2 skyrius — Išskleistas išgelbėjimo planas

GSAM 38.1„Atidėta viltis susargdina širdį, bet kai troškimas išsipildo, tai yra gyvybės medis.“¹ „Nes taip sako kareivijų Viešpats: Dar kartą, netrukus, Aš sudrebinsiu dangų, žemę, jūrą ir sausumą; Aš sudrebinsiu visas tautas, ir ateis visų tautų Troškimas; ir Aš pripildysiu šį namą šlove, sako kareivijų Viešpats.“²

GSAM 38.2Nuo to laiko, kai Adomas buvo išvarytas iš Edeno sodo ir nuo gyvybės medžio, Šėtonui skirti žodžiai apie moters palikuonį – „Jis sutraiškys tau galvą“ – suteikė viltį dėl galutinio velnio nugalėjimo, jo klastingų planų sužlugdymo ir sugrįžimo prie gyvybės medžio. Taigi laukiamasis – pažadėtasis Palikuonis – tapo „visų tautų Troškimu“.

GSAM 38.3Pirmiau pateiktoje citatoje iš Agėjo knygos matyti, kad šio Trokštamojo atėjimas susijęs su laiku, kai Viešpats sudrebins tiek dangų, tiek žemę. Paulius, rašydamas hebrajams, tą sudrebinimą priskyrė ateičiai, sakydamas: „Dar kartą sudrebinsiu ne tik žemę, bet ir dangų. O šis žodis dar kartą reiškia, kad bus pašalinti tie dalykai, kurie sukrėtami, t. y. sukurti dalykai, kad liktų tie, kurių niekas negali sukrėsti. Todėl mes, gavę karalystę, kurios niekas negali sukrėsti, turėkime malonę, kuria galėtume tarnauti Dievui priimtinai, su pagarba ir Dievo baime.“³ Ši kalba apie tą vienintelį sukrėtimą, kuris dar turi įvykti, atrodo, glaudžiai sieja jį su galutiniu Dievo karalystės įkūrimu, vadovaujant Kristui, pažadėtam Palikuoniui, „visų tautų Troškimui“.

GSAM 39.1Atkūrimą, kuris turi būti įvykdytas per Kristų, šiais paskutiniais laikais aiškiai gali matyti visi, kurie turi prieš save atvertą visą Bibliją. Senovės žmonėms taip nebuvo. Viešpaties žodis jiems buvo skelbiamas „įsakymas po įsakymo, įsakymas po įsakymo; eilutė po eilutės, eilutė po eilutės; čia šiek tiek, ten šiek tiek“.⁴ Taigi, jiems atskleidžiant išgelbėjimo planą, tai buvo tarsi teisiojo kelias, „kaip spindinti šviesa, kuri vis labiau ir labiau šviečia iki tobulos dienos“.⁵ Todėl tampa labai įdomu trumpai atsekti, kaip tas planas palaipsniui buvo atskleidžiamas Jo senovės tautai.

GSAM 39Iš pradžių neatskleistas atidėjimas

GSAM 39.2Viešpats iš karto neatidėjo jų vilties ir nesukėlė jiems sielvarto, neatskleidęs jiems, kad praeis šimtai metų, kol jie pasieks savo vilties išsipildymą pažadėtame Palikuonyje. Iš užrašytų faktų darome išvadą, kad jiems buvo leista manyti, jog pirmasis gimęs vaikas bus tas Palikuonis: ir kad labai greitai, kokiu nors būdu, Edenas bus atkurtas, o jie vėl turės prieigą prie gyvybės medžio. Kai gimė Kainas, Ieva sušuko: „Aš gavau vyrą iš Viešpaties.“⁶ Kai kurie hebrajų kalbos mokslininkai liudija, kad pažodžiui ir visiškai išverstas tekstas skamba taip: „Aš gavau vyrą, Viešpatį.“ Tai reiškia: Štai tas Palikuonis, kuris turi atlikti šį viešpatišką darbą – nugalėti Šėtoną. Nėra užfiksuota, kad Ieva būtų pasakiusi ką nors panašaus, kai gimė Abelis. Ji galėjo manyti ir, suprantama, būtų maniusi, kad būtent pirmagimis yra tas, kuris išpildys pažadą. Kaip gi turėjo sugriūti, o gal net visiškai išnykti jos viltys, kai Kaino charakteris formavosi ir ji tapo liudytoja jo piktų poelgių, kurie galiausiai atvedė prie jo brolio nužudymo. Prieš Abelio nužudymą jie tikriausiai gavo šiek tiek šviesos ir žinių apie būsimą auką, kuri turėjo būti aukojama jų labui; nes Abelis, kaip jam buvo dieviškai nurodyta, atnešė savo ėriuką aukai, o Kainas, kuris buvo mokomas to paties kaip ir jo brolis, atnešė auką iš žemės vaisių, ir tai netgi buvo sumaišyta su pykčio ir pavydo dvasia. Abelio auka buvo priimtinesnė už Kaino, nes ji buvo atnešta „tikėjimu“, ir apie ją Paulius rašo: „Jis, nors ir miręs, vis dar kalba.“⁷

GSAM 40Ar Setas yra tas Palikuonis?

GSAM 40.1Po Abelio mirties gimė Setas, ir viltis atgijo; „nes Dievas“, – sakė Ieva, – „man paskyrė kitą palikuonį vietoj Abelio, kurį nužudė Kainas“.⁸ Vėliau Setas buvo įtrauktas į Adomo palikuonių liniją. (Žr. Pradžios knygą 5:3.) Kainas, tikrasis pirmagimis, į šią genealogiją neįtrauktas. Gana tikėtina, kad Ieva manė, jog Setas dabar yra tas pažadėtasis Palikuonis. Iš įrašų matyti, kad po Seto gimimo žmonės pradėjo vadintis Viešpaties vardu. (Žr. Pradžios knygos 4:26 paraštę.) Galbūt jie tai darė manydami, kad Setas yra tas, kuris turės tapti galutiniu valdovu, Viešpačiu, ir nuvers Šėtono uzurpuotą viešpatavimą.

GSAM 40Viltis, sutelkta į Nojų

GSAM 40.2Trumpame įraše apie įvykius nuo Adomo laikų iki Nojaus gimimo pateikiama vos šiek tiek daugiau nei žmonijos genealogija. Su Nojaus („teisiojo“, paraštėje) gimimu vėl atgijo viltis, ir žmonės sakė: „Šis mus paguos dėl mūsų darbo ir mūsų rankų triūso, nes Viešpats prakeikė žemę.⁹“ Dieviškasis žodis nutyli, kaip ar kokiu būdu jie tikėjosi paguodos; tačiau buvo puoselėjama viltis, kad prakeikimas, uždėtas žemei, kažkokiu būdu bus sušvelnintas. Žinios apie nedorybę, vyravusią Nojaus laikais, kai žmonės taip užpildė pasaulį nuodėme ir smurtu, kad žmonija turėjo būti nušluota nuo žemės tvano, o tik Nojus ir jo šeima išvengė sunaikinimo; taip pat faktas, kad jis šimtą dvidešimt metų turėjo įspėti pasaulį apie artėjantį sunaikinimą – visa tai buvo nuo jų nuslėpta.

GSAM 41Babelio statyba

GSAM 41.1Po tvano žmonės per Nojų buvo įpareigoti vėl apgyvendinti žemę; tačiau kai jie ėmė daugintis, jie atmetė Viešpaties planą juos valdyti. Nimrodas įkūrė Babelio karalystę (vėliau vadintą Babilonu – pirmąją iš žemiškųjų vyriausybių).¹⁰ Šiek tiek vėliau žmonės pradėjo statyti Babelio bokštą, norėdami išgarsėti ir išvengti išsiskirstymo po pasaulį – visiškai priešingai tam, ko Viešpats per Nojų juos buvo mokęs. Vietoj to, kad kantriai lauktų, kol Viešpats įvykdys savo tikslus, jie ėmė reikalus į savo rankas, ir tada Dievas sumaišė jų kalbas, ir taip jie buvo išsklaidyti.

GSAM 41Abraomas – pasaulio paveldėtojas

GSAM 41.2Sekdami trumpą pasakojimą iki dešimtojo Nojaus palikuonio, randame Abraomo pašaukimą, kuriam Viešpats tarė: „Visą žemę, kurią matai, Aš tau duosiu ir tavo palikuonims per amžius. Ir Aš padarysiu tavo palikuonis kaip žemės dulkes: jei kas galės suskaičiuoti žemės dulkes, bus galima suskaičiuoti ir tavo palikuonis. Kelkis, pereik šią žemę išilgai ir skersai, nes Aš ją tau duosiu.“¹¹ Nepaisant šio pažado Abraomui, kad jis paveldės tą žemę, Viešpats užtikrino jį, jog jis mirs. Paulius sako, kad jis išėjo į „vietą, kurią vėliau turėjo gauti kaip paveldėjimą“.¹² Šis klausimas dėl pažado išpildymo neabejotinai buvo paaiškintas Abraomui Dievo regėjime, nes jis „ieškojo miesto, turinčio pamatus, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas“.¹³ Romiečiams 4:13 teigiama, kad pažadas buvo „kad jis taptų pasaulio paveldėtoju“; ne dabartinėje būsenoje, bet anksčiau ar vėliau, kai jis vėl prisikels.

GSAM 42.1Žmogiškuoju požiūriu Abraomas nesuprato, kaip pažadėtas palikuonis galėtų būti jo paties palikuonis. Todėl jis pasiūlė, kad jo prievaizdas Eliezeris būtų tas palikuonis. Viešpats atsakė: Ne, bet tai bus tas, kuris „išeis iš tavo paties strėnų“. Dabar Viešpats pradeda jam atskleisti, kad jo palikuonio galutinis darbas nebus įvykdytas iš karto. Jis tarė Abraomui: „Tavo palikuonys bus svetimi žemėje, kuri nėra jų, ir tarnaus jiems; o jie vargins juos keturis šimtus metų... O tu ramiai nueisi pas savo tėvus; būsi palaidotas sulaukęs garbaus amžiaus.“¹⁴

GSAM 42.2Abraomo žmona pasiūlė neapgalvotą planą, kaip paspartinti pažado išsipildymą; tačiau po to, kai gimė Izaokas – tikrasis Abraomo ir Saros, jo teisėtos žmonos, sūnus – Viešpats apie Izmaelį ir jo motiną Hagarą tarė: „Išvaryk šią vergę ir jos sūnų.“

GSAM 42.3Išbandant Abraomo tikėjimą, kai jis turėjo paaukoti Izaoką ant aukuro, jis gavo pamoką apie mirusiųjų prisikėlimą. Apie jį sakoma: „Jis tikėjo, kad Dievas gali jį [Izaoką] prikelti iš mirusiųjų; iš ten jis jį ir atgavo perkeltine prasme.“¹⁵

GSAM 42Tikrasis Palikuonis

GSAM 42.4Abraomui vienu metu buvo paaiškinta, kad tikrasis Palikuonis, per kurį turėjo būti palaimintos visos tautos, nors ir iš jo palikuonių pagal kūną, iš tikrųjų bus Dievo Kristus; nes Viešpats jam nesakė: „Palikuonys, tarsi apie daugelį, bet kaip apie vieną, ir tavo Palikuoniui, kuris yra Kristus.“¹⁶ Apaštalas Paulius apie tai sakė: „Raštai, numatydami, kad Dievas pagonis išteisins per tikėjimą, iš anksto skelbė Evangeliją Abraomui, sakydami: Tavyje bus palaimintos visos tautos.“¹⁷ Pažadas, duotas Abraomui, buvo atnaujintas Izaokui ir jo palikuonims,¹⁸ taip pat ir Jokūbui.¹⁹

GSAM 42.5Kadangi Jokūbas turėjo dvylika sūnų, dabar natūraliai kyla klausimas: per kurį iš jų turi būti atsekama tikrojo Palikuonio giminė? Įkvėptame Jokūbo liudijime apie savo sūnus šis klausimas buvo išspręstas: „Sceptras nepasitrauks nuo Judo, nei įstatymų leidėjas iš tarp jo kojų, kol ateis Šilo; ir jam susirinks tautos.“²⁰ Kalbant apie šio pranašavimo išsipildymą, verta čia pažymėti, kad izraelitams, nors jie ir buvo pavergti įvairių tautų, buvo leista turėti savo Sanhedriną. Taigi Judo giminė – žydų giminė, pavadinta pagal Judą – turėjo tam tikrą įtaką savo valdžioje, kol Šilo (Kristus) iš tikrųjų atėjo.

GSAM 43Paslėptas laikas

GSAM 43.1Patriarchai turėjo tam tikrų žinių apie atkūrimą ir pažadėtąjį Palikuonį; tačiau kada jis turėtų ateiti ir kiek laiko iki to dar liko, jiems vis dar buvo paslėpta. Kai Jokūbo palikuonys padaugėjo Egipte, o asirietis – Faraonas (Izaijo 52:4) – kuris „nepažino Juozapo“²¹, juos engė, jų mintys natūraliai sugrįžo prie tų 400 (iš tikrųjų 430) metų, apie kuriuos buvo užsiminta Abraomui kaip apie laikotarpį, apimantį jų vargus ir jų kaip svetimšalių gyvenimą, jiems tikintis, kad išsilaisvinimas iš jų atvers kelią į pažadėtą paveldėjimą.

GSAM 43.2Kai gimė Mozė, jo tėvai pamatė, kad „jis buvo gražus vaikas“.²² Jiems tikriausiai buvo duota įžvalga, kad jis, Dievo valia, taps Izraelio išlaisvintoju iš žiaurios vergovės. Be abejonės, šis žinojimas buvo perduotas pačiam Mozei; nes kai, sulaukęs keturiasdešimties metų, jis visiškai nusprendė eiti su engiamais izraelitais ir kentėti vargus kartu su jais, o ne būti vadinamas Faraono dukters sūnumi ir Egipto sosto įpėdiniu,²³ ir kai jis pradėjo ginti savo tautos reikalą bei, gindamas juos, nužudė egiptietį, jis labai stebėjosi, kad jie nesuprato jo darbo; „nes jis manė, kad jo broliai būtų supratę, kaip Dievas jo rankomis juos išgelbės.“²⁴

GSAM 44.1Kai atėjo Viešpaties laikas izraelitams išeiti iš Egipto, jie išėjo, ir tai įvyko tiksliai numatytą dieną. Išėjimo 12:40, 41. Jie negalėjo laikyti Mozės savo galutiniu valdovu ir palikuoniu, kuriam buvo duotas pažadas, nes jis buvo iš Levio giminės, o argi Jokūbas savo įkvėptame pranašavime nebuvo pasakęs, kad Judas turės būti jų valdovas, kol ateis Šilo?

GSAM 44„Aš jį pamatysiu, bet ne dabar.“

GSAM 44.2Kai izraelitai keliavo į Kanaaną, Moabo karalius Balakas (Loto palikuonis) pasikvietė Balaamą, kad šis prakeiktų Izraelį. Viešpats jo prakeikimą pavertė palaiminimu, per kurį jie gavo papildomą šviesą, skirtą išsklaidyti mintį, kad galutinis išvadavimas iš Šėtono uzurpacijos įvyks iškart jiems įžengus į Kanaaną. Šventajame Rašte apie tai rašoma, kad Balaamas, gavęs regėjimą iš Dievo, tarė: „Aš jį pamatysiu, bet ne dabar; aš jį išvysiu, bet negreitai: iš Jokūbo išeis Žvaigždė, o iš Izraelio pakils Skeptras, kuris smogs Moabo kampams ir sunaikins visus Šeto vaikus.“²⁵

GSAM 44.3Apie šią gausią palikuonių gausybę, kilusią iš Abraomo, Paulius kalba taip: „Taigi iš vieno, kuris buvo beveik miręs, išaugo tiek daug, daugybė kaip dangaus žvaigždės ir kaip smėlis prie jūros kranto, kurio nesuskaičiuoti. Visi jie mirė tikėjime, negavę pažadų, bet juos matydami iš tolo, įsitikinę jais, priėmę juos ir prisipažinę, kad jie yra svetimi ir keliauninkai žemėje.“²⁶

GSAM 44.4Izraelio širdis neturėjo nusilpti ar prarasti drąsos dėl Balaamo pranašystės, kad jų vilties išsipildymas yra „ne dabar“ ir „ne arti“; nes Viešpats, dar neilgai prieš šią pranašystę, buvo pažadėjęs savo pačio gyvybe, kad šlovinga būsena galiausiai ateis. Per Mozę Jis tarė: „Bet taip tikrai, kaip Aš gyvas, visa žemė bus pripildyta Viešpaties šlovės.“²⁷ Pranašo Habakuko laikais, praėjus 863 metams, ta pati tiesa buvo pakartota, tačiau apie ją kalbėta kaip apie dar ateityje įvyksiantį įvykį: „nes žemė bus pripildyta Viešpaties šlovės pažinimo, kaip vandenys dengia jūrą.“²⁸

GSAM 45Šventovės tarnystė – tikrosios tarnystės tipas

GSAM 45.1Kai Viešpats išvedė Izraelį iš Egipto, Jis visos stovyklos akivaizdoje paskelbė savo moralinių įsakymų įstatymą ir davė jiems jo kopiją ant akmens, išraižytą Savo pačio pirštu, kad jie nuolat būtų nukreipiami į tą Gelbėtoją, kuris galiausiai paaukos save už juos; ir kad jo brangaus kraujo dėka jų nuodėmės būtų nuplautos, Jis liepė pastatyti šventovę dykumoje. Mozė buvo įspėtas, kad šią palapinę, arba šventovę, visais jos statybos aspektais turėtų pastatyti tiksliai pagal pavyzdį, kurį Viešpats jam parodė kalne.²⁹ Tarnystė šioje šventovėje buvo tikrosios Kristaus tarnystės dangiškojoje šventovėje šešėlis.³⁰ Nors Dievo tikslas, susijęs su šventovės aukomis ir aukojimais, buvo žmonėms nuolat priminti „būsimų gėrybių“ šešėlį,³¹ Šėtono pastangos buvo nukreiptos į tai, kad žmonės kreiptų dėmesį į pačią auką, o ne į Kristų ir jo tikrąją tarnystę, kurios tai buvo tik pavyzdys. Taip jis siekė juos paskatinti pasitikėti savo pačių darbais siekiant išgelbėjimo.

GSAM 45.2Viešpaties tikslas buvo būti savo tautos – izraelitų – valdovu, kovoti jų mūšiuose ir pavergti tautas. Jis turėjo savo valdymo būdą, kaip rodo šis tekstas: „Kai jis sunaikino septynias tautas Kanaano žemėje, jis jų žemę jiems padalijo burtų keliu. O po to jis jiems davė teisėjus maždaug keturių šimtų penkiasdešimties metų laikotarpiui, iki pranašo Samuelio.“³²

GSAM 45Izraelis reikalauja karaliaus

GSAM 45.3Izraelitai akivaizdžiai nemėgo Viešpaties valdymo būdo. Tačiau Jo tikslas ir valia buvo, kad jie būtų ypatinga tauta, išsiskirianti iš visų kitų aplinkinių. Jeigu jie būtų griežtai laikęsi Jo nurodymų, netgi kitos tautos būtų apie juos sakiusios: „Iš tiesų ši didi tauta yra išmintinga ir supratinga. Juk kokia tauta yra tokia didi, kad Dievas būtų jai taip arti, kaip Viešpats, mūsų Dievas, yra visose srityse, kuriose mes Jo prašome?“³³

GSAM 46.1Nepatenkinti jie paprašė Samuelio, kad jis paskirtų jiems karalių, ir Viešpats tarė Samueliui: „Jie mane atmetė, kad aš nebevaldyčiau jų.“³⁴ Vėl jie tarė Samueliui, šiek tiek įsakmiau: „Dabar paskirk mums karalių, kuris mus teistų, kaip visos tautos.“³⁵ Samuelis atidžiai išdėstė jiems, kokia priespauda juos ištiks, jei turės karalių, bet „vis dėlto tauta atsisakė paklusti Samuelio balsui; ir jie tarė: Ne, bet mes norime, kad mums vadovautų karalius; kad ir mes būtume kaip visos tautos; ir kad mūsų karalius mus teistų, eitų priešakyje mūsų ir kovotų mūsų mūšiuose.“³⁶

GSAM 46.2Taigi jie turėjo karalius, kurie juos valdė apie penkis šimtus metų: iš pradžių kaip viena karalystė, kuriai vadovavo Saulius, Dovydas ir Saliamonas; vėliau – susiskirsčius į dvi karalystes: Izraelį ir Judą. Labai nedaugelis jų karalių buvo geri ir teisingi, tačiau dauguma jų buvo nedori, vedantys tautą į stabmeldystę ir didelius nusikaltimus. Taigi tauta ne tik buvo panaši į aplinkines tautas tuo, kad turėjo karalių, bet ir panaši į jas nedorybe, atsisakydama savo tėvų Dievo ir garbindama stabus bei dangaus kariaunas.

GSAM 46.3Viešpats apie šią karališkąją valdžią per pranašo Ozejo lūpas tarė: „O Izraeli, tu pats save sunaikinai; bet manyje yra tavo pagalba. Aš būsiu tavo karalius; kur yra kitas, kuris galėtų tave išgelbėti visuose tavo miestuose? O tavo teisėjai, apie kuriuos tu sakei: Duok man karalių ir kunigaikščius? Aš tau daviau karalių savo pyktyje ir jį atėmiau savo rūstybe.“³⁷

GSAM 47Karalystės žlugimas

GSAM 47.1Ši karališkoji valdžia tęsėsi, kol chaldėjai sudegino Jeruzalę, paėmė šventyklos indus ir išvedė Judą į nelaisvę į Babiloną, kur jie liko septyniasdešimt metų, kaip buvo jiems pranašauta. Pasibaigus šiai monarchinei valdžiai, Viešpats per pranašą Ezechielį tarė Zedekijui, jų paskutiniam karaliui: „Tu, Izraelio piktadary ir nedorėli kunigaikšti, kurio diena atėjo, kai neteisybė pasibaigs, taip sako Viešpats Dievas: Nusiimk diademą ir nuimk karūną; taip nebebus: išaukštink tą, kuris yra žemas [Babilono valdovą], ir pažemink tą, kuris yra aukštas [šį labai save išaukštinusį Judo giminės valdovą]. Aš jį nuversiu, nuversiu, nuversiu: ir jo nebebus, kol ateis tas, kuriam priklauso teisė; ir aš jam jį atiduosiu.“³⁸

GSAM 47.2Šis teisėtas valdovas, tikrasis Palikuonis, yra Kristus. Apie jį pranašas Michėjas rašė: „Tu, avių bokšte, Siono dukters tvirtove, tau atiteks pirmoji valdžia [valdžia virš žemės, atkurta Kristuje]: karalystė atiteks Jeruzalės dukteriai.“³⁹

GSAM 47.3Kai Izraelis prarado skeptrą, jis perėjo į Babilono karaliaus rankas. Jiems paeiliui atsidūrus po Medijos-Persijos, Graikijos ir Romos valdžia, karalystė buvo tris kartus nuversta. Romos imperatoriaus Cezario Augusto valdymo laikotarpiu gimė Kristus, teisėtas Dovydo sosto įpėdinis — tikrasis Moters, Abraomo ir Dovydo Palikuonis — taip, kaip buvo pranašauta.

GSAM 47.4Kad žmonės žinotų, jog teisėtas Valdovas, tikrasis Palikuonis, buvo daugiau nei paprastas mirtingasis žmogus su trumpalaike karalyste, Viešpats įkvėpė psalmistą taip parašyti: „Aš padarysiu jį savo pirmagimiu, aukštesniu už žemės karalius. Savo gailestingumą jam išlaikysiu per amžius, o mano sandora su juo išliks tvirta. Jo palikuonis taip pat išliks per amžius, o jo sostas – kaip dangaus dienos.“ „Jo palikuonis išliks per amžius, o jo sostas – kaip saulė mano akivaizdoje. Jis bus įtvirtintas per amžius kaip mėnulis ir kaip ištikimas liudytojas danguje.“⁴⁰

GSAM 48.1Izaijo pranašystėje apie šį Valdovą toliau skaitome taip: „Mums gimė Kūdikis, mums buvo duotas Sūnus; valdžia bus ant jo pečių; ir jo vardas bus: Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Taikos Kunigaikštis. Jo valdžios ir taikos augimui nebus galo, ant Dovydo sosto ir jo karalystėje, kad ją tvarkytų ir įtvirtintų teisingumu ir teisumu nuo šiol iki amžinybės. Tai įvykdys kareivijų Viešpaties uolumas.“⁴¹

GSAM 48Henocho ir Elijo paėmimas į dangų

GSAM 48.2Yra užfiksuoti atvejai, kai senovės laikais žmonės buvo paimti į dangų nepatyrę mirties. Apie Henochą, septintąjį nuo Adomo, sakoma, kad jis „vaikščiojo su Dievu; ir jo nebebuvo, nes Dievas jį paėmė“.⁴² „Tikėjimu Henochas buvo paimtas, kad nematytų mirties; ir jo nebuvo rasta, nes Dievas jį paėmė; nes prieš savo paėmimą jis turėjo šį liudijimą, kad patiko Dievui.“⁴³

GSAM 48.3Be to, kai Elijas ir Eliziejus ėjo kartu, „atsitiko taip: jiems vis dar einant ir kalbantis, štai pasirodė ugninis vežimas ir ugniniai žirgai, kurie juos abu atskyrė; ir Elijas viesulu pakilo į dangų. Eliziejus tai pamatė ir sušuko: Mano tėve, mano tėve, Izraelio vežime ir jo raiteliai! Ir jis jo daugiau nebematė.“⁴⁴

GSAM 48.4Henochas pranašavo apie Kristaus, kaip visos žemės teisėjo, atėjimą šiais žodžiais: „Štai Viešpats ateina su dešimtimis tūkstančių savo šventųjų, kad įvykdytų teismą visiems ir įrodytų visų tarp jų esančių bedievių kaltę dėl visų jų bedieviškų darbų, kuriuos jie bedieviškai padarė, ir dėl visų jų kietų kalbų, kurias bedieviai nusidėjėliai ištarė prieš Jį.“⁴⁵

GSAM 49Jobas mokė apie Viešpaties atėjimą

GSAM 49.1Jobas, kuris, manoma, gyveno Mozės laikais, turėjo tam tikrų žinių apie Kristaus atėjimą ir prisikėlimą; nes jis sakė: „O, kad tik mano žodžiai dabar būtų užrašyti! O, kad jie būtų išspausdinti knygoje! Kad jie būtų išraižyti geležiniu rašikliu ir švinu uoloje amžinai! Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas, ir kad Jis pasirodys paskutinę dieną žemėje; ir nors po to, kai bus sunaikinta mano oda, kirminai sunaikins šį kūną, vis dėlto savo kūne aš pamatysiu Dievą: kurį aš pats pamatysiu, ir mano akys Jį išvys, o ne kitas.“⁴⁶

GSAM 49Dovydo sostas – Viešpaties sostas

GSAM 49.2Dovydo sostas buvo vadinamas Viešpaties sostu. „Saliamonas sėdėjo Viešpaties soste kaip karalius vietoj savo tėvo Dovydo.“⁴⁷ Viešpats „buvo jam [Dovydui] prisiekęs, kad iš jo palikuonių pagal kūną Jis prikels Kristų sėdėti jo soste; tai iš anksto numatęs, jis kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą, kad jo siela nebuvo palikta pragare, nei jo kūnas nepatyrė suirimo.“⁴⁸ Be to, apie Kristaus būsimą viešpatavimą sakoma, kad Jis sėdės ant Dovydo sosto. (Žr. Izaijo 9:7.) Dar kartą: „Žemės karaliai susibūrė, o valdovai tarėsi kartu prieš Viešpatį ir prieš Jo Pateptąjį... Tačiau Aš paskyriau savo karalių ant savo šventojo Siono kalno. Aš paskelbsiu nutarimą: Viešpats man tarė: Tu esi mano Sūnus; šiandien Aš tave pagimdžiau.“⁴⁹ Dar rašoma: „Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, kol Aš padarysiu tavo priešus tavo kojų pakoju.“⁵⁰

GSAM 49Sutrikę žydai

GSAM 49.3Šie tekstai sukėlė žydams sumaištį. Čia buvo problema, kurios jie negalėjo išspręsti: jei Dovydas jį vadino Viešpačiu, kaip tada jis galėjo būti jo sūnus? Kaip jis galėjo būti vaikas, gimęs iš Dovydo palikuonių, ir vis dėlto būti Emanuelis – Dievas su mumis? Tačiau Izaijas, jų pačių pranašas, paskelbė: „Mergelė pastos ir pagimdys sūnų, ir pavadins jį Emanueliu.“⁵¹

GSAM 50.1Kristus puikiai žinojo klausimą, kuris nutildytų ginčus mėgstančius fariziejus, todėl paklausė jų: „Ką manote apie Kristų? Kieno jis sūnus? Jie jam atsakė: Dovydo sūnus. Jis jiems tarė: Kaip tada Dovydas Dvasioje vadina jį Viešpačiu, sakydamas: Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, kol Aš padarysiu tavo priešus tavo kojų pakoju? Jei Dovydas jį vadina Viešpačiu, kaipgi jis gali būti jo sūnus?“⁵²

GSAM 50.2Apie šią temą vėl užsimenama 45-ojo psalmo 6 ir 7 eilutėse: „Tavo sostas, o Dieve, yra per amžius; tavo karalystės skeptras yra teisybės skeptras. Tu myli teisumą ir nekenči neteisybės; todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave džiaugsmo aliejumi labiau už tavo bendražygius.“⁵³ Turėdama galvoje šias Šventojo Rašto ištraukas, žydų tauta tikriausiai turėjo išaukštintą sampratą apie būsimojo Valdovo ir Atkurėjo charakterį. Kitaip ir negalėjo būti.

GSAM 50Dieviškos kilmės Palikuonis

GSAM 50.3Buvo duoti išsamūs nurodymai apie Kristų ir jo gimimą, nes Viešpats per pranašą Michėją nurodė jo dievišką kilmę ir netgi mažą kaimelį, kuriame jis turėjo gimti: „Bet tu, Betliejau Efrata, nors esi mažas tarp Judo tūkstančių, iš tavęs man išeis tas, kuris bus Izraelio valdovas; kurio kilmė yra nuo senų laikų, nuo amžinybės“ (paraštėje, hebr.: „nuo amžinybės dienų“).⁵⁴

GSAM 50Dievo buvimas, pasireiškęs Šekinoje ir debesyje

GSAM 50.4Vėliau izraelitų istorijoje, kai Saliamonas baigė statyti šventyklą, kuri, jo žodžiais, turėjo būti nepaprastai „didinga“, Dievo šlovės Šekina įsikūrė tarp cherubų virš gailestingumo sosto. Raštuose teigiama, kad šventyklos pašventinimo metu, kai kunigai išėjo iš Šventosios vietos, „debesis užpildė Viešpaties namus, taip kad kunigai dėl to debesies negalėjo stovėti ir tarnauti, nes Viešpaties šlovė užpildė Viešpaties namus“.⁵⁵ Viešpaties buvimas šioje šventykloje žmonių akyse pasireiškė šlovės debese. Šia proga Viešpats atsakė į Saliamono maldą ir tarė jam: „Aš išklausiau tavo maldą ir pasirinkau šią vietą sau kaip aukojimo namus.“⁵⁶

GSAM 51.1Tauta nusidėjo, pasidavė stabmeldystei, ir dėl to jų miestas bei šventovė septyniasdešimt metų buvo griuvėsiai. Po nelaisvės šventykla buvo atstatyta Zerubabelio vadovaujama. Nors ji ir neprilygo Saliamono pastatytos šventyklos didybei, tačiau Viešpats per savo pranašą apie ją pasakė: „Šios vėlesnės šventyklos šlovė bus didesnė už ankstesniosios.“⁵⁷ Šį namą papuošė Erodas, o jo kiemuose mokė Gelbėtojas. Ankstesniuose namuose buvo šlovės debesis, simbolizavęs Viešpatį, bet į antruosius atėjo pats Gelbėtojas, visų daiktų Kūrėjas.

GSAM 51Jesės kamieno šlovinga karalystė

GSAM 51.2Izaijo laikais tiems, kurie tikėjosi ir laukė, jo pranašystėse pateikti aprašymai apie šlovingus dalykus, susijusius su galutiniu išpirkimu, tikriausiai buvo stiprybės ir padrąsinimo šaltinis. Šios pranašystės vėl labai aiškiai apibrėžia giminę, iš kurios turėjo ateiti šis laukiamas Išvaduotojas, taip: „Iš Jesės kamieno išaugs atžala, o iš jo šaknų išaugs šakutė; ir Viešpaties Dvasia ilsėsis ant jo – išminties ir supratimo Dvasia, patarimo ir jėgos Dvasia, pažinimo ir Viešpaties baimės Dvasia; ir jis bus greitai suvokiantis Viešpaties baimę; jis neteis pagal tai, ką mato jo akys, nei bars pagal tai, ką girdi jo ausys, bet teisiai teis vargšus ir teisingai gins žemės nuolankiuosius; ir jis smogs žemei savo burnos lazda, o savo lūpų kvėpimu nužudys nedorėlius.“⁵⁸

GSAM 52Pranašų mokymas apie prisikėlimą

GSAM 52.1Pranašas Izaijas taip pat mokė mirusiųjų prisikėlimo doktrinos šiais paguodžiančiais žodžiais: „Šiame kalne kareivijų Viešpats surengs visoms tautoms puotą iš riebių valgių, puotą iš ant nuosėdų brandinto vyno, iš riebių valgių, kupinų čiulpų, iš ant nuosėdų brandinto vyno, gerai išgryninto. Ir Jis šiame kalne sunaikins visų tautų veidą dengiantį apdangalą ir visas tautas dengiančią uždangą. Jis nugalės mirtį; ir Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų; ir savo tautos gėdą Jis pašalins nuo visos žemės; nes Viešpats taip pasakė. Ir tą dieną bus sakoma: Štai, tai yra mūsų Dievas; mes Jo laukėme, ir Jis mus išgelbės; tai yra Viešpats; mes Jo laukėme, džiaugsimės ir linksminsimės Jo išgelbėjimu.“⁵⁹

GSAM 52Atnaujintos žemės karalystė

GSAM 52.2Tas pats pranašas sako, kad tai bus atnaujinta žemė, kurioje bus įkurta galutinė karalystė: „Nes štai aš kuriu naujus dangus [atmosferinius dangus] ir naują žemę; ir ankstesnių niekas neprisimins, nei jie ateis į galvą [paraštėje, hebr. ‚ateis į širdį‘, tai yra, vėl bus trokštami]. Bet džiaukitės ir linksminkitės amžinai tuo, ką Aš kuriu: nes štai Aš kuriu Jeruzalę džiaugsmui, o jos tautą – linksmybei. Ir Aš džiaugsiuosi Jeruzale, ir linksminsiuosi savo tauta; ir joje nebebus girdimas verksmo balsas, nei raudos balsas. Nuo tada [nuo naujosios žemės sukūrimo] ten nebebus nei trumpaamžio kūdikio [trumpai gyvenančio vaiko], nei senolio, kuris neišgyveno savo dienų [priešlaikinės senatvės]: nes vaikas mirs sulaukęs šimto metų [laikais, kai žmonės sulaukdavo devynių šimtų metų, vaikai galėjo būti šimto metų amžiaus]; bet nusidėjėlis, sulaukęs šimto metų [vėlesniais šimto metų gyvenimo metais], bus prakeiktas. [Tie, kurie mirs tuo metu, kai bus įkurta naujoji žemė, yra tie, kurie žus ‚nedorų žmonių pražūtyje‘. 2 Petro 3:7.] Jie statys namus ir juose gyvens; sodins vynuogynus ir valgys jų vaisius. Jie nestatys, kad kitas gyventų; jie nesodins, kad kitas valgytų: nes kaip medžio [gyvybės medžio, Septuaginta] dienos yra mano tautos dienos, taip ir mano išrinktieji ilgai džiaugsis savo rankų darbu.“⁶⁰

GSAM 53.1Ezechielis žvelgia per ilgą laiko perspektyvą į mirusiųjų prisikėlimą. Per jį Viešpats sako: „Štai, mano tauta, Aš atversiu jūsų kapus, išvesiu jus iš jūsų kapų ir atvesiu jus į Izraelio žemę.“⁶¹

GSAM 53„Jis nešė mūsų skausmus“

GSAM 53.2Evangelijos pranašui Izaijui buvo išsamiau apreikšti Gelbėtojo išbandymai, kančios ir mirtis žmonių labui. „Kas“, – sako pranašas, – „patikėjo mūsų žinia? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka? Jis užaugs priešais Jį kaip gležnas daigelis, kaip šaknis iš sausos žemės; Jis neturi nei išvaizdos, nei grožio; ir kai mes Jį pamatysime, nėra tokio grožio, kad mes Jo trokštume. Jis paniekintas ir žmonių atmestas; skausmų vyras, susipažinęs su kančia; ir mes tarsi paslėpėme nuo Jo savo veidus; Jis buvo paniekintas, ir mes Jo nevertinome. Iš tiesų jis prisiėmė mūsų skausmus ir nešė mūsų sielvartus; tačiau mes manėme, kad jis yra nubaustas, Dievo ištiktas ir kenčiantis. Bet jis buvo sužeistas dėl mūsų nusikaltimų, sumuštas dėl mūsų kaltės; mums ramybę teikianti bausmė buvo ant jo, ir jo žaizdomis mes esame išgydyti.“⁶²

GSAM 53.3Ar šie tokie nuostabūs įvykiai nutiks mano dienomis? – galėjo paklausti tiek žmonės, tiek pranašas. Atsakymas būtų buvęs: Ne dabar jie įvyks; dar neatėjo laikas šio didžiojo Išvaduotojo atėjimui; tačiau pranašas sako: „Tavo akys pamatys Karalių jo grožyje; jos išvys žemę, kuri yra labai toli.“⁶³

GSAM 54Danieliaus pranašystės atskleidžia ateitį

GSAM 54.1Tačiau būtent per pranašą Danielių Viešpats pradėjo mokyti savo tautą apie vienas po kito kilsiančias karalystes, kurios valdys iki jo amžinosios karalystės įkūrimo; taip pat atskleisti ypatingą laikotarpį – nuo tuomet dar neįvykusio įvykio iki paties Mesijo pasirodymo ir nužudymo. Nebukadnecaro sapno aiškinimas atskleidė, kad keturios karalystės, kurios turėjo valdyti pasaulį, praras galią ir didybę proporcingai mažėjančiai aukso, sidabro, vario ir geležies vertei; ir kad galiausiai suskilusios, nesusivienijusios karalystės bus palyginamos su trapumu geležies, sumaišytos su purvinu moliu. Tada turėjo ateiti dangaus karalystė, kuri turėjo sekti po tų karalysčių nuosmukio, kurios turėjo tapti panašios į vasaros klojimo pelus, taip, kad joms nebūtų rasta vietos, o Dievo karalystė užpildytų visą žemę.

GSAM 54.2Tada, septintojo skyriaus regėjime, pasitelkiant keturių didžiųjų žvėrių simbolius, vėl nagrinėjama ta pati tema ir pateikiamos kitos šių karalysčių ypatybės. Šiame skyriuje aprašoma „mažojo rago“ jėgos, kuri turėtų iškilti po ketvirtosios karalystės susiskaldymo į dešimt dalių, karjera ir veikla: ji nuvers arba pavergs tris iš jų, kad įsitvirtintų kaip dvasinė visų jų valdovė. Ši popiežiškoji galia turi tęstis suskaidytos ir trapios ketvirtosios karalystės būsenoje net 1260 metų. Taip buvo apreikšti įvykiai, siekiantys laiką, kai Kristus iš savo Tėvo perims karalystę ir ją atiduos Aukščiausiojo šventiesiems; karalystę, kuri galiausiai viešpataus visoje žemėje ir stovės amžinai.

GSAM 552300 dienų

GSAM 55.1Aštuntame Danieliaus skyriuje, regėjime apie aviną, ožį ir „mažą ragą, kuris labai išaugo“, pranašas vėl yra nunešamas į laiko pabaigą. 13 ir 14 eilutėse jo dėmesys atkreipiamas į laikotarpį – 2300 dienų – trunkantį iki teismo. Tai buvo ilgas laikotarpis, ir pranašas taip jį suprato; nes angelas jam pranešė, kad regėjimas susijęs su tolima ateitimi. Kol kas nebuvo nurodyta dienų pradžios data, todėl jis skyrių užbaigia sakydamas: „Aš buvau nustebęs dėl to regėjimo, bet niekas jo nesuprato.“

GSAM 55Septyniasdešimt savaičių iki Mesijo

GSAM 55.2Devintajame skyriuje pasakojama, kaip angelas, atsakydamas į Danieliaus prašymą, atėjo pas jį, kad suteiktų jam išminties ir supratimo. Jis pranešė jam apie septyniasdešimties savaičių laikotarpį. Šešiasdešimt devynios iš šių metų savaičių [kaip mums sakoma, būtent tokia yra žodžio shevooim, verčiamo kaip „savaičių“, reikšmė] tęsis iki Mesijo. Taškas, nuo kurio turėjo prasidėti šis laikotarpis – „įsakymas atkurti ir atstatyti Jeruzalę“ – dar nebuvo duotas. Kyla klausimas: kaip Danielius galėjo žinoti, kur baigsis tos šešiasdešimt devynios savaitės? Dvyliktajame skyriuje vėl svarstomas laiko klausimas, ir į jo klausimą: „Kokia bus šių dalykų pabaiga?“ – jam pasakoma eiti savo keliais, nes žodžiai yra „uždaryti ir užantspauduoti iki pabaigos meto“, kai „išmintingieji supras“.

GSAM 55.3Be abejonės, šis laiko klausimas yra vienas iš pavyzdžių, kuriuos mini apaštalas Petras, sakydamas: „Apie tą išgelbėjimą pranašai kruopščiai klausinėjo ir ieškojo, pranašaudami apie malonę, kuri turėjo ateiti pas jus: ieškodami, ką arba kokį laiką reiškė Kristaus dvasia, kuri buvo juose, kai iš anksto liudijo apie Kristaus kančias ir po to ateinančią šlovę.“⁶⁴

GSAM 56Nedorėlių likimas

GSAM 56.1Malachijas, paskutinis Senojo Testamento pranašas, palieka jaudinantį nedorėlių galutinio sunaikinimo aprašymą: „Štai ateina diena, kuri degs kaip krosnis; ir visi išdidieji, taip, ir visi, kurie daro nedorybes, bus kaip ražienos; ir ateinanti diena juos sudegins, sako kareivijų Viešpats, kad ji nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos. Bet jums, kurie bijote mano vardo, tekės teisumo Saulė, nešanti išgydymą savo sparnuose; ir jūs išeisite ir augsite kaip veršeliai tvartelyje. Ir jūs sutrypsite nedorėlius, nes jie bus pelenai po jūsų pėdomis tą dieną, kai Aš tai padarysiu, – sako kareivijų Viešpats.“⁶⁵

GSAM 56.2Turėdami visus šiuos Senajame Testamente užrašytus faktus, kurie atskleidė jiems tiek daug išgelbėjimo plano bruožų, kokį didžiulį susidomėjimą turėjo jausti uolūs Dievo žodžio tyrinėtojai, matydami ir suvokdami, kad artėja laikas, kai pasirodys šis pažadėtasis Palikuonis. Nors plačioji visuomenė, ir netgi tie, kurie kiekvieną šabą sinagogose skaitydavo Šventąjį Raštą, nesuprato žodžio (Apaštalų darbų 13:27), pamaldūs ir uolūs žmonės, kurie ištikimai tyrinėjo Šventąjį Raštą Šventosios Dvasios vedami, neabejotinai karštai meldėsi, kaip ir apaštalas Jonas šioje laikmečio stadijoje: „Ateik, Viešpatie Jėzau, ir ateik greitai.“