16 skyrius — Trečiojo angelo žinia

GSAM 247.1„TREČIASIS angelas sekė paskui juos, galingu balsu sakydamas: Jei kas nors garbins žvėrį ir jo atvaizdą bei priims žvėries ženklą ant kaktos ar rankos, tas gers Dievo rūstybės vyną, kuris be priedų išlietas į Jo pasipiktinimo taurę; ir jis bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų akivaizdoje ir Dievo Avinėlio akivaizdoje; ir jų kankinimo dūmai kyla per amžių amžius; ir jie neturi poilsio nei dieną, nei naktį, tie, kurie garbina žvėrį ir jo atvaizdą, ir kas priima jo vardo ženklą. Čia yra šventųjų ištvermė: čia yra tie, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo.“¹

GSAM 247Rimčiausias įspėjimas Biblijoje

GSAM 247.2Tai yra rimčiausias įspėjimas, kurį galima rasti Biblijoje, ir neabejotina, kad mūsų pasaulio istorijos įrašai nepateikia jokių liudijimų, jog ši žinia būtų buvusi išgirsta praeityje. Tai, kad buvo įrodyta, jog pirmasis ir antrasis šios serijos angelai priklauso dabartinei kartai, labai aiškiai patvirtina, jog ši žinia nepriklauso praeities amžiams.

GSAM 247.31847 m. pastorius J. V. Himesas sakė:—

GSAM 247.4„[Apreiškimo] keturioliktame skyriuje pateikiamas stulbinantis šauksmas, kuris dar turi nuskambėti kaip įspėjimas žmonijai toje stiprios pagundos valandoje. 9–11 eilutės. Be šio, Dievo knygoje negalima rasti tokio baisaus grasinimo rūstybe. Argi tai, kad reikalingas toks siaubingas perspėjimas, nereiškia stiprios pagundos?“²

GSAM 248Atidaryta šventykla – matoma skrynia

GSAM 248.1J. N. Andrews apie šią žinią sakė: „Dangaus šventyklos Švenčiausiosios vietos atidarymas, per kurį matoma skrynia, yra įvykis, vykstantis skambant septintojo angelo trimitui. Ir kadangi mūsų vyriausiojo kunigo tarnystė persikelia į tą patalpą pasibaigus dvidešimt trims šimtams dienų, mes suprantame, kad šventyklos atidarymą žymi to laikotarpio pabaiga, kurią simbolizuoja pirmojo angelo skelbimas. Mūsų vyriausiojo kunigo įžengimas į Švenčiausiąją vietą, kad tarnautų prieš Dievo skrynią, atkreipia bažnyčios dėmesį į Dievo įsakymus, esančius toje skrynioje. Nuo to laiko Dievo įsakymai spinduliuoja iš dangiškosios šventovės.

GSAM 248Šabo pakeitimas

GSAM 248.2„Neginčytinas faktas, kad ketvirtasis įsakymas prieš kelis amžius buvo pakeistas iš Viešpaties poilsio dienos į pagonišką sekmadienio šventę. Šis pakeitimas buvo atliktas aiškiai prieštaraujant Šventajam Raštui, kuris visur pripažįsta septintą dieną kaip vienintelį savaitinį Viešpaties šabą. Tai įvykdė didysis atsimetėlis, apie kurį Danielius pranašavo, kad jis ‚sugalvos pakeisti laikus ir įstatymus‘. Ši jėga iš esmės yra ta pati, kaip ir žvėris, kurį turėjo garbinti visas pasaulis. Ir labai įdomu tai, kad šis įsakymas, kuris taip ilgai buvo mindžiamas, dabar yra reabilituojamas, o Dievo tauta pradeda jo laikytis kartu su kitais devyniais. Ačiū Dievui, kad Jis ruošia likutį galutinei kovai su drakonu ir įėjimui pro vartus į šventąjį miestą. Apreiškimo 12:17; 22:14. Ketvirtojo įsakymo reabilitacija, prieštaraujanti atsimetimo šabui, ir visų Dievo įsakymų skelbimas yra įspūdingas liudijimas, kad dabar yra šventųjų ištvermės laikotarpis ir trečiojo angelo perspėjimo laikotarpis.“³

GSAM 249.1Ankstesniuose skyriuose buvo atkreiptas dėmesys į pirmąją ir antrąją iš šių žinių, kurios išsipildė didžiojoje Antrojo atėjimo skelbimo kampanijoje iki 1844 m. spalio 22 d. Šio skyriaus pradžioje esanti Šventojo Rašto ištrauka skamba taip: „Trečiasis angelas sekė paskui juos“, tai yra, sekė paskui pirmąjį ir antrąjį angelus. Šiame kontekste galbūt bus įdomu atkreipti dėmesį į Trečiojo angelo žinios atsiradimą.

GSAM 249Pirmieji adventistai, laikantys šabą

GSAM 249.21844 m., „vidurnakčio šauksmo“ metu, Viešpats ėmė nukreipti savo tautos mintis į septintosios dienos šabo laikymąsi. Ši doktrina tarp adventistų atsirado taip: Rachel Preston, septintosios dienos baptistė, persikėlė į Vašingtoną, N. H., kur buvo adventistų bažnyčia. Ji priėmė Advento doktriną, o ta bažnyčia, kurią sudarė apie keturiasdešimt narių, jos misionieriškos veiklos dėka priėmė ketvirtojo įsakymo šabą.⁴ Tai paskatino diskusijas šia tema. 1844 m. rugsėjo 5 d. leidinyje Cry skaitome: „Daugelis žmonių giliai mąsto apie tariamą pareigą laikytis septintosios dienos.“ Šis teiginys buvo pateiktas redakciniame straipsnyje, kuriame buvo daroma silpna pastanga pagrįsti teiginius dėl sekmadienio laikymosi. Ši tema buvo tęsiama rugsėjo 12 d. numeryje, kuriame randame šį reikšmingą teiginį, paskatinusį daugelį žmonių rimtai ir nuodugniai gilintis į šį klausimą:—

GSAM 249Septintoji diena – vienintelė įstatymu nustatyta diena

GSAM 249.3„Praeitą savaitę priėjome prie šios išvados: nėra jokio konkretaus laiko tarpo, kurį krikščionys pagal įstatymą privalėtų skirti kaip šventą laiką. Jei ši išvada yra neteisinga, tuomet manome, kad septintoji diena yra vienintelė diena, kurios laikytis reikalauja įstatymas.“

GSAM 250T. M. Preble’o esė

GSAM 250.1Adventistų bendruomenės dėmesį į šabo klausimą atkreipė T. M. Preble’o esė šia tema, datuota 1845 m. vasario 13 d. ir paskelbta leidinyje Hope of Israel, Portlande, Meine, 1845 m. vasario 28 d. Pateikęs Biblijos šabo reikalavimus ir faktą, kad dėl didžiojo atsimetimo jis buvo pakeistas į sekmadienį, jis pažymi: „Taigi matome, kaip išsipildo Danieliaus 7:25 pranašystė, kai mažasis ragas keičia ‚laikus ir įstatymus‘. Todėl man atrodo, kad visi, kurie laikosi pirmosios dienos kaip šabo, yra popiežiaus sekmadienio šventėjai ir Dievo šabo pažeidėjai.“⁵

GSAM 250J. B. Cookas apie šabo klausimą

GSAM 250.2Netrukus po to pasirodė J. B. Cooko straipsnis, kuriame jis parodė, kad nėra jokio Šventojo Rašto įrodymo, jog sekmadienio reikia laikytis kaip šabo, ir jis panaudojo šį glaustą posakį: „Taip lengvai atimamas visas vėjas iš burių tų, kurie, galbūt nesąmoningai, plaukia po popiežiaus šabo vėliava.“

GSAM 250.3Nors šių dviejų vyrų šabo laikymasis truko neilgai, jie užvedė procesą, kurio nebuvo lengva sustabdyti. Šūksniai „popiežiaus sekmadienio šventėjai“, „Dievo įsakymų laužytojai“ ir „plaukiojantys po popiežiaus šabo vėliava“ skambėjo šimtų žmonių, trokštančių sužinoti tiesą šiuo klausimu, lūpose. Taip buvo patrauktas pastoriaus Juozapo Bateso iš Fairhaveno, Masačusetso, dėmesys, ir 1845 m. jis priėmė šabą.

GSAM 250Juozapas Batesas priima šabą

GSAM 250.4Jo patirtis buvo tokia: išgirdęs apie bendruomenę Vašingtone, N.H., kuri laikėsi šabo, jis nusprendė aplankyti tą bažnyčią ir pažiūrėti, ką tai reiškia. Jis taip ir padarė, ir, kartu su jais gilindamasis į šią temą, pamatė, kad jie buvo teisūs, ir iš karto priėmė šią šviesą šabo klausimu. Grįždamas į Niubedfordą, Masačusetso valstijoje, ant tilto tarp Niubedfordo ir Fairhaveno jis sutiko žinomą brolį, kuris jį užkalbino taip: „Kapitone Batesai, kokios naujienos?“ Pastorius Batesas atsakė: „Naujiena ta, kad septintoji diena yra mūsų Dievo, Viešpaties, šabas.“ „Na gerai“, – tarė vyras, – „eisiu namo, perskaitysiu Bibliją ir pažiūrėsiu, kaip ten yra.“ Taip jis ir padarė, o kai jie susitiko kitą kartą, šis brolis jau buvo priėmęs šabo tiesą ir jos laikėsi.

GSAM 251Pirmoji knyga apie šabą

GSAM 251.2Pastorius Batesas iš karto ėmė skelbti šią tiesą iš valstijos į valstiją. Jis greitai suprato, kad knyga ar net brošiūra apie šabą jam būtų didelė pagalba darbe, ir Dievo Dvasia įkvėpė jo sielą parašyti ir išleisti kažką šia tema. Tačiau kyla klausimas, kaip tai padaryti be pinigų, nes viskas, ką jis turėjo, buvo vienas Jorko šilingas (dvylika su puse centų). Skaitytojui gali būti įdomu išgirsti jo patirtį šiuo klausimu, kaip jis man ją papasakojo 1855 metais.

GSAM 251Keturi svarai miltų

GSAM 251.3Jis pasakojo, kad, melsdamasis prieš Dievą, nusprendė parašyti knygą ir buvo įsitikinęs, kad atsivers kelias ją išleisti. Todėl jis atsisėdo prie savo rašomojo stalo su Biblija ir konkordancija, kad pradėtų savo darbą. Praėjus valandai, į kambarį įėjo ponia Bates ir pasakė: „Juozapai, man trūksta miltų, kad galėčiau iškepti duoną“, ir tuo pačiu paminėjo keletą kitų smulkių daiktų, kurių jai reikėjo. „Kiek miltų trūksta?“ – paklausė kapitonas Batesas. „Maždaug keturi svarai“, – atsakė ji. „Puiku“, – atsakė jis. Kai ji išėjo iš kambario, jis nuėjo į netoliese esančią parduotuvę, nusipirko keturis svarus miltų ir kitus daiktus, parnešė juos namo ir vėl atsisėdo prie savo rašomojo stalo. Netrukus įėjo ponia Bates ir, pamačiusi daiktus ant stalo, sušuko: „Iš kur atsirado šie miltai?“ „Na,“ – tarė kapitonas, – „argi nepakanka? Juk sakėte, kad norite keturių svarų.“ „Taip,“ – atsakė ji, – „bet iš kur jūs juos gavote?“ „Aš juos nusipirkau,“ – tarė jis, – „argi ne tokio kiekio jums reikėjo, kad galėtumėte iškepti duoną?“ „Taip“, – tęsė ponia Bates, – „bet ar jūs, kapitone Batesai, žmogau, kuris plaukiojo laivais iš Niubedfordo į visas pasaulio puses, išėjote ir nusipirkote keturis svarus miltų?“ „Taip, argi ne tokio kiekio jums reikėjo, kad galėtumėte užbaigti kepimą?“ „Taip“, – atsakė ponia Bates, – „bet ar jūs nusipirkote keturis svarus (!) miltų?“

GSAM 252Vienuolika tūkstančių dolerių, išleistų tiesos labui

GSAM 252.1Netrukus sekė dar vienas išbandymas. Kai kapitonas Batesas paliko jūrą, jis pardavė savo dalį laive už 11 000 dolerių, bet dabar viską išleido tiesos reikalui remti. Iki tos dienos ponia Bates nežinojo jo tikrosios finansinės padėties, bet jis pajuto, kad dabar privalo ją apie tai informuoti, todėl ramiai tarė: „Mano žmona, tiems daiktams išleidau paskutinius pinigus, kuriuos turėjau žemėje.“ Gailiai raudodama ponia Bates paklausė: „Ką mes dabar darysime?“ Kapitonas atsistojo ir su visu kapitono, vadovaujančio savo laivui, orumu tarė: „Aš parašysiu knygą; aš ją platinsiu ir skleisiu šią šabo tiesą visam pasauliui.“ „Na“, – tarė ponia Bates per ašaras, kurios užtemdė jai akis, – „iš ko mes gyvensime?“ „Viešpats atvers kelią“, – šypsodamasis atsakė kapitonas Batesas. „Taip“, – tarė ponia Bates, – „Viešpats atvers kelią! Tu visada taip sakai“, – ir pravirkusi ašaromis ji išėjo iš kambario.

GSAM 252Netikėtas siuntinys

GSAM 252.2Kapitonui Batesui padirbėjus pusvalandį, jam kilo mintis nueiti į paštą, nes ten jo laukė laiškas. Jis nuėjo, ir, žinoma, ten buvo laiškas. Tuo metu laiškų pašto mokestis buvo penki centai, o išankstinis apmokėjimas buvo neprivalomas. Šio laiško siuntėjas dėl kokios nors priežasties nebuvo sumokėjęs pašto mokesčio. Ir čia vėl kapitonas Batesas turėjo nusižeminti, nes buvo priverstas pasakyti pašto viršininkui, ponui Drew, su kuriuo buvo gerai susipažinęs, kad negali sumokėti pašto mokesčio, nes neturi pinigų; tačiau jis paklausė: „Ar leisite man pažiūrėti, iš kur jis atsiųstas?“ „Paimkite jį“, – tarė pašto viršininkas, – „o sumokėkite kitą kartą.“ „Ne“, – atsakė kapitonas, – „aš neišsinešiu laiško iš pašto, kol nebus sumokėtas pašto mokestis.“ Laikydamas laišką rankoje, jis tarė: „Manau, kad šiame laiške yra pinigų“, ir, kreipdamasis į pašto viršininką, paprašė: „Ar galėtumėte jį atidaryti? Jei jame yra pinigų, galėsite iš jų išskaičiuoti pašto mokestį; jei ne, aš jo neskaitysiu.“ Pašto viršininkas patenkino jo prašymą, ir štai! Jame buvo dešimties dolerių banknotas. Perskaitęs laišką, jis sužinojo, kad jį atsiuntė asmuo, kuris rašė, jog Viešpats taip aiškiai leido jam suprasti, kad pastoriui Batesui reikia pinigų, todėl jis skubiai jį išsiuntė; o skubėdamas tikriausiai pamiršo sumokėti pašto mokestį.

GSAM 253.1Sumokėjęs pašto mokestį, jis nuėjo į maisto prekių parduotuvę, nusipirko 4 dolerių vertės miltų statinę, be to – bulvių, cukraus ir kitų būtinų prekių. Nurodydamas, kur jas pristatyti, jis pasakė: „Tikriausiai moteris pasakys, kad jos čia neturėtų būti, bet nekreipkite dėmesio į tai, ką ji sako; iškraukite prekes ant priekinės verandos.“

GSAM 253.2Tada jis nuėjo į spaustuvę ir susitarė išleisti tūkstantį egzempliorių maždaug šimto puslapių brošiūros, susitaręs, kad, gavus rankraštį, spaustuvininkai jį surinks kuo greičiau ir siųs jam korektūras. Jis turėjo sumokėti už darbą, vos tik gaus pinigus, o knygos neturėjo būti paimtos iš spaustuvės, kol nebus apmokėtos visos sąskaitos.

GSAM 253.3Kapitonas Batesas puikiai žinojo, kad jam nepriklauso jokie pinigai, tačiau jis jautė pareigą parašyti šią knygą, tikėdamas, kad Viešpats palies žmonių širdis, kad jie atsiųstų pinigų, kai jų prireiks. Įsigijęs popieriaus, rašiklių ir pan., taip suteikdamas laiko, kad namų apyvokos reikmenys jį aplenktų, jis nuėjo prie gatvės, vedančios į jo namus, pradžios. Pamatęs, kad daiktai ten jau buvo, jis įėjo į namus pro galinį įėjimą ir vėl atsisėdo prie savo rašomojo stalo. Įėjo ponia Bates ir susijaudinusi tarė: „Juozapai, tik pažiūrėk į priekinę verandą! Iš kur čia atsirado tie daiktai? Atvažiavo vežėjas ir norėjo juos iškrauti. Aš jam pasakiau, kad jie čia nepriklauso, bet jis vis tiek juos iškrovė.“ „Na“, – tarė kapitonas Batesas, – „manau, viskas gerai.“ „Bet“, – tarė ponia Bates, – „iš kur jie atsirado?“ „Na“, – atsakė kapitonas, – „Viešpats juos atsiuntė.“ „Taip“, – tarė ponia Bates, – „Viešpats juos atsiuntė; taip tu visada sakai.“ Tada jis padavė laišką žmonai, sakydamas: „Perskaityk tai, ir sužinosi, iš kur jie atsirado.“ Ji perskaitė laišką ir vėl pasitraukė, kad dar kartą pravirktų, bet šįkart jos ašaros buvo kitokios nei pirmą kartą; o sugrįžusi ji nuolankiai paprašė jo atleidimo už savo tikėjimo trūkumą.

GSAM 254Knygai gaunami pinigai

GSAM 254.1Kai rašymo ir spausdinimo darbas pažengė į priekį, kapitonas Batesas kartkartėmis gaudavo pinigų paštu ar kitais būdais, kartais iš žmonių, kurių jis niekada nebuvo sutikęs. Gavęs pinigus, jis juos perduodavo spausdintojams, ir jie būdavo įskaitomi į knygos sąskaitą. Galiausiai atėjo diena, kai visos knygos buvo išspausdintos, o iš brolio Bateso nesitikėto šaltinio buvo padengtas sąskaitos likutis; taigi knygų išleidimas į apyvartą nebuvo uždelstas nė dienos.

GSAM 254Paskutinė sąskaita apmokėta

GSAM 254.2H. S. Gurney iš Memfiso, Mičigano valstijos, 1884 m. kovo mėnesį man papasakojo, kad būtent tą rytą, kai buvo užbaigta pastoriaus Bateso knyga, jis gavo 100 dolerių pagal vekselį, kurio išieškojimo senaties terminas jau buvo suėjęs, iš vyro, kuris pareiškė, kad jam niekada nemokės. Gavęs šiuos pinigus, jis su malonumu dalį jų išleido, apmokėdamas paskutinę sąskaitą už pastoriaus Bateso brošiūrą apie šabą. „Tačiau“, – sakė p. Gurney, – „brolis Batesas iki pat savo mirties dienos nežinojo, kas sumokėjo likusią knygos sąskaitos dalį.“ Ši pastoriaus Bateso patirtis spausdinant tiesą apie šabą tarsi sakė mūsų žmonėms nuo pat tiesos šabo klausimu skelbimo pradžios: „Eikite pirmyn šioje veikloje ir tikėkitės, kad Dievo apvaizda atvers kelią, kai jūs žengsite į priekį.“

GSAM 255Pastorius Batesas skeptiškai vertino regėjimus

GSAM 255.1Šis teiginys, sutrumpintas iš knygos Life Sketches, parodys, kaip pranašystės dovana ir šabo reformacija buvo susijusios:—

GSAM 255.21846 m., lankydamasi Niubedforde, Masačusetse, panelė Harmon susipažino su pastoriumi Juozapu Batesu. Jis anksti priėmė adventistų tikėjimą ir buvo aktyvus šios veiklos darbuotojas. Jis buvo tikras krikščioniškas džentelmenas, mandagus ir malonus. Jis elgėsi su panele Harmon taip švelniai, tarsi ji būtų jo pačio vaikas. Kai jis pirmą kartą išgirdo ją kalbant, parodė didelį susidomėjimą, o jai baigus kalbėti, atsistojo ir tarė: „Aš esu abejojantis Tomas. Netikiu regėjimais. Bet jei galėčiau patikėti, kad liudijimas, kurį ši sesuo šįvakar papasakojo, iš tiesų buvo Dievo balsas mums, būčiau laimingiausias žmogus pasaulyje. Mano širdis yra giliai sujaudinta. Tikiu, kad kalbėtoja yra nuoširdi, bet negaliu paaiškinti, kaip jai buvo parodyti tie nuostabūs dalykai, apie kuriuos ji mums papasakojo.“

GSAM 255Panelė Harmon priima šabą

GSAM 255.3Pastorius Batesas laikėsi šabo ir pabrėžė jo svarbą. Tuo metu panelė Harmon nesuvokė jo svarbos ir manė, kad pastorius Batesas klysta, daugiau dėmesio skirdamas ketvirtajam įsakymui nei kitiems devyniems. Tačiau Viešpats jai parodė dangiškąją šventovę. Danguje atsivėrė Dievo šventykla, ir jai buvo parodyta Dievo skrynia su ją dengiančiu gailestingumo sostu. Stovėjo du angelai, po vieną kiekviename skrynios gale, išskleidę sparnus virš gailestingumo sosto ir atsukę veidus į jį. Ją lydintis angelas paaiškino, kad tai simbolizuoja visą dangiškąją gausybę, su pagarbiu susižavėjimu žvelgiančią į Dievo įstatymą, užrašytą Dievo pirštu. Jėzus pakėlė skrynios dangtį, ir ji išvydo akmenines plokštes, ant kurių buvo užrašyti dešimt įsakymų. Ji nustebo, pamatydama ketvirtąjį įsakymą pačiame dešimties įsakymų centre, apsuptą švelnaus šviesos spindulių vainiko. Angelas tarė: „Tai vienintelis iš dešimties, kuris apibūdina gyvąjį Dievą, kuris sukūrė dangų ir žemę bei viską, kas juose yra. Kai buvo padėti žemės pamatai, tuomet buvo padėtas ir šabo pamatas.“ Jai buvo parodyta, kad jei būtų laikomasi tikrojo šabo, niekada nebūtų buvę nei netikinčiųjų, nei ateistų. Šabo laikymasis būtų apsaugojęs pasaulį nuo stabmeldystės.

GSAM 256.1Ketvirtasis įsakymas buvo paniekintas, todėl esame pašaukti atitaisyti šį įstatymo pažeidimą ir ginti paniekintą šabą. Nuodėmės žmogus, kuris išaukštino save virš Dievo ir manė galįs pakeisti laikus bei įstatymus, paskatino šabo perkėlimą iš septintosios į pirmąją savaitės dieną. Tai darydamas, jis pažeidė Dievo įstatymą.

GSAM 256.2Prieš pat didžiąją Dievo dieną išsiunčiama žinia, įspėjanti žmones grįžti prie ištikimybės Dievo įstatymui, kurį antikristas sulaužė. Dėmesys į įstatymo pažeidimą turi būti atkreiptas mokymu ir pavyzdžiu. Jai taip pat buvo parodyta, kad trečiasis Apreiškimo 14 skyriuje minimas angelas, skelbiantis Dievo įsakymus ir Jėzaus tikėjimą, simbolizuoja žmones, kurie priima šią žinią ir pasauliui skelbia įspėjimą saugoti Dievo įsakymus ir Jo įstatymą kaip akies vyzdį, ir kad, reaguodami į šį įspėjimą, daugelis priims Viešpaties šabą.⁶

GSAM 256.3Šis panelės Harmon ir pastoriaus Bateso patyrimas atitiko Viešpaties veikimo būdą. Pastorius Batesas atkreipė tiek panelės Harmon, tiek pastoriaus White’o dėmesį į šabo klausimą, remdamasis Šventuoju Raštu pateikdamas jiems nekintamo Dievo įstatymo reikalavimus. Nors panelė Harmon maždaug aštuoniolika mėnesių buvo palaiminta ypatingais Viešpaties apsireiškimais, anksčiau jai nieko apie šią temą nebuvo parodyta. Dabar atėjo Viešpaties laikas, kai tikintieji buvo ruošiami laikytis Jo įstatymo, kad jiems būtų suteikta šviesa per pranašystės dovaną, ir taip, Jo pačio veikimo būdu, Trečiojo angelo žinioje buvo sujungti „Dievo įsakymai ir Jėzaus Kristaus liudijimas“.

GSAM 257Trečiojo angelo žinios pradžia

GSAM 257.1Nuo to laiko Trečiojo angelo žinia, susijusi su kitomis dviem, pradėjo būti skelbiama. Šabo tiesa, susijusi su Dievo skrynia ir šviesa, atsiskleidžiančia šventovės kontekste, patvirtino tai, kas buvo parodyta anksčiau, – kad praeities adventistų judėjimas buvo teisingas ir atitiko Viešpaties valią. Dabar jie galėjo geriau nei bet kada anksčiau suprasti „trijų žingsnių į viršų kelyje į Dievo miestą“ prasmę.

GSAM 257Pastorius Batesas priima regėjimus kaip kilusius iš Dievo

GSAM 257.21846 m. lapkričio mėnesį Topšame, Meino valstijoje, vyko konferencija, kurioje dalyvavo pastorius Batesas. To susitikimo metu ponia White (jau anksčiau buvo paminėta, kad panelė Harmon ištekėjo už pastoriaus Jameso White’o) patyrė regėjimą, kuris tapo priežastimi, dėl kurios pastorius Batesas visiškai įsitikino jų dieviškos kilmės tikrumu. Jis buvo žmogus, kuris penkiasdešimt metų plaukiojo jūra, eidamas visas pareigas – nuo laivo berniuko iki kapitono ir laivų savininko. Jo astronomijos žinios buvo tokios, kad, kaip jis man pasakojo, stebėdamas dangaus kūnus, jis galėjo labai tiksliai nustatyti, kur jūroje jis yra, nurodydamas platumą ir ilgumą. Tokiam žmogui, žinoma, buvo įdomu kalbėti apie astronomiją.

GSAM 257.3Pokalbio metu jis man papasakojo, kaip įsitikino regėjimų dieviška kilme. Jis sakė, kad vieną dieną bandė su ponia White pasikalbėti apie žvaigždes, bet netrukus suprato, kad ji nieko nežino apie astronomiją; tiesą sakant, kaip ji jam pasakė, ji net nežinojo, ar kada nors yra žvilgtelėjusi į knygą, kurioje būtų nagrinėjama ši tema. Ji neturėjo jokio noro kalbėtis ta tema ir nukreipė pokalbį į naująją žemę bei į tai, kas jai buvo parodyta regėjime apie ją.

GSAM 258„Atsiveriantys dangūs“

GSAM 258.1Praėjusiais metais, 1845 m. balandžio 19 d., laikraštis Illustrated London News paskelbė astronomams labai įdomią lordo Rosse’o informaciją apie nuostabius atradimus, kuriuos jis padarė naudodamasis savo milžinišku teleskopu, ypač apie tai, ką astronomai vadina „dangaus spraga“. Vieną vakarą, minėtoje konferencijoje, pono Curtisso namuose ir pastoriaus Bateso, kuris dar nebuvo apsisprendęs dėl šių apsireiškimų, akivaizdoje ponia White, būdama regėjime, pradėjo kalbėti apie žvaigždes, vaizdingai apibūdindama rausvos spalvos juostas, kurias ji matė per kurios nors planetos paviršių, ir pridūrė: „Matau keturis mėnulius.“ „Oho“, – tarė pastorius Batesas, – „ji žiūri į Jupiterį!“ Tada, atlikdama judesius, tarsi keliautų per kosmosą, ji ėmė apibūdinti juostų ir žiedų nuolat kintantį grožį ir tarė: „Matau septynis mėnulius.“⁷ Pastorius Batesas sušuko: „Ji apibūdina Saturną.“ Tada ji pasakė: „Matau šešis mėnulius“, ir iš karto ėmė apibūdinti „atsiveriančius dangus“ su jų šlove, vadindama juos įėjimu į šviesesnę sritį. Pastorius Batesas pasakė, kad jos aprašymas gerokai pranoko bet kokį pasakojimą apie atsiveriančius dangus, kurį jis kada nors buvo skaitęs iš bet kurio autoriaus.

GSAM 258.2Kol ji kalbėjo ir vis dar buvo regėjimo būsenoje, jis atsistojo ir sušuko: „O, kaip norėčiau, kad lordas Jonas Rosse būtų čia šį vakarą!“ Pastorius White paklausė: „Kas yra lordas Jonas Rosse?“ „O“, – atsakė pastorius Batesas, – „jis yra puikus anglų astronomas. Norėčiau, kad jis būtų čia ir išgirstų, kaip ta moteris kalba apie astronomiją, ir išgirstų tą ‚atsiveriančių dangų‘ aprašymą. Tai pranoksta viską, ką kada nors esu skaitęs šia tema.“ Nuo to vakaro pastorius Batesas visiškai įsitikino, kad ponios White regėjimai pranoksta jos žinias ir kontrolę. Tai, taip pat duotų papeikimų ir pamokymų pobūdis, įtikino jį, kad jie yra iš Dievo.

GSAM 259.1Šis dangaus reiškinys, kurį ponia White apibūdino tame regėjime, yra reiškinys, kurį astronomijos rašytojai mini retai. Huygensas, pirmasis jį atradęs, pateikia tokį aprašymą:—

GSAM 259Šlovinga šviesa Oriono karde

GSAM 259.2„Astronomai Oriono kardo srityje išskiria tris arti viena kitos esančias žvaigždes; kai 1656 metais teleskopu stebėjau vidurinę iš jų, toje vietoje pasirodė dar dvylika kitų žvaigždžių; tarp jų – trys, kurios beveik liečiasi viena su kita, ir dar keturios, mirgėjančios tarsi pro debesį, todėl erdvė aplink jas atrodė daug šviesesnė nei likusi dangaus dalis, kuri dėl gero oro atrodė visiškai juoda ir buvo matoma tarsi pro užuolaidos plyšį, pro kurį atsivėrė laisvas vaizdas į kitą, labiau apšviestą regioną.“

GSAM 259.3Viljamas Heršelis apie šią angą danguje sako:—

GSAM 259.4„Jei jos skersmuo iš šio atstumo sudaro 10° kampą, o beveik taip ir yra, jos dydis turi būti visiškai neįsivaizduojamas. Apskaičiuota, kad ji turi būti du trilijonus kartų didesnė už Saulę.“

GSAM 259Šviesesnė už Saulę

GSAM 259.5Filosofas Tomas Dikas apie šį švytintį ūką kalba taip:

GSAM 259.6„Jei būtume taip arti jo, kaip pusė atstumo iki artimiausios žvaigždės – o tas atstumas yra didžiulis – iš tokios vietos jis spindėtų beveik taip pat ryškiai kaip Saulė; o būtybėms, esančioms daug arčiau, jis užpildytų didelę dangaus dalį ir atrodytų nepaprastai spindintis. Tačiau galutinė tokio objekto paskirtis, atsižvelgiant į visus jo aspektus ir ryšius, galbūt bus atskleista tik ateityje, per begalinės egzistencijos amžius; ir, kaip ir daugelis kitų objektų tolimose kūrinijos erdvėse, jis sukelia žmogaus prote troškimą pamatyti dar šiek tiek labiau atsiskleidžiančius nuostabius ir paslaptingus visatos vaizdus.“⁸

GSAM 260.1Pastorius Batesas, baigdamas straipsnį šia tema, pasakė:—

GSAM 260.2„Taigi iš visų pateiktų liudijimų (o prireikus galėtume pateikti dar daug daugiau) matome, kad čia yra nuostabiausias ir nepaaiškinamas reiškinys danguje – spraga danguje, kurios apimtis viršija vienuolika milijardų tris šimtus keturiolika [11 000 000 314] mylių. Garsusis Huygensas sako: ‚Aš niekada nemačiau nieko panašaus tarp kitų fiksuotų žvaigždžių – laisvas žvilgsnis į kitą, šviesesnę sritį.‘“

GSAM 260Kitas liudijimas apie planetos regėjimą

GSAM 260.3Vėl cituojame ponią Truesdail, kuri buvo ten, kai buvo suteiktas minėtas regėjimas. Ji sako:—

GSAM 260.4„Sesuo White buvo labai silpnos sveikatos, ir kol už ją buvo meldžiamasi, Dievo Dvasia nusileido ant mūsų. Netrukus pastebėjome, kad ji nebereaguoja į žemiškus dalykus. Tai buvo jos pirmasis žvilgsnis į planetų pasaulį. Garsiai suskaičiavusi Jupiterio mėnulius, o netrukus po to – ir Saturno, ji pateikė nuostabų pastarojo žiedų aprašymą. Tada ji pasakė: ‚Gyventojai yra aukšti, didingi žmonės, visiškai nepanašūs į Žemės gyventojus. Čia niekada nebuvo nuodėmės.‘ Iš brolio Bateso šypsančio veido buvo akivaizdu, kad jo ankstesnės abejonės dėl jos regėjimų šaltinio sparčiai išnyko. Visi žinojome, kad kapitonas Batesas buvo didelis astronomijos mėgėjas, nes dažnai mums mokydamas nurodydavo daugelio dangaus kūnų buvimo vietą. Kai sesuo White po regėjimo atsakė į jo klausimus, sakydama, kad ji niekada nestudijavo ar kitaip neįgijo žinių šioje srityje, jis buvo kupinas džiaugsmo ir laimės. Jis šlovino Dievą ir išreiškė tikėjimą, kad šis regėjimas apie planetas buvo duotas tam, kad jis niekada daugiau neabejotų.“⁹

GSAM 261Piktas arklys staiga sutramdytas

GSAM 261.1Netrukus po šio susitikimo Topšame įvyko dar vienas įspūdingas įvykis, susijęs su regėjimais, kurį papasakosiu taip, kaip man jį papasakojo pastorius Batesas:—

GSAM 261.2Pastorius White’as naudojosi iš dalies prijaukintu kumeliuku ir prekybiniu vežimėliu su dviem suolais, kuris buvo pagamintas be priekinės apsauginės lentos, tačiau turėjo laiptelį per visą vežimėlio priekį ir geležinį laiptelį nuo ienų. Vairuojant kumeliuką reikėjo laikytis ypatingo atsargumo, nes jei pavadžiai ar kas nors paliesdavo jo šonus, jis akimirksniu smarkiai spardydavosi, ir jį reikėdavo nuolat laikyti įtemptu pavadžiu, kad neleistų jam pabėgti. Šis kumeliukas priklausė žmonėms, pas kuriuos jie norėjo nuvykti, ir kadangi pastorius White’as buvo įpratęs valdyti neprijaukintus kumeliukus, jis manė, kad su šiuo neturės jokių rimtų problemų. Tačiau jei jie būtų žinoję, kad per savo įsiutusius išpuolius jis anksčiau buvo nužudęs du vyrus – vieną iš jų prispaudęs prie kelio pakraštyje esančių uolų, – jis galbūt būtų buvęs mažiau pasitikintis savimi.

GSAM 261.3Tąkart vežime buvo keturi žmonės: pastorius White’as ir jo žmona sėdėjo priekyje, o pastorius Batesas ir Izraelis Damonas – gale. Kol pastorius White’as dėjo visas pastangas, kad išlaikytų arklį po kontrole, ponia White kalbėjosi apie tiesą, kai Dievo galia nusileido ant kompanijos, ir ji, sėdėdama vežime, buvo paimta į regėjimą. Tą akimirką, kai ji, pasinėrusi į regėjimą, sušuko „Šlovė!“, kumeliukas staiga visiškai sustojo ir nuleido galvą. Tuo pačiu metu ponia White, būdama šioje būsenoje, atsistojo, žvelgdama į viršų, peržengė vežimo priekį, nusileido ant vežimo ienų ir rankas laikė ant kumeliuko šlaunų. Pastorius Batesas sušuko pastoriui White’ui: „Kumeliukas tą moterį užspardys iki mirties.“ Pastorius White atsakė: „Dabar kumeliuką prižiūri Viešpats; aš nenoriu kištis.“ Kumeliukas stovėjo toks ramus kaip senas arklys. Prie kelio krašto pakilimas siekė apie šešias pėdas, o šalia tvoros buvo žolėta vieta. Ponia White, vis dar žvelgdama į viršų ir nė karto nepažvelgdama žemyn, užlipo ant pakilimo į žolėtą sklypą, tada keletą minučių vaikščiojo pirmyn ir atgal, kalbėdama ir apibūdindama naujosios žemės grožybes. Tada, laikydama galvą toje pačioje padėtyje, ji nusileido nuo pakilimo, priėjo prie vežimo, užlipo ant laiptelių, ranką padėjusi ant kumeliuko užpakalio, taip užlipo ant ienų ir vėl įsėdo į vežimą. Vos tik ji atsisėdo ant sėdynės, regėjimas išnyko, ir tą pačią akimirką arklys, be jokio vairuotojo nurodymo, pajudėjo ir tęsė kelionę.

GSAM 262.2Kol ponia White buvo išlipusi iš vežimo, pastorius White nusprendė išbandyti arklį ir pažiūrėti, ar jis tikrai prijaukintas. Iš pradžių jis tik švelniai palietė jį botagu; kitomis aplinkybėmis arklys būtų sureagavęs spyrimu, bet dabar jis net nesujudėjo. Tada jis sudavė jam gana stiprų smūgį, po to dar stipresnį, o paskui dar stipresnį. Kumeliukas visiškai nekreipė dėmesio į smūgius, bet atrodė toks pat nekenksmingas kaip liūtai, kurių nasrus angelai uždarė tą naktį, kurią Danielius praleido jų urve. „Tai buvo iškilminga vieta“, – sakė pastorius Batesas, – „ir buvo akivaizdu, kad ta pati Jėga, kuri sukūrė regėjimus, tuo metu sutramdė kumeliuko laukinę prigimtį.“

GSAM 262.3Jei šis regėjimas buvo tiesiog jos fizinių negalių pasekmė, natūraliai kyla klausimas: ar arklys kentėjo panašiai?

GSAM 262Izraelio Damono liudijimas

GSAM 262.4Čia pateiksiu šį pareiškimą, kuris patvirtina pastoriaus Bateso man papasakotą istoriją:

GSAM 262.5„Maždaug prieš dvidešimt metų, vos tik aš pradėjau laikytis šabo, Izraelis Damonas man papasakojo apie aplinkybes, kuriomis sesuo White patyrė regėjimą, kai jis, pastorius Batesas, pastorius White’as ir jo žmona važiavo lengvu vežimu, traukiamu nepaklusnaus kumeliuko. Šiandien perskaičiau minėtą įvykio aprašymą, kurį užrašė pastorius Loughborough, ir jis tiksliai sutampa su tuo, ką man papasakojo pastorius Damonas.“ Pasirašė: „R. S. Webber, Battle Creek, Mičiganas, 1891 m. vasario 9 d.“

GSAM 263Pastoriaus Bateso liudijimas apie regėjimus

GSAM 263.1Pastorius Batesas savo patirtį apibūdina taip:—

GSAM 263.2„Nors jose nemačiau nieko, kas prieštarautų Dievo žodžiui, vis dėlto jaučiausi sunerimęs ir labai išbandytas, ir ilgą laiką nenorėjau tikėti, kad tai buvo kas nors daugiau nei jos kūno ilgalaikės silpnos būklės pasekmė.

GSAM 263.3„Todėl ieškojau progų, kai ji būdavo kitų žmonių akivaizdoje ir jos protas atrodė nesusijaudinęs (ne susirinkimo metu), kad galėčiau ją ir ją lydėjusius draugus, ypač jos vyresniąją seserį, apklausti ir užduoti papildomus klausimus, siekdamas, jei įmanoma, išsiaiškinti tiesą. Per daugelį jos vizitų į Niu Bedfordą ir Fairhaveną, vykusių nuo to laiko, mūsų susirinkimuose ne kartą mačiau ją patiriančią regėjimą, taip pat ir Topšame, Meine; o tie, kurie buvo liudininkai kai kurių iš tų jaudinančių scenų, gerai žino, su kokiu susidomėjimu ir įtampa aš klausiausi kiekvieno žodžio ir stebėjau kiekvieną judesį, siekdamas aptikti apgaulę ar hipnotinę įtaką. Ir aš dėkoju Dievui už galimybę, kurią turėjau kartu su kitais liudyti šiuos dalykus. Dabar galiu drąsiai kalbėti savo vardu. Tikiu, kad šis darbas yra Dievo, ir jis skirtas paguosti bei sustiprinti Jo ‚išsibarsčiusius‘, ‚suskaidytus‘ ir ‚apiplėštus žmones‘ nuo tada, kai mūsų darbas baigėsi... 1844 m. spalio mėnesį. Nuo to laiko vyravusi sumaištis, kai vieni sakydavo: ‚Štai čia!‘, o kiti – ‚Štai ten!‘, nepaprastai suglumino Dievo sąžiningus ir pasiryžusius žmones ir labai apsunkino tuos, kurie nesugebėjo išaiškinti daugybės prieštaringų tekstų, kurie buvo pateikti jų akims. Pripažįstu, kad gavau šviesą ir paaiškinimus dėl daugelio ištraukų, kurių anksčiau negalėjau aiškiai suprasti. Tikiu, kad ji yra pasiaukojanti, sąžininga ir pasiryžusi Dievo dukra.“¹⁰

GSAM 263.4„Autorė savo regėjimų ‚minčių‘ negauna ‚iš ankstesnių mokymų ar studijų‘. Kai 1844 m. gruodžio mėn. ji gavo savo pirmąjį regėjimą, ji ir visa bendruomenė Portlande, Meino valstijoje (kur tuo metu gyveno jos tėvai), buvo atsisakę ‚vidurnakčio šauksmo‘, laikydami jį praeitimi. Būtent tada Viešpats regėjime jai parodė klaidą, į kurią ji ir Portlando bendruomenė buvo įkliuvę. Tada ji papasakojo apie savo regėjimą bendruomenei, ir jie pripažino, kad jų septintojo mėnesio patirtis buvo Dievo darbas.“¹¹

GSAM 264Kaip trys žinios buvo vertinamos 1847 m.

GSAM 264.1Šis pastoriaus Jameso White’o tekstas, parašytas 1847 m. balandžio mėn., parodys, kaip tuomet buvo vertinamos trys žinios:—

GSAM 264.2„Visos antrojo atėjimo tikinčiųjų grupės sutinka, kad angelas, pavaizduotas šio skyriaus (Apreiškimo 14) šeštojoje ir septintojoje eilutėse, simbolizuoja atėjimo žinią bažnyčiai ir pasauliui... Antrojo angelo užduotis buvo parodyti antrojo atėjimo tikinčiųjų būriui, kad Babilonas yra nugriuvęs. O kadangi didžioji jų dalis apie šį faktą sužinojo tik tada, kai ‚vidurnakčio šauksmo‘ galia juos pažadino kaip tik laiku, kad jie spėtų pabėgti iš bažnyčių prieš dešimtą dieną, iš to išplaukia, kad nuo 1844 m. septintojo mėnesio Trečiojo angelo žinia buvo ir tebėra įspėjimas šventiesiems ‚tvirtai laikytis‘, negrįžti atgal ir ‚nepriimti‘ ženklų, kurių mergelių būrys atsikratė antrojo angelo šauksmo metu.

GSAM 264.3„Argi tikroji žinia Dievo tautai nuo 1844 m. septintojo mėnesio nebuvo būtent toks įspėjimas? — Be abejo, buvo... Dvyliktoje eilutėje rašoma: ‚Čia yra šventųjų kantrybė: čia yra tie, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo.‘ Kur tu juos matei, Jonai? — Na, ‚čia‘, Trečiojo angelo žinios metu. Kadangi kantrus laukimo laikas tęsiasi nuo 1844 m. septintojo mėnesio, o nuo to laiko pasirodė tie, kurie laikosi šabo ir pan., akivaizdu, kad mes gyvename Trečiojo angelo žinios laikais.“¹²