15 skyrius — Vis stiprėjanti šviesa ir didesni stebuklai
GSAM 235.1„PRISIMINKITE ankstesnes dienas, kai, gavę šviesą, ištvėrėte didelę kančių kovą: iš dalies dėl to, kad tapote pajuokos objektu dėl priekaištų ir kančių, o iš dalies dėl to, kad tapote tų, su kuriais taip buvo elgiamasi, bendražygiais.“1
GSAM 235.2Laikotarpis nuo 1844 m. nusivylimo iki tol, kol buvo atskleista aiški šviesa apie šventovę ir Trečiojo angelo žinią, buvo ypatingas išbandymų laikotarpis. Adventistai, kurie vis dar tvirtino, kad buvo teisūs dėl praeities judėjimo, iš tiesų tapo „pajuokos objektu“ tiems, kurie manė, kad žinia buvo visiška nesėkmė; ir dėl šios priežasties jie patyrė didelius priekaištus. Jie galėjo tai linksmai ištverti, kol tikėjimu laikėsi Viešpaties ir dalijosi Jo Šventosios Dvasios buvimu.
GSAM 235Du ypatingi puolimo taškai
GSAM 235.3Šėtonas turėjo du ypatingus gundymo taškus adventistų tautai. Pirmasis buvo priversti tuos, kurie tvirtai tikėjo, kad pranašiškas laikas baigėsi, manyti, jog Kristaus antrasis atėjimas buvo dvasinis atėjimas ir kad tam tikru būdu Jis atėjo pasibaigus dvidešimt trims šimtams dienų. Antrasis buvo paskatinti tuos, kurie dvejodavo dėl savo praeities patirties, viską mesti. Taigi, nors tiesa apie šventovę ir Trečiojo angelo žinią buvo palaipsniui atskleidžiama iš Šventojo Rašto, Dievo Dvasios žinios, perteiktos per pranašystės dovaną, patvirtino ankstesnį judėjimą, vadindamos jį „ryškia šviesa“, kurią Dievas pastatė kelio pradžioje, kad šviestų visą kelią iki miesto, ir nurodė į Šventojo Rašto įrodymus, kad antrasis Kristaus atėjimas turi būti tikras ir asmeninis, todėl negalėjo būti įvykiu „dienų“ pabaigoje.
GSAM 236Nuostabūs apsireiškimai
GSAM 236.1Jeigu Viešpats šiais paskutiniais laikais kalbėtų savo tautai per regėjimus, argi nesitikėtume, kad pačiame apsireiškime būtų akivaizdžių dieviškumo ženklų? Šie ženklai matomi ponios E. G. White regėjimuose. Pats regėjimų reiškinys, kaip parodyta 13 skyriuje, yra tiesiog stebuklingas; tačiau yra daug nuostabių bruožų, susijusių su jos ankstesniais regėjimais, kuriuos pastebėsite toliau skaitydami šį veikalą; argi galėtume tikėtis, kad būtų kitaip, kai Dievas suteikė tokio pobūdžio dovaną, skirtą pritraukti žmonių dėmesį ir paskatinti juos pasakyti, kaip Mozė: „Aš nukrypsiu ir pažiūrėsiu į šį nuostabų reginį“? Paprastas vargingos, ligotos, silpnos mergaitės, atrodytų, stovinčios ant mirties slenksčio, teiginys, kad Viešpats jai suteikė regėjimą, nebūtų buvęs pakankamas tam pasiekti. Nuostabūs reiškiniai, susiję su regėjimais, iš tikrųjų sukėlė susidomėjimą jais, ir mergaitei buvo pasiūlyta keliauti iš vietos į vietą ir pasakoti tai, ką Viešpats jai įsakė atskleisti kitiems.
GSAM 236Įspūdingi trečiojo regėjimo apsireiškimai
GSAM 236.2Čia pateiksiu keletą faktų apie jos trečiąjį regėjimą, kurį ji patyrė savo tėvo namuose, kaip minėta 13 skyriuje, kaip man papasakojo ponios White tėvas ir motina, jos sesuo ponia Sara Belden ir kiti.
GSAM 236.3Kambaryje, kuriame įvyko regėjimas, ant komodos gulėjo labai didelė šeimos Biblija. Tai buvo vienas iš leidimo egzempliorių, kuriuos 1822 metais Bostone išspausdino Juozapas Teale. Knyga yra aštuoniolikos ir vienuolikos colių dydžio, keturių colių storio ir sveria šiek tiek daugiau nei aštuoniolika svarų. Būdama regėjime, ji atsistojo, paėmė šią sunkią Bibliją ant kairės rankos – knyga buvo atversta – ir laikė ją statmenai savo kūnui; tada daugiau nei pusvalandį dešine ranka vartė puslapius ir rodė į įvairias Šventojo Rašto ištraukas, kurias kartodavo, o jos akys žvelgė į viršų, priešinga kryptimi nei knyga. Jos sesuo Sara (vėliau tapusi Stepono Beldeno žmona) arba kartais kitas ten buvęs asmuo žiūrėdavo į kiekvieną tekstą, į kurį rodė jos pirštas, ir aiškiai matydavo, kad kiekvienu atveju ji kartodavo tą Šventojo Rašto ištrauką, ant kurios buvo nusileidęs jos pirštas. Motina Harmon pasakojo, kad jos dukra Ellen savo įprastinėje būsenoje „dėl jėgų stokos negalėjo pakelti tos sunkios Biblijos nuo komodos; tačiau regėjime ji ją laikė, atrodytų, taip pat lengvai, tarsi tai būtų tik kišeninis Testamentas“.
GSAM 237.1Tai išties buvo stebuklas! — trapi mergina, sverianti vos septyniasdešimt svarų, daugiau nei pusvalandį laikė sunkią Bibliją tokioje padėtyje, kurioje net stiprus vyras negalėtų jos išlaikyti nė dviejų minučių; be to, ji vartė puslapius iš vienos vietos į kitą, ieškodama Šventojo Rašto tekstų, kurie kiekvienu atveju pasirodydavo esą būtent tie, kuriuos ji pakartodavo, nors jos akys buvo nukreiptos į viršų ir priešinga knygai kryptimi; ir galiausiai – balsas, sklindantis iš asmens, kurio plaučiai nejudėjo ir kūnas nekvėpavo, ir teisingai kartojantis nurodytus Šventojo Rašto tekstus, – tai tikrai negali būti priskirta žmogaus veiklai ar ligos pasekmėms. Tie, kurie tai matė, laikė tai aiškiausiu To, kuris kalbėjo iš degančio krūmo, Dvasios apsireiškimu. Tokie apsireiškimai, kaip šie panelės Harmon trečiajame regėjime, kai apie juos buvo žinoma, pateikė įtikinamą įrodymą, kad regėjimuose veikė jėga, pranokstanti ribotumą.
GSAM 237Topšamo regėjimas
GSAM 237.2Netrukus po šio įvykio adventistų bendruomenė Topšame, esančiame maždaug trisdešimt mylių į šiaurės rytus nuo Portlando, Meino valstijoje, išgirdusi apie Viešpaties veikimą su panele Ellen G. Harmon, pakvietė ją į tą vietą. Kvietimas buvo priimtas, ir taip ji pirmą kartą apsilankė Topšame. Tuo metu adventistų susirinkimai vyko pono Curtisso namuose. Ponia Frances Lunt (buvusi panelė Frances Howland) iš Oklando, Kalifornijos, man pateikė šį pareiškimą, datuotą 1890 m. sausio 19 d.:—
GSAM 238.1„Aš kartu su tėvo šeima 1845 m. lankiausi sesers Harmon susirinkimuose Topšame, ir per tuos susirinkimus ji patyrė regėjimą. Tai buvo pirmas kartas, kai matėme ją patiriančią regėjimą. Viena iš tų senamadiškų Biblijų [Teale šeimos Biblija, sverianti aštuoniolika svarų] priklausė broliui Curtissui. Šią didelę Bibliją sesuo Harmon, būdama regėjime, paėmė iš komodos ir, vartydama lapą po lapo, nurodydavo Šventojo Rašto ištraukas, o jos akys žvelgė į viršų, ne į knygą. Jos kartojamos ištraukos buvo arba pamokymo, arba padrąsinimo, arba papeikimo žodžiai. Kitas to meto apsireiškimo ypatumas buvo knygos padėtis. Ji buvo laikoma ant atviros rankos 45 laipsnių kampu, ir niekas kitas negalėjo laikyti jokios knygos tokiu pačiu kampu, kad ji iš karto neišslystų iš rankų; tačiau sesuo Harmon šią Bibliją laikė tokiu kampu keletą minučių, taip tvirtai, tarsi ji būtų prilipusi prie jos rankos, tuo tarpu ji vaikščiojo nuo vieno kambaryje buvusio žmogaus prie kito.“
GSAM 238Ponios Truesdail liudijimas
GSAM 238.2Kitas pareiškimas apie tą patį regėjimą yra ponios M. C. Truesdail iš Trentono, Misūrio valstijos, datuotas 1891 m. sausio 27 d. Ji sako:—
GSAM 238.3„1845 m. man buvo penkiolika metų, ir aš buvau ten, kai sesuo Harmon pirmą kartą apsilankė Topšame, kai ji patyrė regėjimą brolio Curtisso namuose, kur ji paėmė didžiąją šeimos Bibliją ir laikė ją tokioje padėtyje, kurioje nė vienas iš kitų negalėjo laikyti knygos rankose, kad ji iš karto neišslystų.
GSAM 238.4„Sesuo Harmon regėjime buvo daugiau nei dvi valandas. Tai buvo nuostabiausias Dievo galios pasireiškimas, kokį kada nors mačiau, o aš mačiau ją patiriančią regėjimą daugiau nei dvylika kartų. Tai visada buvo gilaus iškilmingumo ir savianalizės akimirkos, bet ši pranoko jas visas. O! Kaip mes drebėjome, kai Dangaus Didenybė mus mokė per savo silpną įrankį; kai ji mums skaitė ištraukas, tokias guodžiančias ir tinkamas mūsų sunkioje padėtyje; tokias kaip Hebrajams 2:2, 3; Jokūbo 5:7, 8; Hebrajams 10:35, 39; 1 Petro 1:7; Luko 12:32–37, be daugelio kitų, laikydama didelę šeimos Bibliją taip aukštai, kad man teko atsistoti ant kėdės, kad galėčiau perskaityti ten, kur ji rodė. Nemanau, kad sesuo Harmon buvo daugiau nei dviem coliais aukštesnė.“
GSAM 239.1Tokie reiškiniai įtikino nuoširdžius žmones, kad šį nuolankų įrankį valdo kažkokia viršžmogiška jėga, ir iš įvairių Naujosios Anglijos vietų ėmė plaukti kvietimai, kad ji atvyktų ir pasidalintų savo liudijimu.
GSAM 239Fizinis darbas – nuodėmė
GSAM 239.2Netrukus po to panelė Harmon regėjime gavo nurodymą nuvykti į Paryžių, Meino valstijoje, kur gyveno žmonės, manę, kad užsiimti fiziniu darbu yra nuodėmė. Šios klaidingos doktrinos lyderis buvo pastorius Stephensas iš Vudstoko, Meino valstijoje, kuris darė didelę įtaką kitiems. Anksčiau jis buvo metodistų pamokslininkas ir buvo laikomas nuolankiu, ištikimu krikščioniu. Savo uolumu siekti tiesos ir iš pažiūros šventu gyvenimu jis buvo pelnęs daugelio pasitikėjimą, o tai kai kuriuos paskatino manyti, kad jį ypatingai veda Dievas. Viešpats per panelę Harmon jam išsakė papeikimą. Ji pareiškė, kad jis elgiasi priešingai Dievo žodžiui, susilaikydamas nuo darbo, primesdamas savo klaidas kitiems ir pasmerkdamas visus, kurie jų nepriėmė. Jis atmetė visus įrodymus, kuriuos Viešpats davė, kad įtikintų jį dėl jo klaidos, ir atsisakė pripažinti savo klaidas. Jis sekė įspūdžiais ir leisdavosi į varginančias keliones, nueidamas didelius atstumus, kur sulaukdavo tik piktų žodžių, ir manė, kad visa tai jis kenčia dėl Kristaus. Jo protas ir sprendimų gebėjimas buvo atidėti į šalį.
GSAM 239.3Dėl panelės Harmon liudijimo ir atvejo baigties pacituosiu iš laiško, gauto iš ponios M. C. Truesdail, kuri tuo metu gyveno Paryžiuje, Meino valstijoje. Pateikusi keletą detalių, sutampančių su tuo, kas išdėstyta aukščiau, ji rašo:—
GSAM 240.1„Išpažintys pasigirdo iš visų, išskyrus jų lyderį Džesį Stephensą. Sesuo Harmon jį įspėjo, kad, jei jis nenusižemins išpažindamas savo klaidas, netrukus baigs savo karjerą. Visi tai suprato kaip pranašystę, kad jis kažkokiu būdu nusižudys.“
GSAM 240.2Toliau pateikiamas jo istorijos tęsinys:—
GSAM 240.3„Kai jo maža bendruomenė jį paliko, jis tapo melancholiškas, o netrukus prarado protą, atsisakydamas valgyti bet ką, ką paruošė nedorėliai. Jis dar nebuvo girdėjęs apie mano sugrįžimą iš Masačusetso, kai aš jam atnešiau vakarienę. Ištiesęs savo kaulėtą ranką pro nedidelę lango angą, jis paklausė: ‚Ar Dievas tave atsiuntė su tuo, sese Marian?‘ Pastebėjęs mano dvejingą atsakymą, jis atsisakė paragauti. Jo gailestį kelianti būklė, kai jis buvo įkalintas mažame kambaryje pas savo brolį (netikintįjį), man priminė tą įspėjimą, kuris buvo taip maloniai jam atsiųstas iš dangaus, o kurį jis taip atkakliai atmetė. Praėjus dviem dienoms po šio liūdno apsilankymo, jis buvo nuvežtas pas savo šeimą, kur netrukus nusižudė, iš savo patalynės susirišęs virvę.“2
GSAM 240Išsipildęs pranašavimas
GSAM 240.41845 m. vasarą, Otiso Nicholso kvietimu, panelė Harmon, lydima savo sesers Saros, apsilankė Masačusetse. Jos apsistojo pas pono Nicholso šeimą. Jis ir jo žmona veždavo jas savo vežimu į įvairias vietas, kur vyko susirinkimai, kuriuose panelė Harmon dalijosi savo liudijimais. Taip ji galėjo aplankyti Bostoną, Roksberį ir Karverį. Per antrąjį jų vizitą Bostone, Masačusetse, įvyko labai įdomus incidentas.
GSAM 240.5Bostone ir jo apylinkėse buvo fanatikų grupė, kuri taip pat laikėsi nuomonės, kad dirbti yra nuodėmė, o jų pagrindinė žinia skambėjo taip: „Parduokite, ką turite, ir dalykite išmaldą.“ Jie tvirtino, kad dabar yra jubiliejaus metai, kad žemė turi pailsėti, o vargšai turi būti išlaikomi be darbo. Sargentas, Robbinsas ir kai kurie kiti buvo jų lyderiai. Jie pasmerkė regėjimus kaip kilusius iš velnio, nes buvo atskleistos jų pačių klaidos. Jie griežtai elgėsi su visais, kurie netikėjo taip, kaip jie.
GSAM 241.1Kol panelė Harmon ir jos sesuo lankėsi pono Nicholso namuose, Sargentas ir Robbinsas atvyko iš Bostono, norėdami paprašyti jo paslaugos, ir pasakė, kad atvyko apsilankyti bei pasilikti pas jį pernakvoti. Ponas Nicholsas atsakė, kad džiaugiasi jų atvykimu, nes namuose yra panelės Sara ir Ellen Harmon, ir jis norėtų, kad jie su jomis susipažintų. Jie iš karto persigalvojo ir jų nebuvo įmanoma įtikinti užeiti į namus. Ponas Nicholsas paklausė, ar Ellen galėtų papasakoti savo žinią Bostone, ir ar jie norėtų išklausyti, o tada spręsti. „Taip“, – atsakė jie, – „atvykite į Bostoną kitą šabą [turėdami omenyje sekmadienį, nes jie dar nebuvo priėmę šabo]; mums būtų malonu turėti galimybę ją išklausyti.“
GSAM 241.2Ponas Nicholsas man apie tai papasakojo savo namuose, Dorčesteryje, 1858 metais. Jis sakė, kad buvo viską suplanavęs – šabo rytą su savo vežimu nuvažiuoti į Bostoną ir paimti panelę Harmon į numatytą susitikimą. Tą vakarą, per šeimos maldas, ji buvo paimta į regėjimą. Regėjimui pasibaigus ji pasakė: „Broli Nicholsai, rytoj į Bostoną nevažiuosiu; Viešpats man parodė, kad turiu vykti į Randolphą. Ten Jis man yra paruošęs darbą.“ Ponas Nicholsas labai laikėsi savo žodžio. Jis buvo pažadėjęs kitą dieną ją nuvežti į Bostoną, todėl susirūpinęs paklausė: „Ką man daryti su savo pažadu Sargentui ir Robbinsui?“ „Nesirūpink tuo“, – atsakė panelė Harmon, – „Viešpats man įsakė eiti kita kryptimi.“ „Na“, – tarė ponas Nicholsas, – „aš to nesuprantu.“ „Viešpats man parodė, kad mes tai suprasime, kai ten atvyksime,“ – atsakė panelė Harmon. „Na“, – tarė ponas Nicholsas, – „jūs ten niekaip negalėsite nuvykti, jei mes nevažiuosime ir jūsų nepaimsime, bet aš nežinau, kaip paaiškinsiu šią situaciją broliams Bostone.“
GSAM 241.2Ponas Nicholsas man dar paaiškino, kad „sesuo Harmon regėjime pamatė jų veidmainystę, kad Bostone šabo dieną susirinkimo nebus, kad Sargentas, Robbinsas ir kiti priešininkai šabo dieną susitiks su didele grupe Randolphe (už trylikos mylių nuo Bostono); ir kad mes turime susitikti su priešininkais Randolphe, jų susirinkime šabą, ir ten jai bus perduota žinia jiems, kuri įtikins sąžininguosius, nešališkuosius, ar jos regėjimai buvo iš Viešpaties, ar iš Šėtono.“ Vietoj to, kad vyktų į Bostoną, o tada į Randolphą, nuvažiuodami dvidešimt dvi mylias, jie nuvyko tiesiai į Randolphą, kur atvyko maždaug susirinkimo metu. Ten jie sutiko tuos pačius žmones, kurie buvo sutikę susitikti su jais Bostone. Tada ponas Nicholsas pasakė: „Dabar aš suprantu.“
GSAM 242.1Šis Sargento ir Robbinso bandymas išvengti panelės Harmon liudijimo ir tai, kaip jai buvo nurodyta su jais susitikti, padarė didelį įspūdį kai kuriems susirinkusiems. Apie patį susirinkimą pacituosiu p. Nicholso pateiktą pasakojimą:—
GSAM 242Įspūdingi reiškiniai
GSAM 242.2„Sesuo Ellen buvo paimta į regėjimą su nepaprastais apsireiškimais ir toliau kalbėjo regėjime aiškiu balsu, kurį visi susirinkusieji galėjo aiškiai suprasti, iki maždaug saulėlydžio. Sargentas, Robbinsas ir Frenchas buvo labai susierzinę, taip pat susijaudinę, girdėdami seserį Ellen kalbant regėjime, kurį jie paskelbė esant iš velnio; jie išnaudojo visą savo įtaką ir fizinę jėgą, kad sunaikintų regėjimo poveikį. Jie susivienydavo ir labai garsiai dainuodavo, o paskui pakaitomis garsiai kalbėdavo ir skaitydavo iš Biblijos, kad Ellen nebūtų girdima, kol jų jėgos išseko ir rankos pradėjo drebėti taip, kad jie nebegalėjo skaityti iš Biblijos, tačiau tarp visos šios sumaišties ir triukšmo Ellen aiškus ir skardus balsas, kai ji kalbėjo regėjime, buvo aiškiai girdimas visiems susirinkusiems. Šių vyrų pasipriešinimas tęsėsi tol, kol jie galėjo kalbėti ir dainuoti, nepaisant to, kad kai kurie jų pačių draugai juos barė ir prašė liautis. Tačiau Robbinsas pasakė: ‚Jūs nusilenkiate stabui: garbinate auksinį veršį.‘
GSAM 243.1„Ponas Thayer, namo savininkas, nebuvo visiškai įsitikinęs, kad jos regėjimas buvo iš velnio, kaip teigė Robbinsas. Jis norėjo, kad tai būtų kaip nors patikrinta. Jis buvo girdėjęs, kad šėtoniškos jėgos regėjimus galima sustabdyti atverčiant Bibliją ir uždėjus ją ant regėjime esančio asmens, todėl paklausė Sargento, ar šis galėtų tai išbandyti tokiu būdu, tačiau šis atsisakė tai daryti. Tada ponas Thayer paėmė sunkią, didelę, retai naudojamą kvarto formato šeimos Bibliją, kuri gulėjo ant stalo, atvertė ją ir uždėjo atverstą ant Ellen krūtinės, kol ji buvo apimta regėjimo, nes tuo metu ji buvo atsirėmusi nugara į sieną kambario kampe. Iš karto po to, kai Biblija buvo uždėta ant jos, ji atsistojo ir nuėjo į kambario vidurį, laikydama atvertą Bibliją vienoje rankoje, pakeltą taip aukštai, kaip tik galėjo pasiekti, o akimis nuolat žiūrėdama į viršų, iškilmingai pareiškė: ‚Dievo įkvėptas liudijimas‘ arba panašios reikšmės žodžius. Tada, laikydama Bibliją ištiesta viena ranka ir žvelgdama į viršų, o ne į Bibliją, ji ilgą laiką kita ranka vartė puslapius, pirštu rodydama į tam tikras ištraukas ir iškilmingu balsu teisingai ištardama jų žodžius. Daugelis susirinkusiųjų žiūrėjo į ištraukas, į kurias ji rodė pirštu, norėdami patikrinti, ar ji jas cituoja teisingai, nes tuo pačiu metu jos akys buvo nukreiptos į viršų. Kai kurios iš minėtų ištraukų buvo nuosprendžiai nedorėliams ir šventvagiams, o kitos – pamokymai ir nurodymai, susiję su mūsų dabartine padėtimi.
GSAM 243Ilgiausias jos regėjimas, trukęs daugiau nei šešias valandas
GSAM 243.2„Šioje būsenoje ji išbuvo visą popietę iki pat saulėlydžio, kai regėjimas baigėsi. Kai Ellen regėjimo metu atsistojo ant kojų, rankoje laikydama sunkią atvertą Bibliją, ir vaikščiojo po kambarį, ištardama Šventojo Rašto ištraukas, Sargentas, Robbinsas ir Frenchas nutilo. Likusį laiką jie, kaip ir daugelis kitų, jautė nerimą, tačiau užsimerkė ir ištvėrė, niekaip neparodydami savo jausmų.“3
GSAM 244Panelės Harmon santuoka
GSAM 244.11846 m. rugpjūčio 30 d. panelė E. G. Harmon ir pastorius James White susituokė ir kartu dirbo skelbdami žinią. 1847 metais jų veikla daugiausia apsiribojo Meino ir Masačusetso valstijomis.
GSAM 244.2Pirmąjį balandžio šabą ponia White gavo labai įdomų regėjimą Stockbridge’o Howlando namuose Topšame, kur tuo metu paprastai vyko susirinkimai. Tai tas pats regėjimas, kuris minimas knygoje Early Writings, kur ji matė šventovę ir jos baldus, vargų laikotarpį, iš miestų bėgančius šventuosius, juos supančius nedorėlius, jų išgelbėjimą Dievo balsu, jubiliejų, Viešpaties atėjimą debesų vežime ir kt. Verta atkreipti dėmesį į kai kuriuos jos judesius, kuriuos ji atliko būdama šiame regėjime.
GSAM 244Regėjime naudota daugybė Biblijų
GSAM 244.3Ponia Frances Lunt (S. Howlando duktė) 1890 m. sausio 19 d. man pasakė:
GSAM 244.3„Kambario, kuriame vyko susirinkimai, šone stovėjo stalas, ant kurio buvo daug įvairių knygų, tarp kurių buvo keletas įprasto dydžio Biblijų. Regėjimo metu ponia White atsistojo, priėjo prie stalo, paėmė Bibliją, neliesdama kitų knygų, ir, laikydama ją atvertą virš galvos kaire ranka, dešinės rankos rodomuoju pirštu parodė į Šventojo Rašto tekstą, kurį kartodavo, stovėdama prieš tą asmenį, kuriam jis buvo skirtas, o tada atvertą knygą padėjo ant to asmens krūtinės, prieš kurį kartodavo Šventojo Rašto ištrauką. Grįžusi prie stalo, ji paėmė kitą Bibliją ir tokiu pačiu būdu pakartojo kitą Šventojo Rašto ištrauką bei padėjo atvertą Bibliją ant to asmens krūtinės, į kurį ji kreipėsi. Šis veiksmas buvo pakartotas maždaug šešiems asmenims; po to ji grakščiai atsisėdo į kėdę, o jos akys visą laiką žvelgė į viršų, nukreiptos nuo knygos.“
GSAM 245.1Apie tai ponia Truesdail sako:
GSAM 245.1„Aš buvau ten [1847 m. balandžio mėn.], kai sesuo White priėjo prie stalo ir paėmė vieną Bibliją po kitos iš ant stalo gulėjusių knygų, padėdama Bibliją ant to asmens krūtinės, kuriam ji turėjo Šventojo Rašto ištrauką. Tai buvo daroma, kai jos akys buvo pakeltos į dangų. Tą kartą ji, kalbėdama su manimi, laikė Bibliją virš savo galvos; o tada ją padėjo ant mano krūtinės. Man pateikta ištrauka buvo iš 2 Korintiečiams 6:17.“4
GSAM 245.2Laiške, kurį parašė ponia Frances Lunt, ji nurodo vardus trijų asmenų, kurie tuo metu buvo ten ir ant kurių buvo padėtos Biblijos, kol ponia White kalbėjo su jais apie kiekvienam skirtą ištrauką, ir tarp tų vardų buvo ponios Truesdail vardas.
GSAM 245Pirmasis darbas vyko tarp Advento tikinčiųjų
GSAM 245.3Panelė Harmon, vadovaujama pranašystės dovanos, nuo 1845 m. sausio iki 1846 m. pavasario – beveik aštuoniolika mėnesių – dirbo su „tikinčiaisiais“ į artėjantį Kristaus atėjimą, su kuriais ji buvo bendravusi anksčiau. Pasibaigus 2300 dienų laikotarpiui (1844 m. spalio 22 d.), kol nebus suprasta jų nusivylimo priežastis ir tuomet įvykusio įvykio pobūdis, kils pavojus, kad tikintieji pasuks klaidingų pažiūrų link arba visiškai atsisakys savo praeities patirties. Jos žinia jiems buvo tokia: „Praeities judėjimas buvo Dievo darbas. Tvirtai laikykitės savo tikėjimo. Viešpats vis dar turi darbą savo tautai. Studijuokite Bibliją. Tyrinėkite Žodį, ir rasite šviesą.“
GSAM 245.4Šis nurodymas dera su Viešpaties planu. Jo tikslas visada buvo, kad jo ypatingos žinios jo tautai laiku būtų išgautos iš jo Žodžio, o pranašystės dovana ateitų „antra“, siekiant patvirtinti ir sustiprinti tikinčiuosius.
GSAM 246.1Ryškus šio fakto pavyzdys randamas Kornelijaus atveju, užrašytame Apaštalų darbuose. Dievo angelas pasirodė jam ir suteikė regėjimą jo pačio namuose. Tas angelas gerai žinojo evangelijos tiesas ir galėjo jų išmokyti Kornelijų, tačiau jis buvo pasiųstas tarnauti tam, kuris buvo išgelbėjimo paveldėtojas, suteikdamas Kornelijui regėjimą. Jis užtikrino jį, kad jo pamaldumas ir atsidavimas buvo priimti Viešpaties. Jis jam nepaskelbė Evangelijos, o tiesiog liepė pasikviesti Petrą, kuris tuo metu gyveno pas odininką Simoną Jopėje. Petras atvyko ir, remdamasis Šventuoju Raštu, paskelbė Kornelijui Kristaus Evangeliją.
GSAM 246Pranašystės dovanos vieta
GSAM 246.2Šiuo metu vertėtų atkreipti dėmesį į dovanų vystymosi tvarką, kaip Viešpats ją nurodė savo žodyje. Paulius apie tai užsimena laiške korintiečiams, kur sako: „Dievas bažnyčioje paskyrė vienus, pirmiausia apaštalus, antra – pranašus.“5
GSAM 246.3Žvelgdami į apaštalo teiginį apie šių dovanų santykį evangelizacijos darbe, iš karto matome, kodėl laikomasi šios tvarkos. Lygindamas šias dovanas, Paulius sako: „Todėl kalbėjimas kalbomis yra ženklas ne tiems, kurie tiki, bet tiems, kurie netiki; o pranašavimas tarnauja ne tiems, kurie netiki, bet tiems, kurie tiki.“6 Viešpaties tvarka yra tokia, kad jo ypatingos žinios pasauliui turi būti perteikiamos iš jo žodžio; todėl jis skatina žmones tyrinėti Šventąjį Raštą ir eiti kaip apaštalai, nešdami Viešpaties žinias, skelbdami jas iš Biblijos, kuri išlaikė amžių išbandymą. Kai tikintieji yra pašaukiami, pranašystės dovana ateina „antra“, atlikdama savo vaidmenį „šventųjų tobulinimui, tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui“.7