21 skyrius — Vadovaujančioji ranka darbe

GSAM 322.1„Aš tave pamokysiu ir parodysiu kelią, kuriuo eisi.“¹

GSAM 322.2Tam, kuris pasitiki Viešpačiu, Jo rūpestis nuolat pasireiškia. Tačiau yra momentų, kai šis rūpestis ypač aiškiai juntamas, pavyzdžiui, ypatingi išgelbėjimai nuo matomų ir nematomų blogio jėgų bei pavojų, taip pat tiesioginės Dievo apvaizdos suteiktos galimybės skleisti Jo tiesą. Būtent šias temas nagrinėja šis skyrius.

GSAM 322Pirmasis regėjimas Mičigane

GSAM 322.31853 m. gegužės mėnesį pastorius White’as su žmona lankėsi Mičigane. Tai buvo pirmas kartas, kai jie buvo nuvykę į vakarus nuo Bufalo, Niujorko valstijoje. Paskutinį gegužės šabą jie buvo Tyrone, ir ten ponia White regėjime pamatė įvairias šabą laikančias bendruomenes valstijoje, kartu su įspėjimais apie įtakas, kurios gali veikti prieš jas. Birželio 2 d. Džeksone ji parašė aštuonis foolscap formato puslapius, kuriuose išdėstė kai kuriuos dalykus, kurie jai buvo parodyti. Ji man davė pieštuku parašytą regėjimo kopiją su sąlyga, kad aš jai pateiksiu tvarkingą kopiją, parašytą rašalu ir plunksna.

GSAM 322Moteris, kuri dėjosi šventa

GSAM 322.4Tarp kitų parodytų dalykų buvo aprašytas vienos moters atvejis, kuri bandė įsibrauti į mūsų bendruomenę. Ji sakė, kad ši moteris tvirtino esanti labai šventa. Ponia White jos niekada nebuvo sutikusi ir nieko apie ją nežinojo, išskyrus tai, kas jai buvo atskleista šiame regėjime. Ji ne tik papasakojo apie tos moters elgesį, bet ir tai, kad, kai ji bus papeikta, ji ims vaizduoti šventuolę ir sakys: „Viešpats—žino—mano—širdį.“ Ji sakė, kad ši moteris keliavo po šalį su jaunu vyru, o jos vyras, senas žmogus, liko namuose dirbti, kad išlaikytų juos jų nedorame gyvenime. Ponia White sakė, kad Viešpats jai parodė, jog „nepaisant moters pretenzijų į šventumą, ji ir tas jaunas vyras buvo kalti dėl septintojo įsakymo pažeidimo“. Turėdamas šio atvejo aprašymą kišenėje, su tam tikru nerimu laukiau, kaip viskas susiklostys.

GSAM 323Susirinkimas Vergennes mieste, Mičigano valstijoje

GSAM 323.1Turėjome susirinkimus Džeksone, Battle Creek, Bedforde ir Hastingse, o tada atvykome į Vergennesą, Kento apygardoje, kuri, kaip paaiškėjo, buvo ta vieta, kur gyveno ta moteris. Birželio 11 d., šiek tiek prieš šabą, atvykome į vietą, kur turėjome apsistoti nakčiai. Mūsų nakvynės vieta buvo kito pastoriaus, taip pat pavarde White, namai; jis anksčiau buvo Krikščionių denominacijos pastorius. Kadangi tai buvo naujai apgyvendinta vietovė, mūsų susirinkimams buvo pasiruošta didelėje, naujai pastatytoje klėtyje, esančioje už trijų mylių, o moteris, matyta regėjime, kaip paaiškėjo, gyveno dar už dviejų mylių nuo susirinkimo vietos.

GSAM 323Liudijimas fanatikei

GSAM 323.2Birželio 12 d., 10:30 val. ryte, susirinkome klėtyje susirinkimui. Ponia White sėdėjo kairiajame tribūnos gale, aš sėdėjau šalia jos, pastorius Cornell – šalia manęs, o pastorius White stovėjo tribūnos dešinėje pusėje ir kalbėjo. Jam kalbėjus apie penkiolika minučių, kartu įėjo senas vyras ir jaunas vyras ir atsisėdo ant priekinės sėdynės šalia tribūnos. Juos lydėjo aukšta, liekna, tamsaus veido moteris, kuri atsisėdo prie durų. Po trumpos pastoriaus White’o kalbos ponia White atsistojo ir pradėjo savo kalbą, kalbėdama apie tai, kokį rūpestį turėtų rodyti pastoriai, kad nesugadintų jiems patikėto darbo, remdamasi tekstu: „Būkite švarūs, jūs, nešantys Viešpaties indus.“ Ji pasakė, kad Dievas nenurodė moteriai keliauti po šalį su bet kuriuo kitu vyru, išskyrus savo sutuoktinį. Galiausiai ji aiškiai pasakė:

GSAM 323.2„Ta moteris, kuri prieš trumpą laiką atsisėdo prie durų, tvirtina, kad Dievas ją pašaukė skelbti Evangeliją. Ji keliauja su šiuo jaunuoliu, kuris ką tik atsisėdo priešais stalą, o šis senas vyras, jos vyras – tegul Dievas jo pasigaili! – namuose sunkiai dirba, kad uždirbtų pinigų, kuriuos jie naudoja savo nedorybei tęsti. Ji tvirtina esanti labai šventa, – esanti pašventinta, – tačiau, nepaisant visų jos šventumo pretenzijų, Dievas man parodė, kad ji ir šis jaunuolis yra kalti dėl septintojo įsakymo pažeidimo.“

GSAM 324.1Visi susirinkusieji žinojo, kad ponia White niekada nebuvo mačiusi šių asmenų, kol jie neįėjo į klėtį. Tai, kad ji juos atpažino ir taip apibūdino jų charakterį, padarė įtaką susirinkusiųjų protams, sustiprino jų pasitikėjimą ir patvirtino jų tikėjimą regėjimais.

GSAM 324Išsakyti žodžiai, kaip ir buvo numatyta

GSAM 324.2Kai ponia White davė savo liudijimą, visi su nerimu žvelgė į ponią Alcott, tą moterį, kuriai buvo pareikštas priekaištas, norėdami pamatyti, kaip ji priims tai, kas pasakyta, ir ką ji ketina daryti bei pasakyti. Jei ji būtų buvusi nekalta dėl jai pareikšto kaltinimo, natūraliai būtų buvę tikimasi, kad ji atsistos ir viską paneigs. Jei ji būtų buvusi kalta ir labai ištvirkusi, ji galbūt nedvejodama viską paneigtų, net jei žinotų, kad tai tiesa. Tačiau vietoj to ji padarė būtent tai, ką liudijime buvo pasakyta, kad ji padarys, kai bus papeikta. Ji lėtai atsistojo, o visų akys buvo nukreiptos į ją, ir, prisiimdama veidmainišką išraišką, lėtai tarė: „Viešpats... žino... mano... širdį“, ir atsisėdo, nepasakiusi daugiau nė žodžio. Ji pasakė būtent tai, ką liudijime buvo pasakyta, kad ji pasakys, ir pasakė tuo pačiu būdu.

GSAM 325Kaltės pripažinimas

GSAM 325.1Tiesa, Dievas žinojo jų širdis, ir jie patys žinojo, kad yra kalti dėl to kaltinimo; nes vėliau jaunuolis pasakė ponui Gardneriui, to paties miestelio gyventojui, kuris jį atidžiai klausinėjo apie šį reikalą: „Pone Gardneri, tai, ką ponia White pasakė apie mus, buvo pernelyg teisinga“; o moteris, 1862 m. Grinvilio mieste pasakiusi poniai Wilson, kad „nedrįstų pasakyti nė žodžio prieš seserį White, kad nebūtų laikoma kovojančia prieš Dievą“, pripažino, kad tai, kas buvo atskleista apie ją ir jaunuolį, buvo tiesa.

GSAM 325Messenger frakcija

GSAM 325.21853 m. rudenį keli nepatenkinti asmenys Mičigane susibūrė ir pradėjo leisti leidinį, pavadintą Messenger of Truth. Atrodė, kad šio leidinio ir jo vadovų misija buvo griauti ir šmeižti, o ne stiprinti. Jo puslapiuose buvo įterpta daug melo, o tai trukdė mums dirbti skelbiant žinią; ir kadangi tai buvo mūsų pirmoji patirtis susiduriant su tokiu atviru puolimu, manėme, kad mūsų pareiga yra paneigti jų šmeižikiškus teiginius. Tai užėmė laiką, kurį turėjome skirti mums patikėtos tiesos skleidimui, ir puikiai atitiko Šėtono tikslus, kuris, be abejonės, buvo šio pasipriešinimo kurstytojas. Taigi tokia padėtis tęsėsi iki 1855 m. birželio 20 d. vakaro, kai pastorius White’as ir jo žmona, pastorius Cottrell’as bei aš ką tik baigėme susirinkimą Oswego mieste, Niujorko valstijoje. Susirinkimo metu mus erzino tam tikras Lillis, kuris įėjo į salę ir tarp žmonių platino tuos šmeižikiškus dokumentus. Vėl iškilo klausimas dėl mūsų pareigos šiuo klausimu. Visi ankstesni bandymai atsakyti į jų melą baigėsi tik tuo, kad jie sugalvojo dar daugiau.

GSAM 325Patarimas ir pranašystė

GSAM 325.3Tą vakarą Oswego mieste, Jono Pleiso namuose, vykusiame maldos susirinkime ponia White gavo regėjimą, kuriame jai buvo parodyta, kad jei mes tęsime savo darbą, skelbdami tiesą, nepaisydami tokių žmonių kaip „Messenger frakcija“, jie tarpusavyje susipriešins, o jų laikraštis žlugs, ir kai tai įvyks, mes pastebėsime, kad mūsų gretos padvigubėjo. Tikėdami, kad šis liudijimas yra iš Viešpaties, mes iš karto pradėjome veikti pagal jį.

GSAM 326Messenger frakcijos ir laikraščio žlugimas

GSAM 326.1Tiesos reikalas sparčiai žengė į priekį, o „Messenger frakcija“ susidūrė su vidiniais nesutarimais. Per trumpą laiką frakcija išsisklaidė, daugelis jos lyderių atsisakė šabo. Jų laikraštis netrukus nustojo eiti dėl paramos trūkumo, o tas, kuris kurį laiką ėjo redaktoriaus pareigas, savo dėmesį nukreipė į mokytojo darbą; tačiau, nesugebėjęs pirmiausia suvaldyti savęs, jis visiškai nesugebėjo suvaldyti savo mokinių. Bandydamas sudrausminti vieną iš savo mokyklos berniukų, jis išsitraukė revolverį, kuris spragtelėjo, bet neiššovė. Norėdamas išvengti linčo, jis buvo priverstas naktį pabėgti į Kanadą.

GSAM 326Poveikis adventistų judėjimui

GSAM 326.2Tuo metu tarp mūsų žmonių vyravo didesnė harmonija ir vienybė nei bet kada anksčiau; ir kai buvo dedamos pastangos skleisti žinią, kelias atsivėrė visomis kryptimis.

GSAM 326.31858 m. sausio 14 d. žurnalo Review 11 tomo 10 numeryje redaktorius, kalbėdamas apie Messenger darbo rezultatus, pasakė: „Nesutarimų metu, kai buvo stengiamasi sužlugdyti žurnalą Review, bažnyčios turtas redakcijoje buvo įvertintas vos 700 dolerių. Nuo to laiko jo vertė išaugo iki 5 000 dolerių. Tuomet buvo apie tūkstantį mokančių prenumeratorių, dabar jų yra du tūkstančiai, be to, yra nemažas ‚nemokamų‘ prenumeratorių sąrašas.“

GSAM 326.4Kadangi dabar (1858 m.) pasiekėme laikotarpį, kai „Messenger frakcija“ susiskaldė ir išsisklaidė, o pats Messenger nustojo egzistuoti, minėti skaičiai yra reikšmingi. Kaip tiksliai padvigubėjo mokančių Review prenumeratorių skaičius, taip ir tikinčiųjų skaičius padidėjo daugiau nei dvigubai. Taigi 1855 m. birželio mėn. per ponią White pateiktas pranašavimas išsipildė.

GSAM 327Pirmieji pasiūlymai rengti susirinkimus palapinėse

GSAM 327.1Ankstyvaisiais žinios skleidimo laikais buvome įpratę rengti susirinkimus mokyklų pastatuose, kai nebuvo galima rasti geresnės vietos. Vieną kartą tokio tipo pastate susirinko tokia minia žmonių, kad net dvi tokio dydžio mokyklos patalpos nebūtų jų sutalpinusios. Kad visi galėtų išgirsti, kalbėtojas stovėjo atidarytame lange ir kreipėsi į salėje esančius bei į didesnę auditoriją, sėdinčią vežimuose ir ant žolės. Būtent šis didžiulis susirinkimas paskatino apsvarstyti galimybę rengti susirinkimus palapinėse.

GSAM 327Pirmasis susirinkimas palapinėje Battle Creek mieste, Mičigano valstijoje

GSAM 327.2Todėl 1854 m. gegužės 22 d. pastorius James White ir kiti tarybos nariai nusprendė, kad palapinių naudojimas susirinkimams būtų įgyvendinamas planas. Tuo metu didelės palapinės labai retai būdavo naudojamos kitiems tikslams nei cirkai, gyvūnų kolekcijos ir įvairūs pasirodymai. Mičiganas buvo pirmoji valstija, kurioje Septintosios dienos adventistai ėmėsi tokios veiklos. Pirmasis susirinkimas palapinėje prasidėjo Battle Creek 1854 m. birželio 10 d. Šiuo metu toks susirinkimų rengimo būdas vasaros sezonu įgijo didžiulį mastą.

GSAM 327Siūlomi stovykliniai susirinkimai

GSAM 327.31868 m. buvo žengtas dar vienas ryžtingas žingsnis. Buvo tinkamai apsvarstytas stovyklinių susirinkimų rengimo tinkamumas ir priimtas sprendimas, kad tai būtų puikus būdas sutalpinti didelius mūsų žmonių susibūrimus visuotiniuose susirinkimuose. Turint didelę palapinę viešosioms pamaldoms ir mažesnes šeimos palapines, žmonės jaustųsi patogiai, ir taip keletą dienų būtų galima praleisti naudingai, dalijantis patarimais ir garbinant Dievą.

GSAM 328Pirmasis stovyklinis susirinkimas Raite, Mičigane

GSAM 328.1Pirmasis stovyklos susirinkimas įvyko Raite, Mičigane, 1868 m. rugsėjo 1–7 d. Šie svarbūs mūsų žmonių visuotiniai susibūrimai išsiplėtė tiek, kad kasmet įvairiose darbo lauko vietose surengiama daugiau nei penkiasdešimt stovyklos susirinkimų. Šie stovyklos susirinkimai rengiami ne tik Amerikoje, bet ir Europoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje bei Pietų Afrikoje.

GSAM 328.2Didžiausias tokio pobūdžio susirinkimas, kurį kada nors surengė mūsų bendruomenė, vyko 1893 m. Lansinge, Mičigane. Tame didžiuliame susibūrime dalyvavo 3 400 žmonių, gyvenusių daugiau nei 500 šeimos palapinių. Įvairių stovyklos palapinių statybai buvo sunaudota daugiau nei 150 000 jardų drobės.

GSAM 328Išgelbėjimas nuo geležinkelio nelaimės

GSAM 328.3Kitą dieną po to, kai buvo priimtas sprendimas įsigyti mūsų pirmąją 60 pėdų palapinę (1854 m. gegužės 23 d.), pastorius White’as ir jo žmona, tuo metu buvę Džeksone, Mičigane, turėjo išvykti į Viskonsiną, kur kurį laiką ketino dirbti. Popietę praleidome D. R. Palmerio namuose, esančiuose visai netoli nuo stoties. Popietę pastorius White keletą kartų tarė: „Jaučiuosi keistai prieš išvykstant į šią kelionę; bet, Ellen, turime įsipareigojimą, ir privalome vykti. Jei neturėčiau to įsipareigojimo, šįvakar nevykčiau.“

GSAM 328.4Pradėjus temti, artėjant traukinio atvykimo laikui, surengėme maldos susirinkimą. Atrodė, kad visi buvo vedami melstis už pastoriaus White’o ir jo žmonos saugumą šioje kelionėje. Kai atsikėlėme, pastorius White išreiškė tikėjimą, kad Viešpats jais pasirūpins ir juos saugos.

GSAM 328.5Aštuntą valandą aš nuėjau su jais į traukinį, kad padėčiau užimti vietas ir sutvarkyti jų bagažą. Mes įlipome į vieną vagoną su aukštais sėdynių atlošais, tais laikais vadintą „miegamuoju vagonu“. Ponia White pasakė: „Jamesai, aš negaliu pasilikti šiame vagone, turiu iš čia išeiti.“ Padėjau jiems rasti vietą kito vagono viduryje. Ponia White atsisėdo su daiktais ant kelių, bet pasakė: „Šiame traukinyje nesijaučiu kaip namuose.“ Suskambėjo varpas, ir skubiai ištaręs jiems „Sudie“, netrukus išvykau pas Cyreniusą Smithą, kur ketinau praleisti naktį.

GSAM 329.1Maždaug dešimtą valandą visi labai nustebome, išgirdę, kaip pastorius White’as, kuris, kaip manėme, jau turėjo būti gerokai pakeliui į Čikagą, beldėsi į duris. Jis pasakė, kad traukinys nuvažiavo nuo bėgių tris mylias į vakarus nuo Džeksono; kad didžioji traukinio dalis, įskaitant lokomotyvą, buvo visiškai sudaužyta; tačiau, nors nemažai žmonių žuvo, jis ir ponia White ištrūko nesužeisti. Jis greitai susirado arklį ir vežimą ir kartu su Abramu Dodge’u nuvažiavo pasiimti ponios White, kurią pastorius nešė ant rankų tam tikrą atstumą per drėgną, pelkėtą vietovę ir per nedidelį upelį į saugią vietą, toli nuo nelaimės vietos.

GSAM 329.2Anksti kitą rytą aš nuvykau su p. Dodžu apžiūrėti avarijos vietos. Ten, kur kelias kerta geležinkelio bėgius įstrižai, jautis buvo atsigulęs pailsėti tiesiai ant bėgių. Lokomotyvas neturėjo gyvulių atmuštuvo, todėl atsitrenkęs į gyvulį buvo išmestas iš bėgių į kairę. Pirmuoju smūgiu, kai lokomotyvas atsitrenkė į žemę, bagažinis vagonas, kuriame buvo pastoriaus White’o lagaminas su knygomis, visiškai iššoko iš bėgių ir liko nesugadintas; tuo pačiu metu traukinio gale buvęs keleivinis vagonas be žmogaus pagalbos atsikabino nuo likusios traukinio dalies ir ramiai sustojo ant bėgių. Lokomotyvas ir tendras važiavo žemėje šalia bėgių apie šešis ar aštuonis rodus, kol lokomotyvas atsitrenkė į ąžuolo kelmą, kurio skersmuo buvo apie tris pėdas. Traukinio smūgio jėga buvo tokia didelė, kad lokomotyvas apsivertė apačia į viršų, o tendro galas apsisuko skersai bėgių. Traukinio pagrindinė dalis, važiuodama visu greičiu, atsitrenkė į šiuos lokomotyvo nuolaužų likučius, taip sukeldama antrąjį smūgį. Pirmasis vagonas, atsitrenkęs į lokomotyvą, buvo siuntų vagonas, kuris buvo sutraiškytas į malkas. Jis, kartu su jo turiniu, tapo šiukšlių krūva, susikaupusia ant tendro ir aplink jį. Kitas buvo antrosios klasės vagonas, kuriame buvo aštuoniolika keleivių, iš kurių vienas žuvo, o visi kiti buvo daugiau ar mažiau sužeisti. Šį vagoną perpus perskėlė per jį pravažiavęs miegamasis vagonas. Miegamojo vagono priekinė dalis buvo sudaužyta į gabalus, o sėdynė, kurioje ponia White nesijautė saugi, buvo visiškai sutraiškyta.

GSAM 330Dieviškojo išgelbėjimo įrodymas

GSAM 330.1Žiūrėdami į avarijos vietą, o paskui į vagoną, kuriame avarijos metu važiavo pastorius White’as ir jo žmona, ramiai stovintį atskirai, maždaug penkiolikos rodų atstumu nuo avarijos vietos, širdyje pajutome, kad Dievas išklausė maldą, ir kas žino, galbūt Jis pasiuntė savo angelą atkabinti tą vagoną, kad Jo tarnai galėtų ištrūkti sveiki? Ši mintis ypač įstrigo mūsų protuose, kai stabdžių prižiūrėtojas pasakė, kad jis jo neatkabino, be to, kad tuo metu, kai tai įvyko, ant platformos niekas nebuvo, ir kad jam pačiam bei visiems traukinio darbuotojams buvo paslaptis, kaip tai įvyko; o dar didesnė mįslė jiems buvo tai, kad jungtis ir varžtas buvo nesulaužyti, o varžtas su grandine gulėjo ant sudaužyto vagono platformos tarsi ten būtų padėtas kruopščios rankos.

GSAM 330.2Iki 24-osios vakaro bėgiai buvo tiek išvalyti nuo nuolaužų, kad traukiniai vėl važiavo kaip įprasta, o pastorius ir ponia White vėl įsėdo į vagonus ir saugiai nuvyko į susitikimą Viskonsine.

GSAM 330Priešininkų papeikimas

GSAM 330.3Senovės Izraeliui ne viskas vyko „sklandžiai“. Jie turėjo išorinių priešų, kurie kiekviename žingsnyje stengėsi trukdyti jų pažangai. „Įvairi minia“ ir nepašvęstieji stovykloje buvo patogūs įrankiai, per kuriuos Šėtonas siekė kurstyti nepasitenkinimą, nesutarimus, murmėjimą ir maištą. Tai, kad Dievo palaiminanti ranka buvo su pasitikėjusiais, o jų pastangas lydėjo pergalė, buvo įrodymas, kad ši tauta rado malonę Jo akyse – kad Viešpaties ranka juos vedė.

GSAM 331.1Taigi, kalbant apie Trečiojo angelo žinios iškilimą ir plitimą, jos pažanga nebuvo pasiekta dėl to, kad pateiktos tiesos būtų buvusios priimtinos natūraliai žmogaus širdžiai. Priešingai, pati pagrindinė žinios tiesa – Viešpaties šabas – prieštarauja savanaudiškiems, pasaulietiniams interesams, atskirdama tuos, kurie jos laikosi, nuo pasaulio reikalų dvi dienas per savaitę. Dabartinės tiesos reikalas turėjo išorinių priešų, ryžtingų ir atkaklių savo pastangose sužlugdyti šį darbą. Apie juos galima pasakyti psalmisto žodžiais: „Jei ne Viešpats būtų buvęs mūsų pusėje, dabar tesako Izraelis; jei ne Viešpats būtų buvęs mūsų pusėje, kai žmonės sukilo prieš mus; tada jie būtų mus gyvus prariję, kai jų pyktis užsidegė prieš mus.“²

GSAM 331.2Mūsų gretose kartkartėmis atsirasdavo savanaudžių ir nepatenkintų žmonių, kurie sakydavo, kokių didžių dalykų būtų pasiekta, jei jų tikslai būtų įgyvendinti; tačiau, kaip ir žaltvykslės, jų šviesa jau seniai užgeso. Tuo tarpu dabartinės tiesos reikalas tvirtai ir nuosekliai skleidėsi po visą pasaulį, kiekvienu žingsniu į priekį įgydamas vis daugiau stabilumo ir jėgos.

GSAM 331Pastoriai Stephenson ir Hall

GSAM 331.31855 m. vasarą pastoriai Stephenson ir Hall bandė sukelti maištą Viskonsino valstijoje. Vadovaujantys broliai gerai žinojo, kad jie norėjo išbandyti visus kitus mūsų tikėjimo aspektus savo „Ateities amžiaus“ doktrina ir labai troško, kad Septintosios dienos adventistai būtų mokomi malonės laiko po Kristaus antrojo atėjimo doktrinos.

GSAM 331Pranašystė apie juos

GSAM 331.41855 m. lapkričio 20 d. ponia White gavo regėjimą apie jų elgesį, kuriame buvo pranašystė apie galutinį rezultatą šiais žodžiais: „Ar manai, silpnas žmogau, kad gali sustabdyti Dievo darbą? Silpnas žmogau, vienas Jo piršto prisilietimas gali tave parklupdyti. Jis tave pakęs tik trumpą laiką.“

GSAM 332.1Mūsų priešininkai teigė, kad tai buvo regėjimas, skelbiantis, jog šie vyrai netrukus mirs, o kadangi jie gyveno dar kelerius metus, regėjimas nepasitvirtino. Regėjime nėra nieko apie jų mirtį. Jie buvo parodyti kaip žmonės, siekiantys sustabdyti Trečiojo angelo žinios darbą. Nors jiems buvo pasakyta, kaip lengva Dievui būtų juos sustabdyti, pridėta: „Jis tau leis tik trumpą laiką.“ Ką jie padarė? — Vietoj to, kad laimėtų savo kovą, kaip tikėjosi, atrodė, kad jiems teko klampoti tamsoje. Per kelias savaites jie visiškai atsisakė šabo ir ėmė jam priešintis. Jie tikėjosi sukurti „Ateities amžiaus“ partiją, kurioje patys būtų lyderiai. Vietoj to, kad jiems tai pavyktų, atsisakydami šabo jie visiškai prarado įtaką mūsų žmonėms. Taigi savo pačių elgesiu jie visiškai sužlugdė tai, ką iš pradžių ketino padaryti. Mūsų žmonės sakė: „Iš tiesų, Dievas ‚leido jiems tik trumpą laiką‘.“

GSAM 332Liūdna gyvenimo pabaiga

GSAM 332.2Kalbant apie šių dviejų vyrų likimą, vertėtų pateikti keletą teiginių apie jų liūdną likimą, kuriuos išsakė jų pačių broliai – „Ateities amžiaus“ tikintieji, su kuriais jie bendravo po to, kai atsisakė šabo. Prieš trisdešimt septynerius metus p. Hall šiek tiek prarado protą (dėl smegenų minkštėjimo), o šios būklės priežastis buvo nemažos nuosavybės praradimas dėl kitų asmenų sukčiavimo. Jis kentėjo nuo iliuzijos, kad jei išeis į lauką, jis suplokštės arba susiplos ant žemės. Jis nekelia pavojaus, bet, žinoma, per šiuos ilgus metus buvo visiškai netinkamas bet kokiam tarnystės darbui.³

GSAM 332.3Pastorius Stephenson mirė maždaug prieš šešiolika metų. Keletą metų prieš mirtį jis buvo nesveiko proto (psichiškai nesveikas), nors kitiems nekėlė pavojaus. Prieš tapdamas tokiu, remdamasis laisve, kurią, jo manymu, jam suteikė jo puoselėta įstatymo negaliojimo teorija, jis paliko savo paties žmoną – moterį, kuriai nebuvo prikišta jokių dorovės pažeidimų (skyrybas jis galėjo gauti tik pasamdęs nesąžiningą advokatą) – ir vedė kitą moterį, daug jaunesnę už savo buvusią žmoną. Šis poelgis buvo toks akivaizdus moralės pažeidimas, kad net jo paties „Ateities amžiaus“ broliai pasmerkė jo elgesį ir neleido jam daugiau jų vardu pamokslauti.

GSAM 333.1Jų pačių brolių pareiškimai apie šių vyrų paskutines dienas išreiškia giliausią gailestį; tačiau tai yra nepagražinti faktai, pateikiami be piktumo ar išankstinio nusistatymo. Šiuo atveju paliekame skaitytojams patiems padaryti išvadas dėl šio liudijimo taikymo jų fizinei būklei.

GSAM 333Pastorius J. H. Waggoner priima žinią

GSAM 333.21852 metais pastorius J. H. Waggoner, kuris Viskonsine leido apskrities laikraštį, priėmė dabartinę tiesą, o kitais metais visiškai atsidavė tarnystės darbui. 1857 m. jis parašė dvi labai svarbias brošiūras, kurių kiekviena sudarė apie du šimtus puslapių. Pirmoji iš jų buvo pavadinta The Nature and Tendency of Modern Spiritualism, o antroji – A Refutation of the Age-to-Come. Pirmoji ne tik tapo priemone, išgelbėjusia daugelį nuo patekimo į tuos Šėtono spąstus, bet, su Dievo palaiminimu, atvėrė akis daugeliui tų, kurie nežinojo, kaip vertinti šiuos šiuolaikinius reiškinius.

GSAM 333.3Jo Refutation of the Age-to-Come yra išsamiausias klaidingų teorijų apie nuodėmingųjų išbandymo laikotarpį po mūsų Viešpaties antrojo atėjimo demaskavimas. Tai toks išsamus tos doktrinos paneigimas, kad į jį ne tik nebuvo atsakyta, bet ir, kiek mums žinoma, iki šiol nebuvo padaryta jokių bandymų atsakyti. Knygoje labai aiškiai ir glaustai išdėstoma Kristaus, kaip kunigo, padėtis ant Tėvo sosto (jo Melchizedeko kunigystė) dabartiniame dieviškosios tvarkos laikotarpyje, taip pat padėtis, kurią Jis užims ant savo paties sosto savo būsimoje amžinojoje karalystėje – sosto, su kuriuo nebus susijusi jokia tarpininkaujančioji kunigystė.

GSAM 334.1Dar vėliau pastorius Waggoner parašė trečiąją brošiūrą, maždaug tokio pat dydžio, pavadintą The Atonement in the Light of Reason and Revelation. Apie 1884 metus ji buvo peržiūrėta ir išplėsta iki maždaug 400 puslapių knygos. Tai aiškus ir glaustas traktatas tema, nurodyta jos pavadinime.

GSAM 334.2Nuo to laiko jis buvo glaudžiai susijęs su leidybos veikla – tiek kaip rašytojas, tiek kaip redaktorius. Jis taip pat tęsė savo pastoriaus veiklą, o paskutinius gyvenimo metus praleido Europoje.

GSAM 334.31889 m. balandžio 17 d. jis netikėtai mirė Bazelyje, Šveicarijoje, vos baigęs savo paskutinę knygą From Eden to Eden. 16 d. jis visą dieną rašė ir savo dienoraštyje užrašė: „Sunki darbo diena.“ Iš Europos brolių parengtos ataskaitos apie jo atvejį paaiškėjo šie faktai:—

GSAM 334.4„17-osios rytą, apie pusę šešių, jis be jokio įspėjimo mirė savo virtuvėje nuo širdies paralyžiaus. Jis labai sunkiai dirbo, kad užbaigtų savo naujos knygos anglų kalbos leidimą, ir tikėjosi kitą sekmadienį išvykti į Londoną, kad ten dirbtų su šiuo darbu, prieš grįždamas į Ameriką ateinančią vasarą.“

GSAM 334.5Nuo 1854 m. pastorius Waggoner nuolat ir ryškiai pasirodydavo viešumoje, gindamas tiesą tiek sakykloje, tiek spaudoje. Mirties metu jam buvo beveik šešiasdešimt devyni metai. Jis buvo palaidotas Bazelyje balandžio 20 d. Taip savo pareigų poste žuvo dar vienas iš pirmųjų šios misijos darbuotojų.

GSAM 334Gydymas tikėjimu

GSAM 334.61858 m. ankstyvą pavasarį ponia White keletą dienų labai kentėjo, būdama prikaustyta prie lovos beveik bejėgėje būsenoje. Vieną vakarą, artėjant vidurnakčiui, ji prarado sąmonę; šeima išbandė visas žinomas priemones, kad atgaivintų ją, tačiau jų pastangos buvo nesėkmingos. Ji liko tokioje būsenoje daugiau nei pusvalandį, kol pastorius White skubiai pasikvietė pastorių Andrewsą ir mane prisijungti prie maldos. Atsakydamas į nuoširdžias maldas, ištartas prie jos lovos, Viešpats gailestingai sugrąžino jai sąmonę ir atstatė įprastą sveikatos būklę. Kol ji šlovino Dievą, ji, vis dar gulėdama lovoje, buvo paimta į regėjimą. Kai kuriuos dalykus, jai parodytus šiame regėjime, galima perskaityti knygoje „Testimony for the Church“, Nr. 5.

GSAM 335Neįprastas fizinis reiškinys

GSAM 335.1Su šiuo regėjimu buvo susijęs savitas fizinis reiškinys, į kurį norime atkreipti ypatingą dėmesį. Pastorius White ir aš sėdėjome vienoje lovos pusėje, o pastorius Andrews – kitoje. Jos plaštakos pakaitomis buvo suspaustos ant krūtinės arba, kaip įprasta, laisvai ir grakščiai judėjo kartu su rankomis, nukreiptos į įvairias scenas, kurias ji matė. Jos viršutinė kūno dalis buvo pakelta nuo lovos, todėl tarp jos pečių ir pagalvės buvo apie aštuonių ar devynių colių tarpas. Kitaip tariant, kūnas nuo klubų į viršų buvo sulenktas maždaug trisdešimties laipsnių kampu. Ir tokioje padėtyje ji išliko per visą regėjimo trukmę, kuri truko trisdešimt minučių. Niekas negalėtų natūraliai prisiimti tokios laikysenos, nesiremdamas plaštakomis ir rankomis, tuo labiau išlaikyti jos tokį ilgą laiką. Tai vėl buvo įrodymas, kad su regėjimu buvo susijusi kokia nors jėga, kurios ji negalėjo kontroliuoti.

GSAM 335Kitas pranašavimas

GSAM 335.21858 m. spalio 1 d. pastorius White’as, ponia White ir šios knygos autorius surengė visuotinį susirinkimą Ročesteryje, Niujorko valstijoje. Po šio susitikimo šios knygos autorius lydėjo juos kelionėje po Niujorko valstiją ir Naujosios Anglijos valstijas. Vieną šabą ponia White gavo regėjimą, kuriame jai, be kita ko, buvo parodyta, kad kur nors mūsų planuojamos kelionės metu Šėtonas ketina surengti galingą puolimą prieš ją, o pastorius White ir aš turime tikėjimu ją palaikyti, ir Viešpats ją išgelbės.

GSAM 336Ponios White kančia

GSAM 336.1Čia vėl buvo pranašystė apie tai, kas įvyks. Tolesni įvykiai parodys, kaip tiksliai ji išsipildė. Pirmąjį šabą po susirinkimo Ročesteryje buvome Roosevelte, o kitą šabą – Brukfilde, Madisono apygardoje. Kitą savaitę susirinkimus rengėme erdvioje pono Ballou virtuvėje Mansvilyje, Džefersono apygardoje. Keliaujant traukiniu iš Brukfildo į Mansvilį, ponios White veidas užsidegė tiesiai po akimis. Skausmas buvo toks stiprus, kad, kai pasiekėme Mansvilį, ji buvo priversta atsigulti į lovą. Uždegimas stiprėjo dvi dienas, atimdamas iš jos miegą ir neleisdamas jai dalyvauti susirinkimuose. Jos galva buvo taip ištinusi, kad abi akys buvo užmerktos, o veidas taip iškraipytas, kad nebeatrodė kaip žmogaus. Tarp visų šių kankinančių skausmų ir didžiulio nervingumo, kurį sukėlė miego trūkumas, priešas stengėsi iš visų jėgų priversti ją murmėti prieš Dievą. Taip viskas tęsėsi iki numatytų susirinkimų pabaigos.

GSAM 336.2Pasibaigus susirinkimams pastorius White man pasakė:

GSAM 336.2„Broli Jonai, tai yra tas pats Šėtono puolimas prieš mano žmoną, apie kurį mus įspėjo Ročesteryje. Tu prisimeni, ten buvo duotas pažadas, kad jei mes susivienysime ir tikėjimu ją palaikysime, nė akimirkai nepaleisdami, kai prasidės kova, priešo galia bus sulaužyta, o ji bus išgelbėta. Tuojau eikime vidun ir surenkime maldos laiką.“

GSAM 336Išgelbėjimas, kaip ir buvo pranašauta

GSAM 336.3Mes tuoj pat nuėjome į kambarį, kur ponia White buvo prikaustyta prie lovos, ir nuoširdžiai už ją meldėmės, o broliai, buvę kambaryje, kuriame vyko susirinkimai, tyliai meldėsi. Maždaug po dešimties minučių nuo maldos pradžios Viešpaties galia nusileido ir užpildė kambarį. Ponia White akimirksniu buvo išlaisvinta nuo visų skausmų ir tuoj pat paprašė maisto. Tai buvo apie penktą valandą popiet. Iki septintos valandos patinimas ant jos veido visiškai išnyko, ir ji tą vakarą dalyvavo susirinkime, atrodydama taip pat gerai kaip visada.

GSAM 337.1Miesto gyventojų prašymu vakare buvo skaitoma paskaita tema „Šventųjų paveldėjimas“, kurios pabaigoje ponia White pasakė pamokslą. Kol pastorius White su savo mažuoju sūneliu W. C. buvo lauke, ji prieš tą didelę susirinkusiųjų minią buvo paimta į regėjimą. Apie kai kuriuos dalykus, kurie jai buvo parodyti tuo metu, galima paskaityti paskutiniajame leidinio Testimony Number 5 straipsnyje, datuotame Mansvilyje, Niujorke, 1858 m. spalio 21 d.

GSAM 337.2Ponia White gavo palengvėjimą minėtu atveju, kuris buvo toks pat veiksmingas, kaip ir buvo numatyta regėjime, gautame Ročesteryje. Tokių sunkumų per tą kelionę daugiau nepasikartojo, o kiekvienoje vietoje mes pasiekėme šlovingą pergalę tiesos vardu.

GSAM 337Amerikos pilietinio karo pranašystė

GSAM 337.31861 m. šabą, sausio 12 d., lygiai tris mėnesius, diena į dieną, prieš tai, kai buvo paleistas pirmasis šūvis į Fort Sumter (kas iš tikrųjų buvo karo, kurio rezultatas buvo 4 000 000 Afrikos vergų išlaisvinimas Amerikoje, pradžia), buvo pašventinta Septintosios dienos adventistų susirinkimų salė Parkvilyje, Mičigane. Pamaldose dalyvavo pastorius White ir jo žmona, pastoriai Waggoner, Smith bei šios knygos autorius. Pasibaigus pastoriaus White pamokslui, ponia White pasakė įkvepiantį paraginimą, po kurio atsisėdo į kėdę. Būdama šioje padėtyje, ji buvo paimta į regėjimą. Namai buvo pilni žmonių, ir ten iš tiesų vyravo iškilminga atmosfera. Išėjusi iš regėjimo, ji atsistojo, apžvelgė namus ir tarė:—

GSAM 338.1„Šiame name nėra nė vieno žmogaus, kuris bent sapnuotų apie bėdas, kurios ištiks šią žemę. Žmonės juokiasi iš Pietų Karolinos atsiskyrimo potvarkio, bet man ką tik buvo parodyta, kad daugybė valstijų prisijungs prie tos valstijos, ir įvyks siaubingiausias karas. Šiame regėjime mačiau didžiules abiejų pusių armijas, susirinkusias mūšio lauke. Girdėjau patrankų griausmą ir visur mačiau mirusius bei mirštančius. Tada pamačiau, kaip jie veržiasi į priekį, įsitraukdami į artimą kovą [durtuvais durdami vieni kitus]. Po to pamačiau lauką po mūšio, visą nusėtą mirusiųjų ir mirštančiųjų. Tada buvau nunešta į kalėjimus ir mačiau skurstančiųjų, kurie nyko iš bado, kančias. Tada buvau nuvesta į tų žmonių namus, kurie kare prarado vyrus, sūnus ar brolius. Mačiau jų sielvartą ir kančią.“

GSAM 338.2Tada lėtai apžvelgdama namus ji tarė: „Šiuose namuose yra tokių, kurie tame kare praras sūnus.“

GSAM 338Ponios Ensign liudijimas apie regėjimus

GSAM 338.3Kaip minėto fakto patvirtinimą, kaip įrodymą, kad pranašystė buvo pasakyta nurodytą dieną, ir kaip pavyzdį, kaip bendruomenė ją suprato ir skleidė, pateikiamas šis liudijimas:—

GSAM 338.4„Šiuo dokumentu patvirtinu, kad 1861 m. sausio mėnesį gyvenau Mičigano valstijos Sent Džozefo apygardoje, maždaug šešių mylių atstumu nuo Parkvilio. Nebuvau adventistė. To mėnesio 12-ąją dieną keletas mano kaimynų nuvyko į Parkvilį dalyvauti susirinkimuose. Grįžę namo jie man papasakojo, kad susirinkime buvo moteris, kuri buvo transo būsenoje ir sakė, kad Jungtines Valstijas ištiks baisus karas; kad abiejose pusėse – tiek Pietuose, tiek Šiaurėje – bus suformuotos didelės armijos, ir daugelis žmonių kentės kalėjimuose; o daugelyje šeimų bus jaučiamas didelis nepriteklius dėl to, kad kare bus prarasti vyrai, sūnūs ir broliai; ir kad tame name yra vyrų, kurie tame kare praras sūnus.“ Pasirašyta: „Martha V. Ensign, Wild Flower, Fresno apygarda, Kalifornija, 1891 m. sausio 30 d.“

GSAM 339.1Kalbėdama apie tą baisaus karo pranašystę, ponia White toliau teigė, kad Septintosios dienos adventistai „dėl karo pateks į sunkią padėtį ir kad visų pareiga yra nuoširdžiai melstis, kad jiems būtų suteikta išmintis, kaip elgtis artėjančiais sunkiais laikais“.

GSAM 339Pilietinio karo mastas

GSAM 339.2Tuo metu, kai buvo suteiktas regėjimas, Šiaurės gyventojai apskritai beveik neturėjo, jei iš viso turėjo, supratimo apie artėjantį karą. Net prezidentas Linkolnas, praėjus trims mėnesiams (1861 m. balandžio 12 d.), kai kelios valstijos prisijungė prie Pietų Karolinos atsiskyrimo dekreto ir buvo paleistas pirmasis šūvis į Fort Sumter, paskelbė šaukimą tik 75 000 vyrų, ir tai tik trumpam trijų mėnesių laikotarpiui.

GSAM 339.3Bendras Sąjungos pusėje per karą į tarnybą įtrauktų karių skaičius siekė 2 859 132. Encyclopedia Britannica teigia, kad „1863 m. pradžioje Konfederatų armiją sudarė apie 700 000 vyrų“, tačiau sunku tiksliai nustatyti, kiek iš viso jų buvo įtraukta į tarnybą. Joje jų žuvusiųjų skaičius įvertinamas kaip „apie 300 000 vyrų“. Kai kurios vėlesnės enciklopedijos Sąjungos pusės nuostolius (žuvusių mūšiuose arba mirusių nuo žaizdų ar ligų, kuriomis susirgo fronte ar kalėjimuose) vertina 359 528 vyrais. Apie Sąjungos pusės skolą Britannica rašo:

GSAM 339.4„Skolos suma pasiekė maksimumą 1865 m. rugpjūčio 31 d. ir sudarė 2 845 907 626,56 dolerio. Be to, buvo išleista apie 800 000 000 dolerių pajamų, daugiausia karui; valstijos, miestai, apygardos ir miesteliai išleido savo mokesčių lėšas ir sukaupė savo skolas karo tikslams; išmokos pensijoms galiausiai tikriausiai sieks 1 500 000 000 dolerių. Konfederacijos išlaidų niekada nebus galima tiksliai sužinoti, o federalinių ir Konfederacijos kariuomenių sunaikinto turto beveik neįmanoma įvertinti; be to, karo metu buvo sunaikinta Pietų vergų piniginė vertė (2 000 000 000 dolerių). Apibendrinant, nors karo išlaidų neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, 8 000 000 000 dolerių yra gana konservatyvus įvertinimas.“⁴

GSAM 340Dar vienas regėjimo patvirtinimas

GSAM 340.1Kalbant apie pranašystę, susijusią su Parkvilio susirinkimų namų vyrais, kurie karo metu prarado sūnus, tiesiog pasakysiu, kad 1883 m. rudenį susitikau su Parkvilio bažnyčios vyresniuoju, kuris buvo vyresnysis ir 1861 m. sausio mėn., kai buvo suteiktas regėjimas; paklausiau jo, ar jis prisimena ponios White žodžius, kai ji pasakojo apie regėjimą, susijusį su karu. „Taip“, – atsakė jis, – „prisimenu.“ „Ar galėtumėte man pasakyti, kiek jums žinomų žmonių, kurie tą dieną buvo salėje, prarado sūnus kare?“ Jis iš karto prisiminė penkių vardus ir tarė: „Žinau, kad jie ten buvo ir kad prarado sūnus kare; o jei būčiau namuose, kur galėčiau pasikalbėti su savo bendruomenės nariais, galėčiau paminėti dar daugiau vardų. Manau“, – tęsė jis, – „kad be tų, kuriuos paminėjau, buvo dar penki.“

GSAM 340.2Ketveri metai ir daugiau atkaklių Pietų kovų, kol beveik pusė visų sutelktų pajėgų žuvo mūšiuose arba mirė nuo ligų, rodo, kad minėtas pranašavimas išsipildė stebėtinai tiksliai.

GSAM 340Vergovė ir karas

GSAM 340.3Pasakodama apie 1862 m. sausio 4 d. jai suteiktą regėjimą, ponia White sakė:

GSAM 340.4„Tūkstančiai žmonių buvo įtikinti stoti į kariuomenę manydami, kad šis karas skirtas vergovės išnaikinimui; tačiau dabar, kai jie jau įsitraukė, jie supranta, kad buvo apgauti, kad šio karo tikslas nėra panaikinti vergovę, o išsaugoti ją tokią, kokia ji yra.“

GSAM 341.1Tai buvo pasakyta tuo metu, kai iš kareivių buvo reikalaujama padėti grąžinti jų šeimininkams visus vergus, pabėgusius į Sąjungos teritoriją, o kareiviai, kaip aprašoma, sakė: „Jei mums pavyks numalšinti šį sukilimą, ką mes laimėsime?“ Jie atsakė nusivylę: „Nieko. Tai, kas sukėlė sukilimą, nėra pašalinta. Vergovės sistema, kuri sugriovė mūsų tautą, lieka gyvuoti ir kurstyti kitą sukilimą.“ Šie žodžiai, paimti iš Testimony No. 7, kurio skyriuje „Vergovė ir karas“ pateikiamas išsamus ir jaudinantis karo aprašymas, neteigia, kad vergovė niekada nebus panaikinta, bet atspindi situaciją taip, kaip ją tuomet matė kareiviai. Šiek tiek toliau tame pačiame liudijime pateikiamas toks pranašavimas:—

GSAM 341Pranašystė apie Šiaurės pergalę

GSAM 341.2„Ir vis dėlto paskelbtas nacionalinis pasninkas! Sako Viešpats: ‚Argi ne toks yra pasninkas, kurį Aš pasirinkau: atrišti nedorybės pančius, panaikinti sunkius jungus, paleisti engiamuosius į laisvę ir sulaužyti kiekvieną jungą?‘ Kai mūsų tauta laikysis pasninko, kurį Dievas pasirinko, tada Jis priims jų maldas, kiek tai susiję su karu; bet dabar jos nepasiekia Jo ausų.“

GSAM 341.3Tie, kurie yra susipažinę su karo istorija, žino apie pralaimėjimus, nelaimes, vėlavimus ir pan., susijusius su Šiaurės pastangomis nugalėti Pietų pajėgas iki pat vergijos panaikinimo deklaracijos paskelbimo – 1863 m. sausio 1 d. O kaip greitai vyko užkariavimai nuo to laiko iki karo pabaigos! Tiems, kurie stebėjo šio darbo eigą, buvo akivaizdu, kaip išsipildė tas 1862 m. sausio 4 d. pranašavimas. Kai buvo nuimtos naštos, vergijos pančiai buvo atrišti, o vergų jungas – sulaužytas! Kaip akivaizdu, kad Dievas išklausė savo tautos maldas ir palaikė pastangas užbaigti karą, kai jie pasirinko Jam patinkantį pasninką!

GSAM 342Buvusio gubernatoriaus St. Džono liudijimas

GSAM 342.11891 m. birželio 29 d. popietę Otavoje, Ilinojaus valstijoje, klausiausi Kansaso buvusio gubernatoriaus Jono P. St. Džono kalbos; jis padarė tokį pareiškimą:—

GSAM 342.2„Niekada nebuvau taip nusivylęs, kaip tada, kai [Konfederatai] mus sumušė prie Bul Runo. Bet visa tai buvo Dievo plano dalis. Jei būtume sumušę [Konfederatus], politikai būtų sugalvoję taiką, ir Sąjunga būtų toliau egzistavusi su vergovės sistema, ir mes ją turėtume iki šiol. Dvejus metus [Konfederatai] turėjo pranašumą; tačiau po to, kai Linkolnas paskelbė garsiąją vergų išlaisvinimo deklaraciją, mes perėjome į Dievo pusę ir jau negalėjome pralaimėti.“