9 skyrius — Laukimo laikas

GSAM 148.1„TADA dangaus karalystė bus panaši į dešimt mergelių, kurios, paėmusios savo žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo išmintingos, o penkios – neišmintingos. Neišmintingos, paėmusios savo žibintus, nepaėmė su savimi aliejaus, o išmintingos kartu su žibintais į savo indus įsidėjo aliejaus. Kol jaunikis vėlavo, jos visos užsnūdo ir užmigo.“¹

GSAM 148.2Kristus yra to palyginimo jaunikis.² Taigi išėjimas pasitikti jaunikio turi simbolizuoti Viešpaties tautos siekį pasitikti Kristų jo atėjimo metu, nes Mato evangelijos 24 ir 25 skyriuose aptariama tema yra Viešpaties atėjimas. Viešpaties žodis yra žibintas.³ Visos mergelės pasiėmė savo žibintus. Dalis mergelių buvo neišmintingos tuo, kad jos pasitenkino vien tik teoriniu tiesos supratimu, neturėdamos to nuoširdaus atsidavimo Viešpačiui, kuris tikinčiojo širdyje ugdytų Dvasios malones. Šis darbas palyginime vaizduojamas kaip „aliejus jų induose“. Jaunikio vėlavimas turi simbolizuoti tam tikrą nusivylimą tų, kurios išėjo tikėdamosi sutikti savo Viešpatį.

GSAM 148Laikas, kuriam taikomas šis palyginimas

GSAM 148.3Žodis „tada“, kuriuo prasideda palyginimas, suteikia mums užuominą apie jo taikymo laiką. Jis seka iškart po to, kas buvo pasakyta ankstesniame skyriuje – ne po Viešpaties antrojo atėjimo, bet po to, kai buvo paskelbtas palyginimas apie figmedį, skelbiantis, kad Kristaus atėjimas yra „prie durų“ ir kad atėjo karta, kuri nepraeis, kol pats Kristus pasirodys dangaus debesyse. Jis taip pat tinka laikui, kai kai kurie iš tarnų, skelbusių šią žinią, savo širdyse sako: „Mano Viešpats vėluoja ateiti“, ir pradeda mušti savo bendratarnus bei valgyti ir gerti su girtuokliais.

GSAM 149Muša savo bendratarnus

GSAM 149.1Jie buvo „bendratarnai“, darniai skelbdami tą pačią žinią; tačiau dabar dalis jų nusigręžia nuo to, ko mokė, ir „muša“ savo bendratarnus, kurie teikia „maistą tinkamu laiku“ – skelbdami būtiną pasiruošimą susitikti su greitai ateinančiu Viešpačiu. Jie „muša“ taip pat, kaip buvo siūloma mušti Jeremiją. Žmonės sakė: „Eikime, muškime jį savo liežuviais ir nekreipkime dėmesio į nė vieną jo žodį.“⁴ Taigi šie tarnai pradėjo mokyti taip, kad trukdytų „ištikimų“ tarnų darbui. Į šią pačią grupę kreipiamasi taip: „Todėl prisimink, kaip gavai ir girdėjai, laikykis to ir atgailauk. Jei gi nebūsi budrus, aš ateisiu pas tave kaip vagis, ir tu nežinosi, kurią valandą aš ateisiu pas tave.“⁵

GSAM 149.2Mergelių palyginimas tinka tuo metu, kai „bendratarniai“ nusigręžia nuo žinios apie artėjantį Viešpaties atėjimą ir „pradeda mušti“. Jie taip pat pradeda daryti dar kažką – „valgyti ir gerti su girtuokliais“. Jie prisijungia prie vaišių su tais, kurie nori patenkinti savo apetitą. Saliamonas apie tokius sakė: „Nebūk tarp vyno gėrėjų, tarp persivalgančių mėsos, nes girtuoklis ir apsirijėlis nuskursta.“⁶

GSAM 149Pirmasis nusivylimas

GSAM 149.3Dabar kils klausimas: „Kas adventinėje patirtyje atitinka šiuos teiginius?“ Buvo judėjimų, kurie visiškai atitiko pranašystę. Tie, kurie skelbė žinią iki 1844 m. balandžio, dirbo bažnyčiose, o įvairių bažnyčių dvasininkai prisijungė prie jų pastangų. Taigi jie buvo „bendratarniai“.

GSAM 150.1Tie, kurie skelbė šią žinią, mokė, kad 2300 dienų iš Danieliaus 8:14 baigsis 1843 m. pagal žydų kalendorių, o tai atitiktų mūsų 1844 m. Jie skelbė, kad Dievo teismo valanda ateis to laikotarpio pabaigoje. Tuo metu kiekviena šalies konfesija laikėsi nuomonės, kad teismo dieną pradės mūsų Viešpaties antrasis atėjimas. Taigi lengvai matyti, kad adventistai manė, jog Viešpats ateis pasibaigus tam pranašiškam laikotarpiui. Jie sakė: „Šis laikotarpis gali baigtis 1844 m. kovo 21 d., paskutinę natūralaus žydų 1843 metų dieną.“ Taigi jie laukė 1844 m. kovo pabaigos arba balandžio pradžios kaip laiko, kai Gelbėtojas galėtų ateiti.

GSAM 150Atsirado blogi tarnai

GSAM 150.2Kai atėjo ir praėjo kovo pabaiga, o Viešpats neatėjo, tie, kurie anksčiau dirbo kartu su Viešpaties pasiuntiniais, bet iš širdies nebuvo visiškai pašventinę savo gyvenimo šiai žiniai, nusigręžė nuo jos, pradėjo priešintis šiam darbui ir daryti viską, kas jų galioje, kad užtvertų kelią tiems, kurie vis dar tęsė mokymą apie Viešpaties artimą atėjimą ir teismo valandos žinią. „Savo širdyse“, – sakė jie, – „mano Viešpats vėluoja ateiti“. Dabar jie lūpomis mokė, kad prieš Viešpačiui ateinant turi atsiversti visas pasaulis; kad prieš Mesijui ateinant visi žydai turi sugrįžti į Palestiną ir atkurti šventyklos tarnystę Jeruzalėje. Kai kurie net mokė, kad Kristaus atėjimas yra „dvasinis atėjimas“, kad jis įvyksta atsivertimo metu, taip pat ir jo tautos mirties metu.

GSAM 151„Maisto tinkamu laiku“ teikimas

GSAM 151.1Kol šie taip nusigręžė nuo savo bendratarnų, tie, kurie vis dar tvirtai laikėsi tikėjimo, kvietė tikinčiuosius į sales ir giraites, teikdami jiems „maistą tinkamu laiku“ – rodydami jiems, kad laikmečio ženklai ir išsipildžiusios pranašystės skelbia, kaip ir prieš jų nusivylimą, kad Kristaus atėjimas yra „artimas, net prie durų“.

GSAM 151Vaišės bažnyčiose

GSAM 151.2Kol jie tai darė, prasidėjo tai, kas anksčiau buvo nežinoma protestantų bažnyčiose – žmonių kvietimas į bažnyčią švęsti ir „linksmintis“. Visi, kurie norėjo ateiti, buvo kviečiami pasidalinti su jais jų gėrybėmis.

GSAM 151.3Pirmą kartą apie ką nors panašaus Amerikoje išgirdome 1844 m. gegužės mėnesį, iškart po nusivylimo. Viskas vyko taip: kol William Milleris salėje Ročesteryje, Niujorko valstijoje, mokė ir ragino kelis šimtus adventistų, sakydamas jiems: „Mes esame Mato 25 skyriuje aprašytame laukimo laikotarpyje; tvirtai laikykitės savo tikėjimo; netrukus gausime daugiau šviesos šiuo klausimu“, vienos iš didžiausių Ročesterio susirinkimų salių rūsyje buvo surengta „šventė“. Susirinko minia žmonių – tiek bažnyčios narių, tiek netikinčiųjų, ir kol teologijos koledžo rektorius linksmino minią, išjuokdamas Williamą Millerį, jiems buvo parduodamos austrės, ledai, saldumynai ir už dvidešimt penkis centus – nedidelė brošiūra, kurią šis vyras buvo parengęs. Knyga vadinosi „An Exposé of Millerism“.

GSAM 151.4Praėjus mažiau nei dviem savaitėms nuo to laiko, kita to paties miesto konfesija surengė „šventę“ viešojoje salėje, imdama dvidešimt penkių centų įėjimo mokestį ir kviesdama visus norinčius ateiti ir kartu su jais pasimėgauti austrėmis, ledais, pyragais ir saldumynais. Tuomet ir ten prasidėjo šios šiuolaikinės šventės bažnyčiose, kurios išsivystė į „beprotiškus vakarėlius“, „dovanų maišelius“, „prizų žvejybą“, „bučiavimosi vakarėlius“ ir pan. Šis bažnyčiose rengiamų švenčių bruožas išsiplėtė tiek, kad dabar šiuolaikinė bažnyčia nelaikoma atitinkančia standartus, jei joje nėra virtuvės, sandėliuko ir valgomojo. Tokia padėtis prasidėjo „laukimo laiko“ metu, kaip ir nurodyta palyginime.

GSAM 152.1Pats Wm. Milleris apie Ročesteryje įvykusį incidentą kalba šiais žodžiais:

GSAM 152.1„Vienas iš Ročesterio teologijos daktarų, ponas _____ iš _____ bažnyčios, parašė brošiūrą prieš millerizmą, pakvietė savo ponus ir ponias į Viešpaties namus, surengė didelę šventę su austrėmis ir kitais ‚piknikais‘, kaip Belšazaras, gėrė kavą ir arbatą, valgė brangius delikatesus, pardavinėjo ledus ir saldumynus bei savo brošiūrą prieš brangiojo Gelbėtojo antrąjį atėjimą.

GSAM 152.2„Naktį prieš man išvykstant kitas iš tų garbingų ponų surengė pikniko šventę viešbutyje ar salėje ir, kaip minėta, pardavinėjo savo bilietus, ledus ir saldumynus. Man buvo malonu išgirsti, kad kai kurios skirtingų sektų bažnyčios nepritarė tokioms babiloniškoms šventėms; ir iš visos širdies tikiuosi, kad ne visos šios sektų bažnyčios bus rastos ‚valgančios ir geriančios su girtuokliais‘, kai ateis Kristus. Esu nustebęs, kad šie garbingieji ponai nemato savęs Dievo žodžio veidrodyje; ir rekomenduočiau jiems perskaityti Luko 14:12–14; Mato 24:48–51; Luko 13:25–28; 2 Petro 2:13; Judo 10–21. Tai tikrai yra paskutiniai laikai.“

GSAM 152.3Jei pastorius Milleris būtų matęs, į ką nuo to laiko įsitraukė bažnyčios, rengdamos labdaros vakarėlius su „spėliojimu, kuriame pyrage paslėptas žiedas, dešimties centų bučinių varžybomis, asilų šou, beprotiškais vakarėliais, šventosiomis loterijomis“ ir kitais azartiniais žaidimais, jis būtų atšokęs iš švento siaubo.

GSAM 152Laukimo laikas

GSAM 152.4Adventistai rado paguodą Šventojo Rašto fakte, kad, kai bus paskelbta apie artėjantį Viešpaties atėjimą, su tuo bus susijęs „laukimo laikas“. Tai jie matė mūsų Gelbėtojo žodžiuose Mato 25:5, 6 ir Habakuko 2:1–3.

GSAM 153.1Kalbant apie jų požiūrį 1844 m. pavasarį, cituojame iš 1844 m. gegužės 9 d. leidinio Midnight Cry:—

GSAM 153.2„Peržengę tašką, kuriame, atrodytų, baigėsi pranašiški laikotarpiai, atsidūrėme tokioje padėtyje, kurioje, kaip Dievas numatė, jo vaikai atsidurs regėjimo pabaigoje; ir dėl kurios Jis pasirūpino per pranašą Habakuką, kai šis sako: ‚Aš stovėsiu savo sargyboje, įsitaisysiu ant bokšto ir stebėsiu, ką Jis man pasakys, ir ką atsakysiu, kai būsiu baramas‘, arba, kaip parašyta paraštėje, ‚kai su manimi bus ginčijamasi‘. ‚Ir Viešpats man atsakė ir tarė: Užrašyk regėjimą ir aiškiai išdėstyk jį ant lentelių, kad tas, kuris jį skaitys, galėtų bėgti. Nes regėjimas dar laukia nustatyto laiko, bet [pranašiškų laikotarpių] pabaigoje jis prabils ir nemeluos: nors jis ir vėluotų [ilgiau nei iki tariamos jų pabaigos], lauk jo; nes jis tikrai ateis, [pasiekus pranašiškų laikų pilnatvę, už kurios ribų] jis nebeužtruks.‘⁷

GSAM 153.3„Kad šis įspėjimas susijęs su dabartiniu laiku, matyti iš to, kaip Paulius jį cituoja Laiške hebrajams 10:36–39: ‚Jums reikia kantrybės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte pažadą. Dar truputį, ir Tas, kuris turi ateiti, ateis ir nevilkins. Teisusis gyvens tikėjimu; bet jei kas nors atsitrauks, mano siela juo nesidžiaugs. O mes nesame iš tų, kurie atsitraukia į pražūtį, bet iš tų, kurie tiki sielos išgelbėjimui.‘

GSAM 153.4„Mes tikime, kad gyvename tuo laikotarpiu, apie kurį kalbėjo Gelbėtojas, kai jaunikis vėluoja (Mato 25:5) – su kuriuo turėtų būti lyginama dangaus karalystė, – kai ‚tas blogas tarnas [kai laikas, atrodė, nepasitvirtino] savo širdyje pasakys: Mano Viešpats vėluoja ateiti, ir pradės mušti savo bendratarnus bei valgyti ir gerti su girtuokliais‘, o Viešpats turėtų ‚ateiti tą dieną, kai jis to nesitiki‘.

GSAM 154.1„Mes tikime, kad dabar gyvename tuo laikotarpiu, apie kurį kalbėjo Petras, kai jų ‚teismas nuo seno nedelsia, o jų pasmerkimas nemiega‘; kai jie turėjo ‚slapta įvesti pražūtingas erezijas‘.⁸ Petras sako, kad taip turėjo būti, kaip ir buvo su netikrais pranašais, kai buvo rašomi Šventieji Raštai. Todėl, kaip sakė Izraelio namų žmonės: ‚Dienos užsitęsia, ir kiekvienas regėjimas žlunga‘,⁹ taip turėjo būti laikas, kai atrodytų, kad nustatytas laikas jau praėjo, kad 2 Petro 3:4 paminėti pašaipūnai galėtų klausti: ‚Kur jo atėjimo pažadas?‘, ir įtikinti save, kad ‚viskas tebėra taip, kaip buvo nuo pasaulio sukūrimo pradžios‘.

GSAM 154.2„Mes tikime, kad būtent atsižvelgdamas į tokį regėjimo uždelsimą apaštalas Jokūbas pasakė: ‚Todėl, broliai, būkite kantrūs iki Viešpaties atėjimo‘; ‚būkite ir jūs kantrūs; sutvirtinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas artėja‘. Ir: ‚Štai Teisėjas stovi prie durų‘.

GSAM 154.3„Ir mes tikime, kad, numatydamas, jog laukiamas laikas praeis, mūsų Gelbėtojas Luko evangelijos dvyliktajame skyriuje mus pamokė: ‚Tegul jūsų juosmenys būna apjuosti, o jūsų žibintai dega; ir jūs patys būkite kaip žmonės, laukiantys savo Viešpaties, kol jis sugrįš iš vestuvių; kad, kai jis ateis ir pasibels, jie jam tuoj pat atidarytų.‘¹⁰ Laukti reiškia, kad laikas praeina, nes iki to laiko mes nelaukiame. Todėl mūsų Viešpats priduria: ‚Palaiminti tie tarnai, kuriuos Viešpats, atėjęs, ras budinčius.‘

GSAM 154.4„Jei Dievas leis, mes ir toliau skelbsime: ‚Štai, Jaunikis ateina; išeikite jo pasitikti‘; ir: ‚Atėjo jo teismo valanda.‘ Ir tikime, kad nepasiduosime ir toliau garsiai šauksime pasauliui bei bažnyčiai, kad jie pabustų iš savo ‚taikos‘ giesmių ir įsiklausytų į Dievo gailestingumo raginimus. Ketiname toliau laukti Viešpaties atėjimo ir budėti, tikėdami, kad jis jau visai arti.“

GSAM 155Jų darbo pateisinimas

GSAM 155.1Gerą supratimą apie tai, kaip adventistai vertino savo veiklą iki 1844 m. kovo 21 d. ir iškart po tos datos, galima susidaryti perskaitant šią citatą, paimtą iš straipsnio pavadinimu „Gynimas“, paskelbto 1844 m. lapkričio 13 d. leidinyje Advent Herald, kurį išleido J. V. Himesas, S. Bliss ir A. Hale:—

GSAM 155.2„Mes neskubėjome priimti savo nuomonės. Tikime, kad buvome sąžiningi ir nuoširdūs tiesos ieškotojai. Mes paklusome mūsų Gelbėtojo įsakymui tyrinėti Šventąjį Raštą. Nesirėmėme savo pačių išmintimi, bet kreipėmės į Dievą, prašydami vedimo ir nurodymų, ir stengėmės atsiduoti ant Jo aukuro, tikėdami, kad Jis teisingai nukreips mūsų žingsnius. Mes išnagrinėjome visus prieš mus iškeltus argumentus, nuoširdžiai trokšdami pažinti tiesą ir išvengti klaidų; tačiau turime prisipažinti, kad mūsų priešininkų įvairios ir daugialypės pozicijos tik sustiprino mūsų pažiūras. Matėme, kad nesvarbu, ar mes buvome teisūs, ar klydome, mūsų priešininkai negalėjo būti teisūs; be to, jie tarpusavyje nesutarė. Kiekvieno iš jų argumentai buvo tokie silpni ir vaikiški, kad jiems teko nuolat paneigti tai, ką patys buvo pasakę; o savo priešingais ir prieštaringais požiūriais jie parodė, kad, kad ir kaip jie vertintų mūsų nuomones, jie nepasitikėjo vieni kitų nuomonėmis. Be to, nebuvo nė vieno esminio mūsų pozicijos punkto, kuriame mūsų nebūtų palaikęs vienas ar keli iš tų, kurie stengėsi paneigti artėjantį Viešpaties atėjimą. Nors mus rėmė pažodinis Šventojo Rašto supratimas, mūsų priešininkai veltui stengėsi įrodyti, kad Šventojo Rašto negalima suprasti pažodžiui, nors kiekviena išsipildžiusi pranašystė išsipildė pažodžiui iki pačių smulkiausių detalių.

GSAM 156Nusivylimo paaiškinimas

GSAM 156.1„Tačiau laikas – 1843-ieji metai, žydų metai – praėjo, ir mes nusivylėme, nes nepamatėme Karaliaus jo grožyje. O visi, kurie mums priešinosi, nuoširdžiai manė, kad kiekvienas mūsų tikėjimo išskirtinis bruožas pasirodė esąs klaidingas; ir kad mes, kaip sąžiningi žmonės, turėtume atsisakyti visos savo pozicijos. Todėl jie su nuostaba stebėjo, kaip mes vis dar laikomės savo vilties ir vis dar laukiame savo Karaliaus.

GSAM 156.2„Tačiau mes, nepaisant nusivylimo, nematėme priežasties nusiminti. Matėme, kad Šventajame Rašte nurodyta, jog turi būti laukimo laikas, ir kad, kol regėjimas vėluoja, turime jo laukti. Taip pat matėme, kad su metų pabaiga tas laikotarpis negalėjo būti visiškai užbaigtas, net darant prielaidą, kad mūsų chronologija buvo teisinga; ir kad pranašystės galėjo išsipildyti tik kažkur šiais metais; ir vis dėlto mes atvirai ir visiškai prisipažinome pasauliui, kad klydome dėl konkretaus taško, į kurį žiūrėjome su tokiu dideliu pasitikėjimu; tačiau nors ir klydome, šioje situacijoje matome Dievo ranką. Matome, kad Jis pasinaudojo tuo paskelbimu kaip perspėjimu pasauliui ir išbandymu bažnyčiai. Tai pastatė Jo tautą į laukimo nuotaiką. Tai išryškino tuos, kurie buvo pasiruošę kentėti dėl Jo vardo. Tai parodė, kam šauksmas apie Viešpaties atėjimą buvo didžiosios džiaugsmo žinios, o kam – nemalonus garsas ausyse. Tai parodė visatai, kas pasveikins Viešpaties sugrįžimą, o kas jį atstums jo antrajame atėjime, kaip žydai padarė jo pirmajame atėjime. Ir mes tai laikome žingsniu įgyvendinant Dievo tikslą šioje ‚jo pasirengimo dienoje‘, kad Jis galėtų išvesti tautą, kuri siektų tik Viešpaties valios, kad ji būtų pasirengusi jo atėjimui.“

GSAM 157JUDĖJIMO ISTORIJA PO 1844 M. KOVO

GSAM 157.1Trumpa adventistų judėjimo istorija po 1844 m. kovo 21 d. pateikiama toliau, paimta iš 1844 m. spalio 31 d. leidinio Signs of the Times:—

GSAM 157.2„Pasibaigus 1843-iesiems – žydų metams – didžioji adventistų dalis įsitvirtino tikėjime, kad nuo šiol negalime tikėtis konkrečių datų su jokiu tikrumu. Jie tikėjo, kad esame ten, kur nurodo mūsų chronologija, – visų pranašiškų laikotarpių pabaigoje, kuriems pasibaigus laukiama Advento; ir kad nors mums teks palaukti tik trumpą laiką, atitinkantį galimą mūsų chronologijos ir Dievo laiko skirtumą, vis dėlto jie tikėjo, jog neturime jokių kitų užuominų apie konkretų laiką. Jie visi paėmė savo žibintus ir išėjo pasitikti Jaunikio; tačiau Jaunikis užtruko ilgiau nei buvo tikėtasi (1843 m.). Kol regėjimas vėluodavo, atrodė, kad visi buvo pasiryžę jo laukti, tikėdami, jog jis negali būti atidėtas ir kad jo galima tikėtis bet kurią akimirką. Tačiau netrukus tapo labai akivaizdu, kad minios kūrė ateities planus, kurių nebūtų kūrusios, jei būtų tikėjusios, kad Viešpats ateis šiais metais; ir kad jie buvo užsnūdę, netekę realaus suvokimo apie Viešpaties artimą pasirodymą. Kitaip tariant, jie manė, kad Jis gali ateiti bet kurią dieną arba kad tai gali šiek tiek užtrukti, o per tą laiką jie galės pasimėgauti atgaivinančiu poilsiu. Na, taip ir buvo, kaip mūsų Gelbėtojas sakė: ‚Kol Jaunikis vėlavo, jos visos užsnūdo ir užmigo.‘

GSAM 157Dėmesys atkreipiamas į 1844 m. rudenį

GSAM 157.3„Jau 1843 m. gegužės mėnesį brolis Milleris atkreipė mūsų dėmesį į septintąjį žydų šventųjų metų mėnesį kaip į laiką, kuriuo turi būti laikomasi tų tipų, nurodančių antrąjį atėjimą; ir praėjusį rudenį mes su dideliu susidomėjimu laukėme to laiko. Kai tas laikas praėjo, brolis S. S. Snow visiškai pritarė nuomonei, kad, remiantis tipais, Viešpaties atėjimas, kai jis įvyks, turi įvykti septintojo mėnesio dešimtą dieną; tačiau jis nebuvo tikras dėl metų. Vėliau jis suprato, kad pranašiški laikotarpiai iš tikrųjų baigiasi tik šiais, 1844, metais; tada jis įsitvirtino nuomonėje, kad maždaug spalio 22 d. – šių metų septintojo mėnesio dešimtą dieną – turėtume tapti šlovingo Viešpaties atėjimo liudininkais. Tai jis skelbė Niujorke, Filadelfijoje ir kitose vietose praėjusį pavasarį ir vasarą; ir nors daugelis pritarė jo požiūriui, tačiau jokių konkrečių to pasekmių nebuvo matyti iki maždaug liepos mėnesio.

GSAM 158Laukuose palikti derliai

GSAM 158.1„Sezono pradžioje kai kurie mūsų broliai šiaurės Naujajame Hampšyre buvo taip įsitikinę, kad Viešpats ateis dar prieš kitą žiemą, kad jie neapdirbo savo laukų. Maždaug liepos viduryje – tai buvo žydų metų dienos vidurnakčio vakaras (vakaras-rytas, skaičiuojant nuo balandžio jaunaties, žydų metų pradžios) – kiti, kurie buvo pasėję ir apsodinę savo laukus, buvo taip įsitikinę, kad Viešpats netrukus pasirodys, jog, norėdami išlikti ištikimi savo tikėjimui, negalėjo nuimti derliaus. Kai kurie, nuėję į savo laukus pjauti žolės, pajuto, kad visiškai negali to daryti, ir, vadovaudamiesi pareigos jausmu, paliko derlių laukuose, kad savo darbais parodytų tikėjimą ir taip pasmerktų pasaulį. Tai greitai išplito po visą Naujosios Anglijos šiaurę.

GSAM 158Teismas, kuris turi įvykti prieš Antrąjį atėjimą

GSAM 158.2„Tuo pačiu metu mūsų broliai Meine priėmė požiūrį, kad teismas turi įvykti prieš Antrąjį atėjimą; kad jis sutampa su derliaus nuėmimu ir vyksta ne tik pasaulio pabaigoje, bet ir laikotarpiu, kuris tiesiogiai prieš tai eina. Remdamiesi šia nuomone, jie manė, kad mes jau esame teismo metu, kad brėžiama skiriamoji linija ir kad Dievo tarnai yra ženklinami ant kaktos, o tai, kai šis procesas bus užbaigtas, bus signalas keturiems angelams, sulaikantiems keturis žemės vėjus (Apreiškimo 7:1), atleisti savo gniaužtus.

GSAM 159Vidurnakčio pabudimas

GSAM 159.1„Maždaug liepos viduryje Dievo palaiminimas, susijęs su atkritusiųjų sugrąžinimu, ėmė lydėti laiko skelbimą, o tie, kurie pritarė kuriai nors iš minėtų nuomonių, parodė akivaizdų elgesio pasikeitimą ir staigų pabudimą iš miego, kaip ir buvo pranašauta. ‚Vidurnaktį pasigirdo šauksmas: Štai, Jaunikis ateina; eikite jo pasitikti. Tada visos mergelės atsikėlė ir sutvarkė savo žibintus.‘ Nuo liepos šie judėjimai vyko įvairiose Naujosios Anglijos vietose ir skyrėsi vienas nuo kito; tačiau juos visus lydėjo Dievo palaima, atgaivinanti daugelį tų, kurių žibintai buvo beveik užgesę, ir pašventinanti Jo šventuosius. Ekseterio stovyklos susirinkime visi šie poveikiai susitiko, susiliejo į vieną didelį judėjimą ir greitai išplito po visas šalies adventistų bendruomenes.“