Dvasinis Egiptas · Trečiojo angelo žinia – 1897

TAM1897 Q1 26.25Pamokslas, pasakytas 1897 m. kovo 5 d., penktadienio vakarą Išspausdinta „General Conference Bulletin“, 1897 m. pirmasis ketvirtis, 2 tomas, Nr. 1, p. 26–33.

TAM1897 Q1 26.26Ankstesnėje pamokoje pamiršau paminėti, kad istorija, kurią apibūdinau, yra išdėstyta knygoje „Biblijos imperijos“. Nuo 77 puslapio iki 150 puslapio rasite Egipto istoriją ir medžiagą, kurią aptariau vakar vakare.

TAM1897 Q1 26.27Šios nakties tekstas – Apreiškimo 11:8.

TAM1897 Q1 27.1„Ir jų lavonai gulės didžiojo miesto gatvėje, kuris dvasiškai vadinamas Sodoma ir Egiptu, kur taip pat buvo nukryžiuotas mūsų Viešpats.“

TAM1897 Q1 27.2Aš perskaičiau šią eilutę vieninteliu tikslu – kad jūs pamatytumėte, jog egzistuoja toks dalykas kaip dvasinis Egiptas, ir kad Dievo žodis atskleidžia tai, kas „dvasiškai vadinama Egiptu“.

TAM1897 Q1 27.3Dvasinis Egiptas iš tiesų yra tiesioginis Egiptas, nes dvasiniai dalykai yra patys tiesiogiausi iš visų dalykų. Ten, Šiaurės Afrikoje, kaip visada, yra fizinis Egiptas, per kurį teka Nilo upė; tačiau tai nėra tiesioginis Egiptas; tiesioginis Egiptas yra dvasinis Egiptas.

TAM1897 Q1 27.4Grįžkime dabar prie vakarykštės pamokos apie Izraelio išvadavimą iš Egipto ir vėl sekime jų kelią nuo to momento, kai buvo giedama Mozės giesmė. Kai jie perėjo Raudonąją jūrą sausuma, tarp ledo sienų, ir stovėjo ant kranto triumfuodami dėl egiptiečių, kurie, bandydami juos persekioti, nuskendo, sunaikinimo, jie buvo išgelbėti kūniškai, fiziškai, iš fizinio Egipto; tačiau buvo gilesnis Egiptas nei tas, iš kurio jie dar nebuvo išgelbėti.

TAM1897 Q1 27.5Jūs žinote, kad žingsnis po žingsnio jų patirties metu jų širdys buvo Egipte; ir kai nutikdavo kas nors, kas juos nuvildavo, jie sušukdavo: „Grįžkime į Egiptą!“ Kai jie pasiekė Kanaano sienas, o Viešpats norėjo, kad jie įeitų, jie sušuko: „Pasirinkime sau vadą ir grįžkime į Egiptą!“ Kur tada buvo jų širdys? – Egipte. Pirmas dalykas, apie kurį jie galvojo, visada buvo Egiptas.

TAM1897 Q1 27.6Kai jie stovėjo prie Sinajaus kalno, išgirdę Viešpaties balsą ir laukdami, kol Mozė sugrįš nuo kalno viršūnės su Dievo įstatymu, jie pasidarė sau stabą ir garbino jį; o koks tai buvo stabas? – Egipto veršelis. Tada, kai jie išklausė Viešpaties balsą iš Sinajaus viršūnės, skelbiantį Jo įstatymo žodį, ir išgirdo vis garsiau skambantį trimito balsą, ir pamatė, kad kalno viršūnė visiškai apgaubta dūmų – po viso to aiškiai matyti, kad Egiptas taip giliai buvo įsiskverbęs į jų širdis, kad jie nusigręžė į egiptietišką stabmeldystę, užuot laukę, kol Mozė sugrįš iš Sinajaus viršūnės su Dievo žinia. Ir kai jie buvo atstumti nuo tos žemės sienų ir buvo priversti klajoti dykumoje, matote, kad tai įvyko būtent dėl tos pačios egiptietiškos vergijos, kuri juos laikė ir nuo kurios jie nebuvo laisvi. Pastebėkite, kad kai Viešpats kasdien maitino juos duona iš dangaus – angelų maistu – jie buvo tokie toli nuo Jo ir taip visiškai pasinėrę į Egiptą, kad sakė: „O, kad tik būtume grįžę į Egiptą, kur turėjome porus, svogūnus ir česnakus!“

TAM1897 Q1 27.7Man nereikia pateikti jums kito pavyzdžio; šio pakanka, kad atkreipčiau jūsų dėmesį į faktą, jog izraelitai nebuvo visiškai išėję iš Egipto, kai stovėjo prie Raudonosios jūros kranto ir giedojo Mozės giesmę. Fiziškai jie buvo išėję iš Egipto, bet dvasiškai – ne. Jie buvo išlaisvinti iš fizinės egiptietiškos vergijos, bet juos tebesurišo dvasinė egiptietiška vergija; ir bėda ta, kad jie taip ir neišsilaisvino iš egiptietiškos vergijos. Jie mirė egiptietiškoje vergijoje. Kai Viešpats iš Sinajaus paskelbė savo įstatymą, Mozė jiems pasakė, kad tai buvo tam, jog jie nenusidėtų. Dabar dar kartą perskaitykite Hebrajams 11:25: „Jis verčiau pasirinko kentėti su Dievo tauta, negu trumpam mėgautis nuodėmės malonumais.“ Tačiau kitoje pamokoje matėme, kad ten minimi nuodėmės malonumai buvo ne kas kita, kaip Egipto malonumai. Kadangi Mozė buvo Egipto sosto įpėdinis, visas Egipto turtas, visa Egipto šlovė ir visa Egipto galia buvo pasirengę patekti į jo rankas – jam tereikėjo užimti sostą ir tuo mėgautis. Tai buvo Egipto malonumai; tačiau raštuose teigiama, kad tai buvo nuodėmės malonumai. Tada kas yra dvasinė Egipto vergovė? Ir kas yra dvasinis Egiptas? – Nuodėmės vergovė.

TAM1897 Q1 27.8Yra ir kitas būdas tai pasiekti – tiesiog pasitelkiant pavyzdį. Kaip prisimenate, Dievas pašaukė Abramą iš Chaldėjos į žemę, kurią Jis jam parodys. Jis dar nebuvo jam suteikęs tos žemės; toje žemėje, kurioje jis gyveno, buvo badas, todėl jis nuvyko į Egiptą, ir ten Saraja įsigijo egiptietę tarnaitę vardu Hagara. Dievas pažadėjo Abramui, kad jo palikuonys bus gausūs kaip dangaus žvaigždės. Dėl netikėjimo pažadas neišsipildė taip greitai, kaip jie tikėjosi, ir Saraja tarė Abramui: „Viešpats man neleido gimdyti; pažadas neišsipildė; štai mano egiptietė tarnaitė; paimk ją, ir galbūt Viešpats per ją mums duos palikuonių.“ Taip ir buvo padaryta; gimė Izmaelis; ir Viešpats tarė Abramui, kad Saraja tikrai turės vaiką, pagimdys sūnų, ir jie pavadins jį Izaoku. O Abramas atsakė į tai: „O, kad tik Izmaelis gyventų tavo akivaizdoje!“

TAM1897 Q1 27.9Ta egiptietė tarnaitė buvo vergė; o jos sūnus buvo vergas, tarnas. Kai Abramas tarė: „O, kad tik Izmaelis gyventų Tavo akivaizdoje!“, jis meldėsi, kad Dievas Izmaelį pripažintų kaip pažadėtąjį palikuonį, per kurį žmonių sūnums ir visiems Dievo vaikams ateis išgelbėjimas ir laisvė. Bet argi laisvė gali ateiti kam nors per vergą? Pats Abramas buvo laisvas. Jį turi išgelbėti pažadėtasis palikuonis. Jeigu dabar jo sūnus, būdamas vergas, būtų priimtas kaip pažadėtasis palikuonis, pats Abramas būtų įtrauktas į vergovę, o ne išlaisvintas iš jos. Ir visi, kurie taptų pavaldūs Izmaeliui, taip pat būtų įtraukti į vergovę. Bet kokią vergovę? – Nuodėmės vergovę. O jo motina buvo egiptietė vergė. O Izmaelis, būdamas vergas, buvo egiptietiškos vergovės vergas. Argi nematote, kad Abramo šeimoje buvo egiptietiška vergovė – dvasinis Egiptas?

TAM1897 Q1 28.1Atverskite Galatams, ir aiškiai pamatysime, kad Viešpats pabrėžia šį dalyką. Jūs prisimenate ištrauką iš Galatams 4:22–24:

TAM1897 Q1 28.2„Nes parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, kitą iš laisvos moters. Tas, kuris buvo iš vergės, gimė pagal kūną, o tas, kuris buvo iš laisvos moters, – pagal pažadą. Tai yra alegorija: nes tai yra dvi sandoros; viena iš Sinajaus kalno, kuri veda į vergiją, tai yra Hagara.

TAM1897 Q1 28.3Matote, tai tiesiogiai nukreipia atgal į Abramo šeimą ir į egiptietę Hagarą. Ta sandora, sako jis, veda į vergovę, o tai yra Hagara. Hagara Abramo šeimoje alegorijoje simbolizuoja Sinajaus sandorą. Ta sandora vedė į vergovę. Hagara buvo egiptietė. Tai kokia vergovė simbolizuojama Sinajaus sandoroje? — Egiptietiška vergovė. Bet tai buvo dvasinė vergija. Todėl tuomet egzistavo dvasinis Egiptas. Perskaitykite 25 ir 26 eilutes:—

TAM1897 Q1 28.4Nes ši Hagara yra Sinajaus kalnas Arabijoje ir atitinka dabartinę Jeruzalę, kuri yra vergijoje su savo vaikais. O Jeruzalė, kuri yra aukštybėse, yra laisva, ji yra mūsų visų motina.

TAM1897 Q1 28.5Taigi, kai Abramas pasakė: „O, kad Izmaelis gyventų tavo akivaizdoje“, jis prašė, kad vergas būtų priimtas kaip pažadėtas palikuonis. Jis prašė, kad Dievas, visa žmonija ir visa visata patektų į egiptietišką vergiją dvasiniame Egipte. Egiptas yra tamsos simbolis, taip pat ir nuodėmės simbolis, kaip jau matėme. Nuodėmė taip pat yra pati tamsybė. Taigi, jei Egiptas simbolizuoja nuodėmę ir tamsą, akivaizdu, kad nuodėmė ir tamsybė yra dvasinis Egiptas.

TAM1897 Q1 28.6Viešpats niekada negalėtų priimti vergo kaip pažadėtojo palikuonio. Todėl Viešpats atsakė Abraomui šiais žodžiais:—

TAM1897 Q1 28.7„Tavo žmona Sara tikrai pagimdys tau sūnų; ir tu pavadinsi jį Izaoku; ir Aš sudarysiu su juo sandorą kaip amžiną sandorą, taip pat su jo palikuonimis po jo. O dėl Izmaelio – Aš išklausiau tave: štai, Aš jį palaiminau ir padarysiu jį vaisingą, ir labai padauginsiu jo palikuonis; jis pagimdys dvylika kunigaikščių, ir Aš padarysiu jį didžia tauta. Bet savo sandorą sudarysiu su Izaoku, kurį Sara tau pagimdys šiuo nustatytu laiku kitais metais.

TAM1897 Q1 28.8Izaokas buvo pažadėtas palikuonis. Ir tik pagalvokite! Izaokas niekada nebuvo Egipte. Prisiminkite tai. Egipte buvo badas, ir jis ketino ten vykti, bet Viešpats jam tarė: „Nevažiuok į Egiptą.“ Abraomas buvo Egipte; Sara buvo Egipte; Izraelis buvo Egipte, bet Izaokas niekada nebuvo Egipte. Jis buvo pažadėtas vaikas, gimęs iš Dvasios nuo pat pradžių. Vėl skaitome:—

TAM1897 Q1 28.9Abraomas turėjo du sūnus: vieną – iš vergės, kitą – iš laisvos moters. Tas, kuris buvo iš vergės, gimė pagal kūną; o tas, kuris buvo iš laisvos moters, – pagal pažadą. Tai yra alegorija, nes tai yra dvi sandoros: viena – iš Sinajaus kalno, kuri veda į vergovę, tai yra Hagara. Nes ši Hagara yra Sinajaus kalnas Arabijoje ir atitinka dabartinę Jeruzalę, kuri yra vergijoje su savo vaikais. O Jeruzalė, kuri yra aukštybėse, yra laisva, ji yra mūsų visų motina. Juk parašyta: „Džiaukis, nevaisinga, kuri negimdo; džiūgauk ir šauk, kuri nesikankini gimdymo skausmuose; nes apleistoji turi daug daugiau vaikų nei ta, kuri turi vyrą.“ Dabar mes, broliai, kaip ir Izaokas, esame pažado vaikai.

TAM1897 Q1 28.10O kas mes esame? – „Jei esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą.“ Izaokas buvo Abraomo sūnus – pažado sūnus. O kai tikėjimu Kristumi tampame Abraomo palikuonimis, išlaisvinti iš nuodėmės vergijos – iš dvasinio Egipto – mes esame tokie, kaip buvo Izaokas; o jis niekada nebuvo Egipte.

TAM1897 Q1 28.11Taigi matote, kad egiptietiška vergija ir krikščioniška laisvė buvo pačioje Abraomo šeimoje. Izmaelis gimė pagal kūną ir simbolizavo egiptietišką vergiją. Izaokas gimė pagal Dvasią ir simbolizavo Dievo vaikus per Jėzaus tikėjimą.

TAM1897 Q1 28.12Gimė Juozapas, kuris jaunystėje išėjo pas savo brolius, o atėję izmaelitai nusipirko Juozapą, nugabeno jį į Egiptą ir ten pardavė. Vėliau Jokūbo namai nuėjo į Egiptą ir galiausiai buvo išlaisvinti iš egiptietiškos vergijos. To pakanka, kad galėtumėte pamatyti visą jų kelią – nuo Abraomo pašaukimo iki to laiko, kai jie pasiekė pažadėtosios žemės sienas. Matote, kad buvo ne tik fizinis, bet ir dvasinis Egiptas; ir kad, kai tauta buvo fiziškai išlaisvinta iš Egipto, buvo gilesnis Egiptas, iš kurio jie turėjo būti išlaisvinti, jei norėjo tapti Dievo vaikais.

TAM1897 Q1 28.13Dabar perskaitysiu ištrauką, kurią minėjau vakar vakare. Ji yra knygoje „Didžioji kova“, 4 tomas, 457 puslapyje, šiame didelės apimties leidime:—

TAM1897 Q1 28.14Senovės Izraelio istorija yra ryškus pavyzdys, iliustruojantis adventistų bendruomenės praeities patirtį. Dievas vedė savo tautą Adventistų judėjime, kaip ir vedė Izraelio vaikus iš Egipto. Didžiojo nusivylimo metu jų tikėjimas buvo išbandytas, kaip ir hebrajų tikėjimas prie Raudonosios jūros.

TAM1897 Q1 28.15Tada, didžiojo adventistų bendruomenės nusivylimo metu, kurioje Izraelio istorijos vietoje jie atsidūrė?

TAM1897 Q1 28.16(Balsai) Prie Raudonosios jūros.

TAM1897 Q1 28.17Dievas tuo metu norėjo, kad Izraelis, kaip skaitėme vakar vakare, eitų tiesiai į žemę, kurią Jis buvo pažadėjęs Abraomui – į Jo šventąją buveinę, vietą, kurią Jis pats sau buvo parengęs apsigyventi; į Jo paveldėjimą; į šventovę, kurią Jo rankos buvo įkūrusios. O kelionė iš Egipto į tą žemę truko tik vienuolika dienų. Tačiau jiems tai užtruko keturiasdešimt metų. Ir tik keturi iš tų, kurie iškeliavo, ten kada nors atvyko.

TAM1897 Q1 28.18(Balsas) Keturi ar du?

TAM1897 Q1 29.1Keturi. Ar nežinojote, kad jų buvo keturi? Tai buvo Kalebas ir Jozuė, taip pat du kunigai, Aarono sūnūs – Eleazaras ir Itamaras. Žinoma, visada kalbama apie du – Kalebą ir Jozuę, – bet tie du kunigai taip pat įžengė į žemę.

TAM1897 Q1 29.2(Balsas) Jie galbūt nebuvo sulaukę dvidešimties metų.

TAM1897 Q1 29.3Taip; jiems buvo trisdešimt; nes jie buvo patepti į kunigystės tarnybą. Taigi, patyrę didelį nusivylimą, Advento žmonės stovėjo, tarsi prie Raudonosios jūros.

TAM1897 Q1 29.4Jei jie vis dar būtų pasitikėję vedančiąja Ranka, kuri buvo su jais praeityje, jie būtų pamatę Dievo išgelbėjimą. Jei visi, kurie 1844 m. vieningai dirbo šiame darbe, būtų priėmę trečiojo angelo žinią ir skelbę ją Šventosios Dvasios galia, Viešpats būtų galingai veikęs per jų pastangas. Pasaulį būtų užliejęs šviesos potvynis. Prieš daugelį metų žemės gyventojai būtų buvę įspėti, baigiamasis darbas būtų buvęs užbaigtas, o Kristus būtų atėjęs išgelbėti savo tautą.

TAM1897 Q1 29.5Kada?

TAM1897 Q1 29.6(Balsai) Prieš daugelį metų.

TAM1897 Q1 29.7Kur gi tada buvo tie žmonės po to nusivylimo?

TAM1897 Q1 29.8(Balsai) Dykumoje.

TAM1897 Q1 29.9Lygiai taip pat, kaip anksčiau buvo Izraelis. Bet kodėl senovės Izraelis buvo laikomas dykumoje? — Dėl netikėjimo. Jie nematė, ką Viešpats jiems buvo parengęs. O priežastis, kodėl jie nematė, buvo ta, kad jie netikėjo Dievu. Jei jie būtų tikėję Dievu, jie būtų pamatę tai, ko nematė. Ir būtent tai yra šių žmonių bėda. Mes netikėjome tuo, kas buvo pasakyta senovės Izraeliui. Tai pasakyta tiek mums, tiek jiems. Mums skelbiama lygiai ta pati Evangelija, kokia buvo skelbiama jiems.

TAM1897 Q1 29.10Todėl bijokime, kad, likus mums pažadui įeiti į Jo poilsį, kas nors iš jūsų neatsiliktų nuo jo. Nes mums, kaip ir jiems, buvo skelbiama Evangelija; tačiau skelbtas žodis jiems nepadėjo, nes nebuvo susietas su tikėjimu tų, kurie jį klausėsi. O mes, kurie tikėjome, įeiname į poilsį.

TAM1897 Q1 29.11Taigi tai, kas neleido jiems įžengti į žemę, yra būtent tai, kas neleidžia įžengti ir mums. Ir, kaip sakiau vakar vakare, pagal teisę mums čia visai neturėtų būti vietos, nes mes neturėtume būti šiame pasaulyje. Kaip Izraeliui visai neturėjo būti vietos dykumoje keturiasdešimt metų, taip ir mums neturėtų būti vietos čia, šioje dykumoje. Klausykite:—

TAM1897 Q1 29.12Dievo valia nebuvo, kad Izraelis keturiasdešimt metų klajotų dykumoje; Jis norėjo juos tiesiai nuvesti į Kanaano žemę ir ten įkurti juos kaip šventą, laimingą tautą. Bet „jie negalėjo įeiti dėl netikėjimo“. Dėl savo atsitraukimo ir atsimetimo jie žuvo dykumoje, o kiti buvo pašaukti įžengti į pažadėtąją žemę. Panašiai, nebuvo Dievo valia, kad Kristaus atėjimas taip ilgai vėluotų, o jo tauta tiek daug metų liktų šiame nuodėmės ir sielvarto pasaulyje. Tačiau netikėjimas atskyrė juos nuo Dievo. Kadangi jie atsisakė atlikti darbą, kurį Jis jiems buvo paskyręs, kiti buvo pašaukti skelbti žinią. Iš gailestingumo pasauliui Jėzus atideda savo atėjimą, kad nusidėjėliai turėtų progą išgirsti įspėjimą ir rasti Jame prieglobstį, kol bus išlietas Dievo rūstybė.

TAM1897 Q1 29.13Dievo valia nebuvo, kad Kristaus atėjimas taip ilgai užtruktų, o Jo tauta tiek daug metų liktų šiame nuodėmės ir sielvarto pasaulyje. Ach, už tai atsakingi esame mes. Argi ne taip? Kur glūdi atsakomybė? Kuo esame kalti? — Netikėjimu. Bet kas buvo Izraelio širdyse, kas sukėlė jų netikėjimą? — Egiptas, Egiptas, Egiptas. Kas gi tada buvo šių žmonių širdyse, kas sukėlė šį netikėjimą ir šį atsitraukimą nuo Dievo? — Egiptas, taip pat neabejotinai, kaip ir tas Egiptas, kuris kadaise buvo ten. Dvasiškai tai, kas yra Egiptas — pasaulis, stabmeldystė, tamsa, o tai yra netikėjimas. Žodis „netikėjimas“ išreiškia viską. Jūs žinote, kad pats žodis „Egiptas“ yra tamsos simbolis.

TAM1897 Q1 29.14Dar kartą pažvelkite į šią ištrauką:

TAM1897 Q1 29.15Jei visi, kurie 1844 m. vieningai dirbo šiame darbe, būtų priėmę trečiojo angelo žinią ir skelbę ją Šventosios Dvasios galia, Viešpats būtų galingai veikęs per jų pastangas.

TAM1897 Q1 29.16Kadangi Viešpats galingai veikė per jų pastangas darbo pradžioje, kokia yra trūkumo priežastis? — Šventosios Dvasios trūkumas. Vienintelis trūkumas yra Šventosios Dvasios galia. Būtent ji mums suteikia galią ir atlieka galingus darbus. Tai yra Šventoji Dvasia; ir jei ji būtų buvusi priimta, „ant pasaulio būtų išsiliejęs šviesos potvynis“.

TAM1897 Q1 29.17Būtent tai rašoma „Apreiškimo“ knygos aštuonioliktajame skyriuje: „Iš dangaus nusileido kitas angelas, turintis didelę galią; ir žemė buvo apšviesta jo šlove.“ Tai yra būtent tas pats, kas čia nurodoma. Kas sulaiko tą šviesos potvynį? Ar tas šviesos potvynis nuo to laiko laukė, kol galės išsilieti ant pasaulio? — Taip. Kas jį sulaikė po 1844 metų? — Netikėjimas. Kas jį sulaikė nuo tada? — Netikėjimas. Argi ne laikas mums rasti išsilaisvinimą iš egiptietiškos vergijos? O, pagalvokite apie tai! Žinia būtų paskelbta Šventosios Dvasios galia; Viešpats būtų galingai veikęs per jų pastangas; šviesos potvynis būtų užliejęs pasaulį; prieš daugelį metų pasaulio gyventojai būtų buvę įspėti, baigiamasis darbas būtų užbaigtas, o Kristus būtų atėjęs išgelbėti savo tautą! O tad nebedelskime! Kodėl gi mums neturėtų būti išlaisvinimo iš Egipto ir iš visko, ką apima šis žodis, – dvasinio Egipto? Tegul Šventoji Dvasia bus duota ir atneša tą galingą jėgą dirbti už nusidėjėlius; kad tas šviesos potvynis apšviestų pasaulį; kad pasaulis būtų įspėtas; kad Kristus ateitų; kad mes būtume išgelbėti iš šio nuodėmės ir sielvarto pasaulio.

TAM1897 Q1 30.1Dabar jūs matote, kokia yra padėtis iki šiol. Egipto tamsa ir vergovė mus slėgė visus šiuos metus, taip pat neabejotinai, kaip slėgė Izraelį po to, kai jie perėjo Raudonąją jūrą, ir kol jie buvo dykumoje. Ir Dievas pasiūlė šiuos žmones taip pat pamaitinti duona iš dangaus – duona, kurią Jis gali patvirtinti, duona, kurią Jis gali jiems duoti ir kuri sukurs tokias sąlygas, kad Jis galėtų juos palaiminti visais dvasiniais palaiminimais. Bet čia net ir dabar tiek daug kas sako: „O, mūsų siela bjaurisi šia lengva duona.“ Grįžkime į Egiptą, kur galime valgyti svogūnus, porus ir česnakus. Jei tai yra sveikatos reforma, aš jos nenoriu. Kur mes buvome? Ar leisime Viešpačiui mus pamaitinti? Ar priimsime Dievo paruoštą meniu? Arba ar ilgėsimės porų, svogūnų ir česnakų bei Egipto mėsos puodų? Štai koks yra klausimas.

TAM1897 Q1 30.2Jūs dabar sutikote, kad tokia yra padėtis, kad Egipto vergovė yra visko priežastis, o netikėjimas – Egipto vergovės priežastis. Jūs sutikote, kad mums dabar, kaip ir kitiems anksčiau, nereikia ilgiau laukti, kol būsime išlaisvinti iš egiptietiškos vergijos. Dabar trumpai panagrinėkime, kaip tas išlaisvinimas įvyks; o jo raktas glūdi šiuose žodžiuose: „Štai tie, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo.“

TAM1897 Q1 30.3Pasižvalgykime į Dievo įsakymus ir trumpam pažvelkime į juos „Išėjimo“ knygos dvidešimtajame skyriuje. Jei reikėtų dar kokių nors įrodymų, kad mes vis dar esame Egipto vergovės įtakoje, tai šis dalykas neabejotinai yra ta „viršūnė“, kuri patvirtina šį įrodymą. Iki visai neseniai nei jūs, nei aš niekada nematėme Septintosios dienos adventistų išleistos Dekalogo kopijos, kurioje būtų buvęs visas Dekalogas. Aš pats tokios nemačiau iki pat visai neseniai. O juk mes kalbėjome apie įsakymų laikymąsi; mes pamokslavome kitiems žmonėms apie įsakymus; mes nurodėme, kaip Roma pakeitė įsakymus, išbraukė ketvirtąjį ir padalijo dešimtąjį, o tuo pačiu metu mes patys, remdamiesi savo išleistomis įsakymų kopijomis arba tomis, kurias nusipirkome ir kurias išleido kas nors kitas, patys išbraukėme dalį įsakymų.

TAM1897 Q1 30.4Dievas paskelbė savo įstatymą iš dangaus. Ar Jis pasakė daugiau, nei priklauso įsakymams? Ar Jis pasakė per daug? Ar Jis pasakė daugiau, nei buvo reikalinga? — Ne; nes tai buvo tobula, ir kai Jis baigė kalbėti, nebuvo nieko, ką būtų galima pridėti. Na, jei, kai Jis baigė kalbėti, nebuvo ko pridėti, ar Jis pradėjo kalbėti anksčiau, nei reikėjo? Jei, kai Jis baigė kalbėti, nebuvo ko pridėti, ar yra kažkas, kas buvo prieš tai, kai Jis pradėjo kalbėti tiesiogiai mums mūsų pačių labui? Kitaip tariant, ar Jis pasakė per daug žodžių, ar per mažai? — Ne! Ne! Ne!

TAM1897 Q1 30.5Tad pažiūrėkime, ką jis pasakė. Štai čia: „Ir Dievas ištarė visus šiuos žodžius, sakydamas: ... Neturėsi kitų dievų šalia manęs.“ Ar čia jis pradeda? Ar jis pradeda kalbėti žodžiais: „Neturėsi kitų dievų šalia manęs“? — Ne. Ar jūs pradėjote nuo čia? Žinote, kad taip. Na, jei Dievas nepradėjo nuo ten, o jūs ir aš pradedame nuo ten, argi mes neišleidžiame ko nors, ką Jis pasakė, kas taip pat yra būtina mūsų labui? Nuo ko Jis pradėjo? Perskaitykite. „Ir Dievas ištarė visus šiuos žodžius, sakydamas: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergovės namų. Neturėsi kitų dievų šalia manęs.“

TAM1897 Q1 30.6Ar nematote, kad praleidome būtent tą dalyką, kuris rodo išvadavimą iš Egipto vergovės? Ir kodėl mes jį praleidome? O, nes manėme, kad nebuvome išgelbėti iš Egipto, – ir taip iš tiesų yra. Manėme, kad niekada nebuvome išvesti iš Egipto žemės, – ir dėl mūsų netikėjimo taip ir yra. Mes manėme: „Mes niekada nebuvome niekieno vergai.“ Bet buvome. Mes buvome vergijoje sau patiems, nuodėmės galiai – dvasiniam Egiptui. Bet šįvakar yra išlaisvinimas iš Egipto vergijos, ir Dievas kviečia jus ir mane į šį išlaisvinimą iš Egipto vergijos. Ir šįvakar Jis sako jums ir man, balsu, griaudžiančiu kaip iš Sinajaus, kuriame glūdi Jėzaus Kristaus išgelbėjimas: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų.“ Ar išeisite? Ar pripažinsite, kad Jis jus išgelbėjo iš Egipto žemės? Iš vergijos namų? Jei ne, kodėl ne?

TAM1897 Q1 30.7Mūsų priešai mums meta į akis: „O, tie įsakymai man netaikomi. Aš niekada nebuvau išvestas iš Egipto.“ Dievo įstatymo priešai, Dievo išgelbėjimo priešai, tai meta jums į akis. Jie sakė man – mums visiems – kad tas įstatymas įpareigoja tik žydus, nes niekas, išskyrus žydus, niekada nebuvo išlaisvintas iš Egipto vergovės. Jie sako: „O, man to nereikia pamokslauti, aš niekada nebuvau išvestas iš Egipto.“ Tai, žinoma, tiesa; bet tai jiems nedaro garbės. Jūs ir aš turime stovėti kaip tie, kurie buvo išgelbėti iš Egipto vergovės, ir atsakyti į tai: „Ačiū Viešpačiui, aš buvau išvestas iš Egipto“; ir, mano vargšas, apleistas broli, jei nebūsi išgelbėtas iš Egipto, pražūsi Egipto sugedime.

TAM1897 Q1 30.8Žinoma, niekas negali laikytis to įstatymo, kol yra Egipte. Jie negalėjo to padaryti. Dievas juos išgelbėjo iš Egipto, kad jie galėtų laikytis įstatymo. Būti Egipte reiškia būti nuodėmėje, o nė vienas žmogus negali laikytis Dievo įstatymo nuodėmėje; nes pati nuodėmė yra įstatymo pažeidimas. Žinoma, jūs negalite laikytis įsakymų, kol esate Egipte. Jūs negalite; aš negaliu. Bet tegul Viešpats mus išgelbėja, ir tada galėsime laikytis įsakymų, o ne anksčiau. Viešpats tai puikiai žinojo; todėl, kai norėjo, kad faraonas paleistų Izraelio vaikus, Jis tarė: „Paleisk mano tautą, kad ji man tarnautų.“ Žinoma, Egipte jie negalėjo tarnauti Dievui. Jis norėjo, kad jie būtų išlaisvinti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Ir tada, kai Jis davė jiems savo įstatymą, kurio jie turėjo laikytis, pirmas dalykas, kurį Jis jiems pasakė, buvo: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų“, kad jie galėtų jo laikytis.

TAM1897 Q1 31.1Koks gi tai įstatymas? — Dvasinis įstatymas. „Mes žinome, kad įstatymas yra dvasinis.“ Koks gi tas Egiptas, minimas pirmojoje įstatymo eilutėje? — Tai dvasinis Egiptas. „Įstatymas yra dvasinis.“ Taigi įstatyme paminėtas Egiptas yra dvasinis Egiptas, o tai reiškia jums ir man išvadavimą iš dvasinio Egipto, t. y. išvadavimą iš nuodėmės vergijos.

TAM1897 Q1 31.2S. H. Lane. — Manote, kad jie kurį laiką buvo dvasiškai išėję iš Egipto?

TAM1897 Q1 31.3Sunku pasakyti. Mozė, žinoma, visada buvo; Kalebas visada buvo; Jozuė visada buvo.

TAM1897 Q1 31.4E. J. Waggoner. — Septyniasdešimt vyresniųjų matė Dievą.

TAM1897 Q1 31.5Taip, jie matė Dievą. Tačiau sunku pasakyti, ar tauta buvo išėjusi iš Egipto. Mozė visada buvo išėjęs. Net būdamas fiziniame Egipte, jis dvasiškai buvo iš jo išėjęs. Kalebas ir Jozuė visada buvo dvasiškai išėję iš Egipto. Manau, kad triumfo giesmėje prie Raudonosios jūros visa tauta buvo dvasiškai išėjusi iš Egipto, jeigu tik būtų tvirtai laikęsi to. Kaip sakė Viešpats: „O, jeigu mano tauta būtų klaususi mano balso ir vaikščiojusi pagal mano įstatymus, tada aš greitai būčiau nugalėjęs jų priešus po jų kojomis.“ Tačiau kai jų tikėjimas buvo išbandytas, dar pačiu pirmuoju žingsniu, kurį jie žengė, kai buvo Maroje, kur buvo kartus vanduo, jie atmetė savo tikėjimą ir norėjo vėl grįžti į Egiptą. Kai susiduriame su kartia patirtimi, ar turėtume ją laikyti įrodymu, kad Viešpats mus apleido? – Ne; dėkokime Viešpačiui, kad ta karti patirtis yra mūsų labui, ir Dievas gali paversti kartumą saldumu.

TAM1897 Q1 31.6(Balsas) Atleiskite, broli Džonsai, bet čia yra eilutė – vienuoliktojo „Hebrajams“ skyriaus dvidešimt septintoji eilutė – kuri rodo, kad Mozė iš tikrųjų nusigręžė nuo Egipto būtent ten, Egipte.

TAM1897 Q1 31.7Be abejonės. Taigi, nors fiziškai jis buvo Egipte, dvasiškai jis jau buvo išėjęs iš Egipto.

TAM1897 Q1 31.8E. J. Waggoner. — Viešpaties išpirktieji su giesmėmis įžengs į Sioną.

TAM1897 Q1 31.9Taip: ir jeigu jie būtų toliau giedoję Mozės giesmę ir išlaikę tą tikėjimą, su kuriuo ją giedojo tuomet, jie būtų toliau giedoję įžengdami į žemę. Ir būtent tai Dievas nori, kad mes turėtume omenyje. Jis nori, kad mes nukreiptume savo širdis į tą gerąją žemę; ir tada, kai mūsų širdys bus ten, ten bus ir mūsų gyvenimo troškimas. Tada Dievas netrukus galės pripildyti mūsų gyvenimus tos palaimintos žemės džiaugsmu. O tai reiškia, kad Dievas yra su mumis.

TAM1897 Q1 31.10Jūs puikiai žinote, kad net dabar, vietoj to, kad širdis būtų toje žemėje, ji yra čia, šioje žemėje. Kai kuriems iš mūsų pačių paprašyti žmogaus atsiskirti nuo šios šalies atrodo kaip išdavystė. Paprašyti žmogaus atsiskirti nuo šios šalies, pereiti į tą žemę ir palikti ramybėje šios tautos pareigas bei politiką jiems atrodo beveik kaip prievarta. Tie žmonės yra Egipte, bet Dievas juos pašaukė iš Egipto, kad jie nukreiptų savo širdis į geresnę šalį, ten sutelktų visą savo meilę ir dirbtų tos šalies labui visomis savo jėgomis; kad iš tos žemės džiaugsmo ir šlovės srautai galėtų tekėti į jų širdis; kad visas pasaulis ir visa visata žinotų, jog Dievas iš tiesų yra jų Dievas. Kai tai bus padaryta, užtruks tik trumpą laiką, kol darbas bus užbaigtas, o Viešpats ateis.

TAM1897 Q1 31.11Kai Izraelio vaikai buvo prie Raudonosios jūros, ten pasireiškė Dievo galybė, kuri taip pribloškė tautas, kad, kai žvalgai nuėjo į tą žemę, Rahaba tarė: „Visa žemė bijo ir dreba prieš jus, nes girdėjome, ką Dievas jums padarė, ir žmonių širdys tirpsta.“ Tai tiesa. Dar viena mintis apie dvasinį Egiptą: apie Jėzų parašyta: „Iš Egipto aš pašaukiau savo Sūnų.“ Kodėl tai parašyta apie Jėzų? Kodėl Jėzus nuėjo į Egiptą? Kodėl jis buvo nuvestas į Egiptą? Jis galėjo išvengti Betliejuje vykdytų vaikų žudynių, nuėjęs vos šiek tiek toliau nuo tos vietos, ir jam nebūtų tekę eiti beveik taip toli, kaip iki Egipto. Ne visi maži vaikai Palestinoje buvo nužudyti, kai buvo paskelbtas Erodo įsakymas. Tai vyko tik Betliejuje, jo apylinkėse ir priemiesčiuose. Betliejus buvo vos šešios mylios nuo Jeruzalės, o Jeruzalės vaikai nebuvo nužudyti; taigi Viešpats galėjo išvengti žudynių, jei būtų buvęs nuvežtas dešimt ar dvylika mylių toliau.

TAM1897 Q1 31.12Tada kodėl jis buvo išvežtas į Egiptą? — Kad išsipildytų tai, kas parašyta: „Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų.“ Jis buvo mes patys; tu ir aš. Jis buvo mes patys; ir kaip Dievas susitiko su savo tauta Egipte ir ją išvedė, taip ir mūsų Gelbėtojas atėjo ten, kur esame mes, tapo toks, koks esame mes, ir buvo pašauktas iš Egipto, taip parodydamas, kad kas nori būti toks, koks yra Jis, tas taip pat privalo išeiti iš Egipto. Jis buvo Dievo Sūnus ir buvo iškviestas iš Egipto, taip parodydamas, kad visi, kurie nori būti Dievo sūnumis, taip pat privalo išeiti iš Egipto; nes apie visus, kaip ir apie jį, parašyta: „Iš Egipto aš pašaukiau savo sūnų.“ Ar tu esi Dievo sūnus? „Iš Egipto aš pašaukiau savo sūnų.“

TAM1897 Q1 31.13Prieš kurį laiką matėme, kad turime būti išvesti iš Egipto, norėdami laikytis Dievo įsakymų. Dabar matome, kad norėdami sekti Jėzumi, turime būti pašaukti iš Egipto. Dievo įsakymų laikymasis reikalauja, kad būtume išvesti iš Egipto; tikėjimas Jėzumi taip pat reikalauja, kad būtume išvesti iš Egipto. Ir abu šie dalykai išreikšti Apreiškimo 14:12: „Štai tie, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo.“

TAM1897 Q1 32.1Taigi matote, kad nuo pradžios iki pabaigos egzistuoja dvasinis Egiptas; o visas išgelbėjimo planas yra tiesiog išlaisvinimas iš egiptietiškos vergijos Dievo galia; tai yra pašaukimas iš Egipto į šlovingą Dievo sūnų laisvę. Argi tada išeisime iš Egipto, kad galėtume tikrai tarnauti Viešpačiui? Argi pasieksime, kad galėtume iš tiesų laikytis Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo? Ką darysime? Ar turėtume išeiti iš šios konferencijos Egipte? Ar turėtume pasilikti šioje konferencijoje ir likti Egipte? O argi nebūsime visiškai išlaisvinti iš Egipto ir visko, ką apima šis žodis?

TAM1897 Q1 32.2Išlaisvinimas mums yra nemokamas, jis mums suteikiamas. O tada tegul kiekviena širdis atsiveria, kiekviena siela atsigręžia į Dievą ir ieško Jo, išpažindama nuodėmes, kad būtume išlaisvinti iš tamsos; ir taip, kad dar prieš konferencijos pabaigą būtume perkelti į šlovingą Dievo sūnų šviesą ir laisvę; nes „Iš Egipto aš pašaukiau savo sūnų“. To jis ir laukia. Ar leisime Jam laukti? O kai tai įvyks, šis žodis išsipildys; trečiojo angelo žinia bus skelbiama Šventosios Dvasios galia; Viešpats galingai veiks kartu su mūsų pastangomis; šviesos potvynis užlies pasaulį; netrukus pasaulio gyventojai bus įspėti; baigiamasis darbas bus užbaigtas; ir Kristus ateis išgelbėti savo tautą. O, manau, mes esame arčiau to laiko, kai Dievas mus išgelbės, nei kada nors svajojome. Dievo išgelbėjimas yra taip arti mūsų! Ar įžengsime į žemę? Izraelis žlugo, nes netikėjo. Jie nematė stebuklingų dalykų Jo pažaduose. Tie pažadai dabar skirti mums. Jie turi būti tokie pat realūs jums ir man, kaip buvo jam, kai Jis juos davė Izraeliui, kuriam jie nebuvo realūs.

TAM1897 Q1 32.3Jūs žinote, kad parašyta:—

TAM1897 Q1 32.4„Ir aš pamačiau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi; ir tuos, kurie nugalėjo žvėrį, jo atvaizdą, jo ženklą ir jo vardo skaičių, stovinčius ant stiklo jūros, turinčius Dievo arfas. Ir jie gieda Dievo tarno Mozės giesmę.“

TAM1897 Q1 32.5Ach, bet Dievo tarno Mozės giesmė buvo išlaisvinimo iš Egipto vergovės giesmė; o tie, kurie nugalėjo žvėrį, jo vardą, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, — iš ko jie išlaisvinti? — Jie išlaisvinti iš Egipto vergovės, taip pat tikrai, kaip ir Mozė. Ir jie gieda Mozės giesmę, nes ir jie yra išlaisvinti iš Egipto vergovės. Biblija pilna to. Dvasiškai mes buvome Egipte, ir, o, tegul Dievas mus iš ten išgelbėja. Tada mes giedosime šią giesmę Viešpačiui:—

TAM1897 Q1 32.6Aš giedosiu Viešpačiui, nes Jis šlovingai nugalėjo: Jis įmetė į jūrą žirgą ir jo raitelį. Viešpats yra mano stiprybė ir giesmė, ir Jis tapo mano išgelbėjimu: Jis yra mano Dievas, ir aš Jam paruošiu buveinę.

TAM1897 Q1 32.7Ar norite? Ar norite? Aš apsigyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų; jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas.

TAM1897 Q1 32.8Todėl išeikite iš jų tarpo ir atskirkitės, sako Viešpats, ir nelieskite nieko nešvaraus; ir Aš jus priimsiu. Ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukros, sako Visagalis Viešpats.

TAM1897 Q1 32.9Bet: „Iš Egipto aš pašaukiau savo sūnų.“

TAM1897 Q1 32.10[Jis yra] mano tėvo Dievas, ir aš jį išaukštinsiu. Viešpats yra karo vyras: Viešpats yra jo vardas. Faraono vežimus ir jo kariuomenę Jis įmetė į jūrą; jo išrinkti vadai taip pat nuskendo Raudonojoje jūroje. Juos uždengė gelmės: jie nugrimzdo į dugną kaip akmuo. Tavo dešinė, Viešpatie, tapo šlovinga savo galybe; tavo dešinė, Viešpatie, sudaužė priešą. Ir savo didingumu Tu nugalėjai tuos, kurie sukilo prieš Tave; Tu išleidai savo rūstybę, kuri juos sudegino kaip ražienas. Ir Tavo šnervių dvelksmu vandenys susirinko, potvyniai stovėjo kaip krūva, o gelmės sustingo jūros širdyje. Priešas sakė: „Aš persekiosiu, aš pasivysiu, aš pasidalinsiu grobį; mano geismas bus patenkintas jų atžvilgiu; aš ištrauksiu savo kardą, mano ranka juos sunaikins.“ Tu papūtei savo vėju, jūra juos uždengė: jie nugrimzdo kaip švinas galinguose vandenyse. Kas tarp dievų yra tau lygus, Viešpatie? Kas yra tau lygus, šlovingas šventumu, baimę keliančiu šlovinimu, stebuklus darantis? Tu ištiesei savo dešinę ranką, ir žemė juos prarijo. Tu savo gailestingumu išvedei tautą, kurią išgelbėjai.

TAM1897 Q1 32.11Taip ten parašyta: „Tu išvedei tautą, kurią išgelbėjai.“ Ar jis jus išgelbėjo? Išgelbėjo nuo ko? — Išgelbėjo nuo nuodėmės. O nuodėmė yra dvasinis Egiptas.

TAM1897 Q1 32.12Tu savo jėga juos vedei į savo šventąją buveinę. [Tegul jis.] Tauta išgirs ir išsigąs.

TAM1897 Q1 32.13Atėjo laikas giedoti Mozės giesmę. Ar giedosime ją? Bet mes jos negiedosime Egipte. Negalite jos giedoti, jei esate Egipte, nes jie negalėjo jos giedoti, kol nebuvo išlaisvinti iš Egipto.

TAM1897 Q1 32.14Tauta išgirs ir išsigąs: sielvartas apims Palestinos gyventojus. Tada Edomo kunigaikščiai stebėsis: Moabo galingieji drebės; visi Kanaano gyventojai nutirps iš baimės. Baimė ir siaubas užgrius juos; Tavo galingos rankos jėga jie sustings kaip akmuo; kol Tavo tauta pereis, Viešpatie, kol pereis tauta, kurią Tu išpirkai. Tu juos įvesi.

TAM1897 Q1 32.15Ką Jis įves? Ką sakote? Ką Viešpats įves į savo buveinę? Jus? Ar jūs išėjote iš Egipto? „Iš Egipto aš pašaukiau savo sūnų.“ Tu „pasodinsi juos savo paveldėjimo kalne, toje vietoje, Viešpatie, kurią Tu sau paskyrei gyventi.“ Tada mes ten gyvensime su Viešpačiu, ir taip visada būsime su Viešpačiu.

TAM1897 Q1 33.1Šventovėje, Viešpatie, kurią Tavo rankos įkūrė. Viešpats karaliaus per amžius amžius. Nes faraono žirgai su jo vežimais ir raiteliais įžengė į jūrą, o Viešpats užliejo juos jūros vandenimis; bet Izraelio vaikai perėjo sausuma jūros viduryje. O pranašė Mirjama, Aarono sesuo, paėmė į rankas būgnelį; ir visos moterys išėjo paskui ją su būgneliais ir šokdamos. Mirjama jiems atsakė: „Giedokite Viešpačiui, nes Jis šlovingai nugalėjo: Jis įmetė į jūrą žirgą ir jo raitelį.“

TAM1897 Q1 33.2„Iš Egipto aš jus pašaukiau“, – sako Viešpats, ir iš Egipto mes išėjome. Dabar Jis sako: „Aš esu jūsų Dievas, o jūs – mano tauta“. „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergovės namų“; ir: „Iš Egipto aš pašaukiau savo sūnų.“ Ir būtent tai šiandien reiškia žodžiai: „Štai jie, štai jie – „ŠTAI JIE, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo““.

TAM1897 Q1 33.3Susirinkusieji gieda:—

TAM1897 Q1 33.4Išgelbėtas! Kaip man patinka tai skelbti! Išgelbėtas Avinėlio krauju; Išgelbėtas per Jo begalinį gailestingumą, Jo vaikas esu ir visam laikui.