemėje, turėkite omenyje, kad einate namo. Tada, ar tai būtų Pietų jūros salos, ar Meksika, jūs jausitės kaip namuose; ir jūs tai žinosite, ir būsite ten, kad pasiliktumėte namuose ir dirbtumėte Dievui ten, kur esate, kol Jis pakvies jus į kitą veiklos sritį; o kai ten atvyksite, vis tiek jausitės kaip namuose. Tokiu būdu jūs niekada nebūsite svetimoje vietoje, o žmonės jums nebus svetimi.

TAM1897 Q1 16.13Ši idėja, kad turite kokią nors tėvynę šiame pasaulyje, veikia būtent taip. Kalbant apie šalis, ta šalis, kuri yra jūsų, užima pagrindinę vietą jūsų mintyse; ir jei nuvyksite į kitą šalį, nuolat lyginsite tą šalį su savo tėvyne. Jūsų vedamos pamokos, sakomos pamokslai, pati jūsų skleidžiama įtaka bus taip persmelkta šios minties – jums pačiam to nesuvokiant – kad žmonės tai nuolat pastebės. Taigi tarp jūsų ir jų yra barjeras, kurio niekada negalėsite įveikti, kol neišvyksite iš savo šalies.

TAM1897 Q1 17.1Kol tai yra jumyse, tarp jūsų ir jų yra barjeras. Jūsų darbas negali būti veiksmingas, kol nebus nugriautas tas barjeras tarp jūsų ir žmonių, ir kol jie nepamatys, kad esate atsiskyrę nuo savo šalies, nuo savo giminės ir nuo savo tėvo namų. Bet kai išeisite iš savo šalies, kai gimsite iš naujo, jūsų gimtinė bus toje dangiškojoje šalyje; ten yra jūsų namai; ir tai yra vienintelė žemė, kuriai jūs jaučiate širdies šilumą. Tada tarp jūsų ir bet kurio žmogaus šioje žemėje nebeliks jokios kliūties, ir jūs galėsite nešti Evangeliją kiekvienam žmogui šiame pasaulyje. Kiekviename, kurį sutiksite žemėje, rasite draugą; jie jums nebus svetimi.

TAM1897 Q1 17.2Tiesą sakant, galite keliauti tarp kitų šalių žmonių ir pastebėsite, kad jie yra lygiai tokie pat geri kaip ir šios šalies žmonės. Užpraeitą vasarą lankiausi keliose iš tų kitų šalių. Buvau Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Bohemijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Turkijoje, Graikijoje, Italijoje, Olandijoje, Anglijoje, Airijoje, Škotijoje – iš viso šešiolikoje skirtingų šalių. Kiekviena iš šių šalių, kiekviena savo vietoje, man buvo tokia pat gera, kaip ir ši šalis.

TAM1897 Q1 17.3Daugeliu atžvilgių jos yra visiškai vienodos. Ten vanduo yra lygiai toks pat kaip šioje šalyje. Žolė ten auga lygiai taip pat kaip šioje šalyje – viršūnės kyla į viršų. Medžiai ten auga lygiai taip pat, kaip ir šioje šalyje, ir yra lygiai tokie patys kaip medžiai šioje šalyje. Net žmonės savo sudėjimu ir bendru išvaizdos bruožu yra lygiai tokie patys kaip šioje šalyje. Na, jei ten kalvos, uolos, vanduo, medžiai, žolė ir žmonės yra lygiai tokie patys kaip šioje šalyje, argi jie nėra tokie pat geri kaip šie? Aš nematau jokio skirtumo.

TAM1897 Q1 17.4Pastorius Ballengeris. — Ar visose tose šalyse galėtumėte taip pat laisvai kalbėti apie šiuos dalykus, kaip čia?

TAM1897 Q1 17.5Žinoma. Aš būtent apie šiuos dalykus ir pamokslavau tose šalyse. Evangeliją galima skelbti bet kur. Broliai, kiekviename žingsnyje sutikau gerus žmones, ir nieko kito, tik gerus žmones. Kitokių neradau. Tiesą sakant, neradau. Visiškai nepažįstami žmonės – kurių niekada anksčiau nebuvau matęs, kurių kalbos nesupratau, o jie nesuprato mano – darydavo viską, ką tik galėjo, kad man padėtų, parodytų kelią ir padėtų visais įmanomais būdais. Ten, kur buvau, pinigai, kuriuos turėjau kišenėje, buvo jų valiuta. Aš negalėjau jų perskaityti. Kai eidavau sumokėti už tramvajų, nusipirkti traukinio bilietą ar ką nors panašaus, viskas, ką galėdavau padaryti, buvo paduoti tiek, kad būčiau tikras, jog užteks, ir leisti jiems paimti tiek, kiek turėjau sumokėti, o jie paimdavo tik tiek, ne daugiau, ir grąžindavo man reikiamą grąžą.

TAM1897 Q1 17.6Sakau jums, broliai, žmonės visur yra vienodi. Vienintelis skirtumas yra tas, kad kai kuriose vietose jie yra šiek tiek geresni nei kitur. Tai vienintelis skirtumas, kurį pastebiu. O Evangelija – Evangelija, kaip žinome, visur pasaulyje yra ta pati. Dėl to nėra jokių abejonių. O kadangi ta Evangelija visur yra ta pati, ji skirta visai žmonijai. Ir kadangi visa žmonija yra tokia pat panaši ir tokia pat vienoda, kaip ir Evangelija, kai priimate Evangeliją Viešpaties būdu ir einate pas žmones Viešpaties būdu, pamatysite, kad tai visada ir visur veikia būtent taip.

TAM1897 Q1 17.7Kai buvau Danijoje, man tai buvo tikrai geriausia šalis žemėje; ir man ten labai patiko su žmonėmis, kurie mane supo! Kai buvau Norvegijoje, man tai buvo geriausia šalis pasaulyje. Kai buvau Turkijoje, man tai buvo geriausia šalis žemėje; ir jei ieškočiau misijos lauko, vykčiau tiesiai į Turkiją. Turkai yra tokie patys kaip ir kiti žmonės – protingi ir mandagūs, kai sutinka tave gatvėje, ir visoje šalyje, kai sutinka tave kelyje.

TAM1897 Q1 17.8Brolis Holseris ir aš turėjome palaukti, kol laivas stovėjo prie inkaro Smyrnoje, Azijoje, ir išėjome apžiūrėti Efezo griuvėsių. Jis nuėjo toliau nei aš, bet mes kartu nuėjome apie šešias mylias į kaimą vieni. Ėjome taip pat, kaip jūs čia einate į laukus. Kelyje sutikome žmonių, kaip ir čia. Aš nejaučiau jokio pavojaus, ir nemanau, kad jis jautė. Neradome nieko, ko reikėtų bijoti. Ten vaikščiojome lygiai taip pat, kaip vaikščiotume čia. Buvome Nikomedijoje, kai armėnai sakė, kad išeiti iš namų yra beveik nesaugu, o ypač pavojinga, jei kas nors būtų pastebėtas vaikščiojant kalnuose; tačiau mes išėjome iš miesto ir užlipome į kalnus, laukdami traukinio. Kelyje sutikome turkus su vežimais ir jaučiais; radome juos ilsinčiusis prie kelio. Nebijojome. Mums negrėsė joks pavojus. Saugumas buvo visur.

TAM1897 Q1 17.9Sakau jums, kad kiekvienoje iš tų šalių žmonės yra geri, protingi, malonūs ir paslaugūs. Jie nutrauks savo darbus, kad jums padėtų, parodytų kelią, pervestų per gatvę, nueitų su jumis vieną ar du kvartalus, kad parodytų kelią, nors jūsų niekada anksčiau nematė ir nesitiki jūsų vėl pamatyti. Mano širdis užplūdo šiltų jausmų tiems geriems žmonėms aplinkui, ir aš norėčiau, kad jie galėtų vykti su mumis į tą geresnę šalį, kur galėtume būti kartu ir visą laiką būti malonūs vieni kitiems. Kaip sakiau prieš akimirką, ir kaip D. T. Džounsas jums vakar pasakojo, būtent tai yra misionieriško darbo esmė. Būtent tai. Buvo tokių, kurie buvo išsiųsti, norėdami ir džiaugdamiesi galėdami vykti į užsienio misiją. Būtent tuo jie ir pradėjo, būtent to siekė; didelėmis išlaidomis jie ten atvyko. Praėjo tik šiek tiek laiko, ir gaunamas laiškas, kuriame maldaujama leisti grįžti. „O, tik leiskite man grįžti namo! Aš neprašau, kad apmokėtumėte mano kelionę namo; tik leiskite man grįžti.“

TAM1897 Q1 18.1(Balsas) Ar Užsienio misijų taryba suteikia tokiems žmonėms galimybę grįžti?

TAM1897 Q1 18.2Žinoma. Kaip jie galėtų elgtis kitaip? Tai ne tuščias pasakojimas. Tai faktas, broliai. Bet tai nėra misionieriškas darbas. Žinoma, Užsienio misijų taryba nenorėtų, kad tokie žmonės ten pasiliktų. Geriausia, ką jie galėjo padaryti, buvo leisti jiems grįžti namo; nes vienintelė vieta, kur jie galėjo ką nors nuveikti, buvo namuose. Jų širdis buvo jų namuose Amerikoje.

TAM1897 Q1 18.3Iš tiesų, kai kurie taip bijojo, kad ten pasilikę mirs, jog grįžo namo ir ten mirė. Tai yra faktas. Aš nenaudoju šio posakio ar nekalbu taip, norėdamas žaisti jūsų jausmais ar kažką panašaus. Kai kurie žmonės taip ilgėjosi namų, kad bijojo, jog ten negalės gyventi; jie grįžo namo savo noru ir netrukus po to mirė. Jei būtų likę užsienyje, jie nebūtų galėję pasielgti kitaip.

TAM1897 Q1 18.4Aš žinau, ir jūs taip pat žinote, kad daugelis išvyko į užsienio misijas labiau manydami, kad vyksta į ekskursiją, o ne į sunkų misionierišką darbą. Ir kai kelionės pabaigoje jie suprato, kad tai ne ekskursija, o vargas; kad tai reiškia savęs atsižadėjimą, ligas ir smarkų karščiavimą, kurie per trumpą laiką visiškai atėmė iš to visą ekskursijos džiaugsmą. Tai nebuvo tai, ką jie turėjo galvoje, kai išvyko.

TAM1897 Q1 18.5Aš žinau, ir jūs žinote, kad šioje misijinės veiklos idėjoje iš pradžių yra tam tikras šviesos aureolės spindesys. Tačiau mes norime remtis tvirtais faktais, nukreipti žvilgsnį nuo to spindesio ir prisiminti, kad už jo slypi tvirta esmė. Yra tam tikra aureolė, kai lipame į traukinį ar laivą, apsupti didelės žmonių minios ir iškilmingos procesijos, pradėdami misiją, taip garbinami; žinoma, tai visai gerai, bet tie, kurie išvyksta, turi būti tikri, kad jų protas ir širdis nukreiptos į kažką tvirtesnio nei tai. Jie turi turėti omenyje, kad, nors broliai noriai palydi juos iki traukinio ar laivo ir, jei reikia, atsisveikinimo metu pravirksta, už viso to kiekvienas iš tų misionierių neturi pamiršti, kad jis išvyksta susidurti su sunkumais, suglumimais, pavojais ir ligomis.

TAM1897 Q1 18.6Ir tegul jis prisimena, kad gali ne tik susidurti su visais šiais dalykais, bet ir juos išgyventi, ir nebijo, kad mirs. Tegul kiekvienas būna visiškai įsitikinęs, kad jis yra miręs dar prieš išvykdamas, ir jis nebijos, kad mirs, kai ten atvyks. Bet jei jūs nemirėte prieš išvykdami, tada neišvykite, kol nemirsite; nes kitaip jūs nepadarysite nieko gero nei sau, nei reikalui. Jūs būsite tik našta tiems, kurie ten yra – jei ten, prieš jums išvykstant, yra ištikimųjų.

TAM1897 Q1 18.7Tai yra tiesa, ir jūs tai žinote. Tada kodėl turėtume leisti, kad tai būtų pamiršta? Būtent to mūsų darbe trūko visus šiuos metus. Būtų sutaupyta didelių pinigų sumų, jei prieš jums išvykstant būtų buvę primygtinai reikalaujama to. Būtų buvę išvengta didelių klaidų ir milžiniškos kančios, jei to būtų buvę primygtinai reikalaujama, ir reikalaujama dar prieš darbininkams išvykstant.

TAM1897 Q1 18.8Kaip sakiau prieš akimirką, jei jūs iš tikrųjų esate mirę prieš išvykdami ir būdami ten, mirties perspektyvos jūsų pernelyg netrikdys. Tai nereiškia, kad mirsite vien dėl to, kad susirgote, labai susirgote – degate nuo karščiavimo. Tai nereiškia, kad mirsite, ir kad turėtumėte manyti, jog privalote susiruošti ir išvykti namo, vos tik pasveiksite ar pasijusite pakankamai gerai, kad galėtumėte keliauti.

TAM1897 Q1 18.9Žinau misionierių, galbūt ir jūs žinote, ypač vieną ir jo žmoną, apie kuriuos dabar galvoju, kurie išvyko į užsienio misiją. Abu jie buvo jauni žmonės. Manau, nė vienas iš jų nebuvo vyresnis nei dvidešimt dvejų metų; vyras, tikriausiai, buvo daugiausia dvidešimt trejų. Jie nuvyko į savo misijos vietą ir ėmėsi darbo. Laikui bėgant juos ištiko liga. Pirmiausia žmona susirgo vietine karščiavimu ir buvo siaubingai serganti – manau, tiek, kiek galima susirgti ir išgyventi; tačiau nė vienas iš jų kartu su karščiavimu nepasigedo namų. Jie drąsiai laikėsi savo užduoties; vyras slaugė žmoną, kol ji sirgo, ir vos tik ji sugebėjo atsisėsti ir vaikščioti, jį patį ištiko tas pats karštligės priepuolis, toks pat sunkus, kaip ir jai; o ji, būdama tokioje silpnoje būklėje, slaugė jį. Bet jie visa tai ištvėrė kaip drąsūs krikščionys, ačiū Viešpačiui. Jie vis dar dirba toje srityje; jie sėkmingai dirba ten, kur yra, ir sėkmingai dirba nuo tos dienos, kai ten atvyko. Tai turi būti mūsų idealas.

TAM1897 Q1 18.10Dabar aš nesakau, kad nė vienas iš tų, kurie išvyko, niekada neturėjo grįžti. Nesakau, kad nė vienas iš jų neturėjo grįžti iškart po to, kai pasiekė misijos lauką. Bet noriu pasakyti, broliai, kad jie turėjo žinoti prieš išvykdami, ar turės grįžti iš karto, ar ne.

TAM1897 Q1 18.11Tai, kad Misionierių taryba mano, jog jūs galėtumėte būti geri misionieriai, nėra pakankamas įrodymas, kad galėtumėte imtis veiksmų ir išvykti į užsienio misiją. Jūs patys turite žinoti, kad Dievas kviečia jus ten vykti; ir kad jūs ten vykstate, nes Dievas nori, kad būtumėte būtent toje vietoje. Tada, kai išvyksite, jūs išvyksite, nes Dievas jus kviečia, ir žinosite, kad Jis yra su jumis, kol keliaujate. Žinosi, kad Jis yra su tavimi, kai ten atvyksi; ir tavęs neišgąsdins jokios sunkumai, nei atgrasys jokios vargai, nei atgrąžins jokios ligos, nei net mirties perspektyva.

TAM1897 Q1 19.1Jei prireiktų patirti tikrą fizinę mirtį, tu nežinai, kaip pakenktum reikalui, jei pabėgtum, norėdamas jos išvengti. Tu ir aš, kiekvienas krikščionis, o ypač kiekvienas Septintosios dienos adventistas, nes tai yra krikščioniška patirtis, privalome įsisąmoninti šį vienintelį gyvą principą: krikščionio darbas nesibaigia, kai jis miršta fizinę mirtį. Jei jis yra ištikimas savo darbui, kol gyvena, ir miršta savo poste, jo darbas tęsiasi ir po jo mirties.

TAM1897 Q1 19.2Tai yra faktas. Jei einate, atsiliepdami į Dievo kvietimą, jei einate su Dievu šalia savęs, ir jei mirsite prieš išvykdami, jei esate toks misionierius, kokį Dievas kviečia – toks, koks buvo Abraomas, – jūs patys turite žinoti, prieš Dievą, Dievo valdžioje ir su Dievu, kad tai yra Jo valia jūsų atžvilgiu.

TAM1897 Q1 19.3Tai, kad šiandien esate įsitikinęs, jog turite eiti kaip misionierius, nėra įrodymas, kad turite išvykti iš šios konferencijos į tą misijos lauką. Jei jūsų įsitikinimas yra teisingas ir geras, jis išliks. Jei tai nėra teisingas įsitikinimas, jis neturėtų išlikti. Jis turėtų išnykti kuo greičiau. O jei turite jį išlaikyti kurį laiką, ir jis išnyks, geriau, kad jis išnyktų čia, nei tada, kai jau būsite misijos lauke.

TAM1897 Q1 19.4Jei jūsų įsitikinimas yra iš Viešpaties, jis yra geras ir išliks. Dovydas dvidešimt metų turėjo įsitikinimą, kad taps Izraelio karaliumi. Tačiau jis visiškai neskubėjo sulaukti laiko, kai taps Izraelio karaliumi. Jis neskubino įvykių. Kai viskas buvo jo rankose, jis nepajudino nė piršto, kad pats užimtų sostą. Jis turėjo įsitikinimą, kuris buvo pakankamai tvirtas, kad jį išlaikytų dvidešimt metų; ir kai Viešpats jį išbandė ir galėjo juo pasitikėti, pats jį atvedė į sostą.

TAM1897 Q1 19.5Taigi jūs galite turėti įsitikinimą dėl tam tikros srities. Jis gali būti iš Dievo. Dabar nebandykite įgyvendinti savo idėjos, nesvarbu, ar Misijos taryba ja tiki, ar ne, ar Konferencija ja tiki, ar ne. Tiesiog laukite Dievo ir leiskite Jam pačiam pasakyti kitiems žmonėms, kad taip yra. Kai taip laukiame Dievo, o tada einame, Viešpats eina su mumis, ir mes tai žinome; ir Jis yra su mumis, kol mes ten esame, ir mes tai žinome. Tai yra mūsų postas, ir mes stovėsime tame poste, kol Dievas mus pašauks. O jei Jis ten mus naudojo tiek, kiek galėjo, veiksmingai, kol buvome gyvi; ir Jis gali geriau pasinaudoti jūsų įtaka, jei jūs mirsite; tuomet jums reikia tiesiog atsigulti mirti kaip laimingam krikščioniui, žinant, kad Dievas tęs jūsų darbą po jūsų mirties. Įsitikinimas, kurį Dievas įdėjo į žmonių širdis per jus, kol buvote gyvi ir kalbėjote su jais, po jūsų mirties bus pagilintas, sustiprintas ir atgaivintas jūsų gero pavyzdžio dėka; ir jo dėka jie bus atvesti pas Jėzų Kristų.

TAM1897 Q1 19.6Argi tu nori, kad Dievas skelbtų Evangeliją ne tik per tavo gyvenimą, bet ir per tavo mirtį? Argi tu nori, kad Jis skelbtų Evangeliją per tave, mirusį, fiziškai mirusį ir gulintį kape, taip pat tikrai, kaip tu nori, kad Jis skelbtų Evangeliją su tavimi, kol tu gyvas ir vaikštai po žemę? Jei ne, tu nesi pasirengęs vykti į misiją.

TAM1897 Q1 19.7Dabar aš perskaitysiu tai iš Šventojo Rašto. Atverskite Filipiečiams laiško pirmą skyrių. Ten yra to misionieriaus, kurį Dievas pašaukė, pavyzdys – kaip pavyzdys jums, kaip pavyzdys visiems, kurie vėliau turėtų įtikėti Jėzumi Kristumi, kad gautų amžinąjį gyvenimą. Jūs prisimenate Pauliaus vargus. Prisimenate jo likimo vingius, jo išmėginimus, persekiojimus, plakimus, pavojus visur; ir žinote, kad jis niekada nesusvyravo, kur bebūtų.

TAM1897 Q1 19.8Bet norėčiau, broliai, kad suprastumėte, jog tai, kas man atsitiko, iš tikrųjų pasitarnavo Evangelijos skleidimui; taip, kad mano pančiai Kristuje yra akivaizdūs visame rūmuose ir visur kitur. 12, 13 eilutės.

TAM1897 Q1 19.9Kai tai buvo parašyta, jis nežinojo, kurią dieną bus įvykdytas imperatoriaus dekretas ir jis bus nužudytas. Jis to laukė. Dabar pagalvokite apie visus tuos dalykus, kuriuos jis išgyveno. Plakimai, teismo procesai, persekiojimai, pavojai, apiplėšimai, kartą apmėtytas akmenimis, išvilktas iš miesto ir paliktas kaip negyvas. Dabar jis sako: „Norėčiau, kad suprastumėte, jog šie dalykai man atsitiko Evangelijos skleidimui“. Ką Dievas darė per kiekvieną iš šių išbandymų, kančių ir pavojų?—Jis naudojo tą žmogų, kad per jį skelbtų Evangeliją, kad kai tie žmonės jį apmėtė akmenimis, išvilko iš miesto ir paliko kaip negyvą, Dievo Šventoji Dvasia jų širdyse įtvirtintų Jo tiesos antspaudą, kad tas žmogus buvo iš Dievo, kad žinia, kurią jis jiems atnešė, buvo iš Dievo; ir jei jie prieš ją maištavo, jų pražūtis buvo užantspauduota; o jei jie jai pasidavė, jie buvo išgelbėti.

TAM1897 Q1 19.10Būtent tai Dievas nori daryti per mus. Viskas, kam mes esame šiame pasaulyje, yra tam, kad Dievas per mus skelbtų Evangeliją. Ne tiek mes tai darome, kiek Dievas tai daro per mus, ar žodžiu, ar įtaka; ir Dievas gali tai daryti lygiai taip pat gerai per įtaką, kaip ir per žodį. Dievas įdės Evangeliją tiek į mūsų įtaką, tiek į mūsų žodžius. Mes visada skelbiame tiek savo įtaka, tiek savo žodžiais.

TAM1897 Q1 19.11Ir daugelis brolių Viešpatyje, įgiję pasitikėjimo dėl mano pančių, daug drąsiau skelbia žodį be baimės. Iš tiesų, kai kurie skelbia Kristų net iš pavydo ir nesantaikos, o kiti – iš geros valios: vieni skelbia Kristų dėl nesutarimų, nesąžiningai, manydami, kad taip padidins mano kalinimo vargus; kiti – iš meilės, žinodami, kad aš esu paskirtas ginti Evangeliją. Ką gi? Nepaisant to, bet kuriuo atveju – ar apsimetant, ar iš tikrųjų – Kristus yra skelbiamas; ir aš tuo džiaugiuosi, taip, ir džiaugsiuosi. Nes žinau, kad tai virs mano išgelbėjimu per jūsų maldas ir Jėzaus Kristaus Dvasios pagalbą, pagal mano nuoširdų lūkestį ir viltį, kad niekuo nepasigėdysiu, bet kad su visa drąsa, kaip visada, taip ir dabar Kristus bus pašlovintas mano kūne, ar tai būtų gyvenimu, ar mirtimi.

TAM1897 Q1 20.1Argi nėra parašyta, kad Dievas panaudos mirusį žmogų, kad išaukštintų Evangeliją ir Jėzaus Kristaus šlovę? Ar norite, kad Jis tai padarytų per jus, kai Jis gali tai padaryti geriau, jei esate mirę, nei jei esate gyvi? Iš tiesų mirę, bet gyvi Jam. Argi nematote, kad ta gera prasme krikščionis niekada nemiršta? „Nes visi gyvena Jam.“ „Todėl, ar mes gyvename, ar mirštame, mes esame Viešpaties.“ Ar jūs esate? Jei esate Viešpaties, kol gyvenate, esate Viešpaties ir po mirties. Ir taip pat tikrai, kaip Dievas pasinaudoja jumis, kol esate gyvi, skelbdamas Evangeliją, taip pat pasinaudos jumis ir po jūsų mirties, skelbdamas Evangeliją. Ir jūsų darbas nesustos, kai mirsite. Taip pat tikrai, kaip jūsų darbas yra Kristaus darbas, kol esate gyvi, taip jis tęsis ir po jūsų mirties. Jūsų įtaka bus juntama, ir Dievas per jus darys dalykus po jūsų mirties, kurių Jis negali taip gerai padaryti, kol esate gyvi.

TAM1897 Q1 20.2Tarkime, kad Paulius mirtų. Jis to tikėjosi. Pažvelkite į kito skyriaus septynioliktą eilutę. Bet, beje, turint tai omenyje, ką jis darė visą laiką? „Aš tuo džiaugiuosi, taip, ir džiaugsiuosi.“

TAM1897 Q1 20.3„Ir jei aš būsiu paaukotas kartu su jūsų tikėjimo auka ir tarnyste, aš džiaugiuosi ir džiūgauju su jumis visais.“ Ką jis turėjo omenyje, sakydamas: „Jei aš būsiu paaukotas kartu su jūsų tikėjimo auka ir tarnyste“? Jis kasdien tikėjosi, kad bus paaukotas kaip Jėzaus Kristaus tikėjimo auka. Ką jis dėl to darė? — „Aš džiaugiuosi ir džiūgauju su jumis visais.“ Ką jie turėjo daryti? — „Dėl tos pačios priežasties ir jūs džiaukitės ir džiūgaukite kartu su manimi.“

TAM1897 Q1 20.4Ar jis tikėjosi, kad filipiečiai džiaugsis kartu su juo, kai jam bus nukirsta galva? — Taip; jis taip sako. Broliai, kai suvoksime, kad krikščionio darbas nesibaigia jam mirus, nebeturėsime tiek daug šių nutarimų priėmimo ir užuojautos pareiškimų siuntimo žmonėms dėl to, kad kažkas mirė. Ačiū Viešpačiui, kad, nors jis miręs, jo darbas tęsiasi. Džiaukitės tuo – ne tuo, kad jis mirė, bet tuo, kad jo darbas tęsiasi; kad Dievas jį naudoja geriau taip, nei jei jis būtų gyvas.

TAM1897 Q1 20.5Todėl leiskime Dievui įžengti ir užimti visą vietą, kad mylėtume Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Būtent tai reiškia būti misionieriumi.

TAM1897 Q1 20.6O svarbiausia, norint būti tokiu misionieriumi, yra „išvykti iš savo šalies“.