Iš Babilono ir Egipto
TAM1897 Q1 45.8Pamokslas, pasakytas 1897 m. kovo 15 d., pirmadienio vakarą Išspausdinta „General Conference Bulletin“, 1897 m. pirmasis ketvirtis, 2 tomas, Nr. 1, p. 45–54.
TAM1897 Q1 45.9Vakar vakare mūsų pamokoje pasiekėme tą Judo istorijos momentą, kai bėdos iš Asirijos užplūdo šalį kaip potvynis. Jie norėjo nuo to pabėgti, o Viešpats ragino juos ieškoti Jo visa širdimi, kad Jis galėtų juos išgelbėti. Jie stengėsi išsigelbėti patys, sudarydami sąjungas, konfederacijas ir aljansus su Egiptu.
TAM1897 Q1 45.10Taip tęsėsi tol, kol pasiekė tokį laikotarpį Ezekijo gyvenime, kai visa pagalba iš Egipto buvo visiškai nutraukta – ne todėl, kad jis to norėjo, bet todėl, kad taip susiklostė aplinkybės. Asirijos karalius pražygiavo tarp Jeruzalės ir Viduržemio jūros ir įsitaisė tarp Egipto ir Jeruzalės kariuomenių, kad neleistų Judėjos ir Egipto pajėgoms susijungti. Tada jis galėjo nugalėti bet kurią iš jų atskirai.
TAM1897 Q1 45.11Kai Sennacheribas pirmą kartą užpuolė Jeruzalę, jis pasielgė taip pat, o Ezekijas taip smarkiai suklydo, kad Šventajame Rašte parašyta, jog jis išėjo pas Asirijos karalių ir tarė: „Aš nusidėjau; pasitrauk nuo manęs: viską, ką man uždėsi, aš pakelsiu.“ Ir Asirijos karalius uždėjo jam trisdešimt talentų aukso ir tris šimtus talentų sidabro, o Ezekijas turėjo apiplėšti Dievo namus, kad sumokėtų duoklę.
TAM1897 Q1 45.12Šių bėdų priežastis buvo ta, kad Ekrono gyventojai sukilo prieš Asirijos žmones; tačiau Ekrono karalius buvo ištikimas Asirijos karaliui ir nesutiko prisijungti prie sukilėlių. Tada žmonės jį jėga paėmė į nelaisvę ir nuvedė į Jeruzalę, kur perdavė Ezekijui saugoti. Ezekijas jį priėmė. Ezekijas taip simpatizavo jų maištui prieš Asirijos karalių, kad buvo pasiryžęs bent tiek prisidėti prie jo.
TAM1897 Q1 45.13Asirijos karalius atžygiavo ir užėmė Ekroną. Tada jis išvyko į Jeruzalę, kad paimtų Ekrono karalių ir vėl pasodintų jį ant sosto Ekrone. Ezekijas sutvirtino miestą, pastatė pylimus ir visus reikalingus gynybinius įtvirtinimus; tačiau tai nepadėjo, tai jų neišgelbėjo; nes Dievas negalėjo jų išgelbėti tokiu būdu. Perskaitysiu Sennacheribo pasakojimą apie tą žygį, taip pat ir Biblijos pasakojimą. Šie du pasakojimai susipynę knygoje „Biblijos imperijos“, 322 puslapyje ir trijuose tolesniuose puslapiuose. Pradėsiu skaityti nuo 15 pastraipos. Sennacheribas pasakoja, kaip Ekrono gyventojai sukilo, o jų karalių paėmė ir įkalino. Jis sako:—
TAM1897 Q1 46.1Ekrono vyriausieji kunigai, didikai ir žmonės, kurie savo karalių Padiją (išpažinusį Asirijos tikėjimą ir garbinimą) buvo surakinę geležinėmis grandinėmis ir perdavę Judo karaliui Ezekijui, o patys elgėsi priešiškai dievybei, dabar buvo apimti baimės savo širdyse.
TAM1897 Q1 46.2Jis užėmė miestą ir toliau sako: „Judo karalius Ezekijas nepakluso mano jungui.“ Tada Biblijoje rašoma: „Todėl Asirijos karalius Sennacheribas užpuolė visus Judo įtvirtintus miestus ir juos užėmė.“ Tada Sennacheribas sako:—
TAM1897 Q1 46.3Keturiasdešimt šešis iš tų miestų, tvirtas tvirtoves, ir nesuskaičiuojamus jų teritorijos miestus, naudodamas karo mašinas, aš apguliau, užėmiau, apiplėšiau ir priskaičiavau prie grobio... Du šimtus tūkstančių šimtą penkiasdešimt žmonių, mažų ir didelių, vyrų ir moterų, arklių, kumelių, asilų, kupranugarių, jaučių ir avių, kurių skaičius buvo nesuskaičiuojamas, iš jų vidurio aš išvežiau ir paskirstiau kaip grobį.
TAM1897 Q1 46.4Tada Biblijoje rašoma:—
TAM1897 Q1 46.5Kai Ezekijas pamatė, kad atėjo Sennacheribas ir kad jis ketino kariauti prieš Jeruzalę, jis pasitarė su savo kunigaikščiais ir galingaisiais vyrais, kaip užtvenkti šaltinių vandenis, esančius už miesto ribų; ir jie jam padėjo. Taigi susirinko daug žmonių ir užtvenkė visus šaltinius bei upelį, tekantį per šalies vidurį, sakydami: „Kam Asirijos karaliams atvykus rasti daug vandens?“ Be to, jis sustiprėjo, atstatė visas sugriuvusias sienas, iškėlė jas iki bokštų, pastatė dar vieną išorinę sieną, sutvarkė Millo tvirtovę Dovydo mieste ir pagamino gausybę strėlių bei skydų.
TAM1897 Q1 46.6Dabar Sennacheribas sako:—
TAM1897 Q1 46.7Jį [Ezekiją] patį, tarsi paukštį narve, Jeruzalėje, jo karališkajame mieste, aš uždariau; prieš jį pastatiau apgulties bokštus (nes jis buvo įsakęs atnaujinti savo miesto didžiųjų vartų pylimus).
TAM1897 Q1 46.8O dabar Biblijoje rašoma:—
TAM1897 Q1 46.9Jis paskyrė karo vadus tautai, surinko juos pas save prie miesto vartų gatvėje ir padrąsino juos, sakydamas: „Būkite stiprūs ir drąsūs, nebijokite ir nesibaiminkite Asirijos karaliaus nei visos su juo esančios minios, nes su mumis yra daugiau nei su juo: su juo yra tik žmogiškoji jėga; o su mumis yra Viešpats, mūsų Dievas, kuris mums padeda ir kovoja mūsų kovose.“ Ir tauta pasitikėjo Judo karaliaus Ezekijo žodžiais.
TAM1897 Q1 46.10Visa tai būtų buvę tiesa, jeigu tik jis būtų buvęs nekaltas šioje byloje; tačiau tuo metu Jeruzalėje kalėjime sėdint Ekrono karaliui Padijai, Viešpats negalėjo pritarti Ezekijo pasirinktam keliui gindamas miestą. Todėl Sennacheribas sako:—
TAM1897 Q1 46.11Pats Ezekijas buvo apimtas baimės dėl mano didybės paniekos; taip pat „Urbi“, jo paties kariai ir kiti kariai, kuriuos jis įleido į Jeruzalę, savo karališkąjį miestą.
TAM1897 Q1 46.12Tada Biblijoje rašoma:
TAM1897 Q1 46.13Ir Asirijos karalius nustatė Judo karaliui Ezekijui tris šimtus talentų sidabro ir trisdešimt talentų aukso. O Ezekijas atidavė jam visą sidabrą, kuris buvo rastas Viešpaties namuose ir karaliaus rūmų ižduose. Tuo metu Ezekijas nuėmė auksą nuo Viešpaties šventyklos durų ir nuo kolonų, kurias buvo apdailinęs Judo karalius Ezekijas, ir atidavė jį Asirijos karaliui.
TAM1897 Q1 46.14Apie tai Sennacheribas sako:—
TAM1897 Q1 46.15Prie anksčiau kasmet mokėtos duoklės pridėjau sąjungos su manimi kaip valdovu duoklę ir ją jam nustatiau... Darbininkai, kareiviai ir statybininkai, kuriuos jis buvo surinkęs Jeruzalėje, savo karališkajame mieste, siekdamas jį įtvirtinti, dabar gabeno duoklę. Su trisdešimčia talentų aukso, 800 talentų sidabro; austais raudonais audiniais su siuvinėjimais; dideliais brangakmeniais; dramblio kaulo sofomis, dramblio kaulo kilnojamais sostais, buivolų odomis, dan medžiu, ku medžiu, didžiuliu visokio pobūdžio lobiu; ir savo dukterimis, savo rūmų eunuchais, vyrais muzikantais ir moterimis muzikantėmis; į Ninivę, mano karališkąjį miestą, po manęs išsiuntė. Be to, duoklę sumokėti ir pagarbą pareikšti jis pasiuntė savo pasiuntinį. Jo miestus, kuriuos aš apiplėšiau, atskyriau nuo jo karalystės ir atidaviau Mitintiui, Ašdodo karaliui, Padijai, Ekrono karaliui, ir Zilli-Belui, Gazos karaliui. Aš sumažinau jo karalystę.
TAM1897 Q1 46.16Tai yra visa istorija apie tą Šventojo Rašto eilutę, kurioje rašoma, kad Ezekijas pasiuntė pas Asirijos karalių ir tarė: „Aš nusidėjau; pasitrauk nuo manęs: tai, ką man uždėsi, aš pakelsiu.“
TAM1897 Q1 46.17Kiek vėliau Ezekijas pasiuntė pasiuntinius į Egiptą, o Egiptas sudarė sąjungą su Ezekiju ir atsiuntė kariuomenę. Sennacheribas apie tai sužinojo laiku, kad galėtų dislokuoti savo kariuomenę tarp Egipto ir Jeruzalės. Tada jis pirmiausia nusiuntė į Jeruzalę raginimą Ezekijui pasiduoti ir palaukti, kol jis sugrįš iš Egipto; tada jis atvyks ir visus juos išves į nelaisvę į žemę, panašią į jų pačių, kuri bus tokia pat gera kaip jų. Bet Ezekijas liepė jiems visai neatsakyti, ir tas vyras sugrįžo į Lachišą, kur sužinojo, kad karalius buvo išvykęs į Libną, ir ten jam apie tai pranešė.
TAM1897 Q1 46.18Tada Sennacheribas išgirdo, kad artėja Egipto kariuomenės, ir vėl nusiuntė laišką į Jeruzalę, kuriame išdėstė, ką jis gali padaryti, o ko Viešpats negali; kad Ezekijas neturi pasikliauti Viešpačiu, nes Viešpats negali išgelbėti jų iš jo rankų; ir kad, kai jis susidoros su Egipto karaliumi, jis atžygiuos, o Jeruzalė turės patirti pasekmes.
TAM1897 Q1 46.19Tuo metu Ezekijas jau buvo išmokęs pasitikėti Viešpačiu, nes neturėjo kuo kitu pasitikėti. Galiausiai jis buvo priverstas pasitikėti Viešpačiu. Todėl jis nuėjo į šventyklą, padėjo tą Sennacheribo laišką prieš Viešpatį ir tarė Viešpačiui: „Štai jis; mes nieko negalime padaryti. Viešpatie, imkis mūsų reikalų.“ Ir Viešpats taip ir padarė. Tą naktį Sennacheribo kariuomenės buvo išžudytos, o jis pats grįžo namo į Ninivę. Taigi galiausiai, per visus tuos sunkius laikus, per tas nelaimes, kurios juos ištiko ir taip visiškai juos uždarė, kad jie negalėjo gauti jokios pagalbos nei iš Egipto, nei iš kur kitur, jie buvo atvesti ten, kur Viešpats norėjo juos matyti nuo pat pradžių – ten, kur Jis galėjo juos išgelbėti.
TAM1897 Q1 47.1Jeigu jie visą laiką būtų pasitikėję Viešpačiu taip, kaip pasitikėjo tada, Viešpats visą laiką būtų daręs tai, ką padarė jiems tada. Jie niekada nebūtų patekę į Asirijos vergiją, nei turėję nieko bendro su Egiptu. Jie niekada nebūtų apiplėšti ir išvesti į nelaisvę. Jie visada būtų likę Viešpaties tauta ir Jo karalyste, gyvenę atskirai, neskaitomi tarp tautų.
TAM1897 Q1 47.2Man nereikia išsamiai pasakoti Judo istorijos. Tai vėl ta pati dešimties giminių istorija. Tai būtų tik vakar vakare aptartos istorijos kartojimas, kol pasiektume tą vietą, kur Viešpats pasiuntė savo pranašą pas paskutinį karalių Zedekiją ir tarė: „Nusiimk diademą ir nuimk karūną: taip nebebus; išaukštink tą, kuris žemas, ir pažemink tą, kuris aukštas. Aš ją apversiu, apversiu, apversiu, ir jos nebebus, kol ateis tas, kuriam ji priklauso; ir aš ją jam atiduosiu.“
TAM1897 Q1 47.3Netrukus po to visa tauta buvo išvaryta į nelaisvę į Babiloną, išskyrus vargingiausius šalies gyventojus, kurie neturėjo nieko. Jie buvo palikti šalyje, kad ją valdytų, kaip patys norėtų. Taigi tuo metu buvo nauda būti vargingu ir neturėti nieko; ir tai buvo užrašyta, kad suprastų visi žmonės, dabar gyvenantys žemėje. Dabar būti turtingam ir turėti didelius turtus nėra palaima. Ir netrukus ateis dienos, kai vargšai ir neturintieji bus geriausiai gyvenantys šiame pasaulyje. Taip buvo tada, kai Jeruzalė buvo sunaikinta, o jos gyventojai išvaryti į nelaisvę į Babiloną arba nužudyti.
TAM1897 Q1 47.4Tuo metu tie, kurie nieko neturėjo, galėjo turėti namus bet kurioje šalies vietoje, nes jiems priklausė visa žemė. Visi kiti buvo išvežti į nelaisvę. Ir taip bus vėl. Tie, kurie laikosi šio pasaulio turtų, tie, kurie nori būti turtingi, bus savo turtų paimti į nelaisvę ir žus kartu su visu pasauliu. Tuomet tie, kurie yra neturtingi šio pasaulio gėrybių atžvilgiu ir neturi nieko, nes viską atidavė Dievo reikalui, – jie gyvens Viešpaties žemėje, kai visi, gyvenantys žemės kraštuose, bus išvesti į nelaisvę, o visa žemė bus sunaikinta.
TAM1897 Q1 47.5Šis pasakojimas apie Izraelio atsimetimą ir jo sunaikinimą nebuvo parašytas veltui. Hozeos knyga ir praeitą naktį minėtos pranašystės nebuvo parašytos veltui. Izaijo knygos aštuntasis skyrius nebuvo parašytas veltui. Šie žodžiai buvo parašyti mums, ir mes privalome į juos atsižvelgti mūsų dienomis.
TAM1897 Q1 47.6Dabar pereikime prie Judo paskutinių dienų. Perskaitykite Jeremijo ir Ezechielio knygas. Jos šiandien yra dabartinė tiesa Septintosios dienos adventistams, lygiai taip pat, kaip ir Apreiškimo knyga. Jeremijo ir Ezechielio knygos parašytos mums, kuriems atėjo pasaulio pabaiga, nes šios knygos buvo parašytos tais laikais, kai atėjo Judo pabaiga; o Jeruzalės sunaikinimas ir su juo susiję laikai yra užrašyti tik tam, kad visiems pasaulio žmonėms būtų parodyti laikai, kai artėja pasaulio pabaiga ir jo sunaikinimas, ir kad jie būtų įspėti apie įvykius, kurie tai lydės, bei apie vargus, kurie tai lydės.
TAM1897 Q1 47.7Izraelis pasirinko karalių nepaisydamas Viešpaties protestų. Kai jie buvo išskirti, dešimt giminių atsidūrė tokioje padėtyje, kad buvo priverstos pasakyti: „Mes neturime karaliaus“; o Viešpats tarė: „Aš būsiu jūsų karalius“. Vėl jie atsakė: „Ne, mums būtinas karalius“. Ir jie gavo dar vieną, ir tas buvo paskutinis. Tada jie nebeturėjo nei karaliaus, nei karalystės; bet buvo išvesti į nelaisvę ir prarasti amžinai, nes nenorėjo, kad Viešpats būtų jų karalius.
TAM1897 Q1 47.8Juda dar kurį laiką išsilaikė, o tada įvyko tai, ką ką tik perskaitėme: „Nusiimkite diademą ir nuimkite karūną“ – Juda nebegali turėti karaliaus. Ji priversta pasakyti: „Mes neturime karaliaus.“ Ji turi eiti į nelaisvę į Babiloną. Tauta ir gentys kaip tokios nebeturėjo karalių, kol neatėjo jų tikrasis Karalius, kuriam priklauso teisė karaliauti ir valdyti; ir net tada jie buvo tokie ryžtingi, tokie persmelkti tos pačios dvasios, kuri atmetė Dievą Sauliaus laikais, kad nenorėjo, jog Viešpats juos valdytų; jie Jį atmetė ir pasirinko šio pasaulio karalių: „Neturime kito karaliaus, tik Cezarį.“
TAM1897 Q1 47.9Tai – viena ir ta pati istorija. Kai jie atmetė Dievą, jie tai padarė nepaisydami Jo protestų ir pasirinko karalių, kurio vardas buvo Saulius. Viešpats tai matė kaip jų Jėzaus, jų karaliaus, atmetimą ir Cezario bei Barabo pasirinkimą. Jų Kristaus atmetimas ir Cezario pasirinkimas buvo tik neišvengiama jų Dievo atmetimo ir Sauliaus pasirinkimo logika. Kai jie Jį atmetė ir pasirinko Saulių, Viešpats žinojo, kad jie Jį atmes ir pasirinks Cezarį. O paskutinis žingsnis buvo jau pirmajame.
TAM1897 Q1 47.10Štai kodėl Viešpats pasakė: „Samueli, jie ne tave atstumia, bet mane, kad aš nevaldyčiau jų“; ir tai reiškia tą patį Septintosios dienos adventistams. Dievas nori būti savo tautos Valdovu, Jis nori būti savo tautos Karaliumi. Ar Jis turėtų juo būti? Ar Jo karališkumo pakaks? Ar jo valdžia bus pakankama jo tautai? Štai koks dabar klausimas, kaip ir ten, senovėje. Jiems ten to nepakako, nes jie nenorėjo Jam atsiduoti iš visos širdies. Jie pasidavė formalizmui ir tapo tokie panašūs į pasaulį, kad pasidavė pasaulio stabmeldystei. Jiems reikėjo karaliaus, kaip ir kitiems pagonims. Ir šiandien situacija yra tokia pati. Jei Dievas nėra pakankamas valdovas Septintosios dienos adventistams, tai todėl, kad jie Juo netiki iš visos širdies. Tai todėl, kad jie taip labai panašūs į pagonis, jog jiems būtina pagoniška valdžia ir pagoniška galia, kad apsaugotų save nuo savęs pačių ir valdytų save. O tegul šiandienos Septintosios dienos adventistai išklauso Viešpaties žodį: „Aš būsiu jūsų Karalius“.
TAM1897 Q1 48.1Juda, kaip minėjau prieš akimirką, buvo išvaryta į nelaisvę į Babiloną, o šalyje liko tik keli vargingiausi. Ten jie ir turėjo pasilikti. Tačiau jie savanoriškai išvyko į Egiptą. Vėl nepaisydami Viešpaties protestų, jie išvyko į Egiptą. Taip visa Viešpaties tauta buvo išsibarsčiusi tarp pagonių, Babilone ir Egipte. Ir nuo to laiko Šventajame Rašte visur kalbama apie jo tautą, kuri bus išvesta iš Babilono ir iš Egipto; taip yra ir dabar.
TAM1897 Q1 48.2Šiandien skelbiama: „Išeikite iš jos, mano tauta, kad nebūtumėte jos nuodėmių dalininkai ir nepatirtumėte jos bausmių.“ Tai yra Babilonas. O Apreiškimo knygos vienuoliktajame skyriuje kalbama apie tai, kas „dvasiškai vadinama Egiptu“; ir tie, kurie nugalės žvėrį, jo atvaizdą, ženklą ir jo vardo skaičių, „gieda Mozės giesmę“ – ne kažką panašaus, bet „Dievo tarno Mozės giesmę“. Kokia buvo Mozės giesmė? – Giesmė apie išvadavimą iš Egipto. Taigi, kai tie, kurie nugali žvėrį, jo atvaizdą, jo ženklą ir jo vardo skaičių, gieda Mozės giesmę, tai daro todėl, kad jie yra išgelbėti iš Egipto. Nes šiandien ir iki pasaulio pabaigos: „Iš Egipto aš pašaukiau savo sūnų.“ Šiandien yra Babilonas ir Egiptas. Šiandien Dievo tauta yra Babilone ir Egipte. Ir šiandien Viešpats šaukia: „Išeikite iš jos, mano tauta“; ir: „Iš Egipto aš pašaukiau savo sūnų“.
TAM1897 Q1 48.3Pažvelkime dar kartą: kur buvo Nimrodas? — Jis buvo Babilone ir valdė Babilono karalystę. Kur buvo Abraomas? — Jis buvo šalyje, kurią valdė Nimrodo įkurta karalystė. Bet Dievas pašaukė jį iš tos šalies. Ta šalis buvo Babilonas tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Ir dar daugiau: Nimrodas buvo Kušo sūnus, o Kušas – Hamo sūnus, o Egiptas yra Hamo žemė. Taigi Nimrode buvo ir Egiptas, ir Babilonas. Ir kai Dievas pašaukė Abraomą, Jis pašaukė jį išeiti tiek iš Egipto, tiek iš Babilono. Ir „jei esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą“. Ir jūs esate pašaukti išeiti tiek iš Egipto, tiek iš Babilono.
TAM1897 Q1 48.4O, imkime visi studijuoti Bibliją ir skaitykime ją taip, kaip joje parašyta, ieškodami ten esančių dvasinių prasmių. Tada visa Biblija, nuo pirmosios iki paskutinės eilutės, taps gyvu, spindinčiu dalyku kiekvienam iš mūsų.
TAM1897 Q1 48.5Vėliau Izraelis atsidūrė Egipte, ir Viešpats vėl juos išvedė iš Egipto. Tada jie atmetė Viešpatį, ir galiausiai pateko į nelaisvę Babilone, o vėliau vėl sugrįžo į Egiptą. Kai atėjo Jėzus, jie jį atmetė ir pasirinko Cezarį. Tada atsirado krikščionių bažnyčia, ir įvyko bažnyčios atsimetimas, kuris sukūrė dar vieną Babiloną, ir Dievas išvedė žmones iš to Babilono. Reformacijos laikais Jis pašaukė juos išeiti iš to Babilono. Tada atsirado protestantizmas, reformuota krikščionybė, ir ji atkrito nuo tikėjimo, o dabar kuria žvėries atvaizdą, kuris vėl atneša Babiloną – motiną ir dukteris, susijusias su pasaulio vyriausybėmis. Ir vis dar Dievas šaukia: „Išeikite iš Babilono, „Išeikite iš jos, mano tauta“.“
TAM1897 Q1 48.6Filosofija, kuri sukėlė atsimetimą krikščioniškoje bažnyčioje; klaidingas, pagoniškas mokymas, kuris buvo įneštas į krikščioniškas mokyklas ir sukėlė atsimetimą, atėjo iš Egipto. Ta egiptietiška filosofija iškreipė krikščioniškas mokyklas, sukėlė atsimetimą ir sukūrė Romos bažnyčią, kuri šiandien yra ir Babilonas, ir Egiptas. Ir būtent todėl šiandien, gyvoje dabartinėje tiesoje, Viešpats kviečia savo tautą išeiti tiek iš Babilono, tiek iš Egipto.
TAM1897 Q1 48.7Tačiau Viešpats nori visko. Jis nori viešpatauti visur. Jis nori, kad jo karalystė apimtų viską. Jis nori, kad taip būtų bažnyčioje; jis nori, kad taip būtų mokykloje; jis nori, kad taip būtų leidybos įstaigose; jis nori, kad taip būtų visur, kur minimas jo vardas. Ar leisite jam tai padaryti?
TAM1897 Q1 48.8Jei taip, jūs, kiekvienas atskirai, turite pradėti nuo to, kad leisite Viešpačiui užimti visą vietą jūsų pačių širdyje. Leiskite tam Karaliui ten viešpatauti savo karalystėje, savo Dvasios karalystėje. Ši karališkumo ir viešpatavimo teisė turi būti tokia visapusiška ir absoliuti, kad nepripažintumėte jokio kito karaliaus, jokio kito valdovo, išskyrus Dievą, ir jokio kito įstatymo, išskyrus Dievo įstatymą.
TAM1897 Q1 48.9Tik tada, ir ne anksčiau, būsime išlaisvinti iš Egipto ir Babilono. Ir tada, taip išlaisvinti iš Egipto ir Babilono, bus galima tikrai pasakyti, ir Viešpats tai pasakys visai visatai: „Štai tie, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo“ – ne tie, kurie stengėsi iš visų jėgų, – bet tai bus Dievo liudijimas visatos akivaizdoje, nurodantis į žmones žemėje, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo. Tas laikas artėja, ir Dievas kviečia tautą iš Babilono ir iš Egipto, kad tai įvyktų, ir kad Jis galėtų patvirtinti: „Štai tauta, kuri leis man ją valdyti ir kuriai nereikia jokio kito valdovo, jokio kito įstatymo ir jokios kitos valdžios, išskyrus Dievo.“
TAM1897 Q1 48.10Dabar dar kartą trumpai peržiūrėkite tai. Dievas sukūrė žmogų su pirmuoju iš visų įsakymų, esančiu su juo ir gyvenančiu jame: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis.“ Žmogus pasirinko kitą kelią, paklausė kito balso ir taip viską prarado. Dievas vėl pastatė jį ant kojų ir vėl suteikė jam privilegiją mylėti Dievą visa širdimi, siela, protu ir jėga. Per trumpą laiką jo palikuonys taip nutolo nuo Dievo, kad Viešpats jų gyvenimuose nebeturėjo jokios vietos, ir žmonės turėjo būti nušluoti nuo žemės potvynio. Buvo tik aštuonios sielos, kurios norėjo turėti Viešpatį savo gyvenimuose.
TAM1897 Q1 49.1Viešpats vėl pradėjo savo darbą žemėje su aštuoniais žmonėmis. Jiems pirmasis iš visų įsakymų buvo: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis.“ Tačiau jie nukrypo nuo to, turėjo kitus dievus, o iš stabmeldystės perėjo prie monarchijos. Buvo sukurta valstybė – pirmoji valstybė pasaulyje. Tai buvo atsimetimo vaisius.
TAM1897 Q1 49.2Iš tos nedoros valstybės Dievas vėl pašaukė savo tautą ir pradėjo naują būtybių giminę. Dievas pašaukė Abraomą iš tos šalies, iš jo giminės ir iš jo tėvo namų į žemę, kurią Jis jam parodys. Ir Jis jam nesuteikė net tiek žemės, kad galėtų ant jos užminti koją; tačiau pažadėjo, kad ją duos jam ir jo palikuonims po jo, nors tuo metu jis dar neturėjo vaikų. Taigi Dievas pašaukė jį iš tos šalies, kurioje jis gyveno, ir nesuteikė jam jokios šalies šiame pasaulyje. Todėl Abraomas, Dievo draugas, Dievo bažnyčia, liko be jokios šalies šiame pasaulyje, ir „jei esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą“.
TAM1897 Q1 49.3Turime eiti mūsų tėvo Abraomo tikėjimo pėdomis, kurį jis turėjo, dar būdamas neapipjaustytas. Ar esate be tėvynės šiame pasaulyje? Viešpats pašaukia jus iš jūsų tėvynės į žemę, kurią Jis jums parodys. Tai dangiškoji tėvynė. Ar ją priimsite?
TAM1897 Q1 49.4Abraomo palikuonys nuėjo į Egiptą, o Dievas juos atskyrė nuo tos šalies. Mozė buvo puikus pavyzdys to amžiaus žmonėms. Jis buvo sosto įpėdinis. Tačiau jis nusisuko nuo jo ir nuėjo su Dievu; ir jis turėjo nusisukti nuo jo, kad galėtų eiti su Dievu.
TAM1897 Q1 49.5Dievas išgelbėjo savo tautą ir tarė jiems: „Tauta gyvens atskirai ir nebus priskiriama prie tautų.“ Bet jie atsiskyrė nuo Dievo ir pasistatė sau karalių bei valstybę, kaip ir juos supantys pagonys; ir kas iš to išėjo? Ar tai jiems atnešė kokios nors naudos? Viešpats jų neapleido; bet ar tas dalykas jiems atnešė kokios naudos? Tai buvo vienas nepertraukiamas nusileidimas žemyn, žemyn, žemyn, kol jie susiskaldė, o tada abu virto nieku; ir nuo tos dienos iki šiol jie yra „klajūnai tarp tautų“. Jie nebuvo priskirti prie tautų, nors ir bandė.
TAM1897 Q1 49.6Taigi, kai atėjo Kristus, Jis vėl sukūrė dvasinę šeimą. Bet vėl įvyko atsimetimas, ir bažnyčia pasuko į stabmeldystę bei pagonybę, ir vėl įkūrė valdžią – bažnyčią ir valstybę. Tai buvo popiežystė; ir kas iš to išeis? – Jūs žinote, kad ji „eis į pražūtį“. Tada Dievas vėl atkūrė dvasinę šeimą krikščioniškame protestantizme. Bet ji atkrito nuo tikėjimo, prisijungė prie ištvirkėlių motinos ir pastatė žvėries atvaizdą – valstybę žemėje, tvirtinančią esanti Dievo karalystė; ir kas iš to visko taps? – Jūs žinote, kad ji bus sunaikinta amžinu sunaikinimu.
TAM1897 Q1 49.7Kas atsitiko su Nimrodo karalyste? — Ji buvo sunaikinta. Kas atsitiko su Egipto karalyste? — Ji buvo sunaikinta. Kas atsitiko su Asirijos karalyste? — Ji buvo sunaikinta. Kas atsitiko su dešimties giminių karalyste? — Ji buvo sunaikinta. Kas atsitiko su Judo karalyste? — Ji buvo sunaikinta. Kas atsitiko su Babilono karalyste? — Ji buvo sunaikinta. Kas atsitiko su Medų ir Persų karalyste? — Ji buvo sunaikinta. Kas atsitiko su Graikijos karalyste? — Ji buvo sunaikinta. Kas atsitiko su Romos karalyste? — Ji buvo sunaikinta. Kas atsitiko su dešimčia karalysčių, kurios ją pakeitė? — Jos bus sunaikintos. Kas atsitiko su popiežyste, kuri įsitvirtino ant Romos griuvėsių? — Ji turi būti sunaikinta. Kas nutiks karalystei, kuri yra sukurta pagal jos atvaizdą Jungtinėse Valstijose? — Ji bus sunaikinta.
TAM1897 Q1 49.8Viešpats nori mums parodyti, kad Jis nenori, jog Jo tauta būtų susijusi su šiais dalykais. Argi ne tai yra šioje istorijoje esanti pamoka? Ar Jis nori, kad Jo tauta pririštų savo jausmus prie to, kas praeina? Nuo Adomo iki šiol Dievas ragina žmones leisti Jam karaliauti, kad Jis būtų jų karalius; kad tauta išeitų iš savo šalies, iš savo giminės, iš savo tėvo namų, gyventų atskirai ir nebūtų priskiriama prie tautų. Ar Jis kada nors suras tautą, kuri leis Jam daryti taip, kaip Jis nori?
TAM1897 Q1 49.9(Balsai) Taip.
TAM1897 Q1 49.10Taip; mes žinome, kad Jis turės tokią tautą, nes taip sako Dievo žodis. Bet ar Jis turės tą tautą tarp tų, kurie dabar tvirtina esą Jo tauta? Štai koks klausimas. Ar būsite vienas iš jų? Ar norite būti vienas iš jų? — Jūs sakote: „Taip“. Tada ar išeisite iš savo šalies, iš savo giminės ir iš savo tėvo namų? Ar gyvensite atskirai ir nebūsite priskiriami prie tautų? Ar turėsite Dievą savo karaliumi ir neturėsite jokio kito karaliaus? Ar turėsite Dievo valdžią savo valdžia ir nereikės jokios kitos valdžios?
TAM1897 Q1 49.11Ne todėl, kad maištautumėte prieš kokią nors kitą valdžią; jums tiesiog nereikia jokios kitos, nes turite geriausią valdžią – valdžią, kuri yra tobula. Jei ta valdžia yra jūsų gyvenime, jums nereikės jokios valdžios žemėje, kad jus valdytų, ir jiems nekils jokių problemų ar sunkumų su jumis. Tai viskas, ko prašo Viešpats. Ar leisite Jam ją turėti jūsų gyvenime?
TAM1897 Q1 50.1Būtent trečiojo angelo žinioje sakoma, kad ja ir per ją Dievas siūlo „įtvirtinti krikščionybę ant amžino pagrindo“. Tada, taip pat tikrai, kaip trečiojo angelo žinioje, Dievas įtvirtins krikščionybę ant amžino pagrindo, ir tai bus krikščionybė, nesusijusi su niekuo šioje žemėje. Ji bus susijusi tik su Dievu; tik su Jo amžinuoju žodžiu; apšviesta Jo amžinosios Dvasios; mokoma To, Kurio išėjimai buvo nuo amžinybės dienų; ir taip bus vedama pas amžinąjį Dievą, kad Jis valdytų, o po ja bus amžinosios rankos.
TAM1897 Q1 50.2Aš žinau, ir jūs žinote, kad yra kai kurie broliai, kurie nemano, kad tai teisinga. Prieš dvejus metus tai buvo pamoksluota ir paskelbta „BULLETIN“ leidinyje. Daugelis to nepriėmė. Kai kurie to vis dar nepriima. Manoma, kad tai visiškai neteisinga. Tačiau paskutinėje Generalinėje konferencijoje mums buvo perskaityti du liudijimai – parašyti specialiai šiai konferencijai, ir vienas iš jų, kaip matau, yra išspausdintas „BULLETIN“ Nr. 4; kitas dar nėra išspausdintas, bet, manau, bus netrukus – juose septintosios dienos adventistai yra barami už įsitraukimą į politinius reikalus. Aš čia perskaitysiu ištrauką, kuri jums parodys šios minties esmę:—
TAM1897 Q1 50.3Viešpats Jėzus nusivylęs savo tauta. Jis yra Vadas, o jie turi susirikiuoti po Jo vėliava. Jie neturi laiko, išminties ar jėgų, kurias galėtų skirti politinių partijų pusėms palaikyti. Žmones iš apačios kursto intensyvi veikla, o Dievo sūnūs ir dukros neturi daryti įtakos šiai politinei kovai. Bet kokia dvasia apima mūsų žmones, kai tie, kurie tiki, jog dabar esame trečiojo angelo žinios, paskutinės gailestingumo žinios pasauliui, laikotarpiu, broliai toje pačioje tikėjime, pasirodo nešiodami priešingų politinių partijų ženklus, skelbdami priešingas nuostatas ir deklaruodami savo skirtingas nuomones?
TAM1897 Q1 50.4Dabar aš užduodu šį klausimą teiginio forma: jei tai, kas prieš dvejus metus buvo skelbiama šia vyriausybės ir bažnyčios tema, būtų buvę priimta ir laikomasi visų Septintosios dienos adventistų, ar galėjo iš viso atsirasti vietos tam liudijimui? — Akivaizdu, kad ne. Ar tada tos pamokos ragino daryti kažką neteisingo, kai kvietė Dievo tautą užimti tokią poziciją, kurioje Jis negalėtų jų kaltinti? Turiu omenyje būtent šį konkretų aspektą. Turiu omenyje, kad kai iš Dievo žodžio pateikiama tiesos linija, kuri, jeigu Jo tauta ją priimtų prieš Dievą ir pasaulį, pastatytų juos į tokią padėtį, kad Viešpačiui būtų neįmanoma rasti jiems priekaištų dalykuose, susijusiuose su ta tiesos linija, argi nėra saugu tai priimti kaip tiesą? Kaip tai galėtų būti neteisinga?
TAM1897 Q1 50.5Tačiau tai tik vienas iš liudijimų. Kitame liudijime puslapis po puslapio pateikiami tokie patys papeikimai jo tautai už dalyvavimą paskutinių rinkimų kampanijos politinėse diskusijose; taigi dviejuose iš eilės pasirodžiusiuose liudijimuose Viešpats buvo priverstas siųsti papeikimus savo tautai už tai, ko jie būtų išvengę, jeigu būtų priėmę žinią, duotą jiems aštuoniolika mėnesių prieš kampanijos pradžią. Tad kodėl Viešpats nusiuntė tą žinią savo tautai aštuoniolika mėnesių prieš tai, kai jiems iškilo kokia nors priežastis pasukti priešinga kryptimi? Argi Jis nenorėjo, kad jo tauta būtų pasirengusi, kai juos ištiks tas sumaišties ir diskusijų laikas, kad jie žinotų teisingą kelią ir nebūtų sutrikę kartu su kitais, kurie buvo sutrikę, ir taip nedalyvautų tame, ką Jis priverstas peikti?
TAM1897 Q1 50.6Aš dabar neprašau, kad kas nors tai priimtų vien dėl to, kad taip parašyta. Prašau, kad jie tai priimtų, išnagrinėtų, pasimelstų dėl to, apsvarstytų ir priimtų, nes tai yra tiesa, ir tai išgelbės Dievo tautą nuo galimybės, kad Dievas kada nors būtų priverstas juos sudrausminti ar pataisyti dėl kokio nors tokio klausimo. Tačiau žinau, kad yra brolių, kurie vis dar mano, jog visa tai yra neteisinga; jie sako, kad tai reikalavo, jog mūsų žmonės užimtų kraštutinę poziciją, ir kad tai buvo kraštutinės pozicijos užėmimas. Argi gali būti kraštutinė pozicija ta, kuri pastato Dievo tautą ten, kur Jis nori, kad ji stovėtų, kad ji būtų visiškai laisva nuo visų tų painių dalykų, kurie sukelia sumaištį pasaulyje?
TAM1897 Q1 50.7Šiais metais ta pati minties linija pasireiškė kitaip. Rašto vietos, į kurias buvo daroma nuoroda prieš dvejus metus, šių metų pamokose visai neatsirado. Tada tai buvo Evangelija; dabar tai yra Evangelija; nes tai tiesiog Evangelija, persmelkianti visą Bibliją, ir kur bebūtumėte Biblijoje, visur rasite, kad ji tai sako.
TAM1897 Q1 50.8Yra dar vienas dalykas, kurį turime apsvarstyti. Jei dalyvausime politiniuose reikaluose ir politinėse diskusijose, skirtingi asmenys užims skirtingas pozicijas, priklausys prie priešiškų politinių partijų, skelbs priešingas nuotaikas ir pareikš skirtingas nuomones, nors ir tvirtins esą broliai. Koks yra paskutinis politinės veiklos žingsnis? — Žinoma, karas. Tai kas jame yra pačioje pradžioje? — Tiesiog tai, kas jame yra pabaigoje — karas. Tai ta pati dvasia nuo pradžios iki pabaigos. Ar broliai Kristuje, kurie yra viena Kristuje, gali įsitraukti į ką nors, kas privers juos susiskaldyti, priešiškumo dvasia? Ar gali? – Ne; negali ir likti viena Kristuje. Jie turi siekti vienybės, siekti Dvasios vienybės, „stengdamiesi išlaikyti Dvasios vienybę taikos ryšiu“.
TAM1897 Q1 50.9Kai kurie buvo linkę laikytis šios logikos ir pripažinti, kad galiausiai netgi krikščionims, bet kuriam krikščioniui, Septintosios dienos adventistams ar kitiems, leidžiama kovoti. Žinoma, ne kovoti vieniems su kitais, bet kovoti už savo šalį ir dalyvauti kare, siekiant išlaikyti civilinę vyriausybę. Bet kur yra krikščionio šalis? Kur yra krikščionio vyriausybė? Ar galite pasakyti?
TAM1897 Q1 50.10(Balsai) „Ne iš šio pasaulio.“
TAM1897 Q1 50.11Ji nėra iš šios šalies ir nėra iš šio pasaulio. Mūsų karalystė ir šalis nėra iš šio pasaulio. Bet ar krikščionys gali kovoti už savo šalį naudodami kūniško karo ginklus? Tos šalies Karalius leido save nukryžiuoti, nužudyti ir palaidoti toli nuo akių, užuot pakėlęs ranką kovoti už savo šalį. Argi tada kas nors, ko logika siekia tokią ribą, gali būti teisinga nuo pat pradžių?
TAM1897 Q1 51.1Bet tai dar ne viskas. Jei mes, kaip Septintosios dienos adventistai, turime skelbti tuos principus ir jų laikytis, reikia žengti svarbų žingsnį, siekiant teisingumo Jungtinių Valstijų vyriausybės, Mičigano valstijos ir kelių kitų valstijų atžvilgiu, kad būtume matomi teisingoje šviesoje.
TAM1897 Q1 51.2Pakartosiu dar kartą, kad jūs suprastumėte, apie ką aš kalbu. Jei turėsime priimti principą, kad krikščionys gali kovoti, gali pakelti dešinę ranką gindami šalį, vyriausybę ir visa kita, tuomet denominacija, siekdama teisingumo sau pačiai, o ypač siekdama teisingumo Jungtinių Valstijų vyriausybei ir kelioms valstijoms, privalo tai viešai paskelbti bei atmesti ir pakeisti kursą, kurį kadaise pasirinko pati denominacija.
TAM1897 Q1 51.3Turiu čia du nedidelius dokumentus, išspausdintus 1865 m., tačiau tai, kas juose parašyta, įvyko 1864 m. Vienas iš jų pavadintas „Septintosios dienos adventistų požiūris į ginklų nešimą, pateiktas kelių valstijų gubernatoriams ir vyriausiajam karo policijos viršininkui [t. y. Jungtinių Valstijų], su dalimi šaukimo į kariuomenę įstatymo“.
TAM1897 Q1 51.4Tuo metu Septintosios dienos adventistai per Generalinės konferencijos komitetą pareiškė Jungtinių Valstijų vyriausybei, Ilinojaus, Mičigano, Pensilvanijos, Viskonsino ir dar vienos ar dviejų kitų valstijų vyriausybėms, kad Septintosios dienos adventistai, kaip krikščionys, ir būtent dėl to, kad jie yra krikščionys, negali leisti, jog krikščionys bet kokiomis aplinkybėmis nešiotų ginklus ar kariautų. Kitas dokumentas – ištraukos iš Septintosios dienos adventistų raštų ir leidinių, skirtos pagrįsti vyriausybei, kad ji priimtų šios denominacijos prašymą kaip nuoširdų.
TAM1897 Q1 51.5Jei dabar tas nutarimas turi būti panaikintas ir turime priimti požiūrį, kad krikščionys kokiomis nors aplinkybėmis gali kariauti – vardan vyriausybės ar ko kito, – tuomet esame įsipareigoję Jungtinių Valstijų vyriausybei, kad Generalinės konferencijos komitetas, atstovaujantis mūsų konfesijai, kreiptųsi į Jungtinių Valstijų vyriausybę ir praneštų jai, jog pakeitėme savo požiūrį; ir kreiptųsi į šių valstijų gubernatorius bei praneštų jiems, kad pakeitėme savo požiūrį; kad dokumentai atitiktų mūsų naują ir patikslintą požiūrį šiuo klausimu.
TAM1897 Q1 51.6Aš nė akimirkai netikiu, kad turėtume laikytis to, kas buvo padaryta, vien dėl to, kad tai buvo padaryta. Bet jei tai, kas buvo padaryta, buvo teisinga, tada laikykimės to. Ir dabar sakau, kad jei mūsų požiūris į tai turi pasikeisti, esame įsipareigoję šioms vyriausybėms apie tai pranešti, kad jos nemanytų apie mus kitaip, nei mes iš tikrųjų esame. Tai yra teisinga vyriausybių atžvilgiu; nes kaip konfesija mes oficialiai užfiksavome, kad laikomės priešingos pozicijos.
TAM1897 Q1 51.7Prieš dvejus metus, kai buvo skaitomos tos pamokos, aš nežinojau, kad šie dokumentai egzistuoja. Aš nežinojau apie jų egzistavimą iki maždaug 1897 metų pradžios. Kažkas man juos atsiuntė voke, ir tai viskas, ką apie juos žinau. Juos 1865 metais išspausdino „Septintosios dienos adventistų leidybos asociacijos „Steam Press“, Battle Creek, Mičiganas“. Dokumentuose, pateiktuose Jungtinių Valstijų vyriausybei, yra pasirašyti Generalinės konferencijos komiteto narių vardai, o dokumentuose, pateiktuose valstijų gubernatoriams, – Valstijų konferencijų komitetų narių vardai.
TAM1897 Q1 51.8Dabar perskaitysiu jums keletą ištraukų, kurios tuomet buvo išspausdintos iš Septintosios dienos adventistų dokumentų, leidinių ir straipsnių kaip įrodymas Jungtinių Valstijų vyriausybei ir valstijų gubernatoriams, kad ta pozicija, kurią užėmė denominacijos Generalinės konferencijos komitetas, buvo jų nuosekliai laikoma pozicija, o ne sugalvota šiai progai, siekiant išvengti šaukimo į kariuomenę ar išvengti pasekmių, kurios dėl karo grėsė šaliai. Šis dokumentas buvo pateiktas šioms valdžios institucijoms kaip įrodymas, kad tai buvo Septintosios dienos adventistų principas, ir jie jo laikėsi, nes tai buvo krikščionybė.
TAM1897 Q1 51.9Perskaitysiu keletą ištraukų iš šio dokumento, ir jūs pamatysite tai, ką aš supratau vos jį perskaitęs, – kad jei prieš dvejus metus šioje „Tabernacle“ salėje būčiau turėjęs šį dokumentą prieš akis, nebūčiau galėjęs aiškiau išdėstyti jame esančių principų, nei tai padariau pamokose, kurias vedžiau ir kurios buvo paskelbtos leidinyje „BULLETIN“. Štai ištrauka iš 1853 m. pastoriaus Jameso White’o straipsnio, paskelbto leidinyje „Signs of the Times“:—
TAM1897 Q1 51.10Tariamoji Kristaus bažnyčia paliko savo tikrojo vyro ranką ir dabar remiasi stipria įstatymo ranka. Ji ieško apsaugos ir nori būti maitinama pasaulio korumpuotų vyriausybių, o ją tinkamai atstovauja senosios motinos paleistuvės dukterys, nes ji yra Katalikų Bažnyčios simbolis. Kaip moteris turėtų laikytis savo vyro, taip ir bažnyčia turėtų laikytis Kristaus, o vietoj to, kad ieškotų apsaugos iš įstatymo rankos, remtis tik savo Mylimojo galinga ranka. Bažnyčia neteisėtai susituokusi su pasauliu. Tai matyti įvairiuose civilinės valdžios padaliniuose. Net karo departamente matyti, kaip save Jėzaus Kristaus tarnu vadinantis žmogus tyčiojasi iš taikos Dievo, meldžiasi dėl sėkmės mūšyje.
TAM1897 Q1 51.11Dar viena ištrauka, pacituota iš 1854 m. gegužės 9 d. „Review and Herald“:—
TAM1897 Q1 52.1Nesvarbu, ar šie dalykai jau artėja, ar ne [kalbama apie Viešpaties atėjimą], faktas lieka faktu: pasaulyje vyrauja karo dvasia, neapykantos ir apgaulės dvasia. Būtent jos teršiančio poveikio mes bijome – tai demoralizuojantis poveikis, kylantis iš susipažinimo su karo ir kraujo praliejimo idėjomis, tai nesveikas susijaudinimas, karti partinė dvasia, kuri yra blogis ir skatina blogio plitimą.
TAM1897 Q1 52.2Tegul niekas nesako, kad Kristaus mokiniams iš šių priežasčių nekyla jokio pavojaus. Pavojus yra; nes kai „nusikaltimai padaugės, daugelio meilė atšals“. Tokios yra paslaptingos ir nepaaiškinamos simpatijos, kurios sieja žmogų su žmogumi, kurios draudžia atskirus ir izoliuotus interesus, kad mes nesąmoningai perimame vyraujantį toną ir to nesuvokiame, kol protas nėra iškreiptas ir sutrikęs; ir taip, būdamas nesveikoje būsenoje, jis yra pasirengęs priimti ir sumanyti blogį. Moralinė rykštė yra dar labiau griaunanti net už marą.
TAM1897 Q1 52.3Kita ištrauka, perrašyta iš 1856 m. liepos 31 d. „Review and Herald“:—
TAM1897 Q1 52.4Jėzus pasakė: „Sek paskui mane.“ Kas, brangus broli, brangi seser, yra jūsų tikėjimo etalonas? Argi ne Biblija? Jūs sakote: „Taip.“ Tuomet kreipkimės į ją, kad sužinotume, ar sekame Jėzumi, ar ne. Aš žengsiu prieš jus jūsų keliu ir diskutuosiu su jumis; o šis kelias – tai kiekvienas mūsų gyvenimo veiksmas. Pirmiausia apžvelgsime visą vaizdą ir paklausime: „Ar elgiatės kaip pasaulis?“ Bet jūs klausiate: „Ką tu turi omenyje?“ Aš pabandysiu jums paaiškinti. Ar pritariate pasauliui jo principuose ir įstatymuose? Jei taip, jūsų kelias nėra tas, kuriuo ėjo Jėzus. Jėzus sakė: „Jie (mokiniai) nėra iš pasaulio, kaip ir aš nesu iš pasaulio.“ Kada jūs matėte Jėzų Cezario teismo salėje? — Niekada, tik tada, kai jis buvo vedamas kaip avinėlis į skerdyklą.
TAM1897 Q1 52.5Bet mes norime gerų įstatymų, ir mūsų pareiga yra pasiekti, kad geri žmonės juos priimtų ir vykdytų.
TAM1897 Q1 52.6Iš tiesų mes norime gerų įstatymų; ir Jėzus nepaliko mūsų eiti paskui jį be jų. Jis sako: „Žodis, kurį girdite, nėra mano, bet Tėvo, kuris mane siuntė.“ Jono 14:24.
TAM1897 Q1 52.7Psalmistas sako: „Viešpaties įstatymas yra tobulas, jis atgaivina sielą.“ Psalmių 19:7. Paulius sako: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokymui, kaltinimui, pataisymui, teisumo ugdymui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, visiškai pasirengęs visiems geriems darbams.“ 2 Timotiejui 3:16, 17. Ko dar norėtum? Arba ko mažiau norėtum, brangus broli?
TAM1897 Q1 52.8Kitas žingsnis, kurio reikalauji iš savo atstovo, yra priimti įstatymus, kurie, jei jų nesilaikoma, yra vykdomi kardu – nekrikščionišku ginklu. Minėti įstatymai yra esminė, gyvybiškai svarbi minėtos vyriausybės, kurios sudėtinė dalis jis yra, esmė, kuri savo nacionalumą gali išlaikyti tik ginklų arsenalu ar mirties įrankiais, dideliais laivynais ir kariuomene, aprūpinta mirtiniais ginklais. Tada savo gerąjį brolį krikščionį, Taikos Princo pasekėją, pastatai šalia ešafoto, kad jis įvykdytų mirties bausmę; arba karinių pajėgų priešakyje su „habeas corpus“ orderiu, kad vargšą brolį, kuris nusikalto tuo, kad norėjo įkvėpti dangaus laisvą orą, vėl įstumtum į vergovę. Arba, jei jis yra jūsų tautos vadovas, jūs pasodinate savo gerąjį vyskupą ant karo žirgo, ginkluotą nuo galvos iki kojų, kaip vyriausiąjį generolą, vadovaujantį visoms mirties jėgoms tautoje.
TAM1897 Q1 52.9Norėčiau paklausti, brangūs Jėzaus pasekėjai, ar žmogus gali pateisinti žudymą, kai Dievas pasakė: „Nežudyk“? Argi visa žmogiškosios valdžios struktūra nesiremia kardu? Argi jos neturi būti sudaužytos į šukes, kai ateis Tas, kuriam priklauso teisė valdyti teisumu?
TAM1897 Q1 52.10Bet aš nesu karo būsenoje su žmogiškosiomis vyriausybėmis. Ne, ne. Dovydas giesmėje, šlovinančioje Dievą, sako: „Iš tiesų žmogaus pyktis Tave šlovins; likusį pyktį Tu sutramdysi.“ Psalmių 76:10. „Nes valdovai nėra baisūs tiems, kurie daro gera, bet tiems, kurie daro pikta. Ar nori nebijoti valdžios? Daryk gera, ir gausi iš jos pagyrimą. Nes ji yra Dievo tarnas tau [krikščioniui] gėrio labui.“ Romiečiams 13:3, 4.
TAM1897 Q1 52.11Jei, mano broliai, turėsite omenyje, kad krikščionys yra kitokia bendruomenė, maža kaimenė, atskirta, išrinkta iš pasaulio, kad būtų šviesa pasaulyje arba pasauliui, kad pasaulis, matydamas jų gerus darbus (šviesą), būtų vedamas prisijungti prie mažos kaimenės, visą dieną skiriamos skerdimui, ir taip šlovintų jūsų Dangiškąjį Tėvą, tada galėsite suprasti tokias Rašto vietas kaip Romiečiams 13, ir 1 Timotiejaus 1; 2, kurias galbūt aptarsiu vėliau. „Tegul molio šukė kovoja su žemės molio šukėmis“ [Izaijo 45:9]; tačiau tegul krikščionys turi Jėzaus protą, tada jie seks paskui Jėzų.
TAM1897 Q1 52.12Ar matėme kai kuriuos padarinius to, kad save krikščionimis vadinantys žmonės seka pasauliu? Tegul tai mus paruošia užkopti į aukštumą, kaip tai padarė Balaamas, kai Balakas pakvietė jį prakeikti Izraelį, kai jis ištarė savo palyginimą ir tarė: „Kaip aš prakeiksiu tą, kurio Dievas neprakeikė? Arba kaip aš pasipriešinsiu tam, kuriam Viešpats nepasipriešino? Nes nuo uolų viršūnių aš jį matau, ir nuo kalvų jį stebiu: štai, tauta gyvens atskirai ir nebus priskirta prie tautų.“ Skaičių 23:8, 9.
TAM1897 Q1 52.13Dabar perskaitysiu kitą ištrauką, perrašytą iš žurnalo „Review“, datuotą 1856 m. rugpjūčio 14 d.:—
TAM1897 Q1 52.14Ar Jėzaus evangelija suteikė jums teisę naudoti kardą, ginkluotis kūniškais ginklais, imtis kardo, kad „aprūpintumėte savo šeimą“, išlaisvintumėte engiamuosius iš engėjo valdžios, pažeisdami šeštąjį Dievo įsakymą: „Nežudyk“? Jėzus sako: „Mylėkite savo priešus.“
TAM1897 Q1 52.15Ar manote, kad jūs, kaip krikščionis, gyvenantis pagal Evangeliją, turite Biblijos leidimą kokiu nors būdu įsitraukti į politinius konfliktus? Ar tai būtų įstatymų leidyba, ar žmogiškosios vyriausybės įstatymų vykdymas? Jei taip, manau, kad labai klystate.
TAM1897 Q1 52.16Būtent tai denominacija pareiškė 1864 metais. Jie pateikė šį pareiškimą Jungtinių Valstijų vyriausybei kaip įrodymą, kad jie netiki karu, kad negali imtis ginklų ir kad, jei būtų pašaukti į kariuomenę, negalima tikėtis, jog jie kovos. JAV vyriausybė išklausė jų pareiškimus ir numatė, kad jie turėtų dirbti ligoninėse, kur galėtų atlikti evangelijos tarnų darbą, rūpintis sergančiaisiais ir nešti išgelbėjimą mirštantiesiems. Jei dabar tai turi būti pakeista, turėtume sąžiningai pasirodyti prieš vyriausybę ir pareikšti, kad tai buvo pakeista.
TAM1897 Q1 52.17Tęsiu skaitymą:—
TAM1897 Q1 52.18Kiekvieną tekstą, kurį galite pacituoti, ar įtikinamą argumentą, kurį galite pateikti, reikia patikrinti remiantis aiškiu, pažodiniu Šventuoju Raštu. Gali būti, kad tinkamu laiku atkreipsime dėmesį į visas tokias Šventojo Rašto ištraukas ar argumentus, kuriuos pateikiate; tačiau pirmiausia išklausysime Evangeliją. Krikščionims, norintiems sekti Jėzumi, to turėtų pakakti.
TAM1897 Q1 52.19Jėzus sako: „Jei kas nors man tarnauja, teeina paskui mane.“ Jono 12:26. Bet ar jūs sakote: „Tai aš galiu daryti ir tarnauti kaip ištikimas savo šalies pilietis, remdamas jos nacionalinę politiką ir vyriausybę?“ Sustokite. Jėzus sako: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams.“ Mato 6:24. „Jei jūs būtumėte iš pasaulio, pasaulis mylėtų savuosius; bet kadangi jūs nesate iš pasaulio, o Aš jus išsirinkau iš pasaulio, todėl pasaulis jūsų nekenčia.“ Jono 15:19.
TAM1897 Q1 52.20Kokią dalį galite imtis pasaulio politikoje, jei „nesate iš pasaulio“, bet pasaulis jūsų nekenčia ir esate išrinkti „iš pasaulio“? „Bet ar turime atiduoti valdžią į nedorėlių rankas?“ – sakote jūs. Jūs negalite to išvengti. Nedorėliai ir klaidintojai vis labiau blogės; o pasaulio pabaigos metu nedorėliai darys nedorybes, ir nė vienas iš nedorėlių nesupras. Danieliaus 12:10. Priežastis yra ta, kad pasaulis nenori paklusti Dievui ar sekti Jėzumi, nepripažindamas, kad yra vienas Įstatymų Davėjas. Jokūbo 4:12.
TAM1897 Q1 53.1„Todėl Viešpats tarė: ‚Kadangi šita tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir garbina mane savo lūpomis, bet savo širdį nutolino nuo manęs, o jų baimė manęs atžvilgiu yra išmokyta pagal žmonių įsakymus, todėl štai, aš imsiuosi daryti nuostabų darbą tarp šios tautos, net nuostabų darbą ir stebuklą; nes jų išminčių išmintis pražus, o jų protingųjų supratimas bus paslėptas.‘“ Izaijo 29:13, 14. Kaip nuostabiai tai iliustruoja daugelio aukštų teologijos profesorių elgesys, kurie dar visai neseniai stovėjo religinių atgimimų, moralinių reformų ir taikos draugijų priešakyje: vedė Kristaus bažnyčią, ginkluoti Evangelija, kuri atskleidžia gyvenimą ir nemirtingumą; veikė maldavimais, maldomis ir ašaromis; o dabar, pačioje Evangelijos akivaizdoje, kai Jėzus pasakė: „Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: ‚Mylėk savo artimą ir nekęsk savo priešo. Bet Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite tuos, kurie jus keikia, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už tuos, kurie jus įžeidžia ir persekioja; kad būtumėte savo Tėvo, kuris yra danguje, vaikai; nes Jis leidžia savo saulei tekėti ir blogiesiems, ir geriems, ir siunčia lietų teisiesiems ir neteisiesiems.“ „Būkite gi gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas.“ Mato 5:43–45; Luko 6:36. Nepaisant šių Šventojo Rašto ištraukų, matome apgailėtiną krikščioniškų bažnyčių būklę, kai jos vis labiau morališkai smunka ir prisitaiko prie pasaulio. Pateikiame keletą pavyzdžių iš daugybės.
TAM1897 Q1 53.2Toliau pateikiami keli žinomų pamokslininkų teiginiai, kuriuose skamba žodžiai „ginklai“, „kova“, „mūšis“, „karas“ ir pan. Toliau rašoma taip:—
TAM1897 Q1 53.3Atsižvelgdami į tokius faktus, rodančius, kaip gryniausias auksas virsta blogesniu už šlaką, kaip visiškai nepaisoma Kristaus liudijimų ir jų ankstesnių įsitikinimų, turime sušukti: „Jie pasuko Kaino keliu ir godžiai puolė paskui Balaamo klaidą.“
TAM1897 Q1 53.4Ar šie žmonės seka Jėzumi? Ar jie aprengia save ir savo pasekėjus evangelijos ginklais? Ar jie rodo besąlygišką pasitikėjimą tobuluoju Dievo įstatymu? Ar jie pripažįsta, kad krikščioniui yra tik vienas Įstatymų Davėjas? Ar jie girdi Paulių sakant: „Mūsų kovos ginklai nėra kūniški, bet galingi Dievo jėga, kad nugriautų tvirtoves“? 2 Korintiečiams 10:4. Ar jie pagaliau kreipia dėmesį į Šventąjį Raštą, kurį, kaip teigia, moko?
TAM1897 Q1 53.5Apsirenkite visą Dievo ginkluotę, kad galėtumėte atsilaikyti prieš velnio gudrybes. Kodėl? – „Nes mes kovojame ne prieš kūną ir kraują.“ Ne; tai nėra Jėzaus pasekėjų pašaukimas. Bet mes kovojame „prieš kunigaikštystes, prieš valdžias, prieš šio pasaulio tamsos valdovus, prieš dvasines piktadarybes [piktas dvasias, pastaba] aukštumose“. „Todėl apsirenkite visą Dievo ginkluotę, kad galėtumėte atsilaikyti piktą dieną ir, viską atlikę, išlikti tvirti.“ Efeziečiams 6:11–13.
TAM1897 Q1 53.6Paulius Efeziečiams 6:14–18 išvardija krikščioniškus ginklus ir sako: Imkite „Dvasios [ne plieno] kardą, kuris yra Dievo žodis; visada melskitės visomis maldomis ir prašymais Dvasioje“; apsirengę šia dangiškąja ginkluote, o kojas apavę taikos evangelijos paruošimu, stengdamiesi džiaugtis Kristaus palaiminimu: „„Palaiminti gailestingieji, nes jie gaus gailestingumą... Palaiminti taikos kūrėjai [o ne taikos griovėjai], nes jie bus vadinami Dievo vaikais.“ Mato 5:7, 9. Paklausykite Jono, kai jis kreipiasi į kareivius, kurie klausia, ką jiems daryti. Jis atsako: „Niekam nedarykite prievartos.“ Luko 3:14.
TAM1897 Q1 53.7Prisiminkite, ką Jėzus pasakė Petrui, kai visiems krikščionims buvo mokoma šios didžiosios praktinės doktrinos, ką daryti su kardu: „Įdėk savo kardą atgal į makštį, nes visi, kurie imasi kardo, kardu ir žus.“ Mato 26:52.
TAM1897 Q1 53.8Tegul krikščionys gyvena šių tiesų šviesoje, ir tuomet būtų tik nedaug krikščionių generolų ar kareivių, kurie naudotų „pastoriaus Beecherio dvidešimt penkis „Sharp“ šautuvus“, net jei prie kiekvieno iš jų užpakalinės dalies būtų veidmainiškai pritvirtinta Biblija.
TAM1897 Q1 53.9Jie girdi Jėzų sakant: „Mano karalystė nėra iš šio pasaulio; jeigu mano karalystė būtų iš šio pasaulio, tada mano tarnai kovotų.“ Jono 18:36. Taigi krikščionys, ginkluoti šiais evangelijos ginklais ir visiškai atsisakę kūniškųjų ginklų, būdami visiškai atskirti nuo pasaulio vyriausybių, gali leisti pasauliui, ginkluotam mirties ginklais, kaip jis ir yra, skubėti plačiu keliu, vykdant savo nekrikščioniškus įstatymus su mirties bausme.
TAM1897 Q1 53.10Tai yra neišsakoma bažnyčios likučio privilegija, kai jie žvelgia į praeities istoriją ir mato, kad nors Kristaus mokiniai, kaip ir Paulius, šaukė: „Dėl Tavęs mes visą dieną esame žudomi; mes laikomi avimis, skirtomis skerdimui [Romiečiams 8:36]“; o jų kelias buvo sudrėkintas ašaromis, persmelktas jų krauju ir nusėtas jų sudraskytomis lavonų liekanomis bei išbalintais kaulais; — tai yra jų privilegija sušukti kartu su Balaamu, matydami, kad Dievo „tauta gyvens atskirai ir nebus priskirta prie tautų“, „Tegul aš mirštu teisiojo mirtimi, ir tegul mano pabaiga būna tokia kaip jo!“ Skaičių 23:9, 10.
TAM1897 Q1 53.11Šiame lankstinuke yra dar nemažai daugiau, bet man nereikia skaityti jo toliau. Perskaitysiu dar vieną ar dvi ištraukas iš Viešpaties, skirtas mums šiandien. Tai mums buvo duota prieš ketverius metus iš pranašystės Dvasios ir perskaityta mums šiame Tabernakulyje:—
TAM1897 Q1 53.12„Viešpats pasirinko sau Jokūbą, o Izraelį – savo ypatingą lobį. Nes aš žinau, kad Viešpats yra didis, ir kad mūsų Viešpats yra virš visų dievų.“ Pamąstykite, mano broliai ir seserys, kad Viešpats turi tautą, išrinktą tautą, savo bažnyčią, kuri yra Jo nuosavybė, Jo tvirtovė, kurią Jis išlaiko nuodėmės apimtoje, maištaujančioje pasaulyje; ir Jis numatė, kad joje nebūtų pripažįstama jokia kita valdžia, nebūtų pripažįstami jokie kiti įstatymai, išskyrus Jo pačio.
TAM1897 Q1 53.13Šiais metais Generalinėje konferencijoje pas mus atėjo dar vienas žodis. Tai mus grąžina tiesiai į tą vietą, kur prasidėjo atsimetimas, ir pastato mus akis į akį su Dievu, su Jo tiesa ir su visa šia tema, kokia ji yra iš Viešpaties; kaip Jis nori būti su savo tauta šiandien.
TAM1897 Q1 53.14Riba tarp tų, kurie prisiekė laikytis Dievo įsakymų, ir pasaulio nėra tokia aiški, kaip buvo anksčiau. Tie, kurie gyvena harmonijoje su Dievu, nedalyvaus politiniuose susibūrimuose. Tie, kurie tai daro, parodo, kad nėra ištikimi Jėzaus tarnai. Jie taip ilgai žaidė su ugnimi, kad prarado gebėjimą atskirti. Yra žmonių, kurie įstojo į Jėzaus vėliavos gretas. Jie yra Kristaus kariuomenė. Jie įsipareigojo išeiti iš pasaulio ir būti atskirti. Jie įsipareigojo naudoti Dvasios kardą – Dievo žodį – kad aktyviai kovotų prieš nuodėmę ir visą neteisybę. Turime parodyti savo ištikimybę.
TAM1897 Q1 53.15Yra terminas, susijęs su valdžia; yra terminas, susijęs su pilietybe. Kam turime parodyti savo ištikimybę? Štai koks klausimas.
TAM1897 Q1 53.16Turime parodyti savo ištikimybę savo Karaliui, Viešpačiui Jėzui Kristui. Apaštalas Jokūbas skelbia: „Todėl kas nori būti pasaulio draugas, tas yra Dievo priešas.“ O mylimasis Jonas, dvasia labiausiai į Jėzų panašus mokinys, įspėjo: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, tame nėra Tėvo meilės.“ Nė vienas žmogus nerastų laimės sekdamas Adomo pavyzdžiu ir nutoldamas nuo savo Kūrėjo.
TAM1897 Q1 54.1Taigi šios pamokos baigiasi ten, kur ir prasidėjo – prie Adomo ir jo Kūrėjo, bei pirmojo iš visų visatos įsakymų: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis.“ Tada jūs nenuklysite nuo savo Kūrėjo. Tada nebus atsimetimo. Tada nebus stabmeldystės. Tada nebus valdžios, įkurtos pagal pagonių, kurie nutolo nuo Dievo, pavyzdį; bet Dievas bus viskas visame kame ir ves savo tautą į tą šlovingą žemę, kurią Jis parodė mūsų tėvui Abraomui, kai atskyrė jį nuo visų pasaulio valdžių ir išlaikė jį atskirtą, kol jis gyveno pasaulyje.
TAM1897 Q1 54.2Tas, kuris kviečia mus sekti ir eiti to tikėjimo pėdomis, kurį turėjo mūsų tėvas Abraomas, dar būdamas neapipjaustytas, tada nuves mus į tą žemę, kuri yra visų žemių šlovė; ir ten mes gyvensime Viešpaties akivaizdoje ir po Visagalio šlovingais sparnais per amžius – mylėdami Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis; ir Jis galės mus parodyti dabar, tada ir per amžius visatos akivaizdoje ir pasakyti: „Štai tie, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo.“
TAM1897 Q1 54.3Tegul visi žmonės sako: „Amen ir Amen.“