8 skyrius — Avinėlio vestuvių pokylis

GSAM 134.1„Vienas žmogus surengė didelę vakarienę ir pakvietė daug svečių; vakarienės metu jis pasiuntė savo tarną pasakyti pakviestiesiems: Ateikite, nes viskas jau paruošta.“¹

GSAM 134.2„Palaiminti tie, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį.“²

GSAM 134.3Vakarienė yra paskutinis dienos valgis. Šiame palyginime yra trys kvietimai į vakarienę. Šio palyginimo negalima painioti su kvietimais į „pietus“, apie kuriuos kalbama Mato 22:1–7. „Pietūs“ – tai vidurdienio valgis. Palyginime apie kvietimus į pietus sužinome, kad tie, kurie kvietė, buvo „piktai sutikti“ ir nužudyti, o net ir karaliaus sūnus buvo nužudytas. Karalius, kuris išsiuntė kvietimą, „sunaikino tuos žudikus ir sudegino jų miestą“.

GSAM 134.4Šis palyginimas apie kvietimus į „pietus“, rodantis tų, kurie pirmieji atmetė tą kvietimą, likimą, tinkamai atspindėjo tai, kas iš tikrųjų ištiko tuos, kurie atmetė Kristaus evangeliją ir nužudė Jį bei Jo apaštalus. Viešpats pasiuntė kariuomenes prieš tą tautą, kurios „sunaikino tuos žudikus ir sudegino jų miestą“ – Jeruzalę.

GSAM 134Kvietimas į vakarienę

GSAM 134.5Šis kvietimas į vakarienę palyginime neabejotinai susijęs su „Avinėlio vestuvių pokyliu“. Tiems, kurie pakviesti į tą „vestuvių pokylį“, skiriama palaima. Vestuvių pokylis vyksta po vestuvių. Avinėlio vestuvės įvyksta prieš jam ateinant; nes, kaip jau matėme, kai Kristus galiausiai ateis, jis „grįš iš vestuvių“.³

GSAM 135.1Taigi šis kvietimas į vestuvių pokylį turi būti tas pats, kaip ir Pirmojo angelo žinia iš Apreiškimo 14 skyriaus bei jau minėtas laiko paskelbimas dešimtajame skyriuje. Kaip užrašė Lukas, šis pirmasis kvietimas į vakarienę skirtas „tiems, kurie buvo pakviesti“. Kas buvo tie, kurie buvo pakviesti? – Tie, kurie išgirdo ir priėmė Kristaus evangeliją. Jie tvirtina mylintys Kristų ir mylintys jo antrąjį pasirodymą kaip visišką savo vilties išsipildymą. Kodėl gi šis kvietimas neturėtų būti skirtas pirmiausia jiems? Kaip buvo būtina, kad Evangelija pirmiausia būtų skelbiama žydams, kurie turėjo Šventąjį Raštą ir tvirtino laukiantys Mesijo atėjimo⁴, taip ir žinia apie Kristaus antrąjį atėjimą pirmiausia buvo pateikta tiems, kurie tvirtino esą jo pasekėjai ir mylintys jo pasirodymą.

GSAM 135Kvietimas tiems, kurie buvo pakviesti

GSAM 135.2Pirmasis kvietimas į vakarienę, skirtas tiems, kurie buvo pakviesti, privalo būti skirtas bažnyčioms. Iš tiesų, skelbimas apie artėjantį Kristaus atėjimą nuo 1833 metų iki 1844 metų pavasario vyko bažnyčiose ir didžiąja dalimi jį rėmė tų bažnyčių dvasininkai. William Milleris pirmą kartą savo pažiūras apie artėjantį Kristaus atėjimą paskelbė baptistų laikraštyje Brandon mieste, Vermonto valstijoje. Jo ir jo bendražygių veikla iki 1844 m. balandžio daugiausia vyko bažnyčių pastatuose arba salėse, kurias parūpino to meto bažnyčios.

GSAM 135.3Taigi pastorius Himesas taip pasakoja apie pastoriaus Millerio veiklą iki 1844 m. pavasario:

GSAM 135.3„Jis dirbo tarp visų grupių ir sektų, nesikišdamas į jų organizacijas ar drausmę, tikėdamas, kad skirtingų bendruomenių nariai gali išlaikyti savo padėtį ir tuo pačiu metu ruoštis savo Karaliaus atėjimui.“

GSAM 135.4Pastorius Himesas, kalbėdamas apie savo ir pastoriaus Millerio bendrą veiklą, toliau teigia: „Dauguma dvasininkų ir bažnyčių, kurios atvėrė duris mums ir mūsų broliams, skelbiantiems atėjimo doktriną, bendradarbiavo su mumis iki paskutiniųjų metų“ – 1844 metų.

GSAM 136Atviros durys žiniai

GSAM 136.1Kalbėdamas apie savo darbą ir jo pobūdį, Wm. Milleris sakė:

GSAM 136.1„Man atsivėrė durys skelbti šią doktriną apie Kristaus antrąjį atėjimą beveik visose konfesijose, todėl galėjau patenkinti tik nedidelę dalį kvietimų... Kiekvienoje vietoje, kurioje buvau, labiausiai pamaldūs, atsidavę ir gyvi bažnyčių nariai labiausiai noriai priima taip skelbiamas pažiūras; tuo tarpu pasaulietiški tikintieji, fariziejai, fanatikai, išdidūs, arogantiški ir savanaudžiai tyčiojasi iš Kristaus antrojo atėjimo doktrinos ir ją išjuokia.“

GSAM 136.2Kalbant apie Advento žinios pobūdį, galima pasakyti tą patį, ką D’Aubigné pasakė apie reformaciją: „Ji buvo įgyvendinta dvasinio principo vardu. Ji paskelbė, kad jos mokytojas yra Dievo žodis, išgelbėjimas – tikėjimas, ginklas – Šventoji Dvasia, ir būtent šiais būdais atmetė visus pasaulietiškus elementus.“

GSAM 136Galinga atgimimo banga

GSAM 136.3Atgimimų, kurie sekė po Advento žinios paskelbimo, pobūdį taip apibūdina L. D. Flemingas, Kasko gatvės krikščionių bažnyčios pastorius iš Portlando, Meino valstijoje:

GSAM 136.4„Susidomėjimas, kurį sukėlė jo [Wm. Millerio] paskaitos, yra labai apgalvotas ir be aistrų, ir nors tai didžiausias atgimimas, kokį kada nors mačiau, tačiau jame yra mažiausiai aistringo susijaudinimo. Atrodo, kad jis labiausiai įtraukia bendruomenės vyrų dalį. Šį poveikį sukelia štai kas: brolis Milleris tiesiog paima Dvasios kardą, ištrauktą iš makšties ir nuogą, jo aštriais ašmenimis paliečia nuogą širdį – ir jis kerta! Tai viskas. Prieš šio galingo ginklo ašmenis griūna netikėjimas, o universalizmas nudžiūsta. Išnyksta klaidingi pamatai, o Babelio prekybininkai stebisi. Man atrodo, kad tai, ko gero, labiausiai primena apaštališkus atgimimus iš viso to, ką matė šiuolaikiniai laikai.“

GSAM 137Patirtis Ričmonde, Meino valstijoje

GSAM 137.1Kaip pavyzdį atgimimo darbui, kuris vyko kartu su Advento doktrinos skelbimu, pacituosime vieno asmens, aktyviai dalyvavusio tame judėjime, ataskaitą. Kalbėdamas apie ketvirčio susirinkimą, vykusį Ričmonde, Meino valstijoje, kuriame dalyvavo trisdešimt Freewill Baptist bažnyčių, jis sako:—

GSAM 137.2„Kai įžengiau į pamaldų vietą, pastorius Rollinsas, sėdėjęs šalia sakyklos salės gale, atsistojo ir tarė: ‚Broli White’ai, atsisėsk čia šalia manęs.‘ Po pamokslo buvo suteikta galimybė pasisakyti, ir aš laisvai kalbėjau apie krikščionišką gyvenimą bei teisiųjų triumfą per antrąjį Kristaus atėjimą. Daugelis šaukė: ‚Amen! Amen!‘, o didžioji dalis to didelio susirinkusiųjų būrio buvo apsiverkusi... Artėjant susirinkimo pabaigai, gavęs mano sutikimą, pastorius Rollinsas atsistojo ir tarė: ‚Brolis White’as, sėdintis mano dešinėje pusėje, šį vakarą Reedo susirinkimų namuose kalbės apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus antrąjį atėjimą. Ateikite, broliai, ir patys išklausykite. Turime pakankamai vietos, kad galėtume jus visus priimti. Ateikite, broliai, nė vienam iš jūsų nepakenks išklausyti šios temos... Jis puikiai žinojo, kad dauguma jo brolių paliks susirinkimą kaime ir nuvažiuos tris mylias, kad išklausytų mane, ir kad jų numatytas darbo posėdis bus nutrauktas. Ir taip ir buvo. Trys ketvirtadaliai dvasininkų ir beveik visi delegatai išėjo, o Reedo susirinkimų namai jau anksti buvo perpildyti. Mano tema buvo Mato 24 skyrius. Dievo Dvasia man suteikė didelę laisvę. Susidomėjimas buvo nuostabus.

GSAM 137.3„Kai baigiau pamokslą, ragindamas krikščionis visiškai atsiduoti Dievui ir būti pasirengusiems, o nusidėjėlius – ieškoti Kristaus ir pasiruošti Žmogaus Sūnaus atėjimui, Dievo galia nusileido ant manęs taip stipriai, kad turėjau laikytis abiem rankomis už sakyklos. Tai buvo iškilminga akimirka. Žvelgdamas į nusidėjėlių, pasiklydusių be Kristaus, padėtį, aš su ašaromis kreipiausi į juos, keletą kartų kartodamas: ‚Ateik pas Kristų, nusidėjėli, ir būk išgelbėtas, kai Jis pasirodys savo šlovėje. Ateik, vargše nusidėjėli, kol dar ne per vėlu. Ateik, nusidėjėli, vargše nusidėjėli, ateik.‘

GSAM 138.1„Ten vyravo nepaprastai iškilminga atmosfera. Dvasininkai ir žmonės verkė, kai kurie – garsiai. Po kiekvieno kreipimosi į nusidėjėlius visoje susirinkusiųjų minioje pasigirsdavo bendras dejonimas. Aš stovėjau ant kojų, aiškindamas skyrių ir ragindamas daugiau nei dvi valandas, ir man ėmė užkimti balsas. Aš nutilau ir garsiai verkiau dėl tų brangių žmonių, apimtas tokio gilaus jausmo, kokį pažįsta tik tas, kurį Dievas pašaukė skelbti savo tiesą nusidėjėliams. Buvo devinta valanda, o leisti kitiems kalbėti reikštų pratęsti susirinkimą iki vidurnakčio. Geriausia buvo užbaigti susirinkimą, kol dar vyravo gilus jausmas, bet ne anksčiau, kol visi turėjo galimybę pasisakyti už Viešpatį. Tada pakviečiau visus susirinkusius, kurie norėtų prisijungti prie manęs maldoje, ir tuos, kurie norėjo būti pristatyti prie gailestingumo sosto, kad būtų pasirengę su džiaugsmu pasitikti Gelbėtoją jo antrajame atėjime, atsistoti. Kiekviena siela tame didžiuliame name, kaip man vėliau pranešė žmonės iš įvairių jo vietų, atsistojo. Po trumpos maldos susirinkimas baigėsi.

GSAM 138.2„Kitą rytą aš grįžau į kaimą, lydimas mažiausiai septynių aštuntųjų to Freewill Baptist ketvirčio susirinkimo dalyvių. Visi pasakojo, kokiame nuostabiame susirinkime jie dalyvavo praėjusį vakarą.

GSAM 138Kvietimai skelbti žinią kitose vietose

GSAM 138.3„Per pertrauką delegatai ir dvasininkai pakvietė mane prisijungti prie jų, kad susitartume dėl laiko, kada galėčiau skaityti paskaitas kelioms to ketvirčio susirinkimo bendruomenėms, turinčioms erdvias pamaldų sales. Tuomet buvo vasario vidurys, ir buvo nuspręsta, kad liko ne daugiau kaip šešios savaitės, kai bus galima važinėti rogėmis, o tai suteiks žmonėms gerą galimybę lankyti susirinkimus. Per šešias savaites mano darbui buvo atrinkta dvylika svarbiausių vietų. Turėjau surengti dešimt paskaitų, o tai reiškė, kad turėsiu kalbėti dvidešimt kartų per savaitę. Dėl to man likdavo tik pusė dienos per savaitę, o jos man paprastai labai reikėdavo, kad nuvažiuočiau penkiolika ar dvidešimt mylių iki kitos susirinkimo vietos.“⁵

GSAM 139Šimtai atsivertėlių

GSAM 139.1Po adventinės doktrinos skelbimo visur vyko atgimimo bangos ir šimtai žmonių atsivertė, ypač artėjant žydų metų 1843 pabaigai (1844 m. kovo 21 d.). Būtent tą žiemą autorius savo gimtajame kaime – Viktore, Niujorko valstijoje – pirmą kartą išgirdo apie šią temą ir, nors jam buvo tik dvylika metų, priėmė, kiek suprato, tikėjimą į antrąjį atėjimą. Iš tiesų, žmonėms tai padarė labai rimtą įspūdį – ne tik susirinkimuose, bet ir visur kitur. Tuo metu Viktoras buvo tik mažas kaimelis, kuriame gyveno apie du šimtus gyventojų, tačiau aplinkinėse vietovėse gyveno daug žmonių. Dėl to susirinkimų ciklo, surengto tame mažame kaimelyje, buvo pranešta apie penkis šimtus atsivertusiųjų.

GSAM 139Liudijimas iš Methodist Year Book

GSAM 139.2Kalbant apie galingą atgimimo bangą, kuri sekė po Antrojo atėjimo skelbimo, leidinyje Methodist Year Book randame, kad „per ketverius metus nuo 1840 iki 1844 m. Amerikoje atsivertė 256 000 žmonių“. Tai, kas buvo tiesa Amerikoje, buvo lygiai taip pat tiesa ir kitose šalyse, kuriose buvo skelbiamas šis kvietimas. „Galinga jėga lydėjo pamokslavimą, ir sielos atsivertė visur.“ Kadangi pirmasis kvietimas į vestuvių pokylį buvo skirtas bažnyčioms – „tiems, kurie buvo pakviesti“ – per jas jis buvo išplėstas visiems, kurie norėjo ateiti ir dalytis išgelbėjimu, laukiančiu Dievo tautos. Nesvarbu, ar žinia buvo perteikiama pamokslu, malda ar giedant „Advento melodijas“, šį darbą lydėjo galingas Dievo Dvasios veikimas.

GSAM 140Vaikai, pamokslaujantys Švedijoje

GSAM 140.1Šiuo atžvilgiu atkreipsime dėmesį į tai, kaip Viešpats veikė, kad šis skelbimas būtų pradėtas tose šalyse, kuriose įstatymas draudė skelbti bet ką, kas prieštarauja „oficialiajai bažnyčiai“. Švedija buvo viena iš tų šalių. Ten Viešpats pasinaudojo mažais vaikais, kad pradėtų šį darbą. Pirmasis tokio pasireiškimo atvejis įvyko 1843 m. vasarą Eksjö mieste, pietų Švedijoje. Mažoji mergaitė, kuriai buvo vos penkeri metai ir kuri niekada nebuvo išmokusi skaityti ar dainuoti, vieną dieną labai iškilmingai teisingai sudainavo ilgą liuteronų himną, o tada su didžiule jėga paskelbė: „Atėjo Jo teismo valanda“, ir paragino šeimą pasiruošti susitikimui su Viešpačiu, nes Jis netrukus ateis. Neatsivertę šeimos nariai šaukėsi Dievo gailestingumo ir gavo atleidimą. Šis judėjimas plito iš miesto į miestą, o kiti vaikai skelbė tą pačią žinią. Panašus vaikų judėjimas tam tikru mastu pasireiškė ir Norvegijoje bei Vokietijoje.

GSAM 140„Taip! Aš turėjau pamokslauti“

GSAM 140.21896 m., rengdamas susirinkimus septyniolikoje skirtingų Švedijos vietų, aš pravažiavau pro keletą vietų, kuriose 1843 m. pamokslavo vaikai, ir turėjau progą pasikalbėti su tais, kurie klausėsi tų pamokslų, bei su vyrais, kurie pamokslavo, kai buvo vaikai. Vienam iš jų pasakiau: „Tu pamokslavai apie Antrojo atėjimo žinią, kai buvai berniukas?“ Jis atsakė: „Pamokslavau! Taip, aš turėjau pamokslauti. Aš neturėjau jokio sumanymo šiuo klausimu. Mane apėmė jėga, ir aš ištariau tai, ką ta jėga mane privertė ištarti.“

GSAM 140Boquistas ir Walbomas Örebro mieste, Švedijoje

GSAM 140.3Örebro Län (apskrityje) šis darbas plito tol, kol vyresnio amžiaus žmonės ėmė skelbti šią žinią. Tuomet civilinės valdžios institucijos, kurias paskatino „oficialiosios bažnyčios“ kunigai, suėmė du jaunuolius – aštuoniolikmetį Walbomą ir penkiolikmetį Ole Boquistą – teigdamos, kad iš jų padarys viešą pavyzdį. Jie plakė jų nuogas nugaras beržinėmis rykštėmis ir, palikę juos su kraujuojančiomis žaizdomis, įkalino Örebro kalėjime. Kai šios žaizdos užgijo, juos išvedė iš kalėjimo, reikalaudami: „Ar nustosite skelbti šią doktriną?“ Nors juos antrą kartą sumušė rykštėmis, vėl atverdami žaizdas, vienintelis atsakymas, kurį pavyko išgauti, buvo: „Mes skelbsime tai, ką Viešpats mums liepia.“ Dėl vienos žinomos Örebro parapijos moters užtarimo karalius Oskaras I nurodė valdžios institucijoms išleisti tuos berniukus iš kalėjimo ir palikti tuos žmones ramybėje. Taip Švedijoje buvo pasiekta tiesos pergalė.

GSAM 141Boquisto liudijimas

GSAM 141.11890 m. spalio 7 d. laikraštyje Review and Herald paskelbtas labai įdomus pasakojimas apie vaikų pamokslavimą, kurį parašė pats O. Boquistas. Jis rašo:—

GSAM 141.2„1843 metais Karlskogos parapijos, esančios Örebro Län, gyventojų tarpe kilo religinis judėjimas. Šio judėjimo lyderiai buvo vaikai ir jaunuoliai, vadinami ‚rapare‘. Jie pamokslavo su dieviška jėga ir prieš žmones ryžtingai skelbė, kad atėjo Dievo teismo valanda.

GSAM 141.3„Tų pačių metų rudenį aš, O. Boquistas, tuomet penkiolikos metų amžiaus, kartu su kitu jaunuoliu, aštuoniolikmečiu Eriku Walbomu, buvome taip paveikti šios nematomos jėgos, kad negalėjome jai jokiu būdu pasipriešinti. Kai tik mus apėmė ši dangiškoji jėga, pradėjome kalbėti žmonėms ir garsiu balsu skelbti, kad atėjo teismo valanda, nurodydami jiems Joelio 2:28–32 ir Apreiškimo 14:6, 7.“

GSAM 141Vaikai regėjime

GSAM 141.4Žmonės man pasakojo, kad tie, kuriuos taip paveikė ši dangiškoji jėga, visiškai atsiribojo nuo visko, kas vyko aplink juos. Jie iš tikrųjų buvo Dievo regėjime ir kalbėjo su tokia jėga, kuri turėjo galingą įtikinamą poveikį. Jie sakė, kad šie maži vaikai, būdami to poveikio įtakoje, kalbėdavo su tokia jėga ir orumu, kaip suaugę vyrai ir moterys. Taigi tie, kurie tai matė, priėjo prie išvados, kad tai buvo Viešpats, kuris juos naudojo pranašiškai, kad išsakytų šias rimtas tiesas. Autorius tęsia:—

GSAM 142.1„Žmonės susirinkdavo gausiai, kad mūsų klausytųsi, o mūsų susirinkimai vyko tiek dieną, tiek naktį, ir tai baigėsi didžiu religiniu atgimimu. Jauni ir seni buvo paliesti Dievo Dvasios ir šaukėsi Viešpaties gailestingumo, išpažindami savo nuodėmes prieš Dievą ir žmones.

GSAM 142.2„Tačiau kai apie tai sužinojo bažnyčios kunigas, buvo dedama daug pastangų mus nutildyti ir taip sustabdyti vyraujantį religinį susijaudinimą; tačiau visos pastangos buvo bevaisės. Tada buvo paprašyta šerifo, kad jis pasirūpintų mūsų suėmimu, ir šešias savaites buvo vykdomos bevaisės paieškos miške, kur mes buvome pabėgę ieškoti prieglobsčio.

GSAM 142.3„Galiausiai, vis dėlto, buvome pakviesti pasirodyti prieš bažnyčios kleboną. Mūsų skaičius buvo išaugęs tiek, kad keturiasdešimt jaunuolių ir merginų atvyko į kleboniją, kur mums teko ištverti ilgą teismą. Visiems, išskyrus mane ir Walbomą, buvo leista grįžti į namus; tačiau mes buvome suimti, o kitą dieną įkalinti Örebro kalėjime, kur 14-oje kameroje buvome laikomi kartu su vagimis, tarsi būtume padarę kokį nors didelį nusikaltimą.“

GSAM 142Boquisto sesers liudijimas

GSAM 142.41896 m. rugsėjo 22 d. septyniasdešimt dvejų metų Boquisto sesuo atvyko į mūsų susirinkimą Örebro mieste ir papasakojo mums apie savo brolio patirtį, nes ji pati buvo liudytoja jo plakimo, įkalinimo ir išlaisvinimo. Ji mums sudainavo giesmę, kurią Boquistas ir Walbomas dainavo, išeidami iš kalėjimo ant tilto per griovį, juosiantį tą XVI a. pilį, kuri 1843 m. buvo naudojama kaip kalėjimas. 1843 m. judėjimo galia lydėjo liudijimą ir giesmės giedojimą. Į anglų kalbą išversta giesmė skamba taip:—

GSAM 143Boquisto ir Walbomo giedotas himnas

GSAM 144Berniukas pamokslininkas Karlskogoje

GSAM 144.4Vienas ponas iš Örebro man papasakojo apie įvykį Karlskogoje, kur jis gyveno 1843 metais. Jis pasakė:—

GSAM 144.5„Aštuonmetis berniukas, kuris niekada nebuvo išmokęs skaityti raidžių, pradėjo skelbti žinią, cituodamas daug Šventojo Rašto ištraukų. Žmonės sakė: ‚Tas berniukas tiesiog persisunkęs Biblija.‘ Šis įvykis įvyko po to, kai karalius Oskaras pasisakė už persekiojamuosius, todėl vietos kunigas negalėjo iškviesti berniuko į teismą, kad sustabdytų jo veiklą; tačiau jis liepė žmonėms atvesti berniuką pas jį, kad jis jį demaskuotų ir parodytų jo nežinojimą apie Bibliją.

GSAM 144.6„Prieš gausią žmonių minią kunigas atvertė giesmių knygą ir paprašė berniuko jam perskaityti. Berniukas atsakė: ‚Aš nemoku skaityti‘, tačiau atsukęs nugarą kunigui, jis teisingai sudainavo giesmę nuo pradžios iki galo, o kunigas tuo metu su nuostaba žiūrėjo į knygą. Kunigas tarė berniukui: ‚Atrodo, tu viską žinai.‘ Berniukas atsakė: ‚Ne. Mums ne visada leidžiama pasakyti viską, ką žinome.‘

GSAM 145.1„Tada kunigas atvertė Naująjį Testamentą ir tarė berniukui: ‚Perskaityk man iš čia.‘ Berniukas atsakė: ‚Aš nemoku skaityti.‘ Kunigas paklausė: ‚O ką tu apskritai žinai apie Bibliją?‘ Jo atsakymas buvo: ‚Aš žinau, kur yra tekstas, kuriame žodis and (ir) pasikartoja keturiolika kartų.‘ Kunigas tarė: ‚Ne! Biblijoje tokio teksto nėra.‘ Berniukas pasakė: ‚Ar galėtumėte man perskaityti Apreiškimo 18:13?‘ ‚Taip‘, – atsakė kunigas. Jam skaitant, žmonės skaičiavo, ir iš tiesų žodis and (ir) ten buvo būtent keturiolika kartų, o tarp tų keturiolikos kartų buvo paminėtas ‚žmonių sielų surišimas‘. Žmonės sušuko: ‚Štai! Štai! Berniukas apie Bibliją žino daugiau nei kunigas!‘ Labai susierzinęs kunigas nutraukė šią temą ir po to paliko žmones ramybėje.“

GSAM 145.2Taigi iš vaikų lūpų Viešpats patvirtina savo žodį ir šiuo nuostabiu būdu savo tiesą perteikė žmonėms, kurių įstatymai draudė skelbti bet kokią doktriną, išskyrus „oficialiosios religijos“ doktriną.

GSAM 145Su žinia susijusios Dvasios dovanos

GSAM 145.3Ne tik Švedijoje Viešpats adventistų judėjimo kontekste kalbėjo savo žmonėms per savo Dvasios dovanas. Škotijoje, Anglijoje, taip pat Amerikoje Viešpats mokė savo žmones per ypatingus apreiškimus.

GSAM 145Viljamo Foy regėjimai

GSAM 145.41842 metais Bostone, Masačusetso valstijoje, gyveno gerai išsilavinęs vyras vardu Viljamas Foy, kuris buvo iškalbingas oratorius. Jis buvo baptistas, tačiau ruošėsi priimti šventimus kaip episkopalų dvasininkas. Viešpats maloningai jam suteikė du regėjimus 1842 metais: vieną – sausio 18 d., kitą – vasario 4 d. Šie regėjimai aiškiai liudijo, kad tai buvo tikros Dievo Dvasios apraiškos. Jis buvo kviečiamas iš vienos vietos į kitą pamokslauti iš sakyklų ne tik episkopalų, bet ir baptistų bei kitų konfesijų. Kai jis kalbėdavo, visada vilkėdavo dvasininko mantiją, kokią tos bažnyčios dvasininkai dėvi per pamaldas.

GSAM 146.1Pono Foy regėjimai buvo susiję su artėjančiu Kristaus atėjimu, Dievo tautos kelione į dangiškąjį miestą, naująja žeme ir išganytųjų būklės šlove. Puikiai valdydamas kalbą ir turėdamas puikius aprašomuosius sugebėjimus, jis sukeldavo sensaciją, kur tik pasirodydavo. Kviečiamas jis keliavo iš miesto į miestą, kad papasakotų apie nuostabius dalykus, kuriuos buvo matęs; o norint sutalpinti didžiules minias, susirinkusias jo klausytis, buvo nuomojamos didelės salės, kuriose jis tūkstančiams žmonių pasakojo apie tai, kas jam buvo parodyta apie dangiškąjį pasaulį, Naujosios Jeruzalės grožį ir angelų gausybes. Kalbėdamas apie švelnią, užjaučiančią Kristaus meilę vargšams nusidėjėliams, jis ragino neatsivertusiuosius ieškoti Dievo, ir daugybė žmonių atsiliepė į jo švelnius prašymus.

GSAM 146Regėjimas apie tris laiptelius

GSAM 146.2Jo veikla tęsėsi iki 1844 metų, artėjant 2300 dienų pabaigai. Tada jam buvo suteikta dar viena Šventosios Dvasios apreiškimo malonė – trečiasis regėjimas, kurio jis nesuprato. Jame jam buvo parodytas Dievo tautos kelias į dangiškąjį miestą. Jis pamatė didžiulę platformą, arba laiptelį, ant kurio susirinko minios žmonių. Kartais kas nors iškrisdavo pro šią platformą ir dingdavo iš akiračio, o apie tokį žmogų jam buvo pasakyta: „Atsiskyrė nuo tikėjimo.“ Tada jis pamatė, kaip žmonės pakilo į antrą laiptelį, arba platformą, ir ten taip pat kai kurie iškrisdavo pro platformą ir dingdavo iš akiračio. Galiausiai pasirodė trečioji platforma, kuri tęsėsi iki šventojo miesto vartų. Didžiulė minia susirinko su tais, kurie buvo pasiekę šią platformą. Kadangi jis tikėjosi, jog Viešpats Jėzus ateis labai greitai, jis nesuvokė, kad po pirmosios ir antrosios Apreiškimo 14 skyriuje minimų žinių turėjo sekti trečioji žinia. Dėl to šis regėjimas jam buvo nepaaiškinamas, ir jis nustojo viešai kalbėti. Pasibaigus pranašiškajam laikotarpiui, 1845 metais, jis išgirdo kitą žmogų pasakojantį tą patį regėjimą su paaiškinimu, kad „pirmoji ir antroji žinios buvo perduotos, o trečioji turėjo sekti“. Netrukus po to ponas Foy susirgo ir mirė.

GSAM 147.1Tokie Dievo galios apreiškimai, susiję su pamokslavimu apie Jo atėjimą „prie durų“, bei tūkstančių žmonių džiaugsmas, kurie atsisakė nuodėmės, kad tarnautų Viešpačiui ir lauktų Jo atėjimo, dvigubai įtikino žmones, kad tai iš tiesų buvo Viešpaties žinia pasauliui.

GSAM 147.2Tačiau atėjo ir praėjo 1844 m. kovo 21 d., o Viešpats neatėjo. Vis dėlto atsidavusių ir mąstančių žmonių įsitikinimas buvo toks, kad jie veikė suderintai su Viešpaties valia ir kad tinkamu laiku viskas paaiškės.