3 skyrius — Pažadėtojo Palikuonio atėjimas

GSAM 57.1„KAI atėjo laiko pilnatvė, Dievas pasiuntė savo Sūnų, ... gimusį įstatymo valdžioje, kad išpirktų tuos, kurie buvo įstatymo valdžioje, kad mes gautume sūnaus teisę.“¹

GSAM 57.2„Dabar Tam, kuris turi galią jus sustiprinti pagal mano Evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą, pagal paslapties apreiškimą, kuri buvo laikoma paslaptyje nuo pasaulio pradžios, bet dabar yra apreikšta, ir pagal pranašų Raštus, pagal amžinojo Dievo įsakymą, paskelbta visoms tautoms tikėjimo paklusnumui: vieninteliam išmintingajam Dievui tebūnie šlovė per Jėzų Kristų per amžius.“²

GSAM 57.3„Apreiškimu Jis man atskleidė paslaptį, kaip jau anksčiau trumpai rašiau, ... kuri ankstesniais amžiais nebuvo atskleista žmonių vaikams, o dabar Dvasios dėka apreikšta Jo šventiesiems apaštalams ir pranašams.... Man, kuris esu mažesnis už mažiausią iš visų šventųjų, suteikta ši malonė, kad aš pagonims skelbčiau neišmatuojamą Kristaus turtą; ir kad visiems žmonėms parodyčiau, kas yra paslapties bendrystė, kuri nuo pasaulio pradžios buvo paslėpta Dieve, kuris viską sukūrė per Jėzų Kristų.“³

GSAM 57.4Sakoma, kad Senajame Testamente evangelija yra paslėpta, o Naujajame Testamente – apreikšta. Kaip išreiškė kitas: „Nutolę nuo Dievo žydai bemaž nebesuprato, ko moko apeiginės pamaldos. Tas pamaldas įsteigė pats Kristus. Visos jų dalys simbolizavo Jį, ir jos buvo kupinos gyvybingumo bei dvasinio grožio. Tačiau žydų apeigose nebeliko dvasinės gyvasties - tik negyvos formos. Jie pasitikėjo pačiomis aukomis ir apeigomis, užuot rėmęsi Tuo, apie kurį visa tai liudijo.

GSAM 58Laukiant žemiškosios valdžios

GSAM 58.1„Nors žydai laukė Mesijo atėjimo, jie iš tikrųjų nesuprato Jo misijos. Jie troško ne atpirkimo iš nuodėmių, o išvadavimo iš romėnų. Jie tikėjosi, kad Mesijas ateis kaip užkariautojas, kuris sutraukys engėjo jungą ir išaukštins Izraelį virš viso pasaulio. Taip jiems buvo parengtas būdas atstumti Gelbėtoją.

GSAM 58.2„Tamsūs ir engiami žmonės bei valdžios ištroškę valdytojai laukė ateisiant To, kuris turėjo nugalėti jų priešus ir atstatyti Izraelio karalystę. Jie gilinosi į pranašystes, tačiau be dvasinės įžvalgos. Taip jie nepastebėjo tų Rašto vietų, kuriose kalbama apie Kristaus nusižeminimą pirmojo atėjimo metu, ir neteisingai aiškino tas, kuriose kalbama apie Jo šlovę antrojo atėjimo metu. Išdidumas aptemdė jų regėjimą. Jie aiškino pranašystes, remdamiesi savanaudiškais įnoriais.

GSAM 58.3„Žydų tauta daugiau kaip tūkstantį metų laukė Gelbėtojo atėjimo. Į šį įvykį jie sudėjo savo šviesiausias viltis. Giesmėse ir pranašystėse, šventyklos apeigose ir melsdamiesi namuose jie pagarbiai tarė Jo vardą. Tačiau, kai Jis atėjo, jie Jo nepažino. Dangaus Mylimasis jiems buvo ‚kaip šaknis sausoje žemėje. Jis buvo nei patrauklus, nei gražus‘, ir jie nematė Jame jokio grožio, kuris būtų paskatinęs Jo trokšti. ‚Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė.‘“⁴

GSAM 58Iš Dovydo giminės

GSAM 58.4Artėjant Danieliaus pranašautam laikui, kai turėjo pasirodyti „Mesijas, Kunigaikštis“ – Pateptasis, – žydų tauta galėjo mąstyti, ir neabejotinai taip ir darė, šitaip: Kūniškai Mesijas turi būti iš Dovydo namų ir giminės, todėl jis turi gimti toje giminėje; ir pagal žydų įstatymo nuostatas bei papročius jis turi būti pateptas viešajai tarnystei sulaukęs trisdešimties metų; o jei jis turi pasirodyti kaip Pateptasis būtent tame amžiuje, tai jo gimimas turi būti trisdešimt metų prieš pasibaigiant šešiasdešimt devynių metų savaičių laikotarpiui, kuris turi tęstis iki Mesijo atėjimo.

GSAM 59Simeono ir Anos pranašystės

GSAM 59.1Maždaug tuo metu visas Izraelis gyveno viltimi. Uolūs ir atsidavę Šventojo Rašto tyrinėtojai laukė gimimo to, kuris turėjo tapti jų Valdovu ir Valdytoju. Senam ir dievobaimingam Simeonui „Šventoji Dvasia apreiškė, kad jis nematys mirties, kol nepamatys Viešpaties Kristaus.“⁵

GSAM 59.2Kai kūdikis Gelbėtojas buvo atneštas į šventyklą, Simeonas suprato, kad šis vaikas yra tas, apie kurį buvo kalbama – Kristus. „Tada jis paėmė jį į rankas, palaimino Dievą ir tarė: Viešpatie, dabar leisk savo tarnui išeiti ramybėje, kaip Tu pažadėjai; nes mano akys pamatė Tavo išgelbėjimą, kurį Tu paruošei visų tautų akivaizdoje: šviesą, kuri apšvies pagonis, ir Tavo tautos Izraelio šlovę....

GSAM 59.3„Ir Simeonas palaimino juos [Juozapą ir Mariją] ir tarė jo motinai Marijai: Štai, šis vaikas skirtas daugelio Izraelyje kritimui ir pakilimui; ir ženklui, dėl kurio bus prieštaraujama (taip, kardas persmeigs ir tavo pačios sielą), kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.

GSAM 59.4„Ten buvo ir viena pranašė Ana, Fanuelio duktė, iš Ašero giminės.... Ji, tuo pačiu metu įėjusi, taip pat padėkojo Viešpačiui ir kalbėjo apie Jį visiems, kurie Jeruzalėje laukė išgelbėjimo.“⁶

GSAM 59Angelai aplanko piemenis

GSAM 59.5Prieš tai angelai Betliejaus lygumose piemenims paskelbė džiugią žinią apie Gelbėtojo gimimą. Angelai piemenims, kurie klausėsi, giedojo šias melodingas giesmes:—

GSAM 60Išminčiai aplanko Betliejų

GSAM 60.2Tada atvyko Rytų išminčiai, kurie buvo pamatę „žvaigždę kylant“, kaip buvo pranašavęs Balaamas. Vadovaudamiesi jos vedimu, jie pasiekė Jeruzalę, kur teko pasiteirauti apie naujai gimusį Karalių. Sužinoję, kad Betliejus bus Trokštamojo gimimo vieta, jie tęsė kelionę; ir vedami vėl pasirodžiusios žvaigždės, jie buvo nuvesti į kuklią vietą, kur gulėjo Gelbėtojas. Čia jie pagarbino šventąjį Kūdikį, padovanojo Jam auksą, smilkalus ir mirą, o tada leidosi į ilgą kelionę namo.

GSAM 60Gelbėtojas dvylikos metų amžiaus

GSAM 60.3Nuo vaikystės iki dvylikos metų apie Kristų Gelbėtoją užrašyta nedaug, išskyrus tai, kad jis augo išmintimi ir ūgiu bei paklusniai elgėsi su tėvais. Tačiau sulaukęs dvylikos metų, lydėjęs Juozapą ir Mariją į Jeruzalę dalyvauti metinėje šventėje, jis ten nustebino kunigus savo žiniomis, kurias parodė užduodamas klausimus ir atsakydamas į jų sudėtingas mįsles. Nuo to laiko iki tol, kol pradėjo savo viešąją veiklą, jis suteikė garbės kukliam dailidės amatui, dirbdamas kartu su Juozapu, Marijos vyru.

GSAM 60Jono Krikštytojo misija

GSAM 60.4Šešis mėnesius prieš Kristaus viešosios tarnystės pradžią Kristaus misiją skelbė Jonas Krikštytojas. Žmonės plūdo didžiulėmis miniomis, kad išgirstų Joną ir gautų iš jo krikštą. Kadangi jie „laukė [Mesijo atėjimo] ir visi mąstė [‚svarstė ar diskutavo‘, paraštėje] savo širdyse apie Joną, ar jis yra Kristus, ar ne; Jonas atsakė jiems visiems: Aš tikrai krikštiju jus vandeniu; bet ateis galingesnis už mane, kurio batų raištelių aš nesu vertas atrišti: jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi; jo vėtyklė yra jo rankoje, ir jis kruopščiai išvalys savo klojimą, o kviečius surinks į savo klėtį; o pelus sudegins negesinama ugnimi.“⁷

GSAM 61Jėzaus pakrikštijimas

GSAM 61.1Kai Jonas atliko krikšto apeigas, jis pamatė Jėzų, ateinantį pas jį pasikrikštyti, ir tarė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris pašalina pasaulio nuodėmes... Ir Jonas liudijo, sakydamas: Aš mačiau Dvasią, nusileidžiančią iš dangaus kaip balandį, ir ji pasiliko ant jo. Aš jo nepažinojau, bet Tas, kuris mane siuntė krikštyti vandeniu, man pasakė: Ant kurio pamatysi Dvasią nusileidžiančią ir pasiliekančią ant jo, tas ir yra Tas, kuris krikštija Šventąja Dvasia. Aš mačiau ir liudiju, kad šis yra Dievo Sūnus.“⁸

GSAM 61Balsas iš dangaus

GSAM 61.2Kristaus Mesijo statusą patvirtino ne tik matomas Šventosios Dvasios nusileidimas balandžio pavidalu, bet ir balsas iš dangaus. Mato Evangelijoje skaitome: „Kai Jėzus buvo pakrikštytas, tuoj pat išlipo iš vandens; ir štai, dangūs jam atsivėrė, ir jis pamatė Dievo Dvasią, nusileidžiančią kaip balandį ir nusileidžiančią ant jo; ir štai balsas iš dangaus, sakantis: Šis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“⁹

GSAM 61.3Nors „Jonas nepadarė jokių stebuklų“, žmonės, pamatę galingą jėgą, lydėjusią Kristaus tarnystę, buvo priversti pasakyti: „Viskas, ką Jonas sakė apie šį žmogų, buvo tiesa.“¹⁰

GSAM 61Kristus pateptas pagal Įstatymą

GSAM 61.4Luko aprašyme apie krikštą ir tą patį patepimą Šventąja Dvasia balandžio pavidalu skaitome: „Jėzus pats buvo apie trisdešimties metų amžiaus.“¹¹

GSAM 62.1Po mūsų Viešpaties ilgo keturiasdešimties dienų pasninkavimo ir velnio žiaurių gundymų dykumoje, kurie prasidėjo iškart po jo krikšto, jis „atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs; ir, kaip buvo įpratęs, šabo dieną nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti... Viešpaties Dvasia yra ant manęs, nes Jis patepė mane, kad skelbčiau Evangeliją vargdieniams... Ir Jis ėmė jiems sakyti: Šiandien jūsų ausyse išsipildė šis Rašto žodis.“¹²

GSAM 62Laikas išsipildė

GSAM 62.2Morkus, aprašydamas tą patį įvykį, sako: „Laikas išsipildė, ir Dievo karalystė yra arti: atgailaukite ir tikėkite Evangelija.“¹³ Atėjo laikas, kai, kaip buvo pranašauta, turėjo pasirodyti Pateptasis. Patepimas Šventąja Dvasia įvyko jo krikšto metu, ir dabar jis pradėjo savo tarnystę, būtent tuo laiku ir tokiu būdu, kaip buvo pranašavę senovės šventieji pranašai.

GSAM 62Matomas Kristaus Mesijo tapatybės įrodymas

GSAM 62.3Kristaus tarnystę lydėjo nuolatinis stebuklų darymas, kurie žmonėms, net jei jie ir nesugebėjo iki galo suprasti jo palyginimų bei žodžių, buvo matomas įrodymas, kad jis yra Emanuelis, arba kad „Dievas buvo su juo“.¹⁴ Šiais stebuklais Kristus pasauliui suteikė ne tik Dievo galios, glūdinčios Jame pačiame, įrodymą, bet ir praktišką Dievo charakterio bei Jo mylinčio gerumo pademonstravimą. Kai Pilypas, po trejų metų nepertraukiamo bendravimo su Kristumi ir matydamas Jo galingus stebuklus, pasakė: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir mums to pakaks“, Jėzus jam atsakė: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar Manęs nepažįsti! Kas matė mane, tas matė Tėvą; tad kaip tu gali sakyti: Parodyk mums Tėvą? ... Tikėk manimi, kad aš esu Tėve, o Tėvas manyje; arba bent jau tikėk manimi dėl pačių darbų.“¹⁵

GSAM 63Jono sumišimas

GSAM 63.1Nors per Kristaus krikštą Jonas buvo liudininkas matomo Šventosios Dvasios nusileidimo, girdėjo balsą iš dangaus, skelbiantį Jį Dievo Sūnumi, ir pats paskelbė, kad Jis yra „Dievo Avinėlis, kuris pašalina pasaulio nuodėmes“, įvykiai klostėsi taip skirtingai nuo jo lūkesčių, kad jis, sėdėdamas niūrioje kalėjimo kameroje, jautėsi susirūpinęs ir sumišęs.

GSAM 63.2„Jonas Krikštytojas, panašiai kaip ir Gelbėtojo mokiniai, nesuprato Kristaus karalystės prigimties. Jis laukė, kada Kristus užims Dovydo sostą. Laikas bėgo, bet Išgelbėtojas nepareiškė Savo teisių į karališką valdžią, todėl Jonas sutriko ir sunerimo.“¹⁶ „Pasišaukęs du savo mokinius, [jis] nusiuntė juos pas Jėzų, sakydamas: Ar tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ „Tą pačią valandą jis [Jėzus] išgydė daugelį jų ligų ir negalių, ir išlaisvino piktųjų dvasių apsėstuosius; ir daugeliui aklųjų grąžino regėjimą. Tada Jėzus, atsakydamas, tarė jiems: Eikite ir pasakykite Jonui, ką matėte ir girdėjote.“¹⁷

GSAM 63.3Žydams, o net ir mokiniams, buvo sunku aiškiai suvokti daugelį tiesų, kurias skelbė Gelbėtojas, nes jie buvo tvirtai įsitikinę, kad, kai ateis Mesijas, jis nuvers jiems tokį varginantį Romos jungą, nedelsdamas atkurs Dovydo karalystę ir valdys kaip žemiškasis karalius.

GSAM 63.4Jėzus pradėjo savo pamokslavimą sakydamas: „Atgailaukite, nes Dangaus karalystė yra arti.“¹⁸ Kai buvo išsiųsti jo dvylika apaštalų, jie nešė tą pačią žinią: „Dangaus karalystė yra arti.“¹⁹ Dar vėliau savo tarnystės metu, kai buvo išsiųsti tie septyniasdešimt, tai buvo padaryta su žodžiais: „Dievo karalystė priartėjo prie jūsų.“²⁰

GSAM 64Žmonės stebėjosi Kristaus darbais

GSAM 64.1Nuostabūs Kristaus žodžiai ir mokymai privertė žmones sakyti: „Niekas niekada taip nekalbėjo kaip šis žmogus.“²¹ O kai jis išgydė aklą ir nebylį vyrą, „visi žmonės stebėjosi ir sakė: Argi tai ne Dovydo sūnus?“²² arba, kitaip tariant, Argi tai ne Dovydo palikuonis, pažadėtasis Gelbėtojas? „Kai jis atėjo į savo tėvynę, mokė juos sinagogoje taip, kad jie stebėjosi ir sakė: Iš kur šis žmogus turi tokią išmintį ir galią daryti stebuklus? Argi tai ne dailidės sūnus? Argi jo motina nevadinama Marija? O jo broliai – Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas?“²³

GSAM 64.2Maždaug trečiaisiais Kristaus tarnystės metais, kai jis buvo šventykloje ir dalyvavo pašventinimo šventėje, žydai susirinko aplink jį ir tarė jam: „Kiek dar ilgai leisi mums abejoti? Jei tu esi Kristus, pasakyk mums aiškiai.“²⁴ Praėjusiais metais, kai jis padarė galingą stebuklą – pamaitino penkis tūkstančius žmonių „penkiais miežiniais kepalais ir dviem mažomis žuvimis“, jis „suprato, kad jie ateis ir jį paims jėga, norėdami paskelbti karaliumi, [todėl] vėl pasitraukė į kalną“.²⁵

GSAM 64Kristus moko mokinius apie savo mirtį

GSAM 64.3Mokydamas savo mokinius, Kristus ypatingą dėmesį skyrė tam, kad išsklaidytų mintį apie tuoj pat prasidėsiantį žemiškąjį karaliavimą, ir parodytų jiems, kad jis turi mirti ir prisikelti, išeiti ir sugrįžti. Todėl jis paklausė jų: „O jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų pakylantį ten, kur jis buvo anksčiau?“²⁶ Po to, kai jis įspėjo juos, „kad niekam nesakytų, jog jis yra Jėzus Kristus“, skaitome: „Nuo to laiko Jėzus ėmė aiškinti savo mokiniams, kad Jis turi eiti į Jeruzalę ir daug kentėti nuo vyresniųjų, vyriausiųjų kunigų ir raštininkų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tada Petras, paėmęs Jį į šalį, ėmė Jį barti, sakydamas: Tebūnie toli nuo Tavęs, Viešpatie; tai Tau neatsitiks.“²⁷

GSAM 65.1Tuo pačiu metu Jis jiems pasakė, kad ten stovi kai kurie, kurie nemirs, kol pamatys Žmogaus Sūnų ateinantį savo karalystėje.²⁸ Maždaug po aštuonių dienų ši pranašystė išsipildė; o apaštalas Petras tą „regėjimą“ apie Kristų, ateinantį savo karalystėje, nurodo kaip įrodymą, kad tikrai įvyks Kristaus antrasis atėjimas, kuris dar ateityje.²⁹

GSAM 65.2Kai Kristus su savo mokiniais buvo Galilėjoje, Jėzus jiems tarė: „Žmogaus Sūnus bus išduotas į žmonių rankas; jie jį nužudys, o trečią dieną jis prisikels. Ir jie labai nuliūdo.“³⁰ Tačiau jie vis tiek nesugebėjo suprasti, suvokti jo žodžių prasmės, nes netgi tuo metu, kai jis stengėsi įtvirtinti jų protuose rimtą tiesą apie savo mirtį ir prisikėlimą, jie tarpusavyje ginčijosi, kas turėtų būti didžiausias Dangaus karalystėje.³¹

GSAM 65.3Kitu atveju Petras tarė Jėzui: „Mes viską palikome ir sekėme paskui tave; ką gi už tai gausime? O Jėzus jiems tarė: Iš tiesų sakau jums: jūs, kurie sekėte paskui mane, atgimimo metu, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, ir jūs sėdėsite ant dvylikos sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių.“³² Vis dėlto mintis apie netrukus įkurtiną karalystę vis dar vyravo jų mintyse, ir jie, kaip ir visi žmonės, ėmė siekti aukščiausios vietos toje karalystėje.

GSAM 65.4Tada pasirodo ambicinga Zebediejaus sūnų Jokūbo ir Jono motina, prašanti Kristaus, kad jos sūnums būtų suteiktos aukštos pareigos – vienam sėdėti dešinėje, kitam kairėje jo sosto pusėje; arba, galbūt, vienam tapti vyriausybės ministru pirmininku, o kitam – valstybės sekretoriumi. Tačiau Kristus aiškiai pasakė: „Jūs nežinote, ko prašote.“³³

GSAM 66Triumfuojantis įžengimas į Jeruzalę

GSAM 66.1Netrukus po to įvyko didis ir stulbinantis įvykis. Tai buvo keturias dienas mirusio Lozoriaus prikėlimas iš kapo. Toks galingas stebuklas taip sujaudino ir nustebino žmones, kad fariziejai sunerimo; jie kartu su kunigais tuoj pat sušaukė tarybą; ir svarstydami jie klausė: „Ką darysime? Juk šis žmogus daro daug stebuklų. Jei paliksime jį ramybėje, visi žmonės juo tikės; ir romėnai atvyks bei atims ir mūsų vietą, ir tautą.“³⁴ Kol šėtoniška jėga iš gelmių taip apėmė tuos, kurie siekė sunaikinti Kristų, jėga iš aukštybių skatino minias šlovinti jį ir išpildyti tai, kas buvo pranašauta apie jį.

GSAM 66.2Minėtu atveju žmonės susirinko gausiai, ne tik tam, kad pamatytų Jėzų, bet ir Lozorių, kurį jis prikėlė iš mirusiųjų. Dabar jiems atrodė neabejotina, kad Jėzus yra jų ilgai lauktas karalius, ir kai jie sutiko jį, artėjantį į Jeruzalę, sėdintį ant asilėlio, jų mintyse ryškiai iškilo Šventojo Rašto žodžiai: „Nebijok, Siono dukra: štai, tavo karalius ateina, sėdėdamas ant asilėlio.“³⁵ Iš tos milžiniškos minios pakilo galingas triumfo šūksnis, kuris labai sutrikdė šaltaširdžius, išskaičiuojančius fariziejus. Tarp savęs jie sakė: „Ar nematote, kad nieko nepasiekiate? Štai, visas pasaulis eina paskui jį.“³⁶ Į jų prašymą, kad Kristus nutildytų šūksnius, jis atsakė: „Sakau jums: jei šie nutiltų, akmenys tuoj pat sušuktų.“³⁷ Viešpats apie šį įvykį buvo pasakęs: „Šaukite“, ir jei žmonės nebūtų įvykdę jo žodžio, jis būtų įkvėpęs balsą gatvės akmenims, ir jie būtų sušukę; nes jo žodis turi išsipildyti.

GSAM 66Kristus turi išeiti ir vėl sugrįžti

GSAM 66.3Mūsų Gelbėtojas ne tik stengėsi nukreipti mokinių mintis į tai, kad Jis turi mirti ir prisikelti, bet taip pat norėjo juos pamokyti, kad karalystė neateis, kol Jis neišvyks ir vėl sugrįš. Kalbėdamas apie savo nukryžiavimą, jis tarė: „O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie Savęs. Tai jis pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi jam teks mirti. Žmonės jam atsakė: Mes girdėjome iš Įstatymo, kad Mesijas pasiliks per amžius. Kodėl Tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?“³⁸

GSAM 67.1Norėdamas dar giliau įtvirtinti mokinių sąmonėje faktą, kad jis turi išeiti ir vėl sugrįžti, prieš tai, kai jo karalystė bus įkurta žemėje, jis tarė: „Vaikeliai, dar trumpą laiką aš esu su jumis. Jūs ieškosite manęs; ir kaip sakiau žydams: Ten, kur aš einu, jūs negalite ateiti, taip dabar sakau jums... Simonas Petras jam tarė: Viešpatie, kur Tu eini? Jėzus jam atsakė: Ten, kur Aš einu, tu dabar negali manęs sekti, bet vėliau tu mane seksi.“³⁹ Tada Jis paguodė jų nerimaujančias ir liūdinčias širdis šiais žodžiais: „Tegul jūsų širdis nesijaudina: jūs tikite Dievu, tikėkite ir manimi. Mano Tėvo namuose yra daug buveinių: jei taip nebūtų, Aš jums būčiau pasakęs. Aš einu jums paruošti vietos. Ir jei aš eisiu ir jums paruošiu vietą, aš vėl sugrįšiu ir paimsiu jus pas save, kad ten, kur aš esu, ten būtumėte ir jūs.“⁴⁰

GSAM 67Palyginimas apie didiką

GSAM 67.2Vėlgi Gelbėtojas, eidamas su mokiniais į Jeruzalę, pasitelkdamas šį palyginimą, stengėsi ištaisyti klaidingą įsitikinimą, kad karalystė turi pasirodyti nedelsiant: „Vienas didikas išvyko į tolimą šalį, kad perimtų karalystę ir sugrįžtų. Jis pasišaukė dešimt savo tarnų, davė jiems dešimt minų ir tarė jiems: Prekiaukite, kol aš sugrįšiu... Ir atsitiko taip, kad, kai jis sugrįžo, gavęs karalystę, liepė pasikviesti pas save tuos tarnus, kuriems buvo davęs pinigus, kad sužinotų, kiek kiekvienas uždirbo prekiaudamas.“⁴¹ Šiame palyginime Viešpats save vaizduoja kaip didiką. Jis turėjo vykti į tolimą šalį – pas savo Tėvą – ir ten gauti karalystę, prieš sugrįždamas karaliauti.

GSAM 68.1Atsakydamas į mokinių klausimą: „Koks bus tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“⁴², Gelbėtojas pateikė jiems įvykių sąrašą, kurie turėjo įvykti per didįjį suspaudimą, kuris ištiks bažnyčią, ir aiškius ženklus, kurie pasirodys. Kai jie pasirodys, jie galės žinoti, kad jo atėjimas yra arti, net prie durų, ir kad karta, kuri juos matys, neišnyks iš gyvenimo scenos, kol jis neatvyks.⁴³

GSAM 68Visų mokinių paliktas

GSAM 68.2Tačiau nepaisant visų Kristaus apaštalams duotų nurodymų dėl jo mirties ir pažeminimo, jie visiškai nesugebėjo suvokti tiesos, kurios jis juos mokė apie savo teismą ir nukryžiavimą. Jų supratimas apie tiesą buvo toks menkas, kad, kai atėjo teismas, jų viltis išblėso, ir jie visi „apleido jį ir pabėgo“.⁴⁴ Net Petras, visada uolusis Petras, kuris taip įsitikinęs tvirtino, kad jei visi žmonės Jį paliktų, jis to niekada nepadarytų, po kelių valandų išsižadėjo savo Viešpaties ir prisiekdamas pareiškė, kad nepažįsta to vyro. Jie taip menkai suvokė Viešpaties žodžius apie tai, kad trečią dieną po Jo nukryžiavimo Jis prisikels iš numirusių, jog tarpusavyje klausinėjo ir svarstė, „ką reiškia prisikėlimas iš numirusių“.⁴⁵ Iš tiesų, jie buvo tokie netikintys, kad po jo mirties, kai jo kūnas buvo paguldytas į Juozapo naują kapą, jie ruošėsi jį balzamuoti. Dingo viltis – palaidota kartu su Kristumi kape – kokia tai buvo šabo diena mokiniams! Su sielvartu ir nusivylimu prislėgtomis širdimis, be šalia esančio gailestingo, užjaučiančio Gelbėtojo, kurio gyvenimas buvo kupinas švelnumo ir gailestingumo poelgių, kuris galėtų juos paguosti ir sustiprinti – kokia liūdna buvo jų padėtis!

GSAM 69Jaudinantys prisikėlimo ryto įvykiai

GSAM 69.1Prasideda pirmosios savaitės dienos rytas! Koks sujudimas danguje ir žemėje! Galingas angelas nusileidžia iš šlovės karalystės prie Juozapo kapo su žinia, įsakančia Dievo Sūnui prisikelti. „Ir štai, įvyko didelis žemės drebėjimas: nes Viešpaties angelas nusileido iš dangaus, priėjo, atvertė akmenį nuo įėjimo ir atsisėdo ant jo. Jo veidas buvo kaip žaibas, o drabužiai balti kaip sniegas; ir iš baimės prieš jį sargybiniai sudrebėjo ir tapo kaip negyvi.“⁴⁶ „Daugelis miegančių šventųjų kūnų prisikėlė ir, po Jo prisikėlimo, išėjo iš kapų, nuėjo į šventąjį miestą ir pasirodė daugeliui.“⁴⁷ Įsivaizduokite tokius lankytojus Jeruzalėje, stovinčius prie savo draugų durų, nešančius žinią, kad nukryžiuotasis Kristus prisikėlė iš mirusiųjų ir kad ir jie buvo atgaivinti jo galia, kad liudytų apie jo prisikėlimą. Kokia veikla vyko tarp mokinių ir šventųjų moterų – jie bėgiojo iš čia į ten, skelbdami džiugią naujieną: „Jis prisikėlė iš mirusiųjų, nes mes jį matėme ir kalbėjomės su juo!“

GSAM 69Jėzus išeina į kaimą

GSAM 69.2„Ir štai, tą pačią dieną du iš jų išėjo į mažą kaimelį, vadinamą Emausu, kuris buvo nutolęs nuo Jeruzalės apie šešiasdešimt furlongų [septynias su puse mylios]. Ir jie tarpusavyje kalbėjosi apie visus šiuos įvykius. Ir atsitiko taip, kad, kol jie bendravo ir svarstė, pats Jėzus priartėjo ir ėjo kartu su jais. Tačiau jų akys buvo uždengtos, kad jie Jo nepažintų. Jis tarė jiems: Kokios tai kalbos, kurias vedate vienas kitam, eidami ir liūdėdami? Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jam: Argi Tu vienintelis esi svetimas Jeruzalėje ir nežinai, kas ten įvyko šiomis dienomis? Jis tarė jiems: Ką gi? Jie jam atsakė: Apie Jėzų iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais prieš Dievą ir visą tautą; ir kaip vyriausieji kunigai bei mūsų valdovai jį atidavė, kad būtų nuteistas mirčiai, ir nukryžiavo. Bet mes tikėjomės, kad būtent jis bus Atpirkėjas, kuris išgelbės Izraelį; be to, šiandien jau trečioji diena, kai visa tai įvyko. Be to, mus nustebino ir kai kurios moterys iš mūsų būrio, kurios anksti nuėjo prie kapo; neradusios jo kūno, jos atėjo ir pasakojo, kad matė angelų regėjimą, kurie sakė, jog jis gyvas. Kai kurie iš mūsų, buvusių su mumis, nuėjo prie kapo ir rado viską taip, kaip moterys buvo pasakojusios, bet jo pačio nematė.

GSAM 70.1„Tada jis tarė jiems: O kvailiai ir lėtai tikintys viską, ką pranašai kalbėjo: argi Kristus neturėjo visa tai iškentėti, kad įžengtų į savo šlovę? Ir, pradėdamas nuo Mozės bei visų pranašų, jis aiškino jiems visuose Raštuose tai, kas apie jį buvo parašyta.“⁴⁸ Kai Jis ruošėsi valgyti su jais, Jis laužė duoną ir padėkojo, „ir jų akys atsivėrė, ir jie Jį atpažino... Ir jie tarė vienas kitam: Argi mūsų širdys nedegė mumyse, kai Jis kalbėjosi su mumis kelyje ir kai mums aiškino Raštus?“⁴⁹

GSAM 70.2Dabar, pagaliau, kai šis dalykas jiems visiškai paaiškintas, mokiniai gali suprasti, kad su Gelbėtojo misija buvo susijusi mirtis ir prisikėlimas. Bet kaip jie vertins klausimą apie jo karalystę?

GSAM 70.2„Po savo kančios Jis daugybe neabejotinų įrodymų parodė, kad yra gyvas: keturiasdešimt dienų pasirodė jiems ir kalbėjo apie tai, kas susiję su Dievo karalyste; ir, susirinkęs su jais, įsakė jiems neišvykti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, apie kurį, kaip Jis sakė, jūs girdėjote iš manęs. Juk Jonas tikrai krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.

GSAM 71Ar dabar atkursi karalystę?

GSAM 71.1„Taigi, kai jie susirinko, jie paklausė Jo, sakydami: Viešpatie, ar dabar atkursi karalystę Izraeliui? [tarsi sakydami: Mes sužinojome, kad pagal Raštus buvo būtina, jog Tu būtum nukryžiuotas ir prisikeltum iš numirusių, bet argi dabar neketini atkurti karalystės?] Jis jiems atsakė: Ne jums žinoti laikus ar terminus, kuriuos Tėvas pasiliko savo valdžioje. Bet jūs gausite jėgą, kai ant jūsų nusileis Šventoji Dvasia; ir jūs būsite mano liudytojai Jeruzalėje, visoje Judėjoje, Samarijoje ir iki pat žemės pakraščių. Ir kai Jis tai pasakė, jiems žiūrint, Jis buvo paimtas į dangų; ir debesis paslėpė Jį nuo jų akių. O kai jie žiūrėjo į dangų, stebėjo, kaip Jis kyla, štai prie jų atsistojo du vyrai baltais drabužiais, kurie tarė: Galilėjiečiai, kodėl stovite ir žiūrite į dangų? Šis Jėzus, kuris buvo paimtas iš jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip jūs matėte Jį kylantį į dangų.“⁵⁰

GSAM 71Jėzus liks danguje iki atkūrimo

GSAM 71.2Dabar, kai Gelbėtojas juos paliko, o jie iš tikrųjų matė, kaip jis „pakilo ten, kur buvo anksčiau“, jie turėjo užtikrinimą, kad Šventoji Dvasia juos pamokys apie laiką, kada ateis karalystė. Taigi Petras, mokydamas žmones po Šventosios Dvasios priėmimo, tarė: „Jis atsiųs Jėzų Kristų, apie kurį jums anksčiau buvo skelbiama; kurį dangus turi priimti iki visų dalykų atstatymo laikų, apie kuriuos Dievas kalbėjo per visų savo šventųjų pranašų lūpas nuo pasaulio pradžios.“⁵¹

GSAM 71.3Apaštalui Petrui Šventoji Dvasia taip pat atskleidė faktus apie tris pasaulius: Pirma, tas, kuris buvo prieš tvaną ir kurį sunaikino vanduo; antra, dabartinis pasaulis, pasmerktas ugniai – ugniai, kuria, kaip rašoma Revised Version, yra pripildyta žemė, – tai ugnis, kuri taps bedievių žmonių pražūtimi, žlugimu ir sunaikinimu; trečia, naujoji žemė, „kurioje gyvena teisumas“; arba, kaip kai kurie verčia, „kurioje gyvens teisieji“.⁵²

GSAM 72.1Apaštalas Paulius išdėstė Dievo tautos prisikėlimą ir visų jo šventųjų virsmą iš mirtingųjų į nemirtinguosius „akimirksniu, pasigirdus paskutiniam trimitui“. Jis pareiškė korintiečiams, kad Kristus dabar sėdi savo Tėvo soste ir ten liks, kol visi jo priešai bus jam pavergti. Tai yra, kol Tėvas į jo rankas perduos karalystę – jo karalystę, kaip pranašauta Danieliaus 7:13, 14; Psalmių 2:8, 9. Tesalonikos bažnyčiai jis pristatė Kristaus atėjimą ir prisikėlimą kaip jų vienintelę viltį ir kaip tikrą paguodą, kai mirties ranka atskyrė juos nuo jų artimųjų.⁵³

GSAM 72Mokytojo sugrįžimo laikas neapibrėžtas

GSAM 72.2Kol kas bažnyčia neturėjo aiškios žinios apie laiką, kada Mokytojas sugrįš. Kai apaštalas savo pirmajame laiške tesalonikiečiams pasakė: „Mes, gyvieji, likusieji, būsime paimti į dangų“, broliai suprato, kad jis turėjo omenyje, jog Kristus ateis, kol kai kurie iš jų dar bus gyvi. Antrajame laiške jis ištaiso jų klaidingą jo laiško supratimą ir sako jiems, kad „ta diena neateis, kol pirmiau neįvyks atsimetimas ir nebus apreikštas tas nuodėmės žmogus, pražūties sūnus, kuris priešinasi ir iškelia save aukščiau už viską, kas vadinama Dievu ar garbinama“.⁵⁴

GSAM 72Atsimetimas

GSAM 72.3Tačiau bažnyčia vis dar turi klampoti tamsoje, ieškodama kelio, kai kalbama apie Kristaus antrojo atėjimo laiką. Broliai sužinojo, kad turi įvykti atsimetimas; tačiau klausimas buvo, kiek laiko jis truks. Atsakymas vėliau buvo duotas Jonui, kai jis Patmo saloje matė regėjimą, per simbolius, randamus Apreiškimo knygos dvyliktajame ir tryliktajame skyriuose – „laikas, laikai ir pusė“, „keturiasdešimt du mėnesiai“, „tūkstantis du šimtai šešiasdešimt dienų“ (metų); tačiau iki tol įvykis, žymintis to ilgo laikotarpio pradžią, dar nebuvo įvykęs. Taigi bažnyčia vis dar tikėjosi ir laukė Kristaus atėjimo, tiksliai nežinodama jo pasirodymo laiko; nes kai tas suspaudimo laikas praeis, „likučio“ bažnyčiai vis dar liks trumpas konfliktų ir triumfo laikotarpis.⁵⁵

GSAM 73.1Naujojo Testamento įrašams baigiantis, prieš mus aiškiai iškyla Kristaus antrasis atėjimas. Maždaug kas trisdešimta eilutė kokiu nors būdu mini mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus antrąjį atėjimą. Apie tai ir apie bažnyčios padėtį, susijusią su ta viltimi per amžius iki šių dienų, Robertas Pattersonas, D.D., laikraštyje The Interior, straipsnyje „Palaimintoji viltis“ kalba taip:—

GSAM 73Žemiškasis tūkstantmetis – Pattersonas

GSAM 73.2„Kai mūsų Viešpats paliko savo bažnyčią žemėje, kad grįžtų pas Tėvą, Jis paliko ją liūdnoje padėtyje. Jo penkis šimtus mokinių supo visas pasaulis Jo priešų, susibūrusių į antikrikščioniškas religijas ir vyriausybes, vadovaujamų vieno iš protingiausių protų, kurį įkvėpė nuodingiausia piktadarybė ir kurį amžių patirtis išmokė veiksmingiausių naikinimo būdų. Viešpats nebuvo nežinojęs apie mūsų pavojų; savo paskutiniuose pamoksluose Jis jo nesumenkino, taip pat nepažadėjo, kad pasaulio priešiškumas ir bažnyčios vargai sumažės. Tačiau Jis pažadėjo, kad pats sugrįš nugalėti savo priešus ir kad mus rems iki tos palaimintos dienos. ‚Pasaulis jūsų nekenčia. Pasaulyje jūs patirsite vargų. Jūs verksite ir raudosite, bet pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu... Todėl dabar jūs liūdite, bet aš vėl jus pamatysiu, ir jūsų širdis džiaugsis, ir niekas iš jūsų neatims to džiaugsmo. Jei aš išeisiu, aš vėl sugrįšiu ir paimsiu jus pas save, kad ten, kur aš esu, ten būtumėte ir jūs.‘

GSAM 74.1„Tokia buvo ta palaiminta viltis dėl jo asmeninio sugrįžimo, kuria jis guodė savo bažnyčią prieš išvykdamas. Jis sakė, kad per visą jo nebuvimo laikotarpį turėsime kentėti vargus; ir taip ir atsitiko. Jei jo nebuvimo metu mums teks patirti kokį nors išorinės ramybės laikotarpį, jei jo bažnyčia bus išgelbėta nuo pasaulio antpuolių, jei bus koks nors tyrumo amžius, kai tarp kviečių neaugs raugės, arba jei, jam sugrįžus, jį pasitiks Viešpaties šlovės kupinos žemės gyventojai, ar netgi jei jis sugebės rasti tikėjimą žemėje, tai jam bus visiškai netikėta staigmena. Jėzus nežinojo apie šį tūkstantmetį. Sakome, kad jis apie jį nežinojo, nes mums apie jį nepasakojo; o jis sako: ‚Aš jus vadinu draugais, nes viską, ką išgirdau iš savo Tėvo, jums atskleidžiau.‘ Tačiau visuose jo pamoksluose ir palyginimuose nėra nė menkiausios užuominos, kad turėtume tikėtis kokio nors taikos ar šlovės laikotarpio prieš jo sugrįžimą. Apaštalai taip pat nieko nežinojo apie tūkstantmetį be Kristaus. Tris šimtus metų po mūsų Viešpaties išvykimo bažnyčios palaiminta viltis buvo viltis dėl jo sugrįžimo.

GSAM 74.2„Tačiau kai, progresuodama į pranašautą atsimetimą, Kristaus nuotaka jo nebuvimo metu ėmė guostis draugyste su žemės karaliais, ji visiškai natūraliai nukreipė žvilgsnį nuo rytų dangaus ir nuo savo Viešpaties sugrįžimo, kuris būtų padaręs galą jos žemiškajai didybei. Kai reformatoriai prikišo prie lūpų evangelijos trimitą... svajonės apie tūkstantmetį be Kristaus akimirksniu išnyko... ir bažnyčia vėl ėmė laukti Viešpaties atėjimo, kuris sunaikins antikristą.... Savo laiškuose, pamoksluose ir tikėjimo išpažinimuose reformatoriai skelbė savo premilenarines viltis.

GSAM 74.3„Vestminsterio sinodas savo išpažinimą baigia tikėjimo į Viešpaties antrąjį atėjimą deklaracija, kurios žodžiai visiškai išreiškia premilenarizmo šalininkų tikėjimą. Jie skelbia šiais reikšmingais žodžiais: ‚Kaip Kristus nori, kad būtume tvirtai įsitikinę, jog bus teismo diena – tiek siekiant atgrasyti visus žmones nuo nuodėmės, tiek tam, kad dievobaimingiems būtų suteikta didesnė paguoda jų nelaimėse, – taip Jis nori, kad ta diena žmonėms būtų nežinoma, kad jie atsikratytų visų kūniškų saugumo iliuzijų ir visada būtų budrūs, nes nežino, kurią valandą Viešpats ateis; ir kad visada būtų pasirengę pasakyti: Ateik, Viešpatie Jėzau, ir ateik greitai!‘⁵⁶

GSAM 75.1„Mūsų reformacijos protėviai stiprino savo širdis, laukdami Viešpaties atėjimo, ir drąsino vieni kitus šūksniu: ‚Laikykitės! Jis ateina su pagalbos legionais‘, – šis jausmas neseniai įkūnytas populiarioje atgimimo giesmėje, tačiau gerai pažįstamas seniesiems škotų Sandorai prisiekusiems.

GSAM 75.2„Tačiau netrukus reformuotose bažnyčiose prasidėjo antrasis atsimetimas nuo tikėjimo. Škotijoje jis buvo žinomas kaip moderatizmas; Anglijoje – kaip arianizmas, o pastaruoju metu – kaip plačiosios bažnyčios judėjimas; Amerikoje jis vadinosi unitarizmu, o Vokietijoje – racionalizmu. Laikydamas žmogiškąjį protą teisėju, o mūsų labai ribotą šiuolaikinį stebėjimą – įrodymu, bei neigdamas, kad bet koks įvykis galėtų įvykti kitaip nei pagal stebimų gamtos dėsnių eigą, jis Jėzų sumažino iki žydų rabino rango – gana pažengusio savo laikmečiui, bet visiškai nesusipažinusio su šiuolaikiniu mokslu. Žinoma, samprata apie tokį asmenį, grįžtantį iš nematomo pasaulio karaliauti žemėje, buvo priskirta hebrajų mitologijai.

GSAM 75Danielius Whitby apie tūkstantmetį

GSAM 75.3„Pažadai apie jo antrąjį atėjimą ir viešpatavimą žemėje buvo aiškinami kaip reiškiantys tiesiog jo evangelijos sklaidą ir didžiosios pasaulio dalies atsivertimą į krikščionybę tūkstančio metų laikotarpiui arba, kaip kai kurie manė, 360 000 metų; per tą laiką žmonija turėjo pažengti civilizacijos menų srityje ir mėgautis beprecedentine taika bei klestėjimu. O to ilgo ciklo, pernelyg didelio, kad paprastas protas galėtų jį aprėpti, pabaigoje galbūt įvyktų kokia nors didžiulė gamtos katastrofa, ir būtų galima sakyti, kad Viešpats ateis ir sunaikins pasaulį bei pakvies žmoniją į teismą. Šią teoriją išplėtojo ir išpopuliarino anglų komentatorius vardu Whitby [Danielius Whitby mirė 1726 m.], kuris, kaip įrodo jo paskelbta korespondencija, buvo arianistas, tačiau kurio komentarai buvo populiarūs jo pačio sluoksnyje, o jo mitinis tūkstantmetis buvo palankiai sutiktas daugelio ortodoksinių išlaikytinių ir Europos valstybinių bažnyčių draugų, kuriems jis žadėjo ilgalaikį dešimtinės ir garbės užtikrinimą. Dėl jų įtakos ši teorija buvo perkelta į Ameriką, kur ji iš karto buvo panaudota kaip medžiaga tribūnų banalybėms ir baigiamosioms kalboms.“

GSAM 76.1Tokios buvo teorijos įvairiose žemės vietose, kai artėjo laikas, kai Viešpats paskelbė rimtą įspėjimą apie savo atėjimą, kuris jau „prie durų“.