Egiptas ir Izraelis

TAM1897 Q1 20.8Pamokslas, pasakytas 1897 m. kovo 4 d., ketvirtadienio vakarą Išspausdinta „General Conference Bulletin“, 1897 m. pirmasis ketvirtis, 2 tomas, Nr. 1, p. 20–26.

TAM1897 Q1 20.9Pirmoji pamoka mums atskleidė valstybės kilmę – pirmosios istorijoje įkūrimą. Antroji pamoka pateikė pirmąjį istorijos pavyzdį apie bažnyčios ir valstybės atskyrimą. Tuo senovės laikotarpiu Viešpats aiškiai nurodė, koks visiškas turėtų būti bažnyčios ir valstybės atskyrimas. Šįvakar turime sekti abu šiuos pavyzdžius, kol jie vėl susitiks toje pačioje žemėje.

TAM1897 Q1 20.10Nimrodas buvo Kušo sūnus; Kušas gyveno Etiopijoje; Kušas buvo Hamo sūnus; o Egiptas buvo Hamo žemė. Taigi Nimrodo genealogiją tiesiogiai siejame su Egiptu; taip pat jo pavyzdį galime susieti su Egiptu. Nors Nimrodas buvo pirmasis žmogus, užsidėjęs karališkąją karūną, pirmasis, kuris nešė šį titulą ir pareikalavo karaliaus valdžios, tačiau būtent Egipte tas Nimrodo pavyzdys visais savo aspektais buvo sekamas labiausiai visapusiškai, įtvirtintas labiausiai išsamiai.

TAM1897 Q1 20.11Egipte nebuvo karaliaus iki pat Nimrodo laikų; ne anksčiau, kol jis neužgrobė karaliaus vietos ir valdžios. Juk, kaip prisimenate, kai Nimrodas tai padarė, tai buvo prieš Dievą, prieš žmonių sampratą apie Dievą ir prieš jų žinias apie Jį. Tuo metu žmonės žinojo, kad šiuo poelgiu Nimrodas užėmė Dievo vietą; o jo vardas rodo tuomet vyravusius požiūrius į šį veiksmą. Egipte buvo laikomasi to paties kurso. Egipto šaltiniai liudija, kad pirmieji Egipto valdovai buvo dievai, po jų – pusdieviai, t. y. pusiau dievai; po jų – patys karaliai, kurie buvo žmonės.

TAM1897 Q1 20.12Taigi matote, kad toje šalyje tvarka buvo identiška tai, kuri vyravo Šinare. Egipte karalius sąmoningai ir atvirai, savo iniciatyva, užėmė dievo vietą žmonių akyse. Žmonės jį laikė dievu. Saulė buvo dievas; Egipto karalius buvo saulės sūnus. Jis buvo Dievas žmonėms. Žmonės gyveno jo kvėpavimu. Jis buvo jų gyvybės kvėpavimas. Jie semėsi dvasios iš jo. Jiems jis buvo „gyvybės davėjas, panašus į amžinąją saulę“ (žr. „Biblijos imperijos“, 7 skyrius, 27, 38, 43, 44, 49, 64, 71–83, 96, 102 dalys; 14 skyrius, 15, 16 dalys). Taigi Egipte karalius nebuvo tiesiog dievo atstovas ar vicekaralius; jis buvo paties Dievo įsikūnijimas. Dievo gyvybė gyveno karaliuje ir per jį pasiekdavo žmones. Taigi karalius buvo gyvybė žmonėms, nes jame buvo įkūnijamas didis, viską persmelkiantis dievas – saulė. Nebuvo nė vienos Dievo savybės, kurios karalius neatstovautų žmonėms. Tokia buvo karališkumo ir valdymo sistema senovės Egipte.

TAM1897 Q1 21.1Dabar grįžkime į Chaldėją, kai Dievas atskyrė bažnyčią nuo valstybės, kaip skaitėme ankstesnėje pamokoje, kai Jis tarė Abraomui: „Išeik iš savo šalies, iš savo giminės ir iš savo tėvo namų į žemę, kurią Aš tau parodysiu.“ Ir turėkite omenyje, kad tik tada, kai Abraomas atsiskyrė nuo paskutiniojo savo giminaičio, Viešpats jam parodė tą žemę. Abraomas pirmiausia atsiskyrė nuo savo šalies; antra, nuo savo tėvo namų; ir trečia, nuo savo giminaičių. Tik tada, kai Lotas nuėjo į Sodomos slėnį, Dievas parodė Abraomui tą žemę. Pradžios 13:14, 15. Kai Dievas pašaukė Abraomą, ir jis atsiskyrė nuo savo tėvynės – visa širdimi, visa siela ir viskuo – bei nuo savo tėvo namų ir visų savo giminaičių, ir stovėjo ten, kur Viešpats norėjo, kad jis stovėtų, tada Viešpats jam tarė: „Dabar pakelk akis ir pažvelk iš tos vietos, kurioje esi, į šiaurę, į pietus, į rytus ir į vakarus; nes visą žemę, kurią matai, Aš duosiu tau ir tavo palikuonims per amžius.“ Aš ją duosiu kaip amžiną nuosavybę.

TAM1897 Q1 21.2Dabar klausiu jūsų: kai Dievas liepė Abraomui pakelti akis ir pažvelgti, ar Abraomas pamatė daugiau, nei būtų pamatęs, jei būtų pakėlęs akis be Dievo nurodymo?

TAM1897 Q1 21.3(Susirinkusieji) Taip.

TAM1897 Q1 21.4Taigi jis pamatė kažką, ko nebūtų galėjęs pamatyti, jeigu Dievas nebūtų liepęs jam pažvelgti. Ir kai Dievas liepė jam pakelti akis ir pažvelgti, tai, ką jis pamatė, buvo žemė, kurią Dievas jam buvo pažadėjęs. Tuo metu Dievas parodė jam pažadėtąją žemę, ir tai buvo šalis, į kurią Viešpats jį pašaukė. Jis jos jam tuo metu nesuteikė, „Ne, net tiek, kad jis galėtų ten užminti koja; tačiau Jis pažadėjo, kad ją duos jam nuosavybėn, o po jo – jo palikuonims.“ Ir jis amžinai žvelgė į tą dangiškąją šalį; tą šalį, kurioje yra miestas su pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas. Buvo „pažadas, kad jis taps pasaulio paveldėtoju“; ir Abraomas jį gavo „per tikėjimo teisumą“. Tada, kai Dievas liepė Abraomui pažvelgti į ją ir pasakė, kad ją duos jam ir jo palikuonims amžinai valdyti, ką jis pamatė? Pasaulį?

TAM1897 Q1 21.5(Balsai) Jis pamatė ateinantį pasaulį.

TAM1897 Q1 21.6Ir tai yra ta šalis, kuri nuo to laiko jam priklausė. „O jei esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą.“ Ir tai yra jūsų šalis, ir mano. Oi! Tik pagalvokite, kokias siauras, kokias visiškai nevertas idėjas turi turėti tas, kuris tenkinasi bet kokia kita šalimi, arba jaučia polinkį į bet kokią kitą šalį, arba jaučia bet kokį prisirišimą prie bet kokios kitos šalies. Kaip kas nors gali taip elgtis, kai jo akys nukreiptos į tą šalį, kurią Dievas jam parodė ir į kurią Jis jį kviečia!

TAM1897 Q1 21.7Abraomas mirė. Izaokas gyveno ir mirė. Jokūbas ir jo šeima buvo išvesti į Egiptą, kaip Viešpats sakė Abraomui: „Tavo palikuonys bus svetimšaliai žemėje, kuri nėra jų“, ir tai buvo Egiptas. Dabar gerai pagalvokite. Nepamirškite šio Viešpaties mums pateikto apibūdinimo apie Egiptą, nes jis pravers būsimose pamokose. Šalis, kurioje jie turėjo būti svetimšaliai ir tarnauti Viešpačiui, buvo Egiptas. Jie ten gyveno šimtus metų – šalyje, kuri jiems nepriklausė. Ir prisiminkite, kad tai buvo tas Egiptas, kurį mes apibūdinome, kuriame karalius užėmė Dievo vietą ir buvo Dievas tautai.

TAM1897 Q1 21.8Pažvelkime dar akimirksnį į šią bažnyčią ir pažiūrėkime, ką Viešpats su ja darė. Šįvakar priešais save turime žemėlapį, kuris mums rodo tą šalį. Čia yra Chaldėja, iš kurios buvo pašauktas Abromas; jis nuėjo į Mesopotamiją, į Haraną, kur mirė jo tėvas. Ten jis buvo atskirtas nuo savo tėvo namų, o vėliau atvyko į žemę, kurioje buvo atskirtas nuo Loto.

TAM1897 Q1 21.9Kol Abromas buvo šioje žemėje, vyko istoriniai įvykiai: Rytų tautos užkariavo vakarus, net iki Egipto sienų. Tačiau tuo metu, kai Izraelis nuėjo į Egiptą, arba šiek tiek anksčiau, Egipto imperija apėmė visą šią Rytų šalį. Ji apėmė visą Egiptą, nusitęsė iki Etiopijos, apėmė visą Mažosios Azijos pietinę ir vakarinę sieną iki pat Armėnijos, Asirijos ir Šinaro; taigi Egipto imperija apėmė visą rytinį regioną – tuometinį žinomą pasaulį. Savo laikais Egipto imperija buvo tokia pat visuotinė, kaip savo laikais buvo Romos imperija ar bet kuri kita vėliau atsiradusi tauta.

TAM1897 Q1 21.10Tuo metu, kai istorija kūrėsi Rytuose, o šių šalių karaliai užkariaudavo visą vakarų regioną, net iki pat Egipto sienų, Dievas įkūrė savo bažnyčią Kanaano žemėje, kad išsaugotų tikrojo Dievo pažinimą tarp tautų, kurios ten nuolat keliaudavo pirmyn ir atgal. Kai Egipto karalystė išsiplėtė po visą šią šalį, o pasaulio imperijos sostine tapo pati Egipto sostinė, Dievas atvedė savo tautą į Egiptą, kad visų tautų ambasadoriai ir valdytojai, keliaudami iš visų šių šalių į savo vyriausybės centrą, kuriuo buvo Egiptas, susidurtų su Dievo tauta.

TAM1897 Q1 21.11Egipte Viešpats apgyvendino savo tautą Gošene, kelyje tarp šių pagoniškų tautų ir Egipto sostinės, kad tautos, jų ambasadoriai ir valdytojai, keliaudami per Gošeną – žemę, kurioje gyveno Dievo tauta, – atkreiptų dėmesį į tikrąjį Dievą.

TAM1897 Q1 22.1Egipte taip pat Juozapas buvo šalia sosto, kad į Egiptą atvykstantys ambasadoriai turėtų susitikti su Juozapu, kuris jiems perteiktų žinias apie tikrąjį Dievą. Juozapui mirus, žinios apie Juozapą ir jo įtaka išliko Egipto sostinėje iki pat Mozės laikų. Tada Mozė buvo rūmuose ir šalia sosto. Ne tiesiog šalia jo, kaip buvo Juozapas, bet Mozė stovėjo ant pirmojo laiptelio prie sosto, nes jis buvo faraono dukters sūnus. Faraono duktė buvo faraono žmona; o Mozė, būdamas faraono dukters sūnus, buvo dvigubai teisėtas sosto įpėdinis. Jei faraono žmona nebūtų buvusi jo duktė, sosto įpėdiniu būtų tapęs jos įvaikintas pirmasis sūnus. Be to, jei faraonas būtų turėjęs kitą žmoną ir jokių kitų vaikų, jo duktė būtų tapusi sosto įpėdine. Tačiau kai faraono duktė buvo faraono žmona, tuomet jos įvaikintas sūnus buvo dvigubai teisėtas sosto įpėdinis. Niekas negalėjo užginčyti jo teisės į Egipto sostą, kuris tuo metu buvo pasaulio sostas.

TAM1897 Q1 22.2Tuo metu Egipto karalius buvo apie aštuoniasdešimt metų amžiaus, taigi tarp Mozės ir jo dvigubai teisėtos vietos soste bei visos pasaulį apimančios Egipto imperijos valdžios buvo likęs tik nedidelis laiko tarpas. Be to, tuo metu artėjo ir pažado, kurį Dievas prisiekė Abraomui, išsipildymo metas, ir Mozė tuo tikėjo, todėl sąmoningai ir visiškai atsisakė sosto bei visos Egipto galios ir šlovės – jis „atsisakė būti vadinamas faraono dukters sūnumi“.

TAM1897 Q1 22.3Mozė tikėjo, kad artėja pažado laikas, kurį Dievas buvo prisiekęs Abraomui. Beje, mums geriau būtų nuspręsti, ar mes tuo tikime; nes jei būsime įsitikinę, kad tikime, geriau suprasime Mozės tikėjimą tuo pažadu. Atverskite Apaštalų darbų knygos 7 skyrių, 17 eilutę:—

TAM1897 Q1 22.4Kai priartėjo pažado laikas, kurį Dievas buvo prisiekęs Abraomui, tauta augo ir dauginosi Egipte.

TAM1897 Q1 22.5Tuo metu, kai gimė Mozė, faraonas sumanė sunaikinti tautą, kad ji nepadidėtų ir netaptų tokia galinga, jog galėtų išeiti iš šalies. Esmė ta, kad Egipte gyveno ne tik žydai kaip svetimšaliai, bet ir daugybė kitų svetimšalių – belaisvių, atgabentų į Egiptą iš kitų šalių. Taigi tuo metu apie trečdalį Egipto gyventojų sudarė svetimšaliai. Hebrajų kalbos žodis, reiškiantis, kad tauta dauginosi, reiškia, kad jie „plūdo“ kaip bitės ar žuvys. Kai faraonas pamatė, kad tauta taip gausiai dauginasi, o šalis be to dar ir taip prisipildžiusi užsieniečių, jis ėmė bijoti, kad jie sukils ir užims žemę, norėdami palikti šalį.

TAM1897 Q1 22.6Dar viena priežastis, lėmusi šį reiškinį, buvo ta, kad tuo metu, kai Izraelis gyveno Egipte, kai Egipto imperija apėmė visus Rytus, valstybės valdžia sistemingai stengėsi priversti visą imperiją garbinti tik saulę. Imperijoje vyravo įvairios saulės garbinimo formos, tačiau visos imperijos valdžios pastangos buvo nukreiptos į tai, kad būtų uždrausta bet kokia saulės garbinimo forma, išskyrus patį saulės diską danguje arba priešais juos esantį saulės disko atvaizdą. Žinoma, Izraelis nepakluso tam įsakymui. Jie atsisakė garbinti saulę. Jie gynė Dievo tiesą, ir tai, kad jie taip elgėsi, buvo faktas, kuris dabar vis dar buvo šio karaliaus mintyse. Saulės garbinimą bandė primesti kitas karalius; tačiau kai į valdžią atėjo šis karalius, tas dalykas buvo jo mintyse ir tapo pagrindu, kuriuo remdamasis jis galėjo samprotauti, kad jei šiai tautai pasitaikytų proga, ji imtųsi iniciatyvos išvykti iš šalies.

TAM1897 Q1 22.7Dabar apie tą laikotarpį užrašyta ne tik tai, kad „tauta augo ir dauginosi“, bet ir tai, kad „artėjo pažado laikas, kurį Dievas buvo prisiekęs Abraomui“. Kokį pažadą Dievas buvo prisiekęs Abraomui? Koks buvo Dievo pažadas Abraomui? — Suteikti jam žemę, kurią jis matė. Kokia žemė tai buvo?

TAM1897 Q1 22.8(Balsai) Pasaulis.

TAM1897 Q1 22.9Kokį pasaulį?

TAM1897 Q1 22.10Būsimasis pasaulis.

TAM1897 Q1 22.11Tai yra Stepono žodžiai: „Artėjo pažado laikas, kurį Dievas buvo prisiekęs Abraomui.“ Ar taip buvo? Ar jūs tuo tikite? Ar tikite, kad artėjo laikas, kai Dievas turėjo duoti Abraomui tą žemę, kurią jam buvo parodęs? Rašoma: „Abraomui“. Ten būtų ir kiti, bet ji buvo skirta Abraomui. Ne kam nors kitam be Abraomo, bet Abraomui ir jo palikuonims. „Jis nesako: ‚Ir palikuonims‘, tarsi daugeliui, bet tarsi vienam: ‚Ir tavo palikuoniui‘, kuris yra Kristus.“

TAM1897 Q1 22.12Argi tada buvo artimas pažado laikas, kai Dievas turėjo duoti Abraomui ir Kristui tą žemę, kurią Dievas parodė Abraomui? Aš neklausiu, ar jūs apie tai kada nors anksčiau galvojote, ar ne. Aš klausiu, ar tikite tuo, kas čia parašyta. Aš nebandysiu to aiškinti. To nereikia aiškinti, kai tikime tuo bent kartą, nes taip parašyta. Jūs puikiai žinote, net nesiremdami eilutėmis, iš savo Biblijos žinių, kad Dievas šį pažadą kiekvieną kartą davė Abraomui ir jo palikuonims. Niekada palikuonims be Abraomo. Niekada Abraomui be palikuonių, – ir „ne palikuonims“, bet tavo palikuoniui. Taigi, kai priartėjo pažado laikas tai duoti Abraomui, kam dar tai atiteko? – Kristui. Kaip tai turėjo atitekti Abraomui? – Per Kristų.

TAM1897 Q1 22.13S. H. Lane. — Kai pažadas buvo pakartotas Izaokui ir Jokūbui, ar kalba nebuvo ta pati?

TAM1897 Q1 22.14Taip. Ji visada buvo ta pati.

TAM1897 Q1 22.15S. H. Lane. — Tuomet kiltų klausimas: ar Abraomas būtinai turėjo būti ten, kad išsipildytų Stepono pareiškimas?

TAM1897 Q1 23.1Taip, nes visur rašoma: „Tau ir tavo palikuonims“. Bet bus pateiktos kitos eilutės, kurios tai patvirtins.

TAM1897 Q1 23.2Dabar tik vienas žodis. Jokūbas mirė Egipte, buvo pervežtas į žemę ir ten palaidotas. Juozapas mirė Egipte, bet jis pasakė: „Nepalaidokite manęs; netgi ne ten, žemėje.“ Juozapas nenorėjo, kad jį pervežtų į Palestiną, kur buvo pervežtas Jokūbas ir ten palaidotas. Juozapas pasakė: „Dievas jus aplankys. Pasilikite mano lavoną, o kai Dievas jus aplankys, paimkite mane su savimi. Paimkite mano kaulus su savimi.“ Ir jie taip padarė. O kai jie turėjo pasiekti žemę, kokią žemę Dievas turėjo omenyje savo pažade Abraomui?

TAM1897 Q1 23.3(Susirinkusieji) Ateities pasaulis.

TAM1897 Q1 23.4Argi nematote, kad Juozapas niekada nesitikėjo būti palaidotas šiame pasaulyje?

TAM1897 Q1 23.5Pažvelkime į tai kitaip. Rašoma, kad „artėjo pažado laikas, kurį Dievas buvo prisiekęs Abraomui“. Dievas buvo prisiekęs duoti Abraomui žemę, kurią jam parodė, kaip amžiną nuosavybę. Bet Abraomas dabar buvo miręs ir jau šimtus metų buvo miręs. Kaip gi tada Dievas galėjo duoti žemę Abraomui, kai jis buvo miręs? Akivaizdu, kad negalėjo. Taigi, kadangi Dievas buvo prisiekęs duoti žemę Abraomui; kadangi dabar artėjo laikas, kurį Dievas buvo prisiekęs Abraomui; ir kadangi Abraomas dabar buvo miręs, neabejotina, kad žemė negalėjo būti duota Abraomui, kol jis buvo miręs; ir lygiai taip pat neabejotina, kad artėjo laikas, kai Abraomas bus prikeltas iš mirusiųjų, kad Dievas galėtų jam duoti žemę, kurią buvo prisiekęs duoti jam amžinai valdyti. Argi iš to nematote, kodėl Juozapas neleido palaidoti savo kūno – net Kanaano žemėje, kaip buvo palaidotas Jokūbas? Tiesa yra ta, kad Juozapas tikėjo, jog artėja laikas, kurį Dievas buvo prisiekęs Abraomui, kad jam atiduos žemę, ir Juozapas tikėjosi kartu su Abraomu įžengti į tą paveldėjimą.

TAM1897 Q1 23.6(Balsas) Ar tas pažadas nebuvo susijęs su Dievo pažadu Abraomui, minimu „Pradžios knygos“ penkioliktajame skyriuje?

TAM1897 Q1 23.7Taip, būtent taip, ačiū Viešpačiui. Taigi Juozapas mirė, buvo balzamuotas Egipte ir įdėtas į karstą, o kai Izraelis išėjo iš Egipto, Juozapo kaulai buvo nešami kartu su jais keturiasdešimt metų per dykumą; ir visą tą laiką Juozapo lavonas buvo su jais, ten, prieš jų akis, dieną iš dienos, ir buvo priekaištas jų netikėjimui.

TAM1897 Q1 23.8Pastebėjau, kad daugelis žmonių, skaitydami tą eilutę iš Stepono kalbos, aiškina ją taip, antai taip ir dar kitaip, užuot tikėję tuo, kas ten parašyta, užuot atkreipę dėmesį į pažadą, kurį Dievas davė Abraomui ir kurį jam prisiekė – duoti jam žemę, kurią jam parodė. Bet jūs sutikote, kad žemė, kurią Dievas parodė Abraomui, buvo pasaulis – ne šis pasaulis, o ateinantis pasaulis? Tai yra ta šalis, kurią Dievas prisiekė jam duoti; ir tai yra ta šalis, kurios jis laukė. Tai yra ta šalis, kurioje buvo miestas, kurio jis laukė, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas. Ir jis net nesvarstė galimybės grįžti į kitą šalį, iš kurios buvo išėjęs.

TAM1897 Q1 23.9Visą laiką Dievo priesaika buvo duoti tą žemę Abraomui ir jo palikuoniui. Nedėkite žodžio „palikuonys“, kai Dievas jį pašalino; nedėkite ten „s“, kai Dievas jį pašalino. „Jis nesako: ‚Ir palikuonims‘, tarsi daugeliui, bet tarsi vienam: ‚Ir tavo palikuoniui‘, kuris yra Kristus.“ Jų buvo daug, tai tiesa. Iš Egipto išėjo trys milijonai, bet tai ne tie, apie kuriuos Dievas kalbėjo, sakydamas: „Tau ir tavo palikuoniui“, kuris buvo „kaip vienas“ ir „kuris yra Kristus“. Ar tai suprantate? Nesileiskite, kad Izraelio minios įsiskverbtų į jūsų mintis, kai skaitote žodžius: „Tau ir tavo palikuoniui“. Kai Dievas pašalina „s“, mums visiškai neleidžiama jo ten įterpti. Net savo mintyse jos ten įterpti negalime. Kas buvo palikuonis? – Kristus. Kai Jis sako: „Tau ir tavo palikuoniui“, jūs ir aš neturime to skaityti kitaip, kaip tik: „Tau ir Kristui Aš tai duosiu amžinai valdyti“. Ten negalime įterpti nieko kito, išskyrus Kristų, nebent per Kristų. Tau ir Kristui Aš tai duosiu.

TAM1897 Q1 23.10Steponas sako, kad „artėjo pažado laikas, kurį Dievas buvo prisiekęs Abraomui“. Steponas tai paėmė iš Biblijos. Noriu, kad suprastumėte, jog tai nebuvo ypatingas Šventosios Dvasios įkvėpimas, duotas Steponui būtent tuo metu, bet visa tai jau anksčiau buvo Biblijoje, o Šventoji Dvasia tai perteikė kitiems per Steponą, primindama jam tai, ką jis anksčiau buvo perskaitęs Biblijoje. Prašau atversti „Išėjimo“ knygos šeštą skyrių. Ši Rašto vieta yra tokia aiški, kad jos neįmanoma išaiškinti kitaip. Tai yra Izraelio išvadavimo laikas, ir Viešpats tai padarys. „Išėjimo“ 6:1–5:—

TAM1897 Q1 23.11Tada Viešpats tarė Mozei: „Dabar pamatysi, ką Aš padarysiu faraonui: jis galinga ranka juos paleis, ir galinga ranka išvarys juos iš savo žemės.“ Ir Dievas kalbėjo Mozei, sakydamas jam: „Aš esu Viešpats; Aš apsireiškiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kaip Visagalis Dievas, bet savo vardu Jehova jiems nebuvau žinomas. Aš taip pat sudariau su jais sandorą, kad duosiu jiems Kanaano žemę, jų klajonių žemę, kurioje jie buvo svetimšaliai. Aš taip pat išgirdau Izraelio vaikų dejonę, kuriuos egiptiečiai laiko vergijoje, ir prisiminiau savo sandorą.

TAM1897 Q1 23.12Kokia buvo jo sandora? — Suteikti jiems žemę. Ką ta žemė simbolizavo? Kas ji buvo? — Žemė, pasaulis, kurį Viešpats parodė Abraomui ir prisiekė jam suteikti kaip amžiną nuosavybę.

TAM1897 Q1 24.1(Balsai) Ateities pasaulis.

TAM1897 Q1 24.2Dabar Jis sako: „Aš prisiminiau savo sandorą.“ Ką tai reiškė? „Aš prisiminiau savo sandorą.“ Ar Jis ją buvo pamiršęs? — Ne; bet atėjo laikas įvykdyti tai, ką Jis buvo pažadėjęs. Jūs prisimenate, kad Apreiškimo knygos aštuonioliktame skyriuje rašoma: —

TAM1897 Q1 24.3Ir aš išgirdau kitą balsą iš dangaus, sakantį: „Išeikite iš jos, mano tauta, kad nebūtumėte jos nuodėmių dalininkai ir nepatirtumėte jos bausmių. Nes jos nuodėmės pasiekė dangų, ir Dievas prisiminė jos neteisybes. Atlyginkite jai taip, kaip ji atlygino jums, ir dvigubai jai atlyginkite pagal jos darbus: į taurę, kurią ji pripildė, pripildykite jai dvigubai.“ Kiek ji save šlovino ir gyveno prabangiai, tiek pat kančių ir sielvarto jai suteikite; nes ji sako savo širdyje: „Aš sėdžiu kaip karalienė, nesu našlė ir nepatirsiu jokio sielvarto.“ Todėl vieną dieną ją ištiks bausmės: mirtis, gedulas ir badas; ir ji bus visiškai sudeginta ugnimi; nes galingas yra Viešpats Dievas, kuris ją teisia.

TAM1897 Q1 24.4Kai Dievas prisiminė jos nusikaltimus, atėjo laikas, kai ji bus teisiama. Kai Jis prisiminė savo sandorą, koks laikas atėjo? — Atėjo laikas įvykdyti priesaiką. Bet kokia buvo sandora su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu? — Tai buvo pažadas duoti jiems tą žemę amžinai valdyti ir perduoti ją jiems bei jų palikuonims. Kas buvo tas palikuonis? — Kristus.

TAM1897 Q1 24.5Todėl sakyk Izraelio vaikams: „Aš esu Viešpats, ir Aš išvesiu jus iš po egiptiečių jungo, išlaisvinsiu jus iš jų vergovės ir išgelbėsiu jus ištiesta ranka bei galingais teismais; ir priimsiu jus sau už tautą, ir būsiu jums Dievas; ir jūs pažinsite, kad Aš esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris išves jus iš egiptiečių priespaudos.

TAM1897 Q1 24.6Jei Izraelis būtų tuo patikėjęs, ar jiems kada nors būtų reikėję sudaryti tą sandorą Sinajaus kalne? Dar prieš išvesdamas juos iš Egipto, Jis pasakė: „Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats.“

TAM1897 Q1 24.7Ir Aš jus įvesiu į žemę, kurią prisiekiau duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, ir Aš ją duosiu jums paveldėjimu: Aš esu Viešpats.

TAM1897 Q1 24.8„Artėjo pažado laikas, kurį Dievas buvo prisiekęs Abraomui.“ „Aš įvesiu tave į žemę, kurią prisiekiau tau duoti.“ Koks gi tas pažadas? Į kokią žemę Dievas norėjo įvesti Izraelį? Kokią žemę jiems buvo numatęs? — Būsimasis pasaulis. Dabar nebandykite viso to paaiškinti. Aš neturiu tam jokio paaiškinimo. Yra tai, ką sako Žodis, ir aš tuo tikiu. To nereikia aiškinti. Reikia tik tuo tikėti. Ne, nebandykite to paaiškinti net sau pačiam. Jei tai jums nauja, jei turėjote kitokių minčių apie tai, nebandykite jų suderinti su šiuo tekstu. Atleiskite jas visas ir pažiūrėkite, kas čia parašyta.

TAM1897 Q1 24.9Dar kartą klausiu. Kokią žemę Dievas prisiekė duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui?

TAM1897 Q1 24.10(Susirinkusieji) Ateities pasaulį.

TAM1897 Q1 24.11Ar laikysitės to? Prieš kurį laiką sutikote, kad tai teisinga. Dėl savo sielų gerovės dabar neatsisakykime to.

TAM1897 Q1 24.12(Balsas) Ar jiems būtų atėjęs išgelbėjimas?

TAM1897 Q1 24.13Taip; jiems būtų atėjęs išgelbėjimas. Išgelbėjimas būtų atėjęs į pasaulį. Visa tai būtų atėję. Bet tai būtų atėję kitaip, nei atėjo. Pasaulis būtų patyręs kitokią patirtį nei ta, kurią patyrė. Mes to nepastebime, kai žiūrime į jų patirtį ir manome, kad būtent į tai Dievas juos kvietė. Jie patyrė tą baisią patirtį, nes nenorėjo tikėti tuo, į ką Dievas juos kvietė. Ir, broliai, jei šiandien jūs ir aš žiūrėsime į tuos dalykus, kurie tuomet buvo pateikti Izraeliui, taip, kaip jie į juos žiūrėjo, dabar elgsimės taip, kaip tuomet elgėsi Izraelis. Izraelis tuomet nematė to, ką Dievas jiems buvo parengęs, ir todėl jie negavo to, ką Jis jiems buvo parengęs. Jei dabar jūs ir aš tuose dalykuose nematome nieko daugiau nei matė Izraelis, negausime nieko daugiau nei gavo Izraelis. Kaip tikrai žiūrėsime į šiuos dalykus taip, kaip žiūrėjo Izraelis, taip ir šiandien elgsimės taip, kaip elgėsi Izraelis tuomet.

TAM1897 Q1 24.14Mums, kaip ir jiems, buvo skelbiama Evangelija; tačiau skelbtas žodis jiems nepadėjo, nes nebuvo susietas su tikėjimu tų, kurie jį klausėsi. Todėl bijokime, kad, likus mums pažadui įeiti į Jo poilsį, kas nors iš jūsų neatsiliktų nuo jo.

TAM1897 Q1 24.15Ar dabar tai mums bus naudinga, jei bus susieta su tikėjimu mūsų, kurie tai girdime? Dieve saugok, kad Izraelio patirtis nepasikartotų mums. Tai mums pateikiama tam, kad galėtume išvengti to.

TAM1897 Q1 24.16Pažiūrėkime, ko jie nematė, netikėdami Dievu. Pažiūrėkime, ką Dievas jiems buvo parengęs, ir siekime to, užuot žiūrėję į dalykus taip, kaip jie, ir to nepasiekę, kaip jie.

TAM1897 Q1 24.17Atverskite „Išėjimo“ knygos penkioliktą skyrių, ir ten tai išdėstyta labai aiškiai. Kai Izraelis išėjo iš Egipto ir perėjo Raudonąją jūrą, tryliktoje eilutėje rasite šiuos žodžius:—

TAM1897 Q1 24.18„Tu savo gailestingumu išvedei tautą, kurią išgelbėjai; savo jėga vedei juos į savo šventąją buveinę.“

TAM1897 Q1 24.19Šis skyrius yra Mozės giesmė. Tie, kurie stovi ant Siono kalno ir nugali žvėrį, jo atvaizdą bei jo vardo skaičių, gieda Mozės giesmę. Ne giesmę, sukurtą pagal tą pavyzdį. Ne giesmę, kažką panašaus į ją. Bet jie gieda Mozės giesmę. Tas „Išėjimo“ knygos penkioliktasis skyrius yra mūsų giesmė.

TAM1897 Q1 24.20Kur Dievas ketino juos nuvesti? — Į savo „šventąją buveinę“. Kur buvo ta šventoji buveinė?

TAM1897 Q1 24.21(Susirinkusieji) „Miestas, turintis pamatus, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas.“

TAM1897 Q1 24.22Dar daugiau. „Tautos išgirs ir išsigąs; Palestinos gyventojus apims sielvartas.“

TAM1897 Q1 24.23E. J. Waggoner. — Taip ir atsitiko.

TAM1897 Q1 24.24Žinoma, taip ir buvo. Kai jie priėjo tą sieną, Edomo kunigaikščiai nustebo. „Moabo galinguosius apims drebulys; visi Kanaano gyventojai neteks drąsos.“ Kas turėjo nutikti tiems gyventojams?

TAM1897 Q1 25.1(Balsai) Jie turėjo netekti drąsos.

TAM1897 Q1 25.2E. J. Waggoner. — Jie jau buvo netekę drąsos.

TAM1897 Q1 25.3Kai tik jie ten atvyko, Izraelis paklausė: „Ar leisite mums pereiti per jūsų žemę?“ Ką jie atsakė? — „Ne, pone.“ Jiems nebuvo leista įžengti į jų žemę. Bet jei jie būtų nuėję tiesiai nuo Raudonosios jūros iki Edomo sienų, visas Edomas būtų stovėjęs sustingęs iš nuostabos, kol jie būtų praėję. O Izraeli, tu iki šiol dar nesupratai, ką ten praleidai. Broliai, kai sužinosime, ką ten Izraelis prarado, tai mums suteiks įkvėpimą, kuris atneš Dievo galią, ir mes tuo tikėsime.

TAM1897 Q1 25.4Baimė ir siaubas užgrius juos; Tavo galingos rankos dėka jie bus nejudrūs kaip akmuo; kol Tavo tauta praeis, o Viešpatie, kol praeis tauta, kurią Tu išpirkai.

TAM1897 Q1 25.5Ką Jis su jais darys? „Tu juos įvesi ir pasodinsi savo paveldėjimo kalne.“ Kieno paveldėjime? — Viešpaties. Bet „Dievas, kuris praeityje daug kartų ir įvairiais būdais kalbėjo tėvams per pranašus, šiais paskutiniais laikais mums kalbėjo per savo Sūnų, kurį Jis paskyrė visų daiktų paveldėtoju.“ Kas vedė Izraelį? — Dievas. Į ką? — „Į Tavo paveldėjimą“; ne į mūsų — į Tavo. „O jei esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą.“ „Tavo paveldėjimas, Viešpatie.“ Tai dar ne viskas. „Tu juos atvesi ir pasodinsi savo paveldėjimo kalne, toje vietoje, Viešpatie, kurią Tu sau paruošei gyventi.“ Tai dar ne viskas. „Šventovėje, Viešpatie, kurią Tavo rankos įkūrė.“ Kokią šventovę įkūrė Viešpaties rankos?

TAM1897 Q1 25.6(Balsai) Tikroji šventovė.

TAM1897 Q1 25.7Žinoma, kad taip. „Iš to, ką kalbėjome, galima padaryti tokią išvadą: turime tokį vyriausiąjį kunigą, kuris sėdi dešinėje Didenybės sosto danguje; šventovės ir tikrosios palapinės, kurią pastatė Viešpats, o ne žmogus, tarną.“ Tai ir yra mūsų šios nakties pokalbio esmė, ar ne? Būtent ten Dievas norėjo nuvesti Izraelį. Bet jie to nesuprato. Ar suprantate? Būtent ten Jis nori mus nuvesti.

TAM1897 Q1 25.8Ar matote, kad būtent ten Dievas tuomet norėjo nuvesti Izraelį? Jei matote, tuomet būsite pasirengę eiti į tą vietą, kurią Izraelis praleido. Bet jei manote, kad tai buvo kokia nors žemiškoji šventovė, kurią pastatė žmogus, tai yra viskas, ką matė Izraelis, ir tai yra viskas, ką matysite jūs. Izraelis nepateko į žemę, ir jūs taip pat nepateksite. Turime matyti daugiau nei matė Izraelis, kitaip niekada nenukeliausime toliau nei nuėjo Izraelis. Bet kodėl Izraelis nematė daugiau, nei matė? — Jie netikėjo. Bet jūs ir aš dabar turime tikėti tuo, kuo Izraelis tada netikėjo, kitaip niekada negausime to, ką Izraelis praleido. Bet jei tikėsime tuo, kuo Izraelis netikėjo, tada būsime įvesti į paveldėjimą, į kurį Izraelis nebuvo įvestas, į palapinę, į kurią Izraelis neįėjo, į šventą Dievo buveinę, į miestą, turintį pamatus, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas.

TAM1897 Q1 25.9Aštuonioliktoji eilutė: „Viešpats karaliaus per amžius amžius.“ Jis pats nori karaliauti virš jų; nebe faraonas; nebe Nimrodas; nebe šie stabmeldžiai; nebe šie maištingi žmonės. Dievas norėjo nuvesti Izraelį į palaimintąją žemę ir ten viešpatauti jiems per amžius, bet jie to nežinojo. O, ko jie neteko, netikėdami Viešpačiu! O, ko mes netekome per visus šiuos metus! Nes, kaip jums perskaitysiu rytoj vakare, mes jau seniai būtume ten, jeigu tik būtume tikėję Viešpačiu. Dievas taip sako, ir taip yra. Šį vakarą mums čia, šioje palapinėje, nėra ko veikti. Iš tikrųjų čia neturėtume būti, nes pasaulyje neturėtume būti. Tačiau, būdami pasaulyje, ši vieta mums yra skirta. Bet mes iš viso neturėtume būti pasaulyje. Jau seniai turėjome būti Dievo karalystėje. Tai yra faktas, broliai. Biblijoje yra daugiau nei galėtume čia per kitą valandą išdėstyti, kalbėdami vien apie šią vieną mintį.

TAM1897 Q1 25.10Mozė visu tuo tikėjo. Jis tikėjo, kad pažado išsipildymo laikas artėja. Tačiau netrukus jis turėjo užimti Egipto sostą. Jis turėjo tapti karaliumi. Jis turėjo valdyti; užimti pareigas, aukštesnes nei bet kurio miesto mero ar sekretoriaus. Jis turėjo valdyti ne tik karalystę, bet ir imperiją – pasaulio imperiją, ir tai buvo jo teisė. Ji jam priklausė dvejopa teise. Jam nereikėjo kandidatuoti į pareigas. Ji turėjo atitekti jam, ir niekas negalėjo ginčyti jo teisės. Iki sosto liko tik vienas žingsnis; tik kol mirs šis faraonas, o jam buvo beveik šimtas metų. Tada šis Mozė taps pasaulio karaliumi, nes Egipto imperija apėmė visą pasaulį.

TAM1897 Q1 25.11Tuo metu Izraeliui taip pat buvo sunku. Izraelis buvo engiamas, persekiojamas ir verčiamas dirbti plytų degimo krosnyse. Mozė galėjo pasakyti: „Dabar mūsų tauta yra engiama; ji persekiojama; ji kenčia dėl savo Dievo; bet tai truks neilgai, nes faraonas yra beveik šimto metų amžiaus ir nebegali ilgai gyventi. Tada aš įvesiu reformas. Aš sutvarkysiu šią valdžią. Aš valdysiu teisingai. Ne taip, kaip tie nedori faraonai. Aš tikiu Dievu. Esu krikščionis, ir būtent dėl to, kad esu krikščionis, esu dar labiau tinkamas valdyti.“ Jis ne tik galėjo nuimti jų naštą, bet ir suteikti jiems pareigas bei valdyti pasaulį per Dievo tautą. Argi kelias nebuvo atviras? Iki sosto buvo likęs tik vienas žingsnis, ir tas žingsnis netrukus turėjo būti žengtas. Bet pažiūrėkime, ką tas krikščionis padarė tokiomis aplinkybėmis. Atsiverskite į Hebrajams 11 skyrių. Pažiūrėkite atidžiai, perskaitykite kruopščiai ir pažiūrėkite, kas ten parašyta. Dvidešimt ketvirta eilutė:—

TAM1897 Q1 26.1Tikėjimu Mozė, sulaukęs pilnametystės, atsisakė būti vadinamas faraono dukters sūnumi.

TAM1897 Q1 26.2Ką reiškė atsisakyti būti vadinamu faraono dukters sūnumi? – Atsisakyti tapti karaliumi. Ten buvo sostas. Iki jo buvo likęs tik vienas žingsnis. Tačiau vietoj to, kad žengtų ten ir atsisėstų ant sosto, jis nusileido. Jis nusisuko nuo Egipto sosto, nuo visų Egipto turtų ir malonumų, ir atsigręžė į kitą šalį; nes atėjo laikas, kai Dievas iškvies savo tautą iš tos šalies į šią kitą šalį. Mozė tikėjo Jėzumi Kristumi, todėl tikėjo bažnyčios ir valstybės atskyrimu. Todėl jis atsiskyrė nuo valstybės ir visa širdimi stojo bažnyčios pusėje. Dievas pašaukė jį iš šios šalies, kaip anksčiau pašaukė jo tėvą Abraomą iš jo šalies. Bet tai dar ne viskas. Klausykite: „Pasirinkdamas verčiau kentėti vargus su Dievo tauta, nei trumpam mėgautis Egipto malonumais?“

TAM1897 Q1 26.3(Susirinkusieji) Nuodėmė.

TAM1897 Q1 26.4Nuodėmė? Jis buvo sosto įpėdinis. Kas gi tai buvo, jam nukreipti savo mintis į Egipto sostą, į pasaulio galią ir malonumus bei pasaulio vyriausybes? Kas tai buvo? — Nuodėmė. Ar taip parašyta?

TAM1897 Q1 26.5(Balsai) Taip.

TAM1897 Q1 26.6Ar jūs tuo tikite?

TAM1897 Q1 26.7(Balsai) Taip.

TAM1897 Q1 26.8Ar tai buvo nuodėmė Izraeliui tada?

TAM1897 Q1 26.9(Balsai) Taip.

TAM1897 Q1 26.10O kas tai yra dabar?

TAM1897 Q1 26.11(Balsai) Nuodėmė.

TAM1897 Q1 26.12Broliai, Biblijoje yra keletas dalykų, apie kuriuos turėtume pagalvoti. „Geriau rinktis kentėti su Dievo tauta, negu trumpam mėgautis nuodėmės malonumais.“ Bet nepamirškite, kad čia minimi malonumai – nuodėmės malonumai – iš tikrųjų yra Egipto malonumai; malonumai būti Egipto karaliumi, eiti pareigas žemiškoje vyriausybėje, valdyti kitus žmones. Visa tai jam turėjo atitekti pagal tikrąją kilmę, pagal paveldėjimo teisę. Jam nereikėjo kelti savo kandidatūros ar prašyti balsų. Tai jam atiteko savaime. Raštuose rašoma, kad jei jis būtų priėmęs ir mėgavęsis visais šiais malonumais, tai būtų reiškę mėgautis nuodėmės malonumais. Bet jis to atsisakė. Kodėl? – „Laikydamas Kristaus panieką didesniu turtu nei Egipto lobiai.“

TAM1897 Q1 26.13Kur buvo Kristus, atsižvelgiant į Egipto valdžią ir sostą? Ar Kristus buvo viena su Egiptu? – Ne. Ar Mozė galėjo turėti ir Kristų, ir Egipto sostą?

TAM1897 Q1 26.14(Balsai) Ne.

TAM1897 Q1 26.15Tačiau Egipto sostas jam priklausė taip pat natūraliai, kaip lapai krenta nuo medžių. Jam nereikėjo stengtis užimti pareigų. Netgi nereikėjo siekti, kad jį nominuotų.

TAM1897 Q1 26.16A. F. Ballenger. — Arba parengti peticiją.

TAM1897 Q1 26.17Ne. Jam net nereikėjo rasti atstovo, kuris pateiktų jo peticiją prezidentui.

TAM1897 Q1 26.18Pažvelkite dar kartą į situaciją. Ten buvo Egiptas su savo sostu, malonumais ir lobiais, atitekantis jam taip natūraliai, kaip lapai krenta nuo medžio, be jokių asmeninių jo pastangų. Viskas, ką jam reikėjo padaryti, buvo sėdėti susidėjęs rankas, kol karalius mirs nuo senatvės, ir tada viskas bus jo. Tačiau jis mieliau norėjo būti su Kristumi ir kentėti jo panieką, nei sėdėti ant Egipto sosto. Ir ypač turėkite omenyje, kad norėdamas būti su Kristumi, jis turėjo nusisukti nuo sosto ir visų Egipto turtų bei malonumų.

TAM1897 Q1 26.19Dabar nesakykite, kad aš tai ten įdėjau, kad aš tai išsigalvojau. Atkreipkite dėmesį į tai, ką sako Raštas, ir pamatysite, kad ten viskas yra. Argi ten tikrai nėra?

TAM1897 Q1 26.20(Balsai) Taip.

TAM1897 Q1 26.21Perskaitykime tai dar kartą, ir bus laikas baigti šį vakarą; o rytoj vakare vėl studijuosime Izraelį:—

TAM1897 Q1 26.22Tikėjimu Mozė, sulaukęs pilnametystės, atsisakė būti vadinamas faraono dukters sūnumi; jis mieliau pasirinko kentėti su Dievo tauta, negu trumpam mėgautis nuodėmės malonumais; jis laikė Kristaus panieką didesniu turtu nei Egipto lobiai, nes jis žvelgė į atlygį.

TAM1897 Q1 26.23„Artėjo pažado laikas, kurį Dievas buvo prisiekęs Abraomui“, kad jam suteiktų palaimingą atlygį. Mozė tuo tikėjo ir atsiskyrė nuo valstybės, nusisuko nuo sosto, pasirinkdamas Kristaus panieką, o ne visą Egipto galią, malonumus ir šlovę. Ir nepamirškite, kad jis turėjo nusisukti nuo viso to, kad galėtų tapti Kristaus paniekos dalininku.