Pranašystės dvasia. – Nr. 1

TAM1897 D 2.2Pamokslas, pasakytas 1897 m. vasario 9 d., antradienį, priešpiet Išspausdinta „General Conference Daily Bulletin“, 1897 m. vasario 12 d., 1 tomas, Nr. 1, p. 2–6.

TAM1897 D 2.3MANAU, kad šioje salėje nėra nė vieno žmogaus, kuris nemanytų, jog tikrai tiki Pranašystės Dvasia; tai reiškia, kad Pranašystės Dvasia priklauso bažnyčiai – šiai žiniai, kaip ji pasireiškia per seserį White, ir kad šiais dalykais tikima, bent jau viešai tikima, kiek tai susiję su idėja ir Šventuoju Raštu, įrodančiu, jog tokie dalykai yra šio darbo dalis. Tačiau ne čia glūdi bėda, nes dabar mes esame bėdoje. Jei to nežinome, esame daug blogesnėje padėtyje, nei jei būtume bėdoje ir tai žinotume. Ir dar daugiau – Dievo reikalas, taip pat ir jūs bei aš, esame tokioje bėdoje, kad kasdien rizikuojame užsitraukti Dievo rūstybę dėl to, kur esame. Viešpats mums tai sako ne vieną kartą, ir Jis paaiškina, kaip mes čia atsidūrėme, bei nurodo, kaip iš to išbristi. Ir vienintelis dalykas, kurį čia galiu jums patarti, yra studijuoti „Pranašystės Dvasią“ ir iš jos išgauti tai, ko jums reikia.

TAM1897 D 2.4Tai tik vienas iš pateiktų teiginių. Žinodamas šiuos teiginius ir jau kurį laiką juos žinodamas, būčiau mielai pasilikęs namuose ir tęsęs ten darbą, nes ten yra tiek daug ką nuveikti ir tiek daug įtrauktų žmonių. Dievas reikalauja daugybės pokyčių tarp tų vyrų, kurie sudarė komitetus, valdybas, tarybas ir pan., o būtent šie vyrai, sudarantys šiuos komitetus, valdybas ir tarybas, yra tie, kurie čia susirinko ir kuriems teks atlikti tuos pokyčius. Taigi, kaip šie vyrai galės įgyvendinti pokyčius, į kuriuos jie patys yra įtraukti, jei patys pirmiausia nepasikeis? Vienintelis būdas, kad pokyčiai įvyktų, yra tai, kad pasikeistų patys žmonės. Dievas veiks per visus, kurie tai padarys, o tiems, kurie to nepadarys – kas iš jų taps? Štai kodėl sakau, kad šiandien esame bėdoje. Kai Viešpats mums sako, kokiose bėdose esame, Jis paaiškina, kaip į jas patekome ir kaip iš jų išbristi. Viskas kyla dėl to, kad nepaisome Liudijimų. Taigi, kai dėl Liudijimų nepaisymo patenkame į bėdą, o Liudijimai mums tiksliai nurodo, kaip iš jos išbristi, ir mes sekame Liudijimu, kuris mus išveda, tada mes laikysimės Liudijimų.

TAM1897 D 2.5Aš neturiu ko jums priekaištauti, nes esu toje pačioje padėtyje kaip ir jūs visi. Viešpats sako, kad reikalas yra bėdoje, o aš esu šio reikalo dalis; aš priklausau jam, mano gyvenimas yra su juo susijęs, kaip ir jūsų; tai mums yra viskas. Taigi, kai reikalas patiria sunkumų, jūs ir aš patiriame sunkumų. Gali būti, kad jūs asmeniškai neturėjote jokio konkretaus ryšio su veiksmais, kurie įstūmė reikalą į bėdą; tačiau mes, būdami reikalo dalis, o pats reikalas – mūsų gyvenimas, vis tiek patiriame sunkumų, nes reikalas juos patiria. Bet Dievas mums sako, ką daryti, kad iš jų išbristume.

TAM1897 D 2.6Nenoriu duoti jums žmogiškų patarimų, bet Viešpaties. Gali būti, kad pamatysime žmonių vardus, ir jei taip bus, aš to nevengsiu. Jei koks vardas būtų praleistas ir neskaitytas, o mes žinome, kas tai yra, tai nereiškia, kad tas brolis yra puolamas. Tarkime, kad aš padarau klaidą, ir Viešpats man apie tai pasako liudijime. Kai tas liudijimas pasiekia mane, aš nusigręžiu nuo tos klaidos, ir jūs galite jį naudoti, kaip tik norite, ir tai nebus nukreipta prieš mane; nes aš joje nebūnu, jei nuo jos nusigręžiau, ją pripažindamas ir elgdamasis atitinkamai.

TAM1897 D 3.1Tiesą sakant, kyla klausimas, ar kas nors savo širdies gilumoje randa tikėjimą Liudijimais, kol negauna vieno, dviejų ar trijų, ir kol nepriima jų visų; tik tada jis bus gana įsitikinęs, kad tiki Liudijimais, ir ne anksčiau, kol nepatirs tokios patirties. Pradėsiu ir baigsiu Žodžiu. Štai kas mums sako, ką daryti, kai atsiduriame tokiose vietose kaip ši: „Jei Viešpats yra jūsų tarybų viduryje, stebėdamas jūsų tvarką, meilę ir baimę, taip pat jūsų drebėjimą prieš Jo žodį, tuomet esate pasirengę nesavanaudiškai atlikti Jo darbą.“

TAM1897 D 3.2Čia mes susirinkome į tarybą. Nors mūsų charakteriai skiriasi, jei mus formuoja ta pati Kristaus dvasia, mes esame viena. Tada bažnyčia gali pakilti aiški kaip vidurdienio saulė ir žengti į priekį baisi kaip kariuomenė su vėliavomis.

TAM1897 D 3.3Dievas buvo atstumtas nuo savo darbo, nuo jo darbo valdymo apskritai – valstijų darbe, tarybose, valdybose, bažnyčiose ir pan. Mes turėjome netikrus dievus, nes žmonės pastatė žmones, o žmonės leido save pastatyti tarp Dievo ir darbo. Dievas vis tiek dirbs savo reikalui, ir jei jūs nepasitrauksite iš jo kelio ir neleisite jam dirbti savo būdu, Dievo rūstybė užgrius tuos, kurie stovi kelyje. Žmonės laikosi ir leidžia save laikyti vietose, iš kurių jau seniai turėjo pasitraukti. Jei mes pasitrauksime iš jo kelio ir leisime jam dirbti, jis dirbs švelnia ranka. Mes nenorime virvės botago. Geriau dabar šiek tiek nustebti, nei po kurio laiko labai nustebti; ir būti su meile sudrausmintiems, nei toliau gyventi nežinant šių dalykų ir būti priverstiems bėgti iš šventyklos, kaip jie tą dieną, arba būti visiškai nustebintiems, kai jau nebegalėsime to išvengti.

TAM1897 D 3.4Taigi, jei Viešpats yra jūsų tarybų viduryje, stebėdamas jūsų meilę ir jūsų baimę, ir jūsų drebėjimą prieš Jo žodį, tuomet esate pasirengę atlikti Jo darbą; ir Jis nebus susijęs su jokiais neteisingais sandoriais.

TAM1897 D 3.5Vėl skaitau: „Žmogaus kelias – sumanyti ir intriguoti. Dievas įdiegia principą.“ O ten, kur Dievas įdiegė principą, mūsų gyvenimas ir veiksmai kartu yra tiesiog to principo išraiška. O jei Dievo principo ten nėra, tuomet ten yra velnio principas. „Aplinkybės negali sukelti permainų. Krikščionybė siūlo širdies atsinaujinimą. Tai, ką Kristus daro viduje, bus įgyvendinta pagal atsivertusio proto nurodymus. Planas pradėti iš išorės ir bandyti dirbti į vidų visada žlugo ir visada žlugs.“

TAM1897 D 3.6Aš negaliu liudijimo pritaikyti niekam kitam, išskyrus save patį, nes jis turi būti pritaikytas širdyje ir veikti iš vidaus. Tada Dievas jį pritaikys visur, kur aš eisiu. Ir taip pat yra su mumis visais, kai liudijimas ateina bet kuriam iš mūsų, bet kuriame susirinkime, taryboje ar Generalinės konferencijos susirinkime. Pirmininkas negali visoje veiklos srityje pritaikyti liudijimo, kuris buvo duotas jam. Jis privalo jį priimti savo sieloje ir atsiduoti jam kūnu, siela ir dvasia; tada Jėzus Kristus pritaikys tą liudijimą visur, kur tik jis, pirmininkas, eis. Tai yra gyvas dalykas jame, ir jei jis žengia į priekį, tas liudijimas yra pritaikomas Viešpaties visur, kur jis bebūtų. Tačiau žmonės bandė pritaikyti Liudijimus kitiems žmonėms, neturėdami to liudijimo kaip gyvo dalyko savyje. Tai buvo bandoma dar ir dar kartą, ir būtent čia glūdi problema. Jei liudijimas nėra priimtas kūnu, siela ir dvasia taip, kad jame esantis principas taptų gyvu dalyku jame pačiame, nesvarbu, kiek jis skaitytų tą liudijimą ir taikytų jį kitiems žmonėms – jo paties įtaka bus priešinga tam liudijimui, kurį jis taiko. Nes jei liudijimas neatsispindi jo gyvenime, visame, ką jis sako ir daro, jo veiksmai jį sunaikina. Būtent tai ir sukūrė dabartines aplinkybes. „Dievo kelias – duoti žmogui tai, ko jis neturi.“ Turime priimti tai, ko neturime, ką Dievas mums duoda, ir tai padarys mus galingais Viešpatyje. 2 Korintiečiams 2:14: „Dėkui Dievui, kuris visada leidžia mums triumfuoti Kristuje ir per mus visur atskleidžia savo pažinimo kvapą.“ Kai galioja šis principas, kur bebūtume, Dievas kalba; Jis skelbia. Jis per mus visur atskleidžia pažinimą apie save. Tai gali būti verslo sandoris; tai nesvarbu. Viskas, ką darome, primins jiems Dievą po to, kai mūsų nebebus, taigi Jis per mus visur atskleidžia savo pažinimo kvapą.

TAM1897 D 3.7„Dievo kelias – paversti žmogų tuo, kuo jis nėra“; paversti mane tuo, kuo aš nesu. Tada, kai man ateina liudijimas, sakantis, kad aš nesu teisus, tas liudijimas skirtas paversti mane tuo, kuo aš nesu, – paversti mane teisingu. Aš negaliu stovėti ten, kur esu, ir to pritaikyti; bet kai tai pritaikysiu, tapsiu tuo, kuo nebuvau, ir visur, kur eisiu, Dievas galės save apreikšti.

TAM1897 D 3.8„Žmogaus kelias – susirasti patogią vietą ir pasiduoti geiduliams bei savanaudiškiems siekiams. Dievo kelias – veikti galingai. Jis suteikia malonę, jei sergantis žmogus suvokia, kad jos reikia. Žmogus pernelyg dažnai pasitenkina tuo, kad elgiasi pagal šarlatanų metodus, o paskui pateisina savo veikimo būdą kaip teisingą.“ Dievo kelias yra kitoks. Visi esame sergantys žmonės, ir jei tai suvoktume, Dievas suteiktų reikiamą išgydymą. Žmogus renkasi šarlatanizmą ir mano, kad jo darbo būdas yra teisingas; tačiau Dievas siekia apvalyti sielą. Jono 7:38: „Kas tiki mane, kaip Raštas sako, iš jo vidaus tekės gyvojo vandens upės.“ Tai yra Dievo karalystė jo viduje. „Diena iš dienos žmonės atskleidžia, ar Dievo karalystė yra jų viduje. Jei Kristus viešpatauja jų širdyse, jie įgyja principų tvirtumą, jėgą, gebėjimą stovėti kaip ištikimi sargybiniai, tikri reformatoriai; nes reformos negali būti, jei nėra visapusiško bendradarbiavimo su Jėzumi Kristumi. Per „ “ Kristaus malonę žmonės turi naudoti Dievo duotus sugebėjimus, kad reformuotų save. Šiuo savęs atsižadėjimo veiksmu, kurį dangaus Viešpats vertina palankiai, jie laimi pergales prieš savo paveldėtas ir išugdyto pobūdžio polinkius; tada, kaip ir Danielius, jie daro kitiems tokį įspūdį, kurio niekada nebus galima ištrinti. Ši įtaka pasieks visas žemės vietas.“

TAM1897 D 4.1Tai yra tas liudijimas, apie kurį kalbėjau prieš minutę. Kai priimate liudijimą ir įtraukiate jį į savo širdį bei gyvenimą, tai paverčia jus tuo, kuo anksčiau nebuvote, ir tada Dievo karalystė apsigyvena jumyse, o liudijimas bus nešamas į visas žemės kerteles. Galbūt jūs niekada neišvyksite iš savo valstijos. Tada kaip tai galėtų įvykti? Kur jūs einate ir kur einu aš, Dievas palieka širdyje įspūdžius, kurie niekada neišnyks, o per juos sukuria dar kitus įspūdžius ir taip toliau. Žmogus gali užsikietinti prieš tai, bet įspūdis vis tiek ten pateks; ir kai tą įspūdį paliksi tu, jis žinos, kad tai yra iš Viešpaties. Sadukiejai netikėjo prisikėlimu, bet jie taip pat sakė, kad atpažino mokinius, kurie buvo su Jėzumi ir mokėsi iš jo po jo mirties. Savo širdyse jie žinojo, kad Jis prisikėlė. Faktas buvo akivaizdus, bet jie dėl to neatsivertė. Tai yra principas, kuris yra Biblijoje. Iš 1896 m. parašyto liudijimo aš perskaičiau: „Daugelis vyrų, kurie ėjo tarybos narių pareigas valdybos ir tarybos posėdžiuose, turi būti pašalinti.“ Atkreipkite dėmesį, čia sakoma „daugelis“. Iš viso jų nėra labai daug, taigi, kai daugelis jų bus pašalinti, daugelio nebeliks. „Jų vietą turėtų užimti kiti vyrai, nes jų balsas nėra Dievo balsas. Jų planai ir sumanymai neatitinka Dievo tvarkos. Tie patys vyrai buvo palikti valdybų direktorių pareigose, kol jų pačių vadovavimo ir jų pačių būdų dėka vietoj šventosios Dievo uždegtos ugnies imta naudoti paprastą ugnį. Šie vyrai nebėra vadinami Izraeliu, bet įsibrovėliais.“ Įsibrovėliai vietoj Izraelio! Ar galėtų būti dar blogesnė bėda?

TAM1897 D 4.2Dar kartą, iš 1894 m. parašyto liudijimo: „Pokyčiai turėjo būti padaryti jau seniai. Dievas nori, kad bažnyčia pašalintų savo gėdą.“ Štai žodžiai: „Tie patys vyrai neturi kasmet sudaryti jūsų valdybos; pokyčiai turėjo būti padaryti jau seniai. Dievas norėtų, kad bažnyčia pašalintų savo gėdą; tačiau kol vyrai, kurie jaučiasi visiškai kompetentingi dirbti neatsižvelgdami į Dievo patarimus, metai iš metų išlaikomi pareigose, to padaryti neįmanoma. Ši padėtis užkrečia kiekvieną darbo sritį, nes žmonės nejaučia, kad jiems reikalingas Šventosios Dvasios vedimas.“

TAM1897 D 4.3Ką daryti? Ar Viešpats dabar turės galimybę veikti? Ar jam bus leista įgyvendinti reikalingus pokyčius? Šis liudijimas neturi būti taikomas taip, kad mes imtumėmės šio darbo ir staiga imtumėmės daryti pokyčius. Mano širdis turi būti teisinga, prieš man dalyvaujant bet kokiuose pokyčiuose. Reikia atsiduoti Dievui, o tada leisti Jam veikti per mus. Mums nesvarbu, kas yra tie žmonės, jei ten yra Dievas.

TAM1897 D 4.4Neturime dabar pradėti ieškoti, kokius kandidatus galime iškelti, kuriuos galėtume remti ir įdarbinti į pareigas, kurias dabar užima kiti; nes tada, nors jie ir būtų pašalinti iš tų pareigų, mes užimtume tas vietas, o Viešpats liktų toks pat tolimas kaip ir anksčiau. Problema dabar yra ta, kad Viešpats buvo paliktas nuošalyje. Jei dabar patys užimtume jų vietas, Viešpats vis tiek būtų paliktas nuošalyje, o reikalas būtų dar blogesnėje padėtyje nei anksčiau. Bet to mes nenorime. Čia neturi būti jokios politikos; tačiau jei politika glūdi mumyse, ji bus čia ir čia pasireikš. Jei žmogus iš tiesų turi savyje politikos, geriausia vieta jai išreikšti yra atvirame pasaulyje, tarp tų, kurie yra politikai ir nieko kito, nes jis pats yra būtent toks; o jei jis jos neišreikš ten, jis išreikš ją bažnyčioje ir ten tik sės piktadarybes bei velniškumus. Ir, žinoma, geriau, kad tokia veikla vyktų atvirai pasaulyje, o ne bažnyčioje. Taigi ne dėl to mes čia esame. Mes esame čia tam, kad surastume Dievą ir atvertume savo širdis, kad Jis užimtų vietą nuo centro iki periferijos, kiekvienoje mintyje, žodyje ir veiksme; o Dievas nėra politikas; Jis yra Dievas. Mūsų užduotis – ieškoti Dievo visa širdimi, kad Dievas atliktų viską, kas turi būti padaryta; ir Jis tai padarys, jei Jam leisime. Suteikite Dievui galimybę. Tie, kurie stovi kelyje, turi pasitraukti iš kelio, o likusieji iš mūsų turi nesikišti. Tada Dievas galės užimti vietą, kuri Jam priklauso.

TAM1897 D 5.1Toliau čia mums pateikiama Nikodemo ir Kristaus istorija. Nikodemas buvo Izraelio valdovas, ir rašoma, kad „Nikodemas naktį paprašė susitikimo su Jėzumi, sakydamas: ‚Rabi, mes žinome, kad Tu esi Mokytojas, atėjęs iš Dievo; nes niekas negali daryti tų stebuklų, kuriuos Tu darai, jei Dievas nebūtų su juo.‘ Visa tai buvo tiesa, kiek tai buvo susiję su tuo, bet ką atsakė Jėzus? Jis „atsakė ir tarė jam: ‚Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei žmogus negims iš naujo, jis negalės pamatyti Dievo karalystės.‘ Čia buvo žmogus, užimantis aukštą pasitikėjimo pareigybę, žmogus, į kurį buvo žiūrima kaip į išsilavinusį žydų papročių srityje, kurio protas buvo kupinas išminties. Jis iš tiesų turėjo neeilinių gabumų. Jis nenorėjo eiti pas Jėzų dieną, nes tai sukeltų apie jį kalbų; žydų vadui būtų buvę pernelyg žeminanti pripažinti, kad jis simpatizuoja paniekintam Nazariečiui. Nikodemas galvoja: „Aš pats išsiaiškinsiu šio mokytojo misiją ir teiginius, ar jis iš tiesų yra šviesa, apšviečianti pagonis, ir Izraelio šlovė.“

TAM1897 D 5.2„Jėzus Nikodemui iš esmės sako: „Tavo reikalui nepadės ginčai. Ne argumentai atneš šviesą sielai. Tau reikia naujos širdies, kitaip negalėsi pažinti dangaus karalystės. Ne didesni įrodymai atves tave į teisingą padėtį, o nauji tikslai, nauji veiklos šaltiniai: tu turi gimti iš naujo. Kol neįvyks šis pokytis, kuris viską atnaujins, net ir stipriausi įrodymai, kuriuos būtų galima pateikti, bus beverčiai. Trūkumas glūdi tavo pačios širdyje; viskas turi pasikeisti, kitaip tu negalėsi pamatyti Dievo karalystės.

TAM1897 D 5.3„Tai buvo labai žeminantis teiginys Nikodemui, ir, apimtas susierzinimo, jis atkartoja Kristaus žodžius, sakydamas: „Kaip žmogus gali gimti, būdamas senas?“ Jis nebuvo pakankamai dvasingas, kad suprastų Kristaus žodžių prasmę. Tačiau Gelbėtojas į argumentus neatsakė argumentais. Iškilmingai ir ramiai pakėlęs ranką, Jis dar įtikinamiau pabrėžia tiesą: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei žmogus negims iš vandens ir Dvasios, jis negali įeiti į Dievo karalystę. Kas gimęs iš kūno, tas yra kūnas; o kas gimęs iš Dvasios, tas yra Dvasia. Nenustebk, kad tau pasakiau: jūs turite gimti iš naujo. Vėjas pučia, kur nori, ir tu girdi jo šnabždesį, bet nežinai, iš kur jis ateina ir kur eina; taip yra su kiekvienu, kuris gimęs iš Dvasios.“ Nikodemas jam tarė: „Kaip tai gali būti?“

TAM1897 D 5.4„Kai kurios tiesos spinduliai skverbėsi į valdovo protą. Kristaus žodžiai jį pripildė nuostabos ir paskatino paklausti: „Kaip tai gali būti?“ Jėzus su dideliu rimtumu atsakė: „Ar tu esi Izraelio mokytojas ir to nežinai?“ Jo žodžiai Nikodemui perteikė pamoką, kad vietoj to, kad jis piktintųsi dėl aiškių tiesos žodžių ir pasiduotų ironijai, jis turėtų laikytis kur kas nuolankesnės nuomonės apie save dėl savo dvasinio neišmanymo. Tačiau Kristaus žodžiai buvo ištarti su tokiu iškilmingu orumu, o ir žvilgsnis, ir tonas išreiškė jam tokią meilę, kad jis nesijautė įžeistas, supratęs savo žeminančią padėtį. Žinoma, tas, kuriam patikėtos tautos religinės reikalai, neturėtų nežinoti tiesos, kuri jiems yra tokia svarbi, kad ją suprasti yra sąlyga įžengti į dangaus karalystę. „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau“, – tęsė Jėzus, – „mes kalbame tai, ką žinome, ir liudijame tai, ką matėme; o jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jei aš jums kalbėjau apie žemiškus dalykus, o jūs netikite, kaip gi tikėsite, jei aš jums kalbėsiu apie dangiškus dalykus?“

TAM1897 D 5.5„Šią pamoką Nikodemui pateikiu kaip labai aktualią tiems, kurie šiandien užima atsakingas pareigas kaip Izraelio valdovai ir kurių balsai taryboje dažnai skamba, liudydami tą pačią dvasią, kurią turėjo Nikodemas.“ Kas šiandien išklausys ir leis tiems patiems žodžiams turėti tokį patį poveikį jų širdims ir gyvenimui? Nikodemas dėl to atsivertė.

TAM1897 D 5.6Šie žodžiai buvo skirti konferencijų pirmininkams, bažnyčių vyresniesiems ir tiems, kurie užima oficialias pareigas mūsų institucijose. Jūs žinote, ar esate konferencijos pirmininkas. Tai kreipiasi į jus; tai sako: „Jūs turite gimti iš naujo.“ Jūs žinote, ar esate bažnyčios vyresnysis. Tai kreipiasi į jus; tai sako: „Jūs turite gimti iš naujo.“ Jūs žinote, ar užimate oficialias pareigas kurioje nors iš mūsų institucijų. Tai kreipiasi į jus; tai sako: „Jūs turite gimti iš naujo.“ Tai sako: „Jūs turite atsiversti.“ Tai nesako, kad jūs niekada neatsivertėte; nors mes ir esame atsivertę, laikas toks, kad Dievas ragina į dar visapusiškesnį atsivertimą, į gilesnį pasišventimą, nei jūs ar aš kada nors anksčiau esame patyrę. Nei jums, nei man neturi jokios reikšmės, kad mes atsivertėme prieš penkerius, dešimt ar penkiolika metų, jei dabar, šiandien, nesame atsivertę. Ir šiandien Jis sako: „Jei išgirsite Jo balsą, nesukietinkite savo širdžių.“ Šiandien, kol dar yra šiandiena, Jis sako jums ir man: „Turite gimti iš naujo; turite atsiversti; ir jei žmogus negims iš naujo, jis negalės pamatyti Dievo karalystės.“ Ir čia yra palaimintas pažadas: „Aš duosiu jums naują širdį.“ Ačiū Viešpačiui! Ieškokime Viešpaties su tokia širdimi, su tokiu uolumu, kokio dar niekada nebuvo, kad Jis galėtų mus panaudoti kaip niekada anksčiau; ir tada Jis nuims gėdą nuo savo bažnyčios, ir ji pakils eiti pirmyn nesuvaržyta, graži kaip mėnulis, skaidri kaip saulė ir baisi kaip kariuomenė su vėliavomis. Būtent to Viešpats šiandien nori iš jūsų ir manęs. Ar Jis tai gaus?