1 skyrius — Įvadas

GSAM 21.1KAI kalbame apie antrąjį Kristaus atėjimą, paliečiame temą, kuri iš tikrųjų yra Dievo tautos viltis nuo pat mūsų pirmųjų tėvų išvarymo iš Edeno sodo. Žodžiuose, pasakytuose gyvatei, kad moters palikuonis sutraiškys jai galvą, buvo užtikrinimas, kad galiausiai ateis Atkurėjas, kuris nugalės Šėtono uzurpaciją ir įvykdys Dievo tikslą žemėje. Manoma, kad Adomas ir Ieva manė, jog šis darbas bus atliktas labai greitai, o jų tiesioginis palikuonis taps nugalėtoju. Tačiau Dievo plane pažadas apie Gelbėtoją, kuris išgelbės iš akivaizdžios pražūties, apėmė viską, kas nuo to laiko buvo įgyvendinta vykdant „savo paties sumanymą ir malonę, kuri mums buvo suteikta Kristuje Jėzuje dar prieš pasaulio pradžią“.¹

GSAM 21.2Jeigu Adomui ir Ievai iš karto būtų buvę leista pamatyti tą vargą ir nelaimę, kuri užpildys pasaulį per ilgus amžius, einančius nuo jo pražūties iki atkūrimo, jų sielvartas būtų buvęs nepakeliamas. Dangaus Dievas, savo švelniu gailestingumu ir užuojauta, paslėpė nuo jų šį vaizdą, leisdamas jiems puoselėti brangią viltį, kad netrukus jie bus išlaisvinti į šlovingą Dievo vaikų laisvę. Mintis, kad išpirkimas artėja, natūraliai skatino juos dar uoliau ruoštis šiam įvykiui.

GSAM 22.1Taip pat buvo ir su Dievo tauta visose kartose nuo Adomo laikų. Jie buvo įsitikinę, kad ateityje įvyks didelis ir svarbus įvykis – kad Kristus pagaliau ateis ir įkurs savo karalystę. Jie taip pat, kaip Adomas ir Ieva, tikėjo, kad tas įvykis yra visai arti, ir, kaip ir jie, nežinojo, kas įvyks tarp jų laikų ir to įvykio; priešingu atveju jie galbūt būtų praradę drąsą siekti prizo.

GSAM 22.2Šią mintį galima iliustruoti pasitelkiant įvykius, susijusius su didžiais atradimais. Žmonės, kurie juos inicijavo, nors to ir nesuvokė, iš tikrųjų vykdė Dievo planą; tačiau juos įkvėpė idėjos, kurios ne visais atžvilgiais sutapo su jų pačių teorijomis, kurios paskatino juos imtis veiksmų.

GSAM 22Kolumbo atradimų toli siekiantys padariniai

GSAM 22.3Montgomery savo knygoje American History² (1902 m. leidimas, 8–9 puslapiai), kalbėdamas apie teoriją, kuri paskatino Kolumbą leistis į kelionę, ir apie jo plano, pasiekti Rytų Indiją plaukiant į vakarus, įgyvendinimą, sako:—

GSAM 22.4„Kolumbas manė, kad gali patobulinti Portugalijos karaliaus projektą. Jis buvo įsitikinęs, kad yra trumpesnis ir geresnis būdas pasiekti Indiją nei maršrutas, kurį buvo nubrėžęs Diaz. Genujos jūrininko [Kolumbo] planas buvo toks pat drąsus, kiek ir originalus. Vietoj to, kad plauktų į rytus arba į pietus ir rytus, jis pasiūlė plaukti tiesiai į vakarus. Jis, kaip manė, turėjo tris geras ir tvirtas priežastis tokiam sumanymui: pirma, remdamasis geriausiais savo laikų geografijos veikalais, Kolumbas buvo įsitikinęs, kad Žemė nėra plokščia, kaip dauguma žmonių manė, bet yra rutulys. Antra, jis manė, kad šis rutulys yra daug mažesnis nei iš tikrųjų, o didžiąją jo dalį sudaro sausuma, o ne vanduo. Trečia, kadangi jis nieko nežinojo ir net neįtarė apie Amerikos žemyno ar Ramiojo vandenyno egzistavimą, jis įsivaizdavo, kad Azijos ar Indijos krantai yra tiesiai priešais Ispaniją ir vakarinę Europos pakrantę. Jis apskaičiavo, kad visas atstumas iki Cipango, arba Japonijos, tikriausiai neviršytų maždaug keturių tūkstančių mylių.

GSAM 23.1„Jo planas buvo toks: jis išplauktų iš Europos; nukreiptų savo laivą į vakarus, Japonijos link, ir plauktų sekdamas žemės rutulio išlinkį, kol pasieks tai, ko ieškojo. Jo nuomone, tai atrodė taip pat tikra ir paprasta, kaip muselei apibėgti obuolį.

GSAM 23.2„Jei ekspedicija būtų sėkminga, jis turėtų šį milžinišką pranašumą: į Indiją jis patektų tiesiai pro pagrindines duris, o ne apylankomis ir tarsi pro šonines duris, kaip turi daryti portugalai.

GSAM 23.3„Matome, kad šis žmogus, kuris suprato praktinę matematiką, geografiją ir navigaciją ne blogiau nei bet kuris kitas jo laikmečio žmogus, buvo teisus dėl pirmojo dalyko – Žemės formos – bet visiškai klydo dėl kitų dviejų.

GSAM 23Laiminga klaida

GSAM 23.4„Tačiau, keista, jo klaidos vienu atžvilgiu jam netgi padėjo. Klaida, kurią jis padarė dėl atstumo, buvo ypač laiminga. Jeigu Kolumbas būtų teisingai apskaičiavęs Žemės dydį ir tikrąjį tokios kelionės atstumą, jis tikriausiai nebūtų išplaukęs, nes jis iš karto būtų supratęs, kad siūlomas portugalų maršrutas yra ir daug trumpesnis, ir pigesnis. Be to, jeigu jis būtų galėjęs įsivaizduoti ar kokiu nors būdu numatyti, kad jo kelyje yra Amerikos žemynas, tai savaime nebūtų paskatinę jo leistis į atradimų kelionę, nes jo tikslas buvo ne surasti naują šalį, o naują kelią į senąją.“

GSAM 23Didžioji amžių viltis

GSAM 23.5Taigi Dievo tauta, per amžius einanti pirmyn, turėjo prieš akis Kristaus atėjimo viltį „kaip sielos inkarą, tvirtą ir patikimą“³. Nors dažnai, apimti sielvarto ir vargų, jie skausmingai šaukia: „Kiek dar, Viešpatie, reikės laukti išgelbėjimo?“, vis dėlto jie žengė pirmyn ir, kaip Paulius, sakė ir tebesako: „Kokia yra mūsų viltis, džiaugsmas ar šlovės vainikas? Argi ne jūs būsite mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus akivaizdoje, kai jis ateis?“⁴

GSAM 24Paulius, kurį palaiko viltis

GSAM 24.1Šiame kontekste turėtų pakakti kelių pavyzdžių, iliustruojančių šios vilties stiprinančią galią. Kai Paulius buvo pristatytas prieš Feliksą ir jam buvo leista pasisakyti savo gynybai, jis tarė: „Aš garbinu savo tėvų Dievą pagal tą kelią, kurį jie vadina erezija, tikėdamas viskuo, kas parašyta Įstatyme ir pranašų knygose; ir turiu viltį Dieve, kurią jie patys taip pat pripažįsta, kad bus mirusiųjų prisikėlimas – tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų.“⁵

GSAM 24.2Savo įtikinamoje gynyboje, kai buvo atvestas prieš Agripą, Paulius tarė: „Dabar aš stoviu čia ir esu teisiamas dėl vilties, susijusios su Dievo pažadu, duotu mūsų tėvams; to pažado, kurio mūsų dvylika giminių, dieną ir naktį uoliai tarnaujančios Dievui, tikisi sulaukti. Dėl tos vilties, karaliau Agripa, mane kaltina žydai. Kodėl jums turėtų atrodyti neįtikima, kad Dievas prikelia mirusiuosius?“⁶ Kai pagaliau jis atsidūrė Romoje, kad stotų prieš Cezarį, jis tarė žydams: „Dėl Izraelio vilties esu surakintas šiais pančiais.“⁷

GSAM 24.3Paulius atvirai kalbėjo apie tą viltį laiške Titui: „Nes Dievo malonė, nešanti išgelbėjimą, pasirodė visiems žmonėms, mokydama mus, kad, atsisakydami bedievystės ir pasaulietiškų geidulių, gyventume blaiviai, teisiai ir dievobaimingai šiame pasaulyje, laukdami tos palaimingos vilties ir didžiojo Dievo bei mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovingo pasirodymo.“⁸

GSAM 24Petras, besidžiaugiantis viltimi

GSAM 24.4Petras apie tą pačią viltį kalba taip: „Tebūnie palaimintas Dievas ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris pagal savo gausų gailestingumą mus atgimdė į gyvą viltį per Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų, į nesugedamą, nesuteptą ir neišblėstantį paveldėjimą, saugomą danguje jums, kurie Dievo galia per tikėjimą esate saugomi išgelbėjimui, kuris paruoštas būti apreikštas paskutiniais laikais. Dėl to jūs labai džiaugiatės, nors dabar, jei reikia, laikinai kenčiate dėl įvairių išmėginimų, kad jūsų tikėjimo išmėginimas, kuris yra daug brangesnis už gendantį auksą, nors ir išbandomas ugnimi, pasirodytų esąs vertas pagyrimo, garbės ir šlovės, kai pasirodys Jėzus Kristus.“⁹

GSAM 25Dievo tikslas kūrinijoje

GSAM 25.1Šventasis Raštas atskleidžia Dievo tikslą sukuriant pasaulį; o iš pranašystės žodžio mes taip pat sužinome Jo planą dėl ateities: „Taip sako Viešpats, kuris sukūrė dangus, pats Dievas, kuris suformavo žemę ir ją padarė; Jis ją įtvirtino, Jis jos nesukūrė veltui, Jis ją suformavo, kad ji būtų apgyvendinta.“¹⁰ Kai Jis ją suformavo, Jis ją atidavė žmogui. Psalmistas sako: „Dangus, netgi dangūs, priklauso Viešpačiui; bet žemę Jis atidavė žmonių vaikams.“¹¹ Tačiau kai Jis ją atidavė žmogui, žmogus buvo teisus, kaip išreiškė išminčius: „Tik tai vieną radau, kad Dievas sukūrė žmogų teisų; bet jie ieškojo daugybės klastų.“¹²

GSAM 25.2Skaitome apie Viešpaties elgesį su žmonija, kad „kai Jis atskyrė Adomo sūnus, Jis nustatė tautų ribas pagal Izraelio vaikų skaičių“,¹³ tai yra, pagal tikrojo Izraelio, kuris galiausiai bus surinktas žemėje kaip Jo būsimos karalystės pavaldiniai, skaičių. Paulius tai išreiškia šiais žodžiais: „Dievas... iš vieno kraujo sukūrė visas žmonių tautas, kad jos gyventų visame žemės paviršiuje, ir nustatė iš anksto paskirtus laikus bei jų gyvenamosios vietos ribas; kad jie ieškotų Viešpaties, galbūt jį pajustų ir surastų, nors jis nėra toli nuo kiekvieno iš mūsų; nes jame mes gyvename, judame ir esame.“¹⁴ Kai šis pirminis tikslas, susijęs su žeme, bus įgyvendintas, „tavo tauta taip pat bus visiškai teisi“.¹⁵ Vėlgi apie juos tokioje būsenoje sakoma: „Gyventojas nesakys: Aš sergu; ten gyvenančiai tautai bus atleistos jų nuodėmės.“¹⁶ Tai bus laikas, kai „nuolankieji paveldės žemę ir džiaugsis gausiu taikos pertekliumi“.¹⁷

GSAM 26Kristaus antrasis atėjimas nėra pasaka

GSAM 26.1Antrajame Petro laiške teigiama, kad „mes nesekėme gudriai sugalvotų pasakų, kai jums skelbėme mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galią ir atėjimą, bet buvome jo didybės liudininkai. Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš nuostabios šlovės pasigirdo jam toks balsas: Šis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Ir šį balsą, atsklidusį iš dangaus, mes girdėjome, kai buvome su Juo šventajame kalne. Be to, turime dar patikimesnį pranašystės žodį, į kurį jūs gerai darote, kad kreipiate dėmesį, kaip į šviesą, šviečiančią tamsoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse pakils aušrinė.“¹⁸

GSAM 26.2Šiame Šventojo Rašto fragmente apaštalas nurodo Transfigūraciją ant kalno kaip Kristaus antrojo atėjimo įrodymą. Prieš šį įvykį mūsų Gelbėtojas savo apaštalams buvo pasakęs: „Yra čia stovinčių, kurie neparagaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų ateinantį savo karalystėje“¹⁹ — kaip užrašyta Luko evangelijoje: „Yra čia stovinčių, kurie neparagaus mirties, kol pamatys Dievo karalystę.“²⁰

GSAM 26.3Šis pažadas tiesiogine prasme išsipildė pačioje Transfigūracijos scenoje. Šiame „regėjime“ ant kalno jie pamatė pašlovintą Jėzų, tokį, koks Jis pasirodys, kai ateis su savo karalyste. Jie pamatė Eliją, kuris buvo paimtas į dangų nepatyręs mirties, simbolizuojantį tuos, kurie bus perkelti – pakeisti iš mirtingųjų į nemirtinguosius – „akimirksniu, per akies mirksnį“, kai ateis Viešpats.²¹ Ten taip pat buvo Mozė, kuris buvo miręs, simbolizuojantis tuos, kurie bus prikelti iš mirusiųjų susitikti su Viešpačiu. Taigi šiame „regėjime“ jie pamatė Kristų, ateinantį su savo karalyste, kaip Jis jiems buvo pažadėjęs.

GSAM 27Pranašystė – patikimesnis žodis

GSAM 27.1Nors apaštalai buvo matę šį šlovingą reginį ant Transfigūracijos kalno ir girdėję Dievo pritarimo balsą, apaštalas Petras tvirtina: „Mes turime patikimesnį pranašystės žodį.“ Šiuo teiginiu jis nenuvertina to, ką jie matė ir girdėjo tą įsimintiną kartą. Tada jie Dievo balsą išgirdo vieną kartą, tačiau didžiosiose pranašystės linijose, nusidriekiančiose iki Kristaus antrojo atėjimo, mes turime dažnai kartojamą Dievo balsą. Iš tiesų, kiekvienas konkretus pranašiškas pranašavimas, išsipildęs ar užfiksuotas istorijoje, yra Dievo balsas mums. Būtent šia prasme pranašystės žodis yra „patikimesnis“. Revised Version vertime tai išversta kaip „patvirtintas“. Pranašystė patvirtinama kiekvienu išsipildžiusiu konkrečiu pranašavimu. Kiekvienas pranašautas įvykis, kai jis išsipildo, yra užtikrinimas, kad likę pranašauti įvykiai tikrai įvyks.

GSAM 27Pranašystės pobūdis

GSAM 27.2Šie žymių Biblijos tyrinėtojų liudijimai apie pranašystės pobūdį yra įtikinami:—

GSAM 27.3Tomas Niutonas teigia, kad „pranašystė yra iš anksto numatyta ir sutrumpinta istorija; istorija yra išsipildžiusi ir išplėsta pranašystė. Pasaulyje buvo melagingų pranašų; tačiau nei žmonių, nei velnių protas ir piktadarystė negali sukurti tokių pranašysčių, kokios užrašytos Šventajame Rašte“.

GSAM 27.4Seras Izaokas Niutonas liudija, kad „klausymasis pranašų yra tikrosios bažnyčios pagrindinis bruožas“.

GSAM 27.5Dr. A. Keithas sako, kad „pranašystė prilygsta bet kuriam stebuklui ir pati savaime yra stebuklinga... Tik Visagalybės balsas galėjo pažadinti mirusiuosius iš kapo, — tik Visžinojimo balsas galėjo atskleisti viską, kas buvo paslėpta tamsioje ateityje, kuri žmogui yra tokia pat neperžengiama kaip mirusiųjų buveinės, — ir abu jie yra Dievo balsas“.

GSAM 28.1Matthew Henry sakė, kad „Dievo laiku, kuris yra geriausias laikas, ir Dievo būdu, kuris yra geriausias būdas, pranašystė neabejotinai išsipildys. Kiekvienas Kristaus žodis yra labai tyras, todėl ir labai tikras.“

GSAM 28Pranašystės tikslas

GSAM 28.2Iš Kristaus žodžių, skirtų apaštalams, galime sužinoti vieną Viešpaties tikslą, kuriuo Jis duoda pranašystes. Pranašiškai kalbėdamas apie dalykus, kurie įvyks Judo gyvenime, Jis tarė: „Aš jums sakau tai, kol tai dar neįvyko, kad, kai tai įvyks, jūs tikėtumėte, jog Aš esu Tas.“²²

GSAM 28.3Viešpats taip pat sako per pranašą Izaiją: „Aš esu Dievas, ir nėra man prilygstančio; Aš skelbiu pabaigą nuo pradžios ir nuo seniausių laikų tai, kas dar neįvyko, sakydamas: Mano sumanymas išsipildys, ir Aš įvykdysiu viską, ko trokštu.“²³

GSAM 28.4Dar kartą: „Aš nuo pat pradžių paskelbiau praeities dalykus, jie išėjo iš mano lūpų, ir aš juos parodžiau; aš juos staiga įvykdžiau, ir jie išsipildė... Aš tau tai paskelbiau dar nuo pat pradžių; prieš tai įvykstant, aš tau tai parodžiau, kad tu nesakytum: Tai padarė mano stabas, mano išdrožtas atvaizdas ir mano nulietas atvaizdas įsakė tiems dalykams įvykti. Tu girdėjai, matai visa tai; argi nepaskelbsi to? Aš tau parodžiau naujus dalykus nuo šios akimirkos, netgi paslėptus dalykus, kurių tu nežinojai. Jie sukurti dabar, o ne nuo pat pradžių; dar prieš tą dieną, kai tu jų negirdėjai, kad nesakytum: Štai, aš juos žinojau.“²⁴

GSAM 28.5Iš šių žodžių matyti pranašysčių išsipildymo galia kaip pranašystės dieviškosios kilmės įrodymas, taip pat tai, kad ji parodo Viešpaties galią, pranokstančią visus pagonių dievus. Iš šių žodžių taip pat matyti, kad pranašystė užima labai svarbią vietą tiesos Raštuose. Kadangi šie faktai yra tiesa, stebina, kad tiek daug žmonių skiria mažai dėmesio arba visai neskiria dėmesio Šventųjų Raštų pranašiškųjų dalių studijavimui.

GSAM 29Pranašystė nėra užantspauduota

GSAM 29.1Neinformuoti žmonės sako, kad jie yra neišsilavinę, todėl negali suprasti pranašysčių. Kita vertus, daugelis išsilavinusių žmonių, tarp jų ir kai kurie dvasininkai, sako: „Pranašystės yra užantspauduotos ir jų neįmanoma suprasti. Visi žinome, kad Apreiškimo knyga yra užantspauduota knyga.“

GSAM 29.2Apreiškimo knygoje mylimajam Jonui buvo duotas ypatingas įsakymas neužantspauduoti knygos.²⁵ Taip pat šioje knygoje skelbiama palaima tiems, kurie „klauso šios pranašystės žodžių ir laikosi to, kas joje parašyta“.²⁶ Kaip būtų galima laikytis to, kas yra užantspauduotoje knygoje, jei to nebūtų galima suprasti ir jei tai būtų nesuprantama? Viešpats per Mozę pasakė: „Paslaptys priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o tai, kas apreikšta, priklauso mums ir mūsų vaikams per amžius, kad vykdytume visus šio įstatymo žodžius.“²⁷

GSAM 29.3Tai, kad Viešpats numatė, jog Danieliaus pranašystės turi būti suprantamos, akivaizdu iš jo žodžių mokiniams apie jas. Skaitome: „Todėl, kai pamatysite pranašo Danieliaus minėtą sunaikinimo bjaurystę, stovinčią Šventojoje vietoje (kas skaito, tas tegul supranta)“,²⁸ o tai iš esmės reiškia: Supraskite pranašą Danielių.

GSAM 29.4Viešpats šiais žodžiais atskleidžia klaidingą teiginį, kad pranašystės negali būti suprastos: „Jums visas regėjimas tapo kaip užantspauduotos knygos žodžiai, kurią žmonės perduoda išsilavinusiam, sakydami: Prašau, perskaityk tai, o jis atsako: Negaliu, nes ji užantspauduota; tada knyga perduodama neišsilavinusiam, sakant: Prašau, perskaityk tai, o jis atsako: Aš nesu išsilavinęs. Todėl Viešpats tarė: Kadangi šita tauta artinasi prie manęs savo burna ir garbina mane savo lūpomis, bet savo širdį nutolino nuo manęs, o jų baimė manęs atžvilgiu yra išmokyta pagal žmonių įsakymus, todėl štai, aš imsiuosi daryti nuostabų darbą tarp šitos tautos, net nuostabų darbą ir stebuklą: nes jų išminčių išmintis pražus, o jų protingųjų supratimas bus paslėptas.“²⁹ Jeigu tauta, apie kurią čia kalba pranašas, būtų laikiusis patikimo pranašystės žodžio, ji nebūtų nutolusi nuo Dievo įstatymo ir nepakeitusi Jo įsakymų žmonių įsakymais.

GSAM 30Pranašystė nėra asmeninio aiškinimo dalykas

GSAM 30.1Ne todėl, kad pranašystė turi kokią nors gilią, paslėptą, paslaptingą prasmę, daugelis jos nesupranta. Apaštalas Petras apie ją sakė: „Pirmiausia žinokite, kad nė viena Rašto pranašystė nėra asmeninio aiškinimo dalykas. Nes pranašystė senovėje neatsirado iš žmogaus valios, bet šventi Dievo vyrai kalbėjo, kaip juos įkvėpė Šventoji Dvasia.“³⁰ Iš šių žodžių aiškiai matyti, kad norint suprasti pranašystę, būtina priimti tą Dvasią, kuri kalbėjo per pranašus. Apie tą Dvasią, pažadėtą visiems, kurie jos ieško, parašyta: „Ji jus ves į visą tiesą.“³¹

GSAM 30Išsipildžiusi pranašystė

GSAM 30.2Tiriant pranašystes, reikia visada turėti omenyje tam tikrus faktus: Dievas, kuris yra neklystantis, yra pranašysčių autorius, ir kai ateina laikas pranašystės išsipildymui, būtent tas numatytas įvykis ir įvyks. Be to, kadangi Viešpats, turintis galią numatyti, ką tiksliai darys žmonės, nurodo laiką, kada kas nors įvyks, tai, kai tas laikas ateina, pranašystė išsipildo tikrai. Kitaip tariant, klaidingas pranašystės išsipildymas nurodytu tikrojo išsipildymo laiku yra neįmanomas. Vadovaujantis šia aksioma, galime pasakyti, kad, kai ateina Viešpaties laikas, kad jo tiesos žinia būtų perduota pasauliui, ta žinia pasirodo kiekvieną kartą.

GSAM 30.3Kartą, kai autorius skaitė paskaitą apie pranašystės išsipildymą, vienas iš ten buvusių netikinčiųjų priėjo ir tarė: „Turiu pasveikinti jus, pranašysčių aiškintojus, kad esate labai laimingi. Studijuodami istoriją, jūs, atrodo, taip lengvai randate tai, kas tiksliai atitinka pranašystę.“ „Taip“, – atsakėme mes, – „tai atitinka, nes buvo sukurta taip, kad atitiktų. Jei eitumėte į pirštinių parduotuvę nusipirkti pirštinių poros, argi nesitikėtumėte rasti tokių, kurios tiktų jūsų rankai?“ Jis atsakė: „Žinoma, tikėčiausi, nes jos buvo pagamintos taip, kad tiktų.“ „Taigi“, – tarė autorius, – „tas Dievas, kuris tiksliai žinojo, ką žmonės darys, padarė apie juos pranašystes, o kai tie žmonės išeina į veiksmų sceną ir daro būtent tai, ką Jis pranašavo, tikrasis istorikas užrašo jų veiksmus, kurie, palyginti su pranašyste, tiksliai sutampa.“

GSAM 31Pranašystė – šviesa tamsoje

GSAM 31.1Apaštalas Petras sako, kad turėtume kreipti dėmesį į pranašystę kaip į šviesą, šviečiančią tamsoje. Be pranašystės žibinto ateitis būtų visiška tamsa. Šviesos tikslas – išsklaidyti tamsą – keliaujant tamsoje, parodyti kelią ir parodyti jį aiškiai, kad keliautojas galėtų žingsnis po žingsnio matyti ir pasirinkti kelią. „Tavo žodis“, – sako psalmistas, – „yra žibintas mano kojoms ir šviesa mano takui.“³² Išmintingasis sako: „Teisiojo kelias yra kaip spindinti šviesa, kuri vis labiau šviečia iki tobulos dienos.“³³ Taigi matome, kad, mums slenkant laiko srautu, Dievo žodis, ypač jo pranašiškų išsipildymų atžvilgiu, atsiskleis vis labiau ir labiau, vis aiškiau ir aiškiau parodydamas Biblijos tyrinėtojui, kad jis tikrai yra kelyje, vedančiame į amžiną šviesą ir amžiną dieną.

GSAM 31Trys svarbiausi įvykiai nuo Edeno iki pabaigos

GSAM 31.2Apsvarstant Viešpaties tautos kelią nuo Edeno iki pabaigos, Šventojo Rašto šviesoje, ypač išsiskiria trys įvykiai. Pirmasis – tai pirmasis Kristaus atėjimas, įsikūnijimas, Emanuelio atėjimas, Dievo apsireiškimas kūne; antrasis – didžioji reformacija po Tamsųjų amžių – 1260 metų priespaudos, per kuriuos Dievo žodis buvo beveik visiškai paslėptas nuo paprastų žmonių – bažnyčios išėjimas iš dykumos būklės ir Šventojo Rašto pateikimas ten, kur visi galėtų jį skaityti ir pažinti Jo valią; trečiasis – mūsų Viešpaties antrasis atėjimas, kad atvestų visų dalykų atkūrimo laikotarpį, apie kurį nuo pasaulio pradžios kalbėjo visi jo šventieji pranašai; tai padarys pabaigą „amžių konfliktui“, konfliktui tarp nuodėmės ir teisumo, ir atves šlovės amžių, kurio link visi amžiai ėjo.

GSAM 32Pranašystė nurodo kelio ženklus iki pabaigos

GSAM 32.1Kreipdami dėmesį į patikimą pranašystės žodį kaip į šviesą, kuri turi vesti mūsų žingsnius, atskleisdama mums teisingą kelią per tamsą, negali būti kitaip, kaip tik tai, kad pranašystės žodyje rasime aiškiai pažymėtą kelią per visą laiko srautą iki Kristaus antrojo atėjimo. Esant tokiai padėčiai, tie, kurie atidžiai seka pranašystės šviesą, ne tik atpažins ženklus ir požymius, kad didžioji diena artėja, bet ir atpažins Viešpaties darbą, kuris nuosekliai tęsiasi tiesos žiniose, skirtose paruošti žmones taikiai pasitikti Jį Jo atėjimo metu.

GSAM 32.2Nors Šventajame Rašte skelbiama, kad Viešpaties diena užklups mases kaip „vagis naktį“³⁴, jame taip pat sakoma apie tuos, kurie laikosi Viešpaties patarimų: „Jūs, broliai, nesate tamsoje, kad ta diena jus užkluptų kaip vagis. Jūs visi esate šviesos vaikai ir dienos vaikai.“³⁵

GSAM 32Atminkite Viešpaties vedimą

GSAM 32.3Prisimenant Viešpaties vedimą adventistų judėjime, verta atkreipti dėmesį į tai, kad Dievo planas visada buvo toks, jog Jo tauta prisimintų Jo apvaizdos ir galios apraiškas jų labui. Aiškindamas priežastis, dėl kurių Izraelis nusigręžė nuo Dievo, psalmistas sako: „Jie pamiršo Dievą, savo Gelbėtoją, kuris padarė didingus darbus Egipto žemėje, stebuklingus darbus Hamo žemėje ir baisius darbus prie Raudonosios jūros.“³⁶ Jei Izraeliui buvo gera prisiminti Viešpaties vedimą su jais, argi mums taip pat nėra gera? Ekstazėje psalmistas vėl sako: „Šlovink Viešpatį, mano siela, ir nepamiršk visų Jo gerumų.“³⁷

GSAM 33.1Visais amžiais Viešpats turėjo svarbių tiesų, skirtų, Jo malonės dėka, išvesti tautą iš nuodėmės vergijos ir parengti ją įžengti į dangiškąjį Kanaaną; ir naudinga apmąstyti Viešpaties elgesį su tais, kurie skelbė šias tiesas.

GSAM 33Dideli rezultatai iš mažiausių priemonių – D’Aubigné liudijimas

GSAM 33.2D’Aubigné savo knygoje History of the Reformation rašo: „Dievas, kuris per amžius rengia savo darbą, jį įvykdo silpniausiais įrankiais, kai ateina Jo laikas. Pasiekti didelius rezultatus mažiausiomis priemonėmis – toks yra Dievo dėsnis. Šis dėsnis, vyraujantis visur gamtoje, randamas ir istorijoje.“³⁸

GSAM 33.3Kai Dievas senovėje pradėjo rinktis ypatingą tautą, kad ją įtvirtintų kaip sau skirtą išskirtinę tautą, Jis tai padarė pašaukdamas vieną žmogų – Abraomą, kuris gyveno tarp pagonių, Chaldėjų Ure. Iš jo kilo gausūs palikuonys; tačiau apie juos, kai jie buvo išaukštinti iki tautos orumo, dangaus Dievas tarė: „Viešpats nepasirinko jūsų ir nesuteikė jums savo meilės todėl, kad jūsų buvo daugiau nei bet kurios kitos tautos; juk jūs buvote mažiausia iš visų tautų.“³⁹

GSAM 33.4Be to, kai Jis norėjo išgelbėti savo tautą iš Egipto vergijos, Jis jų vadovu pasirinko tą, kuris kūdikystėje tris mėnesius buvo paslėptas savo motinos namuose, o vėliau įdėtas į paprastą, primityvią arką, pagamintą iš nendrių ir apteptą derva, ir patikėtas Nilo upės globai. Tačiau tas pats Mozė, sulaukęs protingo amžiaus, pasirinko nuolankų kelią – kentėti kartu su Dievo tauta, o ne mėgautis „laikinais nuodėmės malonumais“.⁴⁰

GSAM 34Gideono pergalė

GSAM 34.1Vėliau, kai Viešpats norėjo išgelbėti Izraelį nuo midianitų ir amalekitų, kurie užplūdo jų žemę „kaip gausybė žiogų“ ir sunaikino žemės derlių, nepalikdami „Izraeliui jokio maisto – nei avių, nei jaučių, nei asilų“, Viešpats pasiuntė angelą pas Gideoną. Šis Joašo sūnus buvo atsidūręs tokioje sunkioje padėtyje, kad turėjo išsikulti šiek tiek kviečių ir slėpti juos nuo savo priešų. Kai angelas jam pranešė, kad jis turi išgelbėti Izraelį, Gideonas nustebęs paklausė: „Kaip aš išgelbėsiu Izraelį? Štai, mano giminė Manase yra varginga, o aš esu mažiausias savo tėvo namuose.“⁴¹ Tas pats nuolankus, vargšas vyras išėjo su savo trimis šimtais vyrų, kurie nešėsi paprastas lempas ir ąsočius (veiksmas, kuris ribotam protui atrodytų kaip kvailystė), ir, pasikliaudami Dievu kaip savo jėga, jie pasiekė galingą pergalę. Prieš išgelbėjimą Gideonas galėjo ištarti tokį pat raudojimą kaip pranašas Amosas, kai jis klausė: „Kas pakels Jokūbą? Juk jis menkas.“⁴²

GSAM 34Kūdikis ėdžiose

GSAM 34.2Viešpaties nustatytu laiku gimė žmonijos Gelbėtojas, ir piemenys rado jį gulintį ėdžiose. Jo žemiškieji giminaičiai vertėsi kukliais, nors ir garbingais, amatais. Kalbėdamas apie savo žemiškąjį skurdą, Gelbėtojas pasakė: „Lapės turi urvus, o padangių paukščiai – lizdus; bet Žmogaus Sūnus neturi, kur galvą priglausti.“⁴³ Jis pasirinko savo apaštalus „iš žemesniojo sluoksnio, kuris, nors ir nėra pats menkiausias, vis dėlto nepasiekia viduriniosios klasės lygio. Taigi viskas buvo skirta tam, kad pasauliui būtų parodyta, jog šis darbas yra ne žmogaus, o Dievo.“

GSAM 35Nedaug išmintingųjų pašauktų

GSAM 35.1Paulius apie darbą pirmykštės bažnyčios laikais sakė: „Dievo kvailystė yra išmintingesnė už žmones; o Dievo silpnybė yra stipresnė už žmones. Matote, broliai, savo pašaukimą: ne daug išmintingųjų pagal kūną, ne daug galingųjų, ne daug kilmingųjų yra pašaukti; bet Dievas išsirinko pasaulio kvailus dalykus, kad sugėdintų išmintinguosius; ir Dievas pasirinko silpnus pasaulio dalykus, kad sugėdintų galinguosius; ir pasaulio menkus bei paniekintus dalykus Dievas pasirinko, taip, ir tai, ko nėra, kad sunaikintų tai, kas yra; kad nė vienas kūnas nesigirtų Jo akivaizdoje.“⁴⁴

GSAM 35Nuolankūs žmonės reformacijos laikais

GSAM 35.2Tą patį principą matome XVI amžiaus didžiųjų reformatorių gyvenimuose. Istorikas rašo: „Reformatorius Cvinglis kilo iš Alpių piemenų trobelės; Melanchtonas, reformacijos teologas, – iš ginklininko dirbtuvės; o Liuteris – iš vargano kalnakasio trobelės.“ Apie save Liuteris sakė: „Mano tėvai buvo labai vargšai. Mano tėvas buvo vargšas miško kirtėjas (vėliau tapęs kalnakasiu), o mano motina dažnai nešdavo malkas ant nugaros, kad galėtų uždirbti pragyvenimui ir išauginti savo vaikus. Jie mūsų labui kentė sunkiausius darbus.“

GSAM 35.3Apaštalas Jokūbas, kalbėdamas apie žmonių pašaukimą tarnauti Viešpačiui, sako: „Klausykite, mano mylimieji broliai, argi Dievas nepasirinko šio pasaulio vargšų, turtingų tikėjimu, ir karalystės paveldėtojų, kurią Jis pažadėjo tiems, kurie Jį myli?“⁴⁵

GSAM 35Ankstyvieji metodistai

GSAM 35.4Žvelgdami į reformatorių eilę, nusidriekiančią iki ankstyvųjų metodizmo dienų, kai uoliai buvo skelbiama laisvos malonės doktrina, matome, kad ją lydėjo Dievo galia. Kadangi ji buvo ištikimai pateikiama žmonėms su švelnia Kristaus meile ir suvokiama gyvu tikėjimu, tikintieji ne tik rado atleidimą už praeities nuodėmes, bet ir šventinančią galią, leidžiančią jiems gyventi šventą gyvenimą. Metodizmas turėjo kuklias pradžias ir buvo palaimintas pagal dvasininkų bei pasauliečių tikėjimą ir paprastą pasitikėjimą.

GSAM 36.1Tirdami su adventistų judėjimu susijusius įvykius ir patirtis, matome, kad, kaip ir kiekviename Viešpaties darbe, kurio įgyvendinime žmogus yra tarpininkas, jo ištakos buvo tarp vargšų ir nežinomų; tačiau niekas neturėtų dėl to jo atmesti, kol kruopščiai neišnagrinės įrodymų, kuriais grindžiamas šis didis darbas, kad neatsidurtų tokioje padėtyje kaip tie, kurių Viešpats paklausė: „Kas paniekino mažų dalykų dieną?“⁴⁶

GSAM 36Eko atsakymas Liuteriui

GSAM 36.2Tiems, kurie linkę spręsti, ar doktrininis teiginys yra teisingas ar klaidingas, remdamiesi tuo, ar jį priima nedaugelis, ar daugelis, cituojame dalį Liuterio ir Eko ginčo. Kadangi Liuteris rėmėsi Šventuoju Raštu ir drįso ginčyti žmonių teisę savo nuomones laikyti aukštesnėmis už Dievo žodį, Ekas atsakė šiais ironiškais žodžiais: „Man kelia nuostabą tas nuolankumas ir kuklumas, su kuriuo gerbiamas daktaras imasi vienas pats prieštarauti tiek daug iškilių Tėvų ir apsimeta žinąs daugiau nei popiežiai, susirinkimai, daktarai ir universitetai! ... Be abejo, būtų stebėtina, jei Dievas būtų paslėpęs tiesą nuo tiek daug šventųjų ir kankinių iki pat gerbiamo Tėvo atėjimo.“

GSAM 36.3Šiam atsakymui puikiai tiktų Cvinglio atsakymas Jonui Faberiui Ciuriche, kai pastarasis išreiškė savo „nuostabą dėl to, kokią padėtį pasiekė reikalai, kai buvo atsisakyta senųjų papročių, trukusių dvylika amžių, ir buvo aiškiai padaryta išvada, kad krikščionybė keturiolika šimtų metų klaidžiojo.“ Cvinglis greitai atsakė, kad „klaida netampa mažesne klaida vien dėl to, kad tikėjimas ja truko keturiolika šimtų metų, ir kad Dievo garbinime senovės papročiai neturi jokios reikšmės, jei jų pagrindo ar pateisinimo negalima rasti Šventajame Rašte“.⁴⁷

GSAM 37Viešpaties Žodis prieš žmogiškąją išmintį

GSAM 37.1Pavojų, kylantį dėl pasitikėjimo žmonių nuomonėmis, vietoj to, kad klausimą „Kas yra tiesa?“ spręstume remdamiesi Viešpaties žodžiu, aiškiai apibūdina pranašas Ozejas, sakydamas: „Jūs arėte nedorybę, pjovėte neteisybę; valgėte melo vaisių; nes pasitikėjote savo keliais, savo galingųjų gausybe.“⁴⁸ Žmogaus širdis visada linkusi pasitikėti žmogumi; tačiau artėjant laikui, kai Viešpats „pakils ir baisiai sudrebins žemę“, pranašas Izaijas ragina: „Nesikreipkite į žmogų, kurio kvėpavimas yra jo šnervėse; nes kuo jis vertas dėmesio?“⁴⁹

GSAM 37.2Kadangi Šventajame Rašte taip įspėjama apie mums gresiantį pavojų šioje srityje, tegul niekas skubotai nesmerkia adventistų judėjimo, tarsi jis būtų nevertas dėmesio dėl savo kuklių pradžių arba dėl to, kad tie, kuriuos pasaulis laiko didžiais, neprisijungė prie šio judėjimo. Verčiau tegul visi atidžiai įvertina jo teiginius. Tiesa yra neįkainojamos vertės, palyginti su ja paprastos žmonių nuomonės yra tik beverčiai pelai.