Izraelio atsimetimas. – Nr. 2
TAM1897 Q1 40.5Pamokslas, pasakytas 1897 m. kovo 14 d., sekmadienio vakarą Išspausdinta „General Conference Bulletin“, 1897 m. pirmasis ketvirtis, 2 tomas, Nr. 1, p. 40–45.
TAM1897 Q1 40.6Kaip matėme ankstesnėje pamokoje, Izraelis atkrito nuo tikėjimo ir pareikalavo karaliaus, kad galėtų būti tokie kaip visos tautos. Šioje pamokoje pamatysime, kaip jie tapo visiškai tokie kaip tautos. Tačiau Izraelis atkrito nuo Dievo, nes netikėjo Juo visa širdimi. Žodis nebuvo susietas su tikėjimu tų, kurie jį girdėjo. Jie tapo formalistais, ir tada nelaimės, kurių jie būtų išvengę, jei būtų likę ištikimi Dievui, užgriuvo juos, kaip ir bet kurią kitą pagonišką tautą; o tada, kaip mums sako pranašystės Dvasia, visas nelaimes, kilusias dėl jų pačių atkritimo, jie priskyrė Dievo valdžiai. Jie manė, kad Jo valdžia buvo nesėkmė; ji jiems nebuvo pakankamai gera, ji jiems nebuvo pakankama šiame pasaulyje, ir jie turėjo turėti savo pačių valdžią – tokią, kurią galėtų valdyti ir kuria galėtų patys save valdyti bei apsaugoti.
TAM1897 Q1 40.7Tada jie tarė Samueliui: „Paskyrk mums karalių, kaip visoms tautoms“, „kad būtume kaip visos tautos“; ir nors Viešpats per Samuelį iškilmingai tam prieštaravo, jie prieštaravo tam prieštaravimui ir tarė: „Ne, bet mes turėsime karalių virš savęs, kaip visos tautos.“ Kadangi jie to norėjo, Viešpats leido jiems tai gauti. Jie ne tik nusprendė ir nusistatė, kad turės karalių, bet jau buvo nusprendę, ką pasirinkti karaliumi. Tai buvo Saulius, Kišo sūnus; ir Viešpats leido jiems jį gauti, nes jie turėjo gauti tai, ko norėjo.
TAM1897 Q1 40.8Tačiau visos nelaimės, apie kurias Viešpats jiems buvo sakęs, kad ištiks dėl to, jog jie pasirinko karalių ir karalystę, iš tikrųjų juos ištiko. Jie pradėjo patirti kai kurias iš jų dar Sauliaus laikais. Didelę pagalbą išsigelbėti nuo tų nelaimių jiems suteikė Dovydo įtaka ir valdymas. Nors jie atmetė Dievą, Jis jų neapleido, Jis vis dar liko su jais, kad vestų visus, kurie norėjo būti vedami, ir, jei įmanoma, išgelbėtų juos nuo nelaimių, kurios neišvengiamai turėjo ateiti, ir apie kurias Jis žinojo, kad ateis, ir nuo kurių jie, kaip tauta, negalėjo išvengti. Tačiau Jis norėjo išgelbėti visus, kurie galėtų nuo to išsigelbėti kaip atskiri asmenys. Jie buvo pasukę keliu, kuris neišvengiamai ir negrįžtamai vedė juos pirmyn, žingsnis po žingsnio, kol, kaip matysime, atėjo pražūtis.
TAM1897 Q1 40.9Su Saliamonu pačiu akivaizdžiausiu būdu prasidėjo bėdos, kurios buvo neišvengiamas to kelio, kurį jie pasirinko nepaisydami Viešpaties protestų, rezultatas. O Egiptas visada buvo su tuo susijęs. Egiptas visada įsiterpia. Saliamonas, nepaisydamas Viešpaties žodžio, paėmė žmoną iš Egipto. Jis, nepaisydamas Viešpaties žodžio, siuntė į Egiptą pasiimti arklių. Šlovę, kurią Viešpats jam suteikė, jis iškreipė, kad tarnautų Egiptui ir egiptiečių stabmeldystei, taip pat visų aplinkinių tautų stabmeldystei. Našta, kuri buvo užkrauta tautai, kad ji išlaikytų Saliamono septynis šimtus žmonų ir tris šimtus sugyventinių iš visų pagoniškų tautų bei jų stabmeldystę, buvo tokia, kurios neturėjo būti nešama, kurios tauta negalėjo ilgai ištverti; ir abiejų tautų labui Viešpats nusprendė atskirti dešimt giminių nuo tų dviejų.
TAM1897 Q1 40.10Mes negalime žinoti, kokį gėrį Viešpats buvo numatęs dešimčiai giminių ar dviem, nes jis niekada nebuvo įgyvendintas. Jeroboamas buvo paskirtas pirmuoju, kuris turėjo valdyti dešimt giminių. Tačiau Jeroboamas, pamiršęs puikų Dovydo pavyzdį – laukti Viešpaties nustatyto laiko ir leisti Jam savo būdu atvesti jį į dešimties giminių sostą – dar Saliamonui esant gyvam pakėlė ranką prieš karalių, žengdamas žingsnį, kuriuo siekė užimti dešimties giminių sostą ir joms valdyti, pasiskelbdamas karaliumi prieš Saliamoną. Tai buvo išdavystė ir maištas. Saliamonas ketino jį už tai nubausti, todėl Jeroboamas pabėgo į Egiptą ir ten pasiliko iki pat Saliamono mirties.
TAM1897 Q1 40.11Jei anksčiau jo širdyje nebuvo egiptietiško požiūrio, tai atsirado jam ten atsidūrus. Saliamonui mirus, Jeroboamas sugrįžo iš Egipto. Atėjo laikas dešimčiai giminių atsiskirti nuo kitų dviejų, ir Roboamas pasirinko kelią, kuris jas atskyrė. Kai žmonės atėjo ir paprašė jo palengvinti naštą, kurią jiems buvo uždėjęs jo tėvas, tai buvo pagrįstas ir tinkamas prašymas. Senoliai, buvę Saliamono patarėjai, patarė jam taip pasielgti. Tačiau Roboamas nesutiko pasiklausyti jų patarimų, nes nenorėjo būti tautos tarnu, kaip jie jam patarė; jis norėjo būti tautos valdovu, todėl pasitarė su jaunuoliais, kurie užaugo kartu su juo. Jo motina buvo amonitė, viena iš žemiausių stabmeldžių žmonų, kurias turėjo Saliamonas; o jaunuoliai, užaugę kartu su juo, buvo kitų stabmeldžių moterų, kurias Saliamonas turėjo už žmonų, sūnūs. Šie jaunuoliai užaugo apsupti visų pagoniškų bjaurysčių, kurias Saliamonas praktikuodavo su savo žmonomis. Roboamas pritarė jų nuomonėms ir pasidavė jų įtakai, todėl, žinoma, atmetė Viešpaties patarimą ir tų vyrų patarimą, kurie gyveno Viešpaties baimėje.
TAM1897 Q1 41.1Roboamas davė tautai atsakymą, kurį mes visi gerai žinome: „Jūs prašėte manęs palengvinti jūsų naštą, bet vietoj to aš ją padidinsiu; ten, kur ji buvo kaip jūsų mažasis pirštas, aš ją padarysiu kaip jūsų strėnas.“ Jie tarė: „Į savo palapines, Izraeli! Dabar rūpinkis savo namais, Dovyde.“ Roboamas, pamatęs, kas įvyko, buvo tikrai nustebęs; tačiau tai nėra taip keista, nes, kai jis buvo toks aklas, kad nesugebėjo suprasti, jog tai, ką jiems pasakė, buvo pačios neišmintingiausios žodžiai, visai nenuostabu, kad jis nustebo dėl to, kas įvyko, kai jis tai ištarė. Jis pasiuntė pas juos savo iždininką, kad šis juos nuramintų, sušvelnintų padėtį ir, jei įmanoma, parvestų juos atgal. Tačiau jie išties iškart užmėtė iždininką akmenimis iki mirties, o Roboamas, pamatęs, koks buvo rezultatas, išsigando, puolė į savo vežimą ir skubiai grįžo į Jeruzalę, surinko kariuomenę, kad eitų juos nugalėti ir priverstų juos jam tarnauti. Bet Viešpaties pranašas jam pasakė, kad taip daryti nereikia, ir kad jie turėtų likti namuose, ir jie taip ir padarė.
TAM1897 Q1 41.2Tada Jeroboamas perėmė karalystę ir pastatė auksinius veršelius, kuriuos buvo atsivežęs iš Egipto, taip kad dešimt giminių, atsiskyrusios nuo tų dviejų, iš karto buvo nuvestos į Egiptą, į egiptietišką stabmeldystę ir egiptietišką valdymo sistemą. Taigi Jeroboamas pradėjo šį procesą ir nustatė pavyzdį, kuriuo sekė visi kiti dešimties giminių karaliai. Ir visada po to sakoma: „Jeroboamas, Nebato sūnus, kuris nusidėjo ir privertė Izraelį nusidėti.“ O atsimetimas nuo tikėjimo nuolat, nuolat gilėjo, kol visa karalystė žlugo ir apie ją daugiau niekada nebuvo girdėta, ir niekada nebus. Atsimetimas nuo tikėjimo dešimties giminių karalių dinastijoje ėjo iš blogo į dar blogesnį ir dar blogesnį. Jeroboamas buvo blogas; tie, kurie iš karto jį pakeitė, taip pat buvo blogi. Tada atėjo Omris, ir jis buvo blogesnis už kitus; tada atėjo Ahabas, ir jis buvo blogesnis už visus, buvusius prieš jį. Taip tai tęsėsi visoje karalystėje, kol ji visiškai žlugo ir išnyko.
TAM1897 Q1 41.3Tačiau Viešpats visą laiką stengėsi iš visų jėgų paskatinti juos Jam tarnauti. Jis siuntė jiems vieną pranašą po kito; Jis vėl ir vėl ragino karalius bijoti Jo ir Jam tarnauti. Kai prieiname prie Izraelio paskutinių dienų, ypač pranašavo Amosas ir Ozejas. Amosas, Ozejas ir Michėjas pranašavo Izraeliui ir Izraeliui Izraelio paskutinėmis dienomis. Tačiau tik nedidelė Michėjo knygos dalis tiesiogiai susijusi su dešimčia giminių. Beveik visa Amoso knyga yra apie juos, taip pat didžioji dalis Ozejo knygos. Amoso ir Ozejo pranašystės didžiąja dalimi, beveik visos, yra susijusios su Izraeliu ir yra Viešpaties paskutinis raginimas Izraeliui dar kartą atsigręžti į Jį ir būti išgelbėtiems nuo visiško sunaikinimo.
TAM1897 Q1 41.4Visos tos pranašystės ir Izraelio istorija įtrauktos į Bibliją kaip įspėjimas žmonėms, gyvenantiems šio pasaulio istorijos paskutinėmis dienomis. Ir ten pateiktas Dievo nurodymas paskutinėmis dienomis gyvenantiems žmonėms – atsigręžti į Dievą, kad jie būtų išgelbėti nuo tikro žlugimo. Štai kodėl šie dalykai ten įtraukti. Taigi Amosas ir Ozejas šiandien yra tokia pat aktualia tiesa jums, man ir visiems pasaulio žmonėms, kokia jie buvo dešimties giminių žmonėms tuo metu, kai jie rašė.
TAM1897 Q1 41.5Amosas pranašavo, o kunigas, buvęs Bet-Elėje, jam tarė: „Čia nepranašauk; tai karaliaus namai ir karaliaus rūmai; eik į Judą.“ Jis nuėjo ir pranešė antrajam Jeroboamui, kad Amosas pranašauja blogį šaliai, moko maištauti prieš karalių ir sako, jog Viešpaties kardas užgrius viską, o šalis negalės ištverti visų jo žodžių.
TAM1897 Q1 41.6Dabar pereikime prie konkrečios ištraukos ir perskaitykime Amoso 7:10–15:—
TAM1897 Q1 41.7Tada Betelio kunigas Amazijas nusiuntė žinią Izraelio karaliui Jeroboamui, sakydamas: „Amosas sąmokslavo prieš tave Izraelio namų viduryje; šalis negali ištverti visų jo žodžių.“ Nes taip sako Amosas: „Jeroboamas mirs nuo kardo, o Izraelis tikrai bus išvestas į nelaisvę iš savo žemės.“ Taip pat Amazijas tarė Amosui: „O tu, regėtojau, eik, pabėk į Judo žemę, ten valgyk duoną ir ten pranašauk; bet daugiau nebepranašauk Bet-elyje, nes tai karaliaus šventykla ir karaliaus rūmai.“ Tada Amosas atsakė ir tarė Amazijui: „Aš nebuvau pranašas, nei buvau pranašo sūnus; bet buvau piemuo ir sykomorų vaisių rinkėjas; ir Viešpats paėmė mane, kai ganydavau bandą, ir Viešpats man tarė: ‚Eik, pranašauk mano tautai Izraeliui.
TAM1897 Q1 41.8Ir jis pranašavo jiems; bet nepamirškite, kad tai buvo Izraelio paskutinės dienos. Tačiau kai jie neleido Amosui pranašauti toje žemėje, išvarė jį ir persekiojo, kaip anksčiau buvo darę su daugeliu pranašų, Viešpats pakėlė Ozeją Judoje; ir jis, būdamas Judoje, kur šis stabmeldys kunigas liepė eiti Amosui, galėjo pranašauti apie Izraelį, o jie negalėjo jo persekioti ir daryti su juo, ką norėjo.
TAM1897 Q1 42.1Dabar tik keletas žodžių, dar kartą apžvelgiant visą šį kontekstą: jūs žinote, kad nuo Samuelio laikų Izraelio karaliai persekiojo Dievo tautą, persekiojo pranašus, žudė kunigus, kaip jiems patiko. Jie tai darė, nes turėjo tiek galią, tiek ir norą tai daryti. Bet jei Izraelis niekada nebūtų turėjęs karaliaus, karalystės ar savo vyriausybės, ar jie būtų galėję taip elgtis? – Ne; tai būtų buvę neįmanoma. Jūs žinote, kad Izraelio karaliai buvo blogesni už pagonių karalius Dievo vyrams ir Viešpaties pranašams: taigi ten, kur Izraelio ir Judo karaliai visiškai žiauriai elgėsi su Viešpaties pranašais, pagonių karaliai juos gerbdavo ir jiems palankiai nusiteikdavo.
TAM1897 Q1 42.2Ozejas, kaip jau sakiau, taip pat pranašavo apie tai. Dabar perskaitysiu keletą eilučių iš Ozejo knygos, kad pamatytumėte, ką jis sako šiuo klausimu. Pirmiausia pažvelkite į devintą skyrių, tik vieną kitą žodį:—
TAM1897 Q1 42.3Jie negyvens Viešpaties žemėje, bet Efraimas sugrįš į Egiptą.
TAM1897 Q1 42.4Efraimas buvo viena iš dešimties giminių, tačiau čia šis vardas vartojamas visų jų atžvilgiu. Dešimt giminių iškeliavo į Asiriją; asirai juos paėmė į nelaisvę. Tačiau kai asirai juos paėmė į nelaisvę, ką Viešpats turi omenyje, sakydamas, kad jie sugrįš į Egiptą? — Egiptas reiškia toliausią įmanomą atsimetimą nuo Dievo. Tamsybė, kuri yra visiškai egiptietiška tamsybė, yra ten, kur žmonės viešpatauja vietoj Dievo, o visa valdžia – vyriausybė, žmonės ir visa kita – yra nukreipta prieš Dievą ir prieš Jo tautą, kaip buvo prieš Izraelį, kai jie buvo Egipto žemėje, prieš pat tai, kai ant Egipto užgriuvo bausmės, ir Izraelis buvo išgelbėtas. Ir kai Viešpats čia sako, kad Efraimas turėtų eiti į Egiptą, nors Asirija – Asirijos valdžia – turėjo juos paimti į nelaisvę, tai rodo, kad jie buvo pasiryžę pasinerti į visišką atsimetimą, ir todėl jie negalėjo, tiesiog todėl, kad nenorėjo, gyventi „Viešpaties žemėje“.
TAM1897 Q1 42.5Jūs prisimenate, kad skaitėme, ką Viešpats pasakė Abramui: „Išeik iš savo šalies, iš savo giminės ir iš savo tėvo namų į žemę, kurią tau parodysiu.“ Taigi ta žemė yra Viešpaties žemė. O kai Jis per Ozeją sako, kad Izraelis negyvens Viešpaties žemėje, tai nereiškia to mažo žemės lopinėlio aplink Samariją; tai reiškia žemę, kuri buvo parodyta Abraomui ir į kurią Dievas pašaukė savo tautą, kai išvedė juos iš Egipto. Jie negyvens Viešpaties žemėje; po to seka Egiptas, visiškas atsimetimas. Tai pamatysite toliau, kai aš skaitysiu.
TAM1897 Q1 42.6Jie negyvens Viešpaties žemėje; bet Efraimas sugrįš į Egiptą, o Asirijoje jie valgys nešvarius dalykus. Jie nesiūlys Viešpačiui vyno aukų, nei bus Jam malonūs: jų aukos jiems bus kaip gedulingųjų duona; visi, kurie jos valgys, bus sutepti; nes jų duona jų sielai neįeis į Viešpaties namus. Ką darysite iškilmingą dieną ir Viešpaties šventės dieną? Mat štai jie išėjo dėl sunaikinimo: Egiptas juos surinks, Memfis juos palaidos; jų sidabro malonias vietas užims dilgėlės; jų palapinėse bus erškėčiai.
TAM1897 Q1 42.7Dešimtas skyrius:—
TAM1897 Q1 42.8Izraelis yra tuščias vynmedis, jis duoda vaisių sau pačiam; pagal savo vaisių gausą jis padaugino aukurus; pagal savo žemės gerumą jie padarė gražius stabus. Jų širdis yra suskaidyta; dabar jie bus pripažinti kalti; Jis nugriaus jų aukurus, Jis sunaikins jų stabus. Nes dabar jie sakys: „Mes neturime karaliaus.“
TAM1897 Q1 42.9Tuo metu jie neturėjo karaliaus. Jis buvo nužudytas, ir buvo valdymo pertrauka. Kitas karalius dar nebuvo atėjęs jo vieton. Bet atkreipkite dėmesį, ką jis sako: „Dabar jie sakys: ‚Neturime karaliaus‘.“ Viešpats jiems pasakė, kai jie, nepaisydami jo prieštaravimo, išsirinko tą karalių, kad jie jį atstumia. „Ne, bet mes turėsime karalių.“ Ar jie turėjo karalių? — Taip; ir atėjo laikas, kai jie buvo priversti pasakyti: „Mes neturime karaliaus.“ Bet ką Viešpats pasakė būtent tuo metu?
TAM1897 Q1 42.10Dabar jie sakys: „Neturime karaliaus, nes nebijojome Viešpaties: ką gi mums darytų karalius?“ Jie ištarė žodžius, melagingai prisiekdami sudarydami sandorą: taip teismas išauga kaip hemlokas lauko vagose. Samarijos gyventojai bijos dėl Bet-Aveno veršelių; nes jos žmonės dėl to gedės, o jos kunigai, kurie džiaugėsi ja dėl jos šlovės, nes ji nuo jos pasitraukė.
TAM1897 Q1 42.11Tryliktajame skyriuje yra tai, ką sako Viešpats. Devinta eilutė:—
TAM1897 Q1 42.12„O Izraeli, tu pats save sunaikinai, bet manimi yra tavo pagalba. Aš būsiu tavo karalius.“
TAM1897 Q1 42.13Bet jie to nenorėjo. Taigi matote, kad visą laiką Viešpats norėjo būti vienintelis jų karalius; norėjo, kad jie jį pripažintų savo karaliumi ir neturėtų jokio kito. Tada, kaip jis sako kitoje eilutėje: „Aš tau daviau karalių savo pyktyje ir atėmiau jį savo rūstybe.“ Taigi aš skaitau visą tą eilutę:—
TAM1897 Q1 42.14Aš būsiu tavo karalius: kur yra kitas, kuris galėtų tave išgelbėti visuose tavo miestuose? Ir tavo teisėjai, apie kuriuos tu sakei: „Duok man karalių ir kunigaikščius“?
TAM1897 Q1 42.15Jis nukreipia jų dėmesį atgal į tą laiką, kai jie sakė: „Duok mums karalių, kuris mums valdytų.“ Dabar jis sako: „Tuomet aš prieštaravau, kad jums jo neturėtų būti, ir įspėjau, jog ištiks šis blogis; dabar jūs patys prisipažįstate, kad neturite karaliaus, bet patys save sunaikinote. Aš būsiu jūsų karalius; leiskite man būti jūsų karaliumi.“ Dabar pažvelkite į vienuoliktą skyrių, pirmą eilutę:—
TAM1897 Q1 42.16„Kai Izraelis buvo vaikas, tada Aš jį mylėjau ir pašaukiau savo sūnų iš Egipto“.
TAM1897 Q1 43.1Kodėl jis tai sako čia, Izraelio paskutinėmis dienomis, praėjus tūkstančiui metų po to, kai išvedė jį iš Egipto? Kam tai skirta?
TAM1897 Q1 43.2„Kai Izraelis buvo vaikas, tada Aš jį mylėjau ir pašaukiau savo sūnų iš Egipto. Kaip jie juos šaukė, taip jie ir pasitraukė nuo jų: jie aukojo Baalams ir degino smilkalus drožiniams. Aš mokiau ir Efraimą eiti, paimdamas juos už rankų, bet jie nežinojo, kad Aš juos gydžiau. Aš juos traukiau žmogaus virvėmis, meilės raiščiais; ir buvau jiems kaip tas, kuris nuima jungą nuo jų žandų, ir daviau jiems maisto. Jis negrįš į Egipto žemę, bet Asirijos karalius bus jo karalius, nes jie atsisakė sugrįžti. Ir kardas apsigyvens jo miestuose, sunaikins jo atžalas ir jas praris dėl jų pačių sumanymų. O mano tauta linkusi nuo manęs nuklysti: nors jie kvietė juos pas Aukščiausiąjį, niekas jo neaukštino.
TAM1897 Q1 43.3Viešpats dabar gedėja dėl Izraelio, būtent tada, kai jis stovi ant pražūties slenksčio. Jis skelbia paskutinį šaukimą: dabar ateina paskutinė pranašystė; ir kartu su ja, būtent šiuo metu, Judėje karaliauja Ezekijas. Užėmęs sostą, jis ėmėsi reformuoti karalystę ir atkurti ją po Ahazo atsimetimo. Kai jis išvalė šventyklą ir viską sutvarkė, jie šventė dviejų savaičių trukmės Paschos šventę. Tačiau prieš tą Paschos šventę Ezekijas išsiuntė pasiuntinius po visas dešimt giminių – tai, kas iš jų buvo likę – kad pakviestų juos į Paschos šventę Jeruzalėje, garbinti Viešpatį, Kareivijų Dievą; tačiau raštuose užfiksuota, kad jie tyčiojosi iš pasiuntinių ir juos išjuokė; vis dėlto „daugybė“ žmonių iš Isacharo, Zabulono, Neftalio ir įvairių provincijų dalių atvyko į Jeruzalę, šventė Paschos šventę ir prisijungė prie Viešpaties. Kai šie žmonės atvyko į Jeruzalę ir įsikūrė tarp Judo gyventojų, būtent tuo pačiu metu atėjo Asirijos karalius ir užėmė visą dešimties giminių žemę. Taigi tie, kurie pakluso Ezekijo raginimui vykti į Jeruzalę garbinti Viešpatį, buvo išgelbėti nuo nelaisvės Asirijoje.
TAM1897 Q1 43.4Dabar, prieš pat Ezekijui išsakant savo prašymą, Ozejas rašo šiuos žodžius, o Viešpats liūdi dėl to, ką žmonės yra pasiryžę padaryti. Pažiūrėkite, ką jis sako:—
TAM1897 Q1 43.5„Aš mokiau ir Efraimą eiti, paimdamas juos už rankų.
TAM1897 Q1 43.6Viešpats taip troško, kad jie eitų teisingu keliu, jog paėmė juos už rankų ir vedė; bet jie atitraukė rankas, nenorėdami būti vedami net ir tokiu būdu. Tačiau Jis vis tiek negali jų palikti. Pažiūrėkite:—
TAM1897 Q1 43.7Kaip gi aš tave paliksiu, Efraimai? Kaip gi aš tave atiduosiu, Izraeli? Kaip gi aš tave paversiu Adma? Kaip gi aš tave paversiu Zeboimu? Mano širdis sukrėsta, mano gailestis užsidegė. Aš neišliesiu savo rūstybės, nebegrįšiu sunaikinti Efraimo, nes aš esu Dievas, o ne žmogus; Šventasis tavo viduryje; ir aš neįeisiu į miestą.
TAM1897 Q1 43.8Taigi Jis susilaiko nuo bausmių, kurios turi juos ištikti. Kadangi Jis yra Dievas, Jis dar neleis joms ištikti, net ir tada, kai jos turi ištikti. Bet jie vis tiek maištavo; vis tiek ėjo savo keliu. O rezultatas užrašytas 2 Karalių 17:5–8:—
TAM1897 Q1 43.9Tada Asirijos karalius įsiveržė į visą kraštą, nužygiavo į Samariją ir apgulė ją trejus metus. Devintaisiais Hošėjos metais Asirijos karalius užėmė Samariją, išvedė Izraelį į Asiriją ir apgyvendino juos Halache, Habore prie Gozano upės bei medų miestuose. Mat Izraelio vaikai nusidėjo Viešpačiui, savo Dievui, kuris juos išvedė iš Egipto žemės, iš Egipto faraono karaliaus rankų, ir garbino kitus dievus bei laikėsi pagonių įstatymų, kuriuos Viešpats išvarė iš Izraelio vaikų akivaizdos, taip pat Izraelio karalių, kuriuos jie paskyrė.
TAM1897 Q1 43.10Toliau tekstas tęsiasi iki tryliktos eilutės:—
TAM1897 Q1 43.11Tačiau Viešpats liudijo prieš Izraelį ir prieš Judą per visus pranašus ir per visus regėtojus, sakydamas: „Atsiverskite nuo savo piktų kelių ir laikykitės mano įsakymų bei įstatymų, kaip nurodyta visame įstatyme, kurį įsakiau jūsų tėvams ir kurį jums siunčiau per savo tarnus pranašus.“ Tačiau jie neklausė, bet užkietino savo kaklus, kaip ir jų tėvų kaklai, kurie netikėjo Viešpačiu, savo Dievu. Ir jie atmetė Jo įstatymus, Jo sandorą, kurią Jis sudarė su jų tėvais, ir Jo liudijimus, kuriais Jis liudijo prieš juos; ir jie sekė tuštybe, tapo tuščiagarbiai ir sekė pagonimis, kurie buvo aplink juos, dėl kurių Viešpats jiems buvo įsakęs, kad jie neturėtų elgtis kaip jie.
TAM1897 Q1 43.12Taip dešimt giminių buvo prarastos. Ozejas, pranašaudamas apie juos, sakė: „Juda vis dar viešpatauja su Dievu ir yra ištikima drauge su šventaisiais.“ Juda dar kurį laiką sugebėjo išsilaikyti. Karaliumi buvo Ezekijas; po Ezekijo į sostą įžengė Manasas, kuris vėl įstūmė karalystę į atsimetimą; jo sūnus sekė jo pėdomis; po jo karaliavo Josijas, kuris dar kartą reformavo karalystę; o kai Josijas buvo nužudytas, karalystė tiesiai pasuko į pražūtį. Po Josijo nebebuvo nė vieno, kuris bijotų Viešpaties. Net Ezekijo laikais jie nuolat kreipėsi į Egiptą ir laikėsi Egipto, bandydami įtikinti Egiptą juos išgelbėti, bandydami gauti pagalbą iš Egipto, nors visos bėdos, kurios juos ištiko, kilo dėl jų netikėjimo ir atsitraukimo nuo Viešpaties.
TAM1897 Q1 43.13Dabar pažvelkime į Judo paskutines dienas. Ahazas pasiuntė žinią Asirijos karaliui Tiglat-Pileseriui ir paprašė jo atvykti bei išgelbėti jį iš Damasko karaliaus ir Samarijos karaliaus rankų. Tiglat-Pileseris taip ir padarė; jis užėmė Damaską, taip išlaisvindamas Ahazą. Ahazas sumokėjo jam duoklę, nuvyko į Damaską jo pasitikti ir, kaip pavaldinys, atidavė jam pagarbą. Ten jis rado stabmeldžių aukurą, liepė pasidaryti tokį patį ir pastatė jį prie Viešpaties šventyklos durų. Taip jis atvedė tautą į atsimetimą, kaip ir kiti Izraelyje.
TAM1897 Q1 43.14Judėje Ahazą pakeitė Ezekijas. Tapęs karaliumi, Ezekijas norėjo išsilaisvinti iš Asirijos valdžios ir duoklės. Judėje buvo grupė, kuri rėmė Ezekiją ir buvo pasiryžusi išsilaisvinti iš Asirijos. Ši grupė manė, kad vienintelis būdas tai padaryti – gauti Egipto pagalbą. Tuo metu pranašavo Izaijas, ir jis jiems sakė, kad išsilaisvinimui tiek nuo Egipto, tiek nuo Asirijos jie turi pasikliauti Viešpačiu. Jis jiems paaiškino, kad jie buvo engiami būtent dėl to, kad nusidėjo Viešpačiui. Jis jiems sakė, kad jų bandymas gauti pagalbą iš Egipto bus bergždžias; nes jų pastangos gauti pagalbą iš Egipto atneš jiems dar daugiau priespaudos, nes Egiptas, užuot padėjęs, tik engs juos; kad Egiptas negalės išgelbėti.
TAM1897 Q1 44.1Dabar pažvelkime į Izaijo knygos aštuntą skyrių. Kokia Šventojo Rašto ištrauka iš Izaijo knygos mums taip dažnai naudojama, kalbant apie Viešpaties atėjimą ir laukimą Viešpaties atėjimo? Kur ją randame? Ar prisimenate, kad būtent aštuntame Izaijo skyriuje kalbama apie tuos, kurie kreipiasi į dvasių šauklius, kurie cypsi ir murma – turint omenyje spiritizmą? Ten rašoma: „Suriškite liudijimą, užantspauduokite įstatymą tarp mano mokinių. O aš lauksiu Viešpaties, kuris paslepia savo veidą nuo Jokūbo namų, ir ieškosiu Jo.“ Ar tai yra skyrius apie Viešpaties atėjimą? – Taip. Ar tai skyrius, susijęs su Viešpaties atėjimu? – Taip.
TAM1897 Q1 44.2Dabar pažiūrėkite, kas yra tame skyriuje. Pažiūrėkite, kas yra šio skyriaus pradžioje, pradedant penktąja eilute.
TAM1897 Q1 44.3Viešpats vėl kalbėjo man, sakydamas: „Kadangi šita tauta atstumia Šiloacho vandenis, kurie teka ramiai, ir džiaugiasi Rezinu bei Remalijo sūnumi [tai buvo Asirija ir Damaskas]; dabar, todėl, štai, Viešpats atves ant jų upės vandenis, galingus ir gausius, būtent Asirijos karalių ir visą jo šlovę; ir jis pakils virš visų savo vagų, peržengs visus savo krantus; ir jis praeis per Judą; jis išsilies ir peržengs, jis pasieks net iki kaklo; o jo sparnų išskleidimas užpildys tavo žemės plotį, o Emanuelis.
TAM1897 Q1 44.4Tai tiesiogine prasme išsipildė jų atžvilgiu. Asirijos karalius atėjo ir užtvindė visą žemę. Bet kodėl tai parašyta kontekste ir toje vietoje, kur laukiama Viešpaties atėjimo, ir apie tautą, kuri turi laukti Viešpaties atėjimo? Tai užrašyta toje vietoje ir perduota mums, kad parodytų visiems žmonėms mūsų dienomis, jog sunkumai, vargai ir sumaištis užgrius visą žemę ir visas tautas, kad jie užplūs, peržengs ir pasieks net iki kaklo bei užpildys visą žemės plotį, ir kad žmonės nežinos, kaip nuo to išsigelbėti. Štai kodėl ši ištrauka perduota mums, kurie laukiame Viešpaties. Skaitykime toliau ir pažiūrėkime.
TAM1897 Q1 44.5Susiburkite, tautos, ir būsite sudaužyti į gabalus; ir klausykite, visi tolimųjų šalių gyventojai: apsijuoskite, ir būsite sudaužyti į gabalus; apsijuoskite, ir būsite sudaužyti į gabalus. Pasitarkite tarpusavyje, ir tai nueis veltui; ištarkite žodį, ir jis neišsilaikys: nes Dievas yra su mumis. Nes Viešpats taip man kalbėjo galinga ranka ir nurodė man, kad nevaikščiočiau šios tautos keliu, sakydamas: „Nesakykite: ‚Sąmokslas‘, visiems tiems, kuriems ši tauta sakys: ‚Sąmokslas‘; nei bijokite jų baimės, nei bijokite.“
TAM1897 Q1 44.6Ar dabar yra tokie laikai, būtent tada, kai laukiama Viešpaties atėjimo? Ar jie jungiasi į sąjungas, nes juos apėmė baimė ir sumišimas? Nes ant žemės artėja nelaimės? Ar kur nors matome ką nors panašaus? Ar kas nors iš jūsų tai matė? — O taip, jūs matėte! Ar kas nors, išskyrus Septintosios dienos adventistus, tai matė? — Iš tiesų, jei čia galėtų būti kokių nors skirtumų, beveik visi mato tai aiškiau nei adventistai. Bet tai matoma; tai pakankamai aišku. Ir jie jungiasi į grupes, susiburia į būrius ir ruošiasi. Kam jie ruošiasi? Kas jų laukia? — Jie bus sudaužyti į gabalus. Tada kam jie ruošiasi? — Tam, kad būtų sudaužyti į gabalus. Tačiau jie taip nemano; jie mano, kad ruošiasi prieš artėjančius blogius. O jų bandymai išsigelbėti nuo tų blogių tik dar labiau pagilina padėtį ir priartina juos prie sunaikinimo bei sudaužymo į gabalus.
TAM1897 Q1 44.7Pašventinkite patį Kareivijų Viešpatį; tegul Jis bus jūsų baimė, tegul Jis bus jūsų siaubas. Ir Jis bus šventovė, bet ir klupimo akmuo bei užkliuvimo uola abiem Izraelio namams, spąstai ir gaudyklė Jeruzalės gyventojams. Ir daugelis iš jų klups, kris, bus sudaužyti, įstrigs spąstuose ir bus paimti. Suriškite liudijimą, užantspauduokite įstatymą tarp mano mokinių. Aš lauksiu Viešpaties, kuris paslepia savo veidą nuo Jokūbo namų, ir jo ieškosiu. Štai aš ir vaikai, kuriuos man davė Viešpats, esame ženklai ir stebuklai Izraelyje nuo Kariuomenių Viešpaties, kuris gyvena Siono kalne.
TAM1897 Q1 44.8Akivaizdu, kad tai siekia iki pat Viešpaties atėjimo. Tai raginimas žmonėms, kurie turi susitikti su Viešpačiu. Bet kodėl čia minimos nelaimės iš laikotarpio, kai Asirija engė Judą? Nes tai tiesiog aiškiausiai parodo, kokios nelaimės ištiks visą žemę ir vargins visus žmones Viešpaties atėjimo metu. O Judo pastangos išvengti tų nelaimių ir išsilaisvinti iš jų yra būtent tokios pačios, kokias dės tie, kurie save vadina Dievo tauta, norėdami išsilaisvinti iš artėjančių nelaimių.
TAM1897 Q1 44.9Dievas nuolat ragina: „Nesikliaukite Asirija; nesikliaukite Egiptu; bet pasikliaukite vien tik Viešpačiu. Nusisukite nuo Asirijos: tai teisinga. Bet neikite į Egiptą, norėdami pabėgti nuo Asirijos. Ieškokite Viešpaties. Nekeliaukite į Egiptą; eikite pas Viešpatį. Ir kai visa širdimi surasite Viešpatį, būsite išgelbėti nuo visų šių bėdų ir Asirijos priespaudos. Tik keletas žodžių apie tai. Izaijo knygos trisdešimtas skyrius mums atskleidžia šią paslaptį.
TAM1897 Q1 45.1„Vargas maištingiems vaikams, – sako Viešpats, – kurie tariasi, bet ne su manimi; kurie dengiasi, bet ne mano Dvasia, kad pridėtų nuodėmę prie nuodėmės; kurie eina į Egiptą, bet neklausė manęs; kad sustiprėtų faraono jėga ir pasitikėtų Egipto šešėliu. Todėl faraono galybė bus jūsų gėda, o pasitikėjimas Egipto šešėliu – jūsų sumišimas. 1–3 eilutės.
TAM1897 Q1 45.2Jo pasiuntiniai nuvyko ten, kad užmegztų derybas su Egiptu. O kai Juda siuntė pasiuntinius į Egiptą, Egiptas gėdijosi tų pasiuntinių.
TAM1897 Q1 45.3Nes jo kunigaikščiai buvo Zoane, o jo pasiuntiniai atvyko į Hanesą. Visi jie gėdijosi tautos, kuri negalėjo jiems duoti naudos, nebuvo nei pagalba, nei nauda, o tik gėda ir panieka. Pietų žvėrių pranašystė: į vargų ir sielvarto žemę, iš kur ateina jauni ir seni liūtai, angys ir ugninės skraidančios gyvatės, jie neš savo turtus ant jaunų asilų pečių, o savo lobius – ant kupranugarių kuprų, tautai, kuri jiems nebus naudinga. Nes egiptiečiai padės veltui ir be jokios naudos; todėl aš šaukiau dėl to: „Jų jėga yra sėdėti vietoje.“ 4–7 eilutės.
TAM1897 Q1 45.4Kad pamatytumėte, jog tai nėra svetima, čia perskaitysiu liudijimą, datuotą 1896 m. liepos 5 d., kuris skamba taip:—
TAM1897 Q1 45.5Dievo žodyje Izraelio vaikams duoti perspėjimai buvo skirti ne tik jiems, bet ir visiems, kurie gyvens žemėje. Jis jiems sako: „Vargas maištingiems vaikams, ... kurie tariasi, bet ne su manimi; ir kurie dengiasi, bet ne mano Dvasia, kad galėtų pridėti nuodėmę prie nuodėmės: kurie eina į Egiptą, bet neklausė manęs; kad sustiprėtų faraono jėga ir pasitikėtų Egipto šešėliu.“ Jei Viešpats senovėje barė savo tautą, nes ji, susidūrusi su sunkumais, neieškojo pas Jo patarimo, argi Jis nebus nepatenkintas šiandien, jei Jo tauta, vietoj to, kad pasikliautų Teisumo Saulės spinduliais, apšviečiančiais jų kelią, išbandymų ir sunkumų akimirką nusisuka nuo Jo ir pagalbos kreipiasi į žmones, kurie yra tokie pat klaidingi ir bejėgiai kaip ir jie patys? Kur yra mūsų jėga? Ar ji yra žmonėse, kurie yra tokie pat bejėgiai ir priklausomi kaip mes patys; kuriems, kaip ir mums, reikia Dievo vedimo? Kristus sako: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti“; ir Jis suteikė Šventąją Dvasią kaip pagalbą kiekvieną kartą, kai jos reikia.
TAM1897 Q1 45.6Bet jūs žinote, kad pernai kilus sumaiščiai, kurią, kaip tikėtasi, turėjo išspręsti politinė kampanija, net Septintosios dienos adventistai taip nutolo nuo ištikimybės Dievui, kad dalyvavo kampanijoje, bandydami manipuliuoti politiniais reikalais, kontroliuoti rinkimus ir formuoti įvykių eigą. Kam? – O, tam, kad padėtų šaliai išbristi iš sunkumų, kuriuos jie buvo taip įsitikinę, kad šaliai gresia. Žinoma, sunkumai ištiks šalį. Bet ar Septintosios dienos adventistai susiburs į grupes tokiam darbui? Tegul jie būna išgelbėti iš Asirijos; tegul jie būna išgelbėti tiek iš Asirijos, tiek iš Egipto ir atiduoti Dievui. Tai vienintelis išgelbėjimas. Tai vienintelis išlaisvinimas – ar tada, ar dabar, ar per amžius.