12 skyrius — Nusivylimas — Karti knyga

GSAM 185.1„Aš paėmiau tą mažą knygelę iš angelo rankos ir ją suvalgiau; ir mano burnoje ji buvo saldi kaip medus; bet vos tik ją suvalgiau, mano vidus tapo kartus. Ir jis man tarė: Tu vėl turi pranašauti daugeliui tautų, tautybių, kalbų ir karalių. Man buvo duota nendrė, panaši į lazdą; o angelas stovėjo ir tarė: Kelkis ir išmatuok Dievo šventyklą, aukurą ir tuos, kurie joje garbina.“¹

GSAM 185.2Biblijos kalboje knygos „suvalgymas“ reiškia tiesos priėmimą, siekiant ją perteikti kitiems, kaip matyti Ezechielio knygoje, kur pranašui buvo parodytas „knygos ritinys“, ir jam buvo pasakyta: „Suvalgyk šį ritinį ir eik kalbėti Izraelio namams.“ Suvalgęs ritinį, jis sako: „Tada aš jį suvalgiau; ir mano burnoje jis buvo saldus kaip medus.“²

GSAM 185.3Pranašas Jeremijas naudoja tą pačią metaforą: „Tavo žodžiai buvo rasti, ir aš juos suvalgiau; ir tavo žodis man buvo džiaugsmas ir širdies linksmybė.“³ Iš šių žodžių sužinome, kad knygos „saldumas“ ją valgant simbolizuoja džiaugsmą ir pasitenkinimą, kurį patiria tie, kurie taip maitinasi Viešpaties žodžiu.

GSAM 185Knyga, kuri buvo saldi, o paskui karti

GSAM 185.4Apreiškimo 10 skyriuje minima knyga, apie kurią sakoma, kad ją valgant ji buvo saldi kaip medus, bet vos tik suvalgyta tapo „kartaus skonio“ (arba, kaip kai kurie verčia, „vos tik ją suvirškinau, mano skrandyje ji tapo picra“⁴), buvo ta knyga, iš kurios angelas, remdamasis to, kuris sukūrė dangų, žemę ir jūrą, autoritetu, paskelbė: „Laiko nebebus.“ Taigi, šios knygos suvalgymas turi simbolizuoti džiaugsmingą laiko paskelbimo priėmimą. Staigus to kąsnio kartumas tiems, kurie jį suvalgė, turi simbolizuoti liūdną kontrastą jų patirtyje, kai knygoje nurodytas laikas baigsis ir jie liks skaudžiai nusivylę savo lūkesčiais.

GSAM 186Laiko paskelbimas – saldus kąsnelis

GSAM 186.11844 m. laiko paskelbimas iš tiesų buvo džiugi žinia tiems, kurie tikėjo ir kurie, be abejonės, tikėjosi taip greitai sulaukti amžinojo išvadavimo nuo visų šio nuodėmingo pasaulio blogybių, nelaimių ir sielvartų. Mintis, kad po kelių trumpų savaičių jie bus pašlovinti, taps nemirtingi ir atsidurs Dievo auksiniame mieste kartu su savo Karaliumi, iš tiesų įkvėpė sielą. Kaip išreiškė vienas iš tų, kurie patyrė tą patirtį: „Tie, kurie nuoširdžiai myli Jėzų, gali įvertinti tų jausmus, kurie su didžiausiu susidomėjimu laukė savo Gelbėtojo atėjimo... Mes artėjome prie šios valandos su ramiu iškilmingumu. Tikrieji tikintieji ilsėjosi saldžiame bendravime su Dievu – tai buvo taikos, kuri jiems priklausys šviesioje ateityje, užstatas. Tie, kurie patyrė šią viltį ir pasitikėjimą, niekada negalės pamiršti tų brangių laukimo valandų.“

GSAM 186.2Ypač sunki padėtis tų, kurie septintojo mėnesio vienuoliktą dieną vis dar atsidūrė šiame tamsiajame išbandymų ir pagundų pasaulyje, kur jiems teko susidurti su panieka, pašaipomis ir pajuoka tų, kuriuos vos prieš kelias valandas jie ragino pasiruošti susitikimui su savo Viešpačiu, puikiai iliustruojama Marijos atveju, kai ji „stovėjo prie kapo ir verkė“; ir kai angelai ją užkalbino klausimu: „Moterie, kodėl verki?“, ji jiems atsakė: „Nes jie paėmė mano Viešpatį, ir aš nežinau, kur jį paguldė.“⁵

GSAM 187Nusivylę, bet nepasidavę

GSAM 187.1Tie, kurie išgyveno šią sunkią akimirką, apie ją sakė:

GSAM 187.1„Buvome sutrikę ir nusivylę, tačiau neatsisakėme savo tikėjimo. Jautėme, kad atlikome savo pareigą; gyvenome pagal savo brangų tikėjimą; buvome nusivylę, bet nepasidavę. Mums reikėjo beribio kantrumo, nes pašaipūnų buvo daug. Dažnai susidurdavome su paniekinančiomis užuominomis apie mūsų ankstesnį nusivylimą. ‚Jūs dar nepakilote; kada ketinate pakilti?‘ – ir panašūs sarkazmai dažnai buvo išliejami mūsų atžvilgiu mūsų pasaulietiškų pažįstamų, ir net kai kurių save krikščionimis vadinančių žmonių, kurie pripažino Bibliją, tačiau nesugebėjo išmokti jos didžiųjų ir svarbių tiesų. Mirtingumas vis dar mus persekiojo; prakeikimo pasekmės buvo visur aplink mus. Buvo sunku vėl imtis tų varginančių gyvenimo rūpesčių, kuriuos, kaip manėme, buvome amžinai nusimetę.“

GSAM 187Palyginimas su nusivylusiais mokiniais

GSAM 187.2Tokie jausmai, palyginti su jų džiaugsmu ir linksmybėmis, kurias jie patyrė vos prieš kelias valandas, jiems tikriausiai atrodė kaip aitrus picra kartumas. Aplinkinis pasaulis manė – kaip, be abejonės, manė ir minios po Kristaus nukryžiavimo – kad tikintieji dabar atsižadės savo tikėjimo ir prisijungs prie pašaipų dėl savo tariamo kvailumo. Jie labai greitai su nuostaba sužinojo, kad meilė Viešpaties atėjimui nebuvo lengvai išnaikinta iš tų, kurie tikrai buvo pasišventę Dievui, širdžių.

GSAM 187„Nesėdėjo su pašaipūnais“

GSAM 187.3Šių uolių žmonių elgesį ir jausmus puikiai apibūdina pranašo Jeremijo žodžiai, kur jis sako:

GSAM 187.3„Tavo žodžiai buvo rasti, ir aš juos valgiau; ir tavo žodis man buvo džiaugsmas ir širdies linksmybė, nes aš esu vadinamas tavo vardu, Viešpatie, kareivijų Dieve. Aš nesėdėjau pašaipūnų susirinkime ir nesidžiaugiau; aš sėdėjau vienas dėl Tavo rankos, nes Tu mane pripildei pasipiktinimu. Kodėl mano skausmas yra nuolatinis, o mano žaizda – nepagydoma, kuri atsisako užgyti? Ar Tu man būsi visiškai kaip melagis ir kaip išsekančios vandens srovės?“⁶

GSAM 188Jamesas White’as apie nusivylimą

GSAM 188.1Keletas trumpų citatų iš kai kurių šių nusivylusių, tačiau vis dar viltį puoselėjančių žmonių padės susidaryti gerą vaizdą apie padėtį. Pirmoji yra iš pastoriaus Jameso White’o, kuris 1843 ir 1844 metais labai sėkmingai dirbo. Jis sako:—

GSAM 188.2„Nusivylimas, praėjus nustatytam laikui, buvo kartus. Rimti ir nuoširdūs tikintieji atsisakė dėl Kristaus visko ir jautė jo Artumą kaip niekada anksčiau. Jie, kaip manė, buvo pateikę paskutinį įspėjimą pasauliui ir daugiau ar mažiau atsiskyrė nuo netikinčios, besityčiojančios minios. Ir, apgaubti dieviškojo palaiminimo, jie labiau troško bendrauti su savo netrukus laukiamu Viešpačiu ir šventaisiais angelais, nei su tais, nuo kurių buvo atsiskyrę. Jėzaus meilė užpildė sielą ir spindėjo iš kiekvieno veido, ir su neišsakomais troškimais jie meldėsi: ‚Ateik, Viešpatie Jėzau, ir ateik greitai‘, bet Jis neatėjo.

GSAM 188.3„Tačiau Dievas neapleido savo tautos... Ir tokios ištraukos kaip ši iš Laiško hebrajams ypatingu stiprumu ir paguoda įsiskverbė į išbandytų, laukiančiųjų protus ir širdis: ‚Todėl nenumeskite savo pasitikėjimo, kuris turi didelį atlygį. Jums reikia kantrybės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte pažadą. Dar truputį, ir Tas, kuris turi ateiti, ateis ir nevilkins. Teisusis gyvens tikėjimu; bet jei kas nors atsitrauks, mano siela juo nesidžiaugs. Bet mes nesame iš tų, kurie atsitraukia į pražūtį, bet iš tų, kurie tiki sielos išgelbėjimui.‘⁷ Šioje Šventojo Rašto dalyje dėmesį atkreipia šie dalykai:—

GSAM 188.4„1. Tiems, į kuriuos kreipiamasi, gresia pavojus prarasti pasitikėjimą tuo, ką jie darė teisingai.

GSAM 189.1„2. Jie vykdė Dievo valią ir buvo atvesti į tokį išbandymo laikotarpį, kuriam reikėjo kantrybės.

GSAM 189.2„3. Teisieji tuo metu turėjo gyventi tikėjimu, neabejodami, ar jie vykdė Dievo valią, bet tikėdami tuo, ką jie darė vykdydami Dievo valią.

GSAM 189.3„4. Tie, kurie neišlaikys tikėjimo išbandymo, bet praras pasitikėjimą tuo darbu, kuriuo vykdė Dievo valią, ir atsitrauks, eis tiesiu keliu į pražūtį.“⁸

GSAM 189Iš N. Southardo, žurnalo Midnight Cry redaktoriaus

GSAM 189.41844 m. spalio 31 d. leidinyje Midnight Cry, praėjus maždaug dešimčiai dienų po 2300 dienų pabaigos, buvo paskelbtas šis redaktoriaus tekstas:—

GSAM 189.5„Atsižvelgdami į visas šį judėjimą lydinčias aplinkybes, palaimingą poveikį, kurį jis padarė Dievo vaikų protams, bei neapykantą ir piktadarybę, kurią parodė Jo priešai, turime jį laikyti tikruoju ‚vidurnakčio šauksmu‘. Ir jei mums liko keletas dienų, per kurias bus išbandytas mūsų tikėjimas, tai vis tiek atitinka palyginimą apie dešimt mergelių; nes kai jos visos atsikėlė ir sutvarkė savo žibintus, vis tiek turėjo ateiti laikas, kai neišmintingųjų mergelių žibintai užges. Tai negalėjo įvykti anksčiau nei praėjus dešimtajai dienai; nes iki to laiko jų žibintai degs. Todėl turi praeiti ta diena, kad neišmintingosios galėtų atsisakyti savo tikėjimo, kaip turėjo praeiti ir 1843 metai, kad prasidėtų laukimo laikas. Todėl nedidelis vėlavimas nėra priežastis nusivilti, bet rodo, kaip tiksliai Dievas vykdo savo žodį. Todėl tvirtai laikykimės savo tikėjimo išpažinimo, nes Jis, kuris pažadėjo, yra ištikimas.“

GSAM 189Iš Juozapo Maršo, žurnalo Voice of Truth redaktoriaus

GSAM 189.61844 m. lapkričio 7 d. leidinyje Voice of Truth skaitome:—

GSAM 189.7„Mes mielai pripažįstame, kad klydome dėl to įvykio pobūdžio, kurio tikėjomės sulaukti septintojo mėnesio dešimtą dieną; tačiau dar negalime pripažinti, kad mūsų didysis vyriausiasis kunigas tą dieną neįvykdė visko, ko, remdamiesi tipu, turėjome teisę tikėtis. Dabar tikime, kad Jis tai padarė.“

GSAM 190.1Adventistai tikėjosi, kad 1844 m. septintojo mėnesio dešimtą dieną pasibaigs 2300 dienų ir kad tą dieną Kristus užbaigs savo kunigiškąjį darbą ir ateis į žemę palaiminti savo tautą. Vėlesni tyrimai parodė, kad tą dieną prasidėjo jo dangaus šventovės apvalymo darbas, o ne jo, kaip kunigo, darbo užbaigimas.⁹ Vietoj to, kad šventovės apvalymo darbas būtų laikomas Kristaus kunigiškos tarnystės dalimi, buvo teigiama, kad šventovės apvalymas turėjo būti žemės apvalymas ugnimi Kristaus atėjimo metu. Jei ne visa žemė, tai bent jau Kanaano žemė tuo metu būtų apvalyta.

GSAM 190Šventovė, laikoma žeme

GSAM 190.2Ši idėja išdėstyta Geo. Storrso straipsnyje, paskelbtame 1844 m. balandžio 25 d. leidinyje Midnight Cry. Jis klausia: „Kokia yra ta šventovė, kuri turi būti apvalyta? Anksčiau maniau, kad tai visa žemė. Vis dar tikiu, kad tai yra žemės dalis. Bet kokia dalis? – į šį klausimą stengsiuosi atsakyti.“

GSAM 190.3Jis cituoja pažadą Abraomui, to paties pažado patvirtinimą Izaokui ir jo atnaujinimą Jokūbui, o tada cituoja Mozės giesmę, kurią Miriam sukūrė po perėjimo per Raudonąją jūrą, kurioje jie giedojo: „Tu juos įvesi ir pasodinsi savo paveldėjimo kalne, vietoje, Viešpatie, kurią Tu sau pasidarei gyventi, šventovėje, Viešpatie, kurią Tavo rankos įkūrė.“¹⁰

GSAM 190.4Jei skaitytojas atidžiai palygins minėtą tekstą su psalmisto užrašytu jo išsipildymo aprašymu, jis pamatys, kad jame neteigiama, jog net Palestinos žemė yra šventovė. Dovydas, kalbėdamas apie Viešpaties vedimą Izraelio vaikų, sako: „Jis atvedė juos prie savo šventovės ribos, prie šio kalno, kurį jo dešinė ranka įsigijo.“¹¹ Giesmėje prie Raudonosios jūros apie Kanaano žemę sakoma, kad tai buvo vieta, kurią Jis sukūrė, kad „gyventų šventovėje“. Taigi šioje psalmių citatoje Morijos kalnas, kur buvo pastatyta šventovė, vadinamas tik „Jo šventovės riba“. Tačiau toje pačioje psalmėje sakoma: „Jis išsirinko Judo giminę, Siono kalną, kurį mylėjo. Ir Jis pastatė savo šventovę kaip aukštus rūmus, kaip žemę, kurią Jis įtvirtino amžiams.“¹²

GSAM 191Šventovės apvalymas laikomas žemės apvalymu

GSAM 191.1Minėtame straipsnyje, pacitavęs tariamą įrodymą, kad žemė, arba bent jau Palestinos žemė, buvo šventovė, pastorius toliau klausia: „Kaip bus apvalyta šventovė?“ Remdamasis pranašo Michėjo žodžiais, jis atsako: „Mat štai Viešpats išeina iš savo vietos, nusileis ir mindžios žemės aukštumas. Ir kalnai ištirps po jo kojomis, o slėniai suskilinės, kaip vaškas prieš ugnį ir kaip vanduo, išsiliejęs nuo stačios vietos.“¹³

GSAM 191.2Atsižvelgiant į tuo metu visuotinai priimtą sampratą, kad žemė yra šventovė, skaitytojas lengvai supras, kodėl jie be jokios abejonės manė, kad pasibaigus dvidešimt trims šimtams dienų Viešpats ateis ir apvalys žemę taip, kaip aprašė Michėjas. Per visą prieš adventistus nukreiptą pasipriešinimą nė vienas priešininkas net neužsiminė, kad žemės apvalymas ugnimi nebūtų tas įvykis, kuris turėtų įvykti kaip šventovės apvalymas 2300 dienų pabaigoje.

GSAM 191Apaštalai nusivylė, tačiau išpildė Raštus

GSAM 191.3Tai ne vienintelis atvejis, kai žmonės vykdė Viešpaties valią, išpildė Šventąjį Raštą, tačiau vis tiek liko nusivylę savo lūkesčiais vien dėl to, kad nesuprato būsimo įvykio pobūdžio. Taip nutiko ir Kristaus apaštalams. Kai Jis, sėdėdamas ant asilėlio, įjojo į Jeruzalę, jie šaukė, prisimindami pranašo žodžius:¹⁴ „Šauk, Jeruzalės dukra: štai, tavo Karalius ateina pas tave; Jis teisingas ir nešantis išgelbėjimą; nuolankus, jojantis ant asilo ir ant asilėlio, asilo jauniklio.“¹⁵ Tą akimirką šūksniai buvo tokie būtini, kad jeigu jie būtų tylėję, patys akmenys būtų sušukę.¹⁶ Mokiniai manė, kad Kristus čia ir dabar užims Dovydo sostą kaip žemiškasis karalius („mes tikėjome, kad būtent jis turėjo atpirkti Izraelį“¹⁷), todėl jie šaukė: „Tebūnie palaiminta mūsų tėvo Dovydo karalystė, ateinanti Viešpaties vardu.“¹⁸ Kiek šūksnių būtų buvę tą kartą, jeigu jie būtų supratę, kad per savaitę Kristus gulės miręs Juozapo kapavietėje, apsuptas romėnų sargybinių? Kiek „šlovės“ Dievui ir pasišventimo būtų buvę tarp adventistų 1844 m., jeigu jie būtų supratę, kad šventovės apvalymas visų pranašiškų laikų pabaigoje užtruks kelerius metus, kol Viešpats ateis?

GSAM 192Nėra klaidų skaičiuojant 2300 dienų

GSAM 192.1Kai šie žmonės atidžiai peržiūrėjo savo laikotarpio skaičiavimus, jie nerado jokių trūkumų; tačiau Viešpats neatėjo, o žemė nebuvo apvalyta ugnimi. Ką tai reiškė? Be abejonės, jie žinojo, kad Viešpats buvo su jais per tą didįjį judėjimą; tačiau dabar jie buvo nežinioje. Jų pasitikėjimas Viešpačiu buvo nepajudinamas. Jie žinojo, kad Jis jų nepaliks. Šviesa turėjo ateiti iš kokio nors šaltinio. Jiems iškilęs sudėtingas klausimas išreikštas jau minėtuose Jeremijo žodžiuose: „Ar tu man būsi visiškai kaip melagis ir kaip išsekančios vandens srovės?“ Tikėjimas nepuoselėjo šios abejonės, nes jų protuose iškilo Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą Habakuką apie regėjimą: „Pabaigoje jis prakalbės ir nemeluos.“¹⁹ Jau cituotas Voice of Truth redaktoriaus posakis puikiai išreiškia jų poziciją: „Mes dar negalime pripažinti, kad mūsų didysis vyriausiasis kunigas tą pačią dieną neįvykdė visko, ko mes, remdamiesi tipu, turėjome teisę tikėtis.“

GSAM 193Atrasta šviesa apie šventovę

GSAM 193.1Hiram Edsonas iš Port Gibsono, Niujorko valstijos, man papasakojo, kad 1844 m., kitą dieną po to, kai pasibaigė nustatytas laikas, kai jis meldėsi lauke už kukurūzų pėdų, Dievo Dvasia nusileido ant jo taip galingai, kad jis beveik buvo parblokštas prie žemės, ir kartu su ja atėjo įspūdis: „Šventovė, kuri turi būti apvalyta, yra danguje.“ Jis šią mintį perdavė O. R. L. Krosierui, ir jie kartu atidžiai ištyrė šį klausimą. 1846 m. pradžioje išsamus šventovės klausimo aiškinimas iš Biblijos perspektyvos, kurį parašė p. Krosieras, buvo išspausdintas laikraštyje Day Star, tuomet leidžiamame Sinsinatyje, Ohajo valstijoje. Tame ilgame straipsnyje buvo pateikta nuomonė, kad šventovės apvalymo darbas yra paskutinis Kristaus, kaip mūsų vyriausiojo kunigo, darbas, prasidėjęs 1844 m. ir pasibaigsiantis prieš pat jo sugrįžimą dangaus debesyse kaip karalių Karaliaus ir viešpačių Viešpaties.

GSAM 193Bažnyčios ieško prarastų narių

GSAM 193.2Septintojo mėnesio dešimtoji diena praėjo, ir bažnyčios manė, kad joms bus lengva susigrąžinti prarastus narius, kurie buvo atsiskyrę nuo jų dėl „vidurnakčio šauksmo“ ir antrojo angelo žinios; tačiau šiuo atžvilgiu jos labai nusivylė, kaip parodys toliau pateiktas atsakymas į įkyrius raginimus grįžti į buvusias organizacijas, paskelbtas 1844 m. gruodžio 26 d. leidinyje Midnight Cry:—

GSAM 193.3„Bet kokia yra tikroji padėtis? Jie puikiai žino, kad didžiojoje daugumoje šių bažnyčių pagrindinės temos yra ‚pasaulio atsivertimas‘, ‚tūkstantmetis‘ ir ‚žydų sugrįžimas į Palestiną‘ prieš asmeninį Gelbėtojo antrąjį atėjimą. Tie, kurie grįžta klausytis tokių nebiblinių, nepagrįstų doktrinų lopšinių, daro tai atmerktomis akimis; ir toks jų elgesys iš tiesų bus ‚grįžimas atgal‘.

GSAM 194.1„Tapus ‚laisviems‘ Šventojo Rašto prasme, daug saugiau yra ‚eiti pirmyn‘, nei ‚grįžti atgal‘ ar ‚atsitraukti‘, ypač šiuo metu, kai šlovės vainikas netrukus bus suteiktas ištikimiesiems Kristuje Jėzuje.“

GSAM 194.2Bažnyčių elgesys, atidėliojant Viešpaties atėjimą ir propaguojant minėtas nebiblines doktrinas, adventistams priminė šiuos pranašo Ezechielio žodžius: „Žmogaus sūnau, štai Izraelio namų žmonės sako: Regėjimas, kurį jis mato, išsipildys po daugelio dienų, ir jis pranašauja apie tolimus laikus.“ Tame pačiame kontekste randamas atsakymas, kurį naudojo adventistai: „Todėl sakyk jiems: Taip sako Viešpats Dievas: Nė vienas iš mano žodžių nebebus atidėtas, bet žodis, kurį aš ištariau, išsipildys, – sako Viešpats Dievas.“²⁰

GSAM 194„Tu vėl turi pranašauti“

GSAM 194.3Tie, kurie „suvalgė“ knygą ir paskelbė „laiko“ skelbimą, manė, kad jų darbas pasauliui yra baigtas; todėl ir paskelbta, kad jie vėl turi mokyti tautas, kalbas ir karalius. Dabar turi būti atlikta kita, iki šiol nematyta darbo dalis – žmonėms pristatyti tikrąjį Dievo šventyklos danguje pobūdį ir jos aukuro tarnystę. Įsakymas išmatuoti šventyklą²¹ yra būtinas, kad būtų galima sužinoti, kokio pobūdžio įvykis įvyks pranašiškojo laiko pabaigoje, ir taip būtų paaiškinti žodžiai: „Tada šventovė bus apvalyta.“

GSAM 194.4Atkreipkite dėmesį, kad šio laiko skelbimo angelas atėjo iš dangaus, ir prieš užbaigdamas savo darbą jis vėl paveda mokyti žmones. Taigi žinia, kuri turi paaiškinti šventovės klausimą, suteikti pasitikėjimo nusivylusiems ir tuo pačiu metu suteikti jiems „nendrę“, „lazdelę“ ar taisyklę, pagal kurią Dievo tauta galėtų patikrinti savo moralinę padėtį Jo akivaizdoje, turi turėti akivaizdžių ženklų, kad ji yra kilusi iš dangaus, o ne žmogaus kilmės.

GSAM 195Išankstinis nusistatymas užkirto kelią pas žmones

GSAM 195.1Esamas išankstinis nusistatymas prieš Advento doktriną buvo beveik neįveikiama kliūtis žmonėms; o bandyti juos vėl mokyti be aiškios ir neabejotinos šviesos dėl nusivylimo priežasties būtų beprasmiška. Patiems adventistų tikintiesiems reikėjo, kad jų sielos vėl būtų įkvėptos dangiškos užduoties, prieš pradedant teisingai mokyti žmones; ir kaip tai būtų galima pasiekti? Ar tai būtų įmanoma vien tik žmogiškąja išmintimi? Arba ar tie, kurie patyrė gilų Dievo Dvasios veikimą per paskutinįjį judėjimą, pasitenkintų vien tik žmogiškuoju mąstymu? Tik toks darbas kaip „Trečiojo angelo žinios“²² darbas galėjo ištraukti juos iš sumaišties; ir tai, žingsnis po žingsnio, kaip jie galėjo tai priimti, buvo tinkamai pradėta, pateikiant įtikinamiausius įrodymus, kad ji yra dangiškos kilmės.

GSAM 195Kaip avys be piemens

GSAM 195.2Štai didžioji adventistų bendruomenė, tam tikra prasme, buvo kaip avys be piemens – tūkstančiai žmonių, kurie vos prieš kelias savaites atsiskyrė nuo visų bažnyčių ir tikėjimų, ir už jų dvasinę gerovę nebebuvo atsakinga jokia žmogiškoji organizacija. Jie neturėjo jokių žemiškų patarėjų, kuriais galėtų pasitikėti; jie pasitikėjo vien tik Dievu.

GSAM 195.3Tačiau vienu dalyku jie buvo įsitikinę, ir tai jiems buvo tarsi inkaras – skelbimas apie laiką buvo teisingas.²³ Tačiau kaip tauta jie buvo tokioje padėtyje, kad, jei Dievas jų neves ir nesaugos, jie galėjo priimti klaidingus paaiškinimus arba prarasti „kantrybę“ ir atsisakyti tikėjimo savo praeities patirtimi. Kai kurie taip ir padarė; o kiti, tikėjimo akimis žvelgdami į Tą, kurį mylėjo jų sielos, nuoširdžiai klausė: „Sarge, kaip ten naktis? Sarge, kaip ten naktis? Sargas atsakė: Rytas ateina, taip pat ir naktis: jei norite klausti, klauskite; sugrįžkite, ateikite.“²⁴

GSAM 196J. N. Andrewsas apie nusivylimą

GSAM 196.1Pastorius J. N. Andrewsas, kuris 1844 m. patyrė šį įvykį, taip kalba apie nusivylimą:—

GSAM 196.2„Tie, kurie tikėjosi Viešpaties atėjimo 1843 ir 1844 metais, patyrė nusivylimą. Daugeliui šis faktas yra pakankama priežastis atmesti visus liudijimus šiuo klausimu. Mes pripažįstame tą nusivylimą, tačiau negalime sutikti, kad tai būtų pagrįsta priežastis neigti Dievo ranką šiame darbe. Žydų bažnyčia patyrė nusivylimą, kai, pasibaigus Jono Krikštytojo darbui, Jėzus pasirodė kaip pažadėtasis Mesijas. Ir pasitikintys mokiniai buvo labai liūdnai nusivylę, kai tas, kurio jie laukė, kad išgelbėtų Izraelį, buvo piktų rankų paimtas ir nužudytas. O po jo prisikėlimo, kai jie tikėjosi, kad jis vėl atkurs karalystę Izraeliui, jie negalėjo nepatirti nusivylimo, kai suprato, kad jis išeina pas savo Tėvą, o juos ilgam laikui paliks kančioms ir sielvartui. Tačiau nusivylimas neįrodo, kad Dievas nedalyvauja savo tautos vedime. Jis turėtų paskatinti juos ištaisyti savo klaidas, bet neturėtų priversti jų atsisakyti pasitikėjimo Dievu. Būtent dėl to, kad Izraelio vaikai buvo nusivylę dykumoje, jie taip dažnai neigė dieviškąjį vedimą. Jie pateikiami mums kaip pamoka, kad mes nesektume tuo pačiu netikėjimo pavyzdžiu.“²⁵

GSAM 196Tiesa patiria nepopuliarumo krikštą

GSAM 196.3Atrodo, kad Viešpaties planas yra svarbias tiesas įdėti į nepopuliarią sritį, kur jas priimti ir joms paklusti bus kryžius²⁶. Tai ypač tiesa šiais paskutiniais laikais. Petras, kalbėdamas apie tą laiką, kai visų dalykų pabaiga bus „artima“ ir kai „teismas“ „prasidės nuo Dievo namų“, sako: „Mylimieji, nelaikykite keista to ugninio išmėginimo, kuris jums skirtas, tarsi jums nutiktų kažkas neįprasto; bet džiaukitės, kadangi esate Kristaus kančių dalininkai, kad, kai bus apreikšta Jo šlovė, ir jūs galėtumėte džiaugtis nepaprastu džiaugsmu. Jei esate paniekinami dėl Kristaus vardo, laimingi esate, nes šlovės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų: jie Jai piktžodžiauja, o jūs Ją šlovinate.“²⁷

GSAM 197.1Kai tiesa patiria nepopuliarumo krikštą, jos priėmimas reikalauja daugiau malonės nei paprasčiausias masių tikėjimo sekimas. Veidmainiai apsimetėliai nemato didelio stimulo priimti tiesą, kuri reikalauja veiksmų, tarsi irkluojant prieš srovę „prieš vėją ir potvynį“. Taigi tiesa tampa išbandymu ištikimiems, doros širdies, nuoširdiems ir sąžiningiems žmonėms.

GSAM 197.2Anksčiau jau parodėme, kad pranašystė apie adventistų judėjimą numato nusivylimą. Jis įvyko; ir taip, Dievo apvaizdos valia, tos žinios priėmimas turėjo savo kryžių.