6 skyrius — Žinia ir pasiuntiniai

GSAM 108.1„Užrašyk regėjimą ir aiškiai išdėstyk jį ant lentelių, kad tas, kuris jį skaitys, galėtų bėgti. Nes regėjimas dar laukia nustatyto laiko, bet pabaigoje jis prabils ir nemeluos: nors jis ir vėluoja, lauk jo; nes jis tikrai ateis, jis nevėluos.“¹

GSAM 108.2„Ir aš pamačiau kitą angelą, skrendantį dangaus viduryje, turintį amžinąją evangeliją, kad ją skelbtų tiems, kurie gyvena žemėje, ir kiekvienai tautai, giminei, kalbai bei žmonėms, sakantį galingu balsu: Bijokite Dievo ir teikite Jam šlovę, nes atėjo Jo teismo valanda; ir garbinkite Tą, kuris sukūrė dangų, žemę, jūrą ir vandens šaltinius.“²

GSAM 108.3Tie, kurie skelbė Advento žinią, tvirtino, kad šis pranašo Habakuko paminėtas „regėjimas“ su „nustatytu“ laiku apėmė ir Danieliaus bei Apreiškėjo pranašysčių regėjimus. Savo pranašiškose diagramose jie tai pavaizdavo taip aiškiai, kad tas, kuris perskaitė aiškinimą, iš tiesų galėjo „bėgti“ ir perduoti šią informaciją kitiems.

GSAM 108Aiški žinia

GSAM 108.4Adventistų skelbimas nebuvo tiesiog Pauliaus paskelbimas prieš Feliksą: „Teisumas, susivaldymas ir ateinantis teismas“; taip pat tai nebuvo Martino Liuterio pareiškimas, padarytas baigus Biblijos vertimą, kai, kaip teigiama, netrukus prieš mirtį jis esą pasakė: „Esu įsitikinęs, kad teismas nėra toli; taip, kad pats Viešpats bus išvykęs dar ne ilgiau kaip tris šimtus metų.“ Tai nebuvo ir Jono Veslio pareiškimas, kai jis sakė, kad „mano, jog tūkstantmetis gali prasidėti maždaug po šimto metų“. Adventistai tvirtino skelbiantys žinią, simbolizuojamą Apreiškimo 14:6, 7: „Atėjo jo teismo valanda“, ir šūksnį iš Apreiškimo 10:6: „Laiko nebebus.“ Tokia pranašystė negalėjo išsipildyti paskelbiant apie įvykį, kuris „turėjo įvykti“, įvyksiantį „po trijų šimtų metų“ ar „po šimto metų“, bet tik nustatytu laiku – „atėjo“. Būtent tokią žinią, su tokiu pat tikslumu, kokio reikalavo minėtos pranašystės, adventistai skelbė visam pasauliui.

GSAM 109Teismas Kristaus atėjimo metu

GSAM 109.1Tuo metu, kai ši žinia buvo paskelbta pirmą kartą, kiekviena krikščionių denominacija laikėsi nuomonės, kad teismas įvyks per antrąjį Kristaus atėjimą. Taigi žmonės, esant tokioms aplinkybėms, skelbdami žinią apie atėjusią teismo valandą, laikydamiesi tos pačios nuomonės, neišvengiamai skelbdavo antrąjį Kristaus atėjimą. Iš tiesų tai, kas suteikė žiniai jėgos ir labiausiai sujaudino žmones, buvo konkretaus laiko paskelbimas. Iš pradžių jie tvirtino, kad pasaulio pabaiga įvyks kažkur per „žydų metus“ 1843 m., ir kad tai apima laikotarpį nuo 1843 m. kovo 21 d. iki 1844 m. kovo 21 d. Pasibaigus šiam laikotarpiui, 1844 m. leidinyje Midnight Cry sužinome, kad buvo nustatyta konkreti diena, kurią baigsis pranašiški laikai. Tai buvo dešimtoji septintojo žydų mėnesio diena, atitinkanti 1844 m. spalio 22 d.

GSAM 1092300 dienų skaičiavimas

GSAM 109.21843 m. datos pagrindas buvo 2300 dienų iš Danieliaus knygos 8 skyriaus. Buvo teigiama, kad, kadangi šios „dienos“ buvo susijusios su pranašystėmis, kuriose karalystes simbolizavo žvėrys, „dienos“ turi būti vartojamos simboliškai, reiškiant metus, pagal Viešpaties simbolinio laiko aiškinimą, pateiktą Skaičių knygos 14:34 ir Ezechielio 4:5, 6; kad septyniasdešimt savaičių – 490 dienų – iš Danieliaus 9 skyriaus turėjo būti pirmoji 2300 dienų dalis, ir kad šie du laikotarpiai prasidėjo kartu. Danieliaus 9 skyriuje nurodytas įvykis, žymėjęs septyniasdešimties savaičių pradžią, buvo „įsakymo atkurti ir atstatyti Jeruzalę paskelbimas“. Tas įsakymas buvo paskelbtas Artaxerxeso Longimanuso septintaisiais metais, 457 m. pr. Kr., kaip užrašyta Ezros 7 skyriuje.

GSAM 110.1Tai, kad ši data buvo tikroji septyniasdešimties savaičių pradžia, patvirtina faktas, jog praėjus vos šešiasdešimt devynioms savaitėms – 483 metams – nuo 457 m. pr. Kr., t. y. 27 m. po Kr., Kristus buvo pakrikštytas Jono ir pradėjo savo tarnystę, sakydamas: „Laikas išsipildė“³ ir t. t. Kristaus tarnystės pradžia 27 m. po Kr., jo nukryžiavimas praėjus trejiems su puse metų nuo tos datos, „[septyniasdešimtosios] savaitės pusėje [viduryje]“, specialaus darbo tarp žydų pabaiga 34 m. po Kr. ir greitas Sauliaus, pagonių apaštalo, atsivertimas įrodė, kad septyniasdešimt savaičių tikrai baigėsi tuo metu, taigi jos prasidėjo 457 m. pr. Kr. Jie tai apskaičiavo taip: iš 2300 atimkite 457, ir lieka 1843. O kadangi tie 457 metai buvo prieš Kristų, 2300 dienų pabaiga mus atveda prie 1843 m. pabaigos.

GSAM 110Priešininkų prisipažinimai

GSAM 110.2Teisingai pasakyta, kad „priešininkų gretose išsakyti tiesą patvirtinantys pripažinimai yra aukščiausio lygio įrodymas“. Nė vienas iš Advento žinios priešininkų niekada neteigė, kad Viešpaties tautos tyrimo teismas yra įvykis, kuris įvyks prieš Kristaus atėjimą; tačiau šiuo klausimu jie samprotavo taip pat kaip ir adventistai. Kaip šio teiginio įrodymą cituojame du žymius priešininkus.

GSAM 110.3Ponas N. Colveris, 1842 m. pamokslaudamas Marlboro gatvės koplyčioje Bostone, prieštaraudamas adventistams, pasakė:—

GSAM 111.1„Jei šios dienos būtų metai, pasaulis pasibaigtų 1843 m.; tai suprastų bet kuris mokinys; nes jei 490 dienų laikotarpis baigėsi Kristaus mirtimi, tai 2300 dienų laikotarpis baigtųsi 1843 m.; ir pasaulis turėtų pasibaigti, nebent būtų įrodyta, kad įvyks koks nors kitas įvykis, o aš nematau, kaip tai būtų įmanoma.“

GSAM 111.2Maždaug tuo pačiu metu profesorius Stuartas pasakė:

GSAM 111.2„Keista, kad didžioji dalis anglų ir amerikiečių pasaulio aiškintojų jau daugelį metų yra įpratę Danieliaus knygoje ir Apokalipsėje nurodytas dienas suprasti kaip metų atvaizdus arba simbolius. Man buvo sunku atsekti šio bendro, sakyčiau, beveik visuotinio papročio kilmę.“

GSAM 111Profesoriaus Bušo liudijimas

GSAM 111.3Profesorius Bušas sakė: „Kas puola poną Millerį dėl jo laiko nustatymo, tas puola jį jo stipriausioje vietoje. Jo laikas yra teisingas; tačiau jis klysta dėl to, kas turi įvykti.“ Bušas tikėjo, kad prieš Kristaus atėjimą atsivers visas pasaulis. Jo teorija buvo, kad tūkstantmetis prasidės 1844 metais.

GSAM 111.4Adventistų tikėjimo pastoriai savo viešose kalbose mokė, kad pasaulio istorija rodo, jog įvairios tautos yra būtent tokioje padėtyje, kurią simbolizuoja statula iš Danieliaus 2 skyriaus, kai akmuo turėjo smogti statulai į kojas, o dangaus Dievas įsteigs savo karalystę; taip pat 7 skyriuje, kai „karalystė, viešpatavimas ir karalystės didybė po visu dangumi bus atiduoti Aukščiausiojo šventiesiems“. Jie taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ženklai – fiziniai, politiniai ir moraliniai – buvo būtent tokie, kokius Šventasis Raštas pranašavo, kad bus matomi, kai Viešpats ruošis pasirodyti.

GSAM 111Stebuklai danguje

GSAM 111.5Viešpats per pranašą Joelį sako: „Aš parodysiu stebuklus danguje ir žemėje: kraują, ugnį ir dūmų stulpus. Saulė pavirs tamsa, o mėnulis – krauju, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai.“⁴ Adventistai tikėjo ir mokė, kad pastarųjų šimtmečių aurora borealis (paprastai vadinama šiaurės šviesa) buvo ta „ugnis ir dūmų stulpai“, kurie atitinka pranašo apibūdinimą; ir remiantis geriausia informacija, kurią galima gauti iš istorijos (kaip liudijimą pateikiame Edinburg Encyclopedia), iki šio laikotarpio ji buvo matoma labai retai.

GSAM 112.1Taigi, kol žinia apie greitą Viešpaties atėjimą sklido į atokiausius žemės kampelius, danguje pasirodė ženklai, kurie suteikė tiesai įtikinamumo ir prikaustė žmonių dėmesį.

GSAM 112.21837 m. sausio 25 d. įvyko nuostabiausias ugninės šiaurės šviesos reginys, kuris, atrodė, daugelio mintis nukreipė tiesiai į pranašo Joelio pranašystę apie tai, kas turėjo įvykti prieš didžiąją Viešpaties dieną. Toliau pateikiamas šio reginio aprašymas paimtas iš 1839 m. spalio 22 d. laikraščio New York Commercial Advertiser. Jis tiksliai atitinka reginį, kurį autorius matė Viktore, Ontarijo apygardoje, Niujorke.

GSAM 1121837 m. ugninė šiaurės šviesa

GSAM 112.3„1837 m. sausio 25 d. vakare įvairiose šalies vietose vyko nepaprastas to paties reiškinio [t. y. šiaurės šviesos] pasirodymas, kaip mūsų skaitytojai neabejotinai prisimena. Ten, kur žemė buvo padengta sniegu, vaizdas buvo didingas ir ‚bauginantis‘ kaip niekada anksčiau. Vienoje vietoje, esančioje netoli kalno, šį reginį matę žmonės mums pasakojo, kad jis priminė ‚ugnies bangas, besiritančias žemyn nuo kalno‘, o apskritai, kiek žinoma, žemę dengiantis sniegas atrodė kaip ugnis, sumaišyta su krauju, o viršuje (kaip sako apaštalas) ‚dangūs degė‘ ir taip labai priminė pranašišką aprašymą apie paskutinę dieną, kad daugelis buvo apstulbinti; vaikai, tai matydami, išsigando ir klausinėjo, ar tai ne teismo atėjimas; net gyvuliai drebėjo iš akivaizdaus išgąsčio.“

GSAM 113.1Šis pranašo Joelio ženklas pasirodė ne tik Amerikoje, bet, kai doktrina apie Viešpaties atėjimą ėmė plisti Didžiojoje Britanijoje, tas pats ženklas pasirodė ir toje šalyje. 1839 m. spalio 22 d. laikraštis New York Commercial Advertiser cituoja šią ištrauką iš Londono laikraščių apie neįtikėtiną reiškinį, stebėtą toje šalyje rugsėjo 3 d. naktį:—

GSAM 1131839 m. šiaurės pašvaistė

GSAM 113.2„LONDONAS, RUGSĖJO 5 D. [1839] — Nuo ketvirtadienio vakaro dešimtos valandos iki vakar ryto trečios valandos danguje buvo pastebėtas vienas nuostabiausių per daugelį pastarųjų metų matytų šių nepaprastų reiškinių – krintančių žvaigždžių ir šiaurės šviesos – reginių. Pirmasis šio neįprasto reiškinio požymis pasirodė dešimt minučių prieš dešimtą, kai šviesiai raudona, matyt, garų pavidalo šviesa pakilo iš šiaurinės pusrutulio dalies ir palaipsniui išsiplėtė iki dangaus centro, o iki dešimtos valandos arba ketvirčio po dešimtos viskas, nuo rytų iki vakarų, tapo vienu didžiuliu šviesos sluoksniu. Tai atrodė labai bauginančiai ir buvo lygiai toks pat vaizdas, kokį sukeltų siaubingas gaisras. Šviesa labai kito: kartais atrodė, kad ji silpsta, o tuoj pat vėl sustiprėdavo su intensyviu ryškumu. Joje buvo matyti susimaišę dūmų kamuoliai, kurie vartėsi pirmyn ir atgal, ir kiekvienas stebėtojas atrodė įsitikinęs, kad tai ‚baisi gaisro liepsna‘.

GSAM 113.3„Didmiesčio gyventojų sumaištis buvo labai didelė; tūkstančiai žmonių bėgo į tariamos baisios katastrofos pusę. Gaisrinės mašinos, priklausančios gaisrinėms stotims Baker Street, Farringdon Street, Watling Street, Waterloo Road, taip pat ir vakarų Londono stotims – iš tiesų, kiekviena Londono gaisrinė mašina – buvo pakinkytos ir su neįprastu ryžtu šuoliais leidosi link tariamos ‚sunaikinimo vietos‘, o paskui jas sekė vežimai, raiteliai ir didžiulės minios. Kai kurios mašinos nuvažiavo net iki High Gate ir Halloway [maždaug keturios mylios], kol buvo pastebėta klaida. Šie reiškiniai truko daugiau nei dvi valandas, o artėjant rytui reginys tapo išties įspūdingas.

GSAM 114.1„Antrą valandą nakties šis reiškinys sukūrė nuostabiausią vaizdą, kurį labai sunku apibūdinti. Visas Londonas buvo apšviestas taip ryškiai, tarsi būtų vidurdienis, o atmosfera buvo nepaprastai skaidri. Pietinis dangaus pusrutulis minėtu laiku, nors ir be debesų, buvo labai tamsus; tačiau nesuskaičiuojamos žvaigždės švytėjo nuostabiai. Priešinga dangaus pusė sudarė keistą, bet nuostabų kontrastą; ji buvo ypač skaidri, o šviesa – labai ryški; nuolat pasirodydavo meteorų virtinė, kurių spindesys buvo įvairus – jie atrodė susiformavę dangaus centre ir plito tol, kol atrodė, kad sprogs. Poveikis buvo tarsi elektros iškrovos. Miriados mažų žvaigždžių šaudė virš horizonto ir skriejo į Žemę tokiu greičiu, kad akis vos spėjo sekti jų trajektoriją; atrodė, kad jos taip pat sprogo ir apgaubė visą pusrutulį tamsiai raudonu dūmu. Spalvos buvo nuostabiausios.

GSAM 114.2„Pusę trečios valandos reginys virto tamsa, kuri, išsisklaidžiusi, atskleidė švytinčią vaivorykštę dangaus zenite ir aplink tamsos juostą, kuri kabėjo virš pietinės šalies dalies. Netrukus iš jos ėmė spinduliuoti sidabrinės šviesos kolonos. Jos stebuklingai stiprėjo, susipynusios su tuo pačiu metu susidariusiais raudonais garų debesimis, o joms pasiekus didžiausią aukštį reginys pranoko bet kokią vaizduotę. Žvaigždės šmėžavo visomis kryptimis, ir tai tęsėsi iki keturių valandų, kol viskas išblėso.“

GSAM 114Keisti reiškiniai saulėje

GSAM 114.3Kol gyvi pamokslininkai skelbė tiesą apie Viešpaties atėjimą, įvairiose pasaulio vietose danguje buvo matoma daugybė įvairių stebuklų. Dėl vietos trūkumo čia galime aprašyti tik saulės reiškinį Noridže, Anglijoje, 1843 m. gruodžio mėnesį. Panašus reiškinys įvyko Niūheiveno mieste, Konektikuto valstijoje, 1844 m. rugsėjo 9 d., dvi valandas prieš vidurdienį ir po jo, ir jį matė tūkstančiai žmonių.

GSAM 115Keista saulės išvaizda

GSAM 115.1Mažas vidinis apskritimas simbolizuoja saulę. Jis buvo šviesiai oranžinės spalvos. Išorinė abiejų apskritimų dalis, esančių nevienodu atstumu nuo saulės ir ją supančių, atrodė tos pačios spalvos; tačiau vidinė šių apskritimų dalis buvo tamsiai geltona, dangus tų apskritimų viduje atrodė tamsiai rudos spalvos, o trys dideli apskritimai, einantys per saulę ir žemiau jos, atrodė tarsi ryškiai šviečiantys.

GSAM 115.2Apie įvykį Anglijoje skaitome 1844 m. sausio 3 d. laiške iš E. Lloydo, Londono, taip:—

GSAM 115.3„Buvo pastebėtas nepaprastas ‚ženklas saulėje‘, kurį matė svarbiausi Noridžo ir aplinkinių vietovių gyventojai – toks, kokio Anglijoje dar niekada nebuvo matyta. Jis pasirodė praėjusį gruodį, apie 12 valandą vidurdienį, ir truko dvi valandas. Tai labai išgąsdino gyventojus. Tai įvyko kaip tik prieš tai, kai broliai Winteris, Burgessas ir Routonas atidarė savo misiją tame mieste. Atrodė, kad tai paruošė kelią tiesai, todėl jie ten sulaukė didelės sėkmės.“

GSAM 116.1Aprašymas apie šį reiškinį, kaip jis įvyko Niūheiveno mieste, Konektikuto valstijoje, pateikiamas 1844 m. spalio 10 d. leidinyje Midnight Cry ir paimtas iš 1844 m. rugsėjo 10 d. laikraščio New Haven Palladium. Midnight Cry leidinyje redaktorius rašo: „Nė vienas filosofas nesugebėjo pateikti šio reiškinio priežasties paaiškinimo, kuris jį patį tenkintų.“

GSAM 116.2Aprašymas apie šį reiškinį, pasirodžiusį kartu su saule Niūheiveno mieste, Konektikuto valstijoje, 1844 m. rugsėjo 9 d., taip pat buvo paskelbtas 1844 m. rugsėjo 12 d. laikraštyje Hartford Courant ir skamba taip:—

GSAM 116.3„Atrodo, kad 1844 m. rugsėjo 9 d., pirmadienį, dvi valandas prieš vidurdienį ir po jo aplink saulę matyti žiedai buvo visuotinai stebimi mūsų miestiečių su dideliu susidomėjimu ir pažadino protingą smalsumą sužinoti daugiau apie tokio pobūdžio reiškinius bei jų priežastis.

GSAM 116.4„Šis halas išsiskyrė savo trukme ir suteikė palankias stebėjimo sąlygas. Apie vidurdienį jis daugiausia susidėjo iš dviejų užbaigtų žiedų: vieno, maždaug keturiasdešimt penkių laipsnių pločio, kurio centre buvo Saulė, ir kito, maždaug septyniasdešimt dviejų laipsnių pločio, kurio centras buvo zenite, o perimetras ėjo per Saulę. Mažesnįjį apskritimą lydėjo elipsė su didžiąja ašimi ir nedideliu ekscentricitetu. Tiesiai priešais Saulę ir trisdešimt šešiais laipsniais į šiaurę nuo zenito didįjį žiedą kerta du kiti žiedai, kurių skersmuo beveik toks pat arba visiškai toks pat, o susikirtimo taške susidaro ryškus taškas, koks natūraliai susidarytų iš trijų šviesių žiedų sujungtos šviesos. Žiedas, apjuosęs Saulę, spindėjo vaivorykštės spalvomis, dažnai labai ryškiai ir gražiai. Kiti žiedai buvo balti ir blankesni, nes buvo toliau nuo Saulės. Tačiau nedidelės apskritimų dalys su prizminėmis [vaivorykštinėmis] spalvomis pasirodydavo skirtingu laiku tiek rytuose, tiek vakaruose... Toks struktūros vienodumas turi priklausyti nuo kokio nors dėsnio, reguliuojančio halų susidarymą; tačiau šio dėsnio pobūdis nėra iki galo išaiškintas... Paaiškinti žiedo, apjuosiančio Saulę, susidarymą nebuvo sunku, nes jo priežastis yra šiek tiek panaši į tą, kuri sukelia vaivorykštę, tačiau paaiškinti žiedo, kurio perimetras eina per Saulės centrą, kilmę pasirodė sudėtingiau.“

GSAM 117Stebuklai, išpildantys Šventojo Rašto pranašystes

GSAM 117.1Apie tai, kaip Anglijoje ir Amerikoje buvo panaudoti šie danguje matyti stebuklai, galime sužinoti perskaitę Sylvesterio Blisso knygą Exposition of the Twenty-fourth of Matthew, išleistą Bostone 1843 m. Pacitavęs kai kuriuos iš minėtų pasakojimų, jis rašo:—

GSAM 117.2„Taigi ‚didieji ženklai‘ ir ‚bauginantys reginiai‘, kurie yra pranašauti tiesos Rašte, atrodo, visi išsipildė, taip pat ir tie, apie kuriuos Gelbėtojas pasakė, kad jie turėtų įvykti prieš Jo atėjimą.

GSAM 117.3„Kaip tikrai medžių lapų sprogimas rodo vasaros atėjimą, taip pat tikrai, išsipildžius šiems ženklams, krikščionys turi žinoti, kad Kristaus atėjimas yra arti, netgi prie durų. Tai nėra vien tik leidimas tai žinoti, bet mūsų Gelbėtojas įsako jiems tai žinoti.“⁵

GSAM 117PASIUNTINIAI

GSAM 117.4Atkreipus dėmesį į kai kurias pagrindines antrojo atėjimo žinios, kaip ji buvo pirmą kartą skelbiama, ypatybes, gali būti įdomu paminėti keletą tų, kurie atliko svarbų vaidmenį šioje didžiojoje skelbimo misijoje. Jau paminėjome daugelio tų laikų talentingiausių užsienio šalių dvasininkų, skelbusių šį šūksnį, vardus. Atkreipdami dėmesį į kai kuriuos iš tų, kurie vadovavo Amerikoje ir kuriems Viešpats patikėjo šio darbo naštą, dar labiau iliustruosime, kad Viešpaties ranka iš tiesų buvo šiame judėjime.

GSAM 118William Milleris

GSAM 118.1Pirmiausia paminėsime Williamo Millerio atvejį, kuris buvo toks žymus adventistų judėjime Jungtinėse Valstijose, kad daugeliui šis judėjimas žinomas tik kaip „millerizmas“.

GSAM 118.2William Milleris gimė Pitsfilde, Masačusetso valstijoje, 1782 m. vasario mėnesį. Jau ankstyvoje vaikystėje pasireiškė neįprasto intelektualinio stiprumo ir aktyvumo požymiai. Praėjus keleriems metams, šie požymiai tapo vis labiau pastebimi visiems, kurie buvo jo aplinkoje. Jis pasižymėjo stipria fizine konstitucija, aktyviu ir natūraliai gerai išvystytu intelektu bei nepriekaištingu moraliniu charakteriu. Jis buvo pasinaudojęs ribotomis vietinės mokyklos teikiamomis galimybėmis vos kelerius metus, tačiau jau tada buvo visuotinai pripažinta, kad jo pasiekimai pranoko paprastai dirbančių mokytojų pasiekimus.

GSAM 118.3P. Milleris susituokė 1802 m. ir apsigyveno Poultney mieste, Vermonto valstijoje. Vyrai, su kuriais jis bendravo nuo pat persikėlimo į Poultney ir kuriems jis buvo labai dėkingas už pasaulietines paslaugas, buvo giliai paveikti skeptiškų principų ir deistinių teorijų. Jie nebuvo amoralūs žmonės, bet kaip grupė buvo geri piliečiai, paprastai rimto elgesio, humaniški ir geranoriški. Tačiau jie atmetė Bibliją kaip religinės tiesos etaloną ir stengėsi šį atmetimą pagrįsti remdamiesi Voltero, Hume’o, Volney’aus, Paine’o, Ethano Alleno ir kitų raštais. P. Milleris atidžiai studijavo šiuos veikalus ir galiausiai pasiskelbė deistu. Jis pats teigė, kad jo deistinis gyvenimo etapas truko dvylika metų, prasidėjęs maždaug 1804 m.

GSAM 118.4Gavęs kapitono laipsnį, 1810 m. jis įstojo į kariuomenę. Grįžęs iš kariuomenės, 1812 m. su šeima persikėlė į Low Hamptoną, Niujorko valstijoje, kur pradėjo verstis žemdirbyste. Tapęs ūkininku, jis turėjo daugiau laisvo laiko skaitymui. Jis suprato, kad jo deistinės pažiūros nesuteikė jam jokio užtikrinimo dėl laimės už šio gyvenimo ribų. Už kapo viskas buvo tamsu ir niūru. Cituojant jo paties žodžius:

GSAM 118.4„Mintis apie visišką sunaikinimą buvo šalta ir šiurpinanti, o suvokimas, kad reikės duoti apyskaitą, reiškė neišvengiamą visų žūtį. Dangus buvo kaip žalvaris virš galvos, o žemė kaip geležis po kojomis. Amžinybė - kas tai? Kodėl mirtis? Juo ilgiau aš svarsčiau, tuo labiau painiojausi. Juo daugiau aš galvojau, tuo padrikesnės buvo mano išvados. Aš stengiausi negalvoti apie tai, tačiau šios mintys nedavė ramybės. Aš buvau tikras nelaimėlis, bet nesupratau, kodėl. … Netrukus po to staiga aš suvokiau, koks iš tikrųjų yra Išgelbėtojas. Matyt, turi būti gera ir gailestinga Esybė, kuri išpirktų mūsų nedorybes ir išlaisvintų nuo kaltės už nuodėmes. Aš akimirksniu pajutau, kokia meilės kupina turi būti ši Esybė, ir pagalvojau, kad galėčiau pulti į Jos glėbį ir pasitikėti Jos malone.“

GSAM 119Williamo Millerio atsivertimas

GSAM 119.1Jis toliau sakė:

GSAM 119.1„Išgelbėtoją, kurio man reikėjo, aš radau Šventajame Rašte, ir buvau apstulbintas, kai sužinojau, kad kažkokia paprasta knyga atskleidžia principus, taip gerai pritaikytus žūstančio pasaulio reikmėms. Teko pripažinti, kad šventasis raštas yra Dievo apreiškimas. Biblija tapo mano paguoda, o Jėzus - mano Bičiuliu. … Nuo šiol aš pasišvenčiau Biblijos tyrinėjimui, ir galiu nuoširdžiai pasakyti, kad jos tyrinėjimas man teikė didžiausią malonumą. Aš nežinojau nė pusės to, ką suradau Biblijoje, ir stebėjausi, kodėl anksčiau nemačiau nei jos grožio, nei didybės ir galėjau ją atmesti!“

GSAM 119.2William Milleris pats taip apibūdina savo Biblijos studijavimo būdą:

GSAM 119.2„Aš nusprendžiau atidėti į šalį visus savo išankstinius nusistatymus, nuodugniai lyginti vieną Šventojo Rašto ištrauką su kita ir tęsti jos studijavimą reguliariai, metodiškai... Kiekvieną kartą, kai rasdavau ką nors neaiškaus, mano praktika buvo palyginti tai su visomis susijusiomis ištraukomis; ir, pasinaudodamas Crudeno pagalba, išnagrinėjau visus Šventojo Rašto tekstus, kuriuose buvo randami bet kurie iš ryškesnių žodžių, esančių bet kurioje neaiškioje dalyje... Tokiu būdu tęsiau Biblijos studijas, pirmą kartą ją skaitydamas, apie dvejus metus ir buvau visiškai įsitikinęs, kad ji pati yra savo pačios aiškintoja.

GSAM 120.1„Taip studijuodamas įsitikinau, kad jei praeityje išsipildžiusios pranašystės yra kriterijus, pagal kurį galima spręsti apie tų, kurios dar tik ateis, išsipildymo būdą, tai populiarios nuomonės apie Kristaus dvasinį viešpatavimą – t. y. žemišką tūkstantmetį prieš pasaulio pabaigą ir žydų sugrįžimą – nėra pagrįstos Dievo žodžiu ... Aš radau, kad Šventajame Rašte aiškiai mokoma, jog Jėzus Kristus vėl nusileis į šią žemę, ateidamas dangaus debesyse, visoje savo Tėvo šlovėje.

GSAM 120.2„Tyrinėdamas šventąjį raštą, jaučiau didžiulį pasitenkinimą, kurio anksčiau nesitikėjau gauti iš jo mokymo. Aš pradėjau jį studijuoti nesitikėdamas rasti Gelbėtojo atėjimo laiko, ir iš pradžių vos galėjau patikėti tuo rezultatu, prie kurio priėjau; tačiau įrodymai mane sukrėtė su tokia jėga, kad negalėjau atsispirti savo įsitikinimams. Aš beveik įsitikinau savo išvadomis ir pradėjau laukti, budėti bei melstis už Gelbėtojo atėjimą.“

GSAM 120.3Dar kartą jis sako:

GSAM 120.3„Aš patikėjau; ir tuoj pat mano protą užvaldė pareiga skelbti šią doktriną, kad pasaulis galėtų patikėti ir pasiruošti susitikti su Teisėju ir Jaunikiu jo atėjimo metu. Čia man nereikia išsamiai pasakoti apie savo ilgus ir skausmingus išmėginimus. Pakanka pasakyti, kad po kelerių metų Dievo Dvasia, tiesos galia ir meilė sieloms privertė mane paimti savo kryžių ir skelbti šiuos dalykus mirštančiam ir pražūstančiam pasauliui.“

GSAM 120.4P. Milleris, kaip ir kiti žmonės kitose šalyse, kuriuos sujaudino ši žinia, iš pradžių ketino įvykdyti savo misiją rašydamas ir skelbdamas straipsnius viešuose laikraščiuose bei brošiūrose. Savo pažiūras jis pirmą kartą paskelbė baptistų laikraštyje Vermont Telegraph, spausdinamame Brandon mieste, Vermonto valstijoje. Tai buvo 1831 metais. Pirmą kartą viešai šia tema jis kalbėjo 1832 metais. Apie šį susirinkimą jis sakė: „Viešpats išliejo savo malonę ant susirinkusiųjų, ir daugelis įtikėjo savo sielų išgelbėjimui.“

GSAM 121.11836 m. jo paskaitos buvo išspausdintos kai kuriuose to meto viešuosiuose laikraščiuose. 1837–1838 m. žiemą jo paskaitos buvo išleistos brošiūroje. 1838 m. buvo išleista antroji 204 puslapių brošiūra, kurioje p. Milleris teigė, kad Osmanų imperija gali žlugti 1839 arba 1840 metais. Pirmą kartą didžiuosiuose miestuose jis skaitė paskaitas 1836 metais. Vėliau jis kalbėjo Randolfo, Lowello, Grotono ir Lino miestuose, Masačusetso valstijoje.

GSAM 121.2Iki 1840 m. p. Milleris buvo beveik vienintelis viešasis kalbėtojas, nagrinėjęs artėjančio Kristaus atėjimo temą. Tais metais staiga šimtai žmonių prisijungė prie jo skelbiant šią žinią. Kas sukėlė šį didžiulį pokytį, bus aptarta kitame skyriuje. 1839–1840 m. žiemą p. Milleris surengė paskaitų ciklą Ekseteryje, N. H. Ten jis pirmą kartą susitiko su pastoriumi J. V. Himesu, kuris tuo metu priėmė tikėjimą ir nuo tos dienos stovėjo petys į petį su pastoriumi Milleriu kaip didžiosios antrojo atėjimo žinios leidėjas ir uolus pamokslininkas.

GSAM 121Džošua V. Himesas

GSAM 121.3Apie šį uolų šio didžiojo judėjimo veikėją geriausia būtų pacituoti jo biografo žodžius, kuris rašo:—

GSAM 121.4„Džošua V. Himesas gimė Vikforde, Rod Ailendo valstijoje, 1805 m. gegužės 19 d. Jo tėvas buvo gerai žinomas kaip prekybininkas, prekiaujantis su Vakarų Indija, ir išsiskyrė kaip Vikfordo Šv. Pauliaus episkopalinės bažnyčios narys. Jo motina pasižymėjo maloniu būdu ir meile Gelbėtojui, kurią ji perteikė savo sūnui, kuris mielai ją priėmė.

GSAM 121.5„Tėvas ketino išugdyti savo sūnų Džošua, kad jis taptų tos pačios bažnyčios, kuriai priklausė ir jis pats, dvasininku, tačiau aplinkybės tam sutrukdė. Dievas tam sūnui buvo numatęs kitą užduotį ir viską tvarkė taip, kad būtų pasiektas norimas rezultatas. 1817 m. tėvas išsiuntė vertingą krovinį, kuriam vadovavo kapitonas Karteris, o Aleksandras Stiuartas buvo krovinio prižiūrėtojas. Šie vyrai pasirodė esą neištikimi: pasiekę Vakarų Indijos uostą, jie pardavė ir laivą, ir krovinį, o patys pabėgo. Šis įvykis pakeitė visus planus, kurie buvo sudaryti jaunojo Džošua ateičiai – jis turėjo būti išsiųstas į Brauno universitetą Providense, Rod Ailende. Vietoj to 1821 m. balandį jis buvo nuvežtas į Niu Bedfordą, Masačusetse, ir atiduotas pas Viljamą Naitsą mokytis staliaus amato.

GSAM 122.1„Atvykęs į naująją gyvenamąją vietą, jis uoliai ėmėsi jam pavestų darbų, pasiryžęs tapti savo amato meistru. Tačiau netrukus jis suprato, kad jo religinė aplinka ne visiškai atitiko jo skonį. Jis sako: ‚Mano meistras buvo unitaristas ir nusivedė mane į savo bažnyčią. Pastoriumi ten buvo dvasininkas Orvilis Dewey. Jis neseniai atsivertė iš ortodoksijos. Mano mokymasis pas vyskupą Griswoldą ir pastorių Williamą Burge’ą, Šv. Pauliaus bažnyčios rektorių Vikforde, bei dažnas iškalbingo daktaro Crockerio iš Šv. Jono bažnyčios Providense, Rod Ailende, klausymasis visiškai neleido man priimti pono Dewey iškalbingų Kristaus ir jo apaštalų mokymų paneigimų.‘

GSAM 122.2„Kadangi tuo metu Niu Bedforde nebuvo episkopalinės bažnyčios, jis nusprendė lankyti Pirmąją krikščionių bažnyčią [ne Mokinių] ir vėliau prisijungė prie tos bendruomenės. ‚Čia‘, – sako jis, – ‚radau atvertą Bibliją ir minties laisvę, ir gerai pasinaudojau abiem.‘ Šią bažnyčią ganydavo dvasininkas Mozė Howe. Dvasininkas Clough 1823 m. vasario 2 d. pakrikštijo Džošua V. Himesą. Širdyje degdamas uolumu savo Mokytojui, jis iš karto, būdamas aštuoniolikos metų, pradėjo skelbti kryžiaus istoriją ir raginti žmones atgailauti. Apie save jis sako:—

GSAM 122.3„‚Netrukus tapau pamokslininku, ir man buvo suteikta teisė tobulinti savo dovaną... Savo mokymosi laikotarpį baigiau patenkintas ir sulaukiau pagyrimų. Tačiau penkerius ar šešerius metus buvau įpratęs atlikti papildomą darbą ir taip per savaitę išlaisvindavau vieną ar dvi dienas studijoms bei misionieriškam darbui skurdžiuose rajonuose, o gautus vaisius atiduodavau savo pastoriui.‘

GSAM 123.1„1825 m. jis buvo paskirtas Pietų Masačusetso krikščioniškų bažnyčių konferencijos misionieriumi. ‚Nebuvo jokio plano ar lėšų misionieriams išlaikyti,‘ – sako pastorius Himesas, – ‚todėl nusprendžiau užsiimti verslu, kad galėčiau save išlaikyti, ir pamokslauti, kiek galėsiu.‘

GSAM 123.2„1828 m. jis paliko Niu Bedfordą ne dėl abejonių ar energijos stokos, bet su ryžtu, kuris neišvengiamai turėjo nugalėti, ir išvyko į Plimutą, kur skelbė Dievo žodį mokyklose, improvizuotose patalpose ir visur, kur tik galėjo rasti klausytojų. 1829 m. jis tęsė tokį patį darbą Fall River mieste iki 1830 m., kai persikėlė į Bostoną kaip Pirmosios ir Antrosios krikščionių bažnyčių pastorius; čia jis liko trisdešimt trejus metus. 1839 m. jis atsivertė į Adventistų judėjimą, kurį išdėstė garsusis pastorius William Milleris. Jis įsitraukė į naująjį judėjimą su visu turimu entuziazmu, o jo pamokslai buvo kupini ugnies ir jėgos. 1840 m. jis pradėjo leisti leidinį Signs of the Times, ginantį šį judėjimą, kuriam buvo atsidavęs visa širdimi. Visus savo pinigus, visą savo darbą, visą savo energiją jis skyrė šiam judėjimui, ir taip buvo atsivertę tūkstančiai žmonių.“

GSAM 123Millerio ir Himeso bendri darbai

GSAM 123.3Nuo 1840 m. iki 1844 m. rudens pastorių Millerio ir Himeso veikla buvo didžiąja dalimi suvienyta, jiems keliaujant iš miesto į miestą – vasarą su savo milžiniška palapine, o žiemą – bažnyčiose ir viešosiose salėse. Didelė pastoriaus Himeso fizinė jėga leido jam išgyventi iki devyniasdešimt antrųjų gyvenimo metų. Jo protiniai sugebėjimai išliko stiprūs iki pat pabaigos. 1894 m. rugsėjo 28 d. jis pasakė labai jaudinantį pamokslą daugiau nei trijų tūkstančių Septintosios dienos adventistų susirinkimui stovyklos teritorijoje Lansinge, Mičigane. Atrodė, kad jis kalba su tokiu pačiu nuoširdumu ir energija kaip senais laikais. Tai buvo tikrai nuostabu vyrui, kuris jau tris mėnesius buvo įžengęs į devyniasdešimt pirmuosius gyvenimo metus ir kuris kentėjo nuo nepagydomos ligos, nuo kurios mirė kitais metais.

GSAM 124.1Pastoriai Milleris ir Himesas, galima sakyti, stovėjo „mūšio priešakyje“ Antrojo atėjimo judėjime Amerikoje ir buvo tik du iš daugybės, kurie kartu su jais dirbo skelbdami Kristaus atėjimo doktriną; jų pagrindiniai bruožai buvo tikslo tvirtumas ir tikrasis sąžiningumas. Šie vyrai daugiausia priklausė tai klasei, kurią pasaulis vadina „savo jėgomis pasiekusiais žmonėmis“ – žmonėmis, kurie susiformavo susidūrę su griežta gyvenimo realybe, kurie išmoko vertinti reikalą pagal jo esmę, remdamiesi principais, o ne politika. Jų charakteris atitiko tuos, apie kuriuos pastorius Milleris sakė, kad žinią paprastai priimdavo būtent tokie bažnyčių nariai – „patys pamaldžiausi, atsidavę ir gyvi nariai“. Šį faktą patvirtino įvairių bažnyčių dvasininkai, kurie po galutinio adventistų atsiskyrimo nuo jų pasakė: „Ji [doktrina] paėmė geriausius iš mūsų tikinčiųjų.“

GSAM 124Kiti žymūs adventistų pamokslininkai

GSAM 124.2Galbūt bus įdomu paminėti kai kuriuos vyrus, kurie kartu su pastoriais Milleriu ir Himesu atliko svarbų vaidmenį to ankstyvojo laikotarpio judėjime. Pirmasis sąraše yra Charlesas Fitchas iš Klivlando, Ohajo, kuris 1842 m. pasiūlė idėją parengti diagramas, iliustruojančias Danieliaus ir Apreiškimo knygos regėjimus. Šios minties šaltinis buvo Habakuko 2:2, 3. Charlesas Fitchas mirė 1844 m. spalio 10 d.

GSAM 124.3Daktaras Josiah Litchas iš Filadelfijos, kurį, kaip matysime kitame skyriuje, Viešpats įkvėpė skelbti tiesą, kurios išsipildymas sukėlė staigų ir greitą susidomėjimo Advento žinia augimą.

GSAM 124.4Elonas Galusha iš Lokporto, Niujorko valstijos, žinomas baptistų pastorius, kurio raštai ir tarnystė apie artėjantį Viešpaties atėjimą sukėlė didelį susidomėjimą toje denominacijoje.

GSAM 125.1E. R. Pinney iš Seneka Fallso, Niujorko valstijoje – dar vienas atsidavęs baptistų bažnyčios pastorius, kurio tarnystė ir raštai buvo varomoji jėga šiame darbe. Jį galima drąsiai vadinti „žemės druska“.

GSAM 125.2Geo. Storrs iš Niujorko miesto, kuris prieš atsivertimą į adventizmo doktriną buvo žymus atgimimo judėjimo veikėjas. Jo raštai turėjo galingą įtaką, skatindami žmones labiau pasišvęsti šiam darbui ir paaukoti savo turtą; ypač tai pasireiškė paskutiniosiomis 2300 dienų savaitėmis. Būtent jis, po to nusivylimo, pateikė adventistų bendruomenei ir pasauliui apsvarstyti savo šešis pamokslus apie žmogaus prigimtį, mirusiųjų būklę ir būsimą bausmę.

GSAM 125.3Pastorius Stockmanas iš Portlando, Meino valstijoje, buvo dar vienas uolus darbuotojas Williamo Millerio atgimimo susirinkimuose tame mieste. Jis mirė likus kelioms savaitėms iki 1843 m. žydų metų pabaigos, kai adventistai tikėjosi ir laukė, kad Viešpats ateis būtent tuo metu.⁶

GSAM 125.4Buvo ir kitų žymių asmenų, kuriuos dėl vietos trūkumo tik paminėsime, pavyzdžiui, N. N. Whitingas, kuris parengė Naujojo Testamento vertimą į anglų kalbą, žinomą kaip Whiting’s Translation; S. S. Snow, F. G. Brown, Apollos Hale, L. D. Mansfield, Geo. Needham, O. R. Fassett; George’as, Wesley ir Edwin Burnham (trys broliai) – visi jie buvo uolūs žinios skleidėjai.