7 skyrius — Žinios sparčiai plito

GSAM 126.1„Ir aš pamačiau kitą galingą angelą, nusileidžiantį iš dangaus, apgaubtą debesimi; ant jo galvos buvo vaivorykštė, jo veidas buvo tarsi saulė, o kojos – tarsi ugnies stulpai; jo rankoje buvo atversta maža knygelė; jis dešiniąją koją pastatė ant jūros, o kairiąją – ant žemės, ir sušuko galingu balsu, tarsi liūtas riaumotų: ir kai jis sušuko, pasigirdo septynių griaustinių balsai... O angelas, kurį mačiau stovintį ant jūros ir ant žemės, pakėlė ranką į dangų ir prisiekė Tuo, kuris gyvena per amžių amžius, kuris sukūrė dangų ir tai, kas jame yra, ir žemę, ir tai, kas joje yra, ir jūrą, ir tai, kas joje yra, kad laiko nebebus: bet septintojo angelo balso dienomis, kai jis pradės trimituoti, Dievo paslaptis bus užbaigta, kaip Jis paskelbė savo tarnams pranašams.“¹

GSAM 126Angelas – žmogiškųjų pasiuntinių simbolis

GSAM 126.2Kaip jau buvo parodyta, Evangelijos skelbimo darbas buvo patikėtas žmogui, o Viešpats pažadėjo savo palaiminimą šiai tarnystei iki „pasaulio pabaigos“.² Taigi angelas, nešantis šią žinią, turi būti žinios apie laiką, kuri turi būti skelbiama žemės gyventojams, simbolis. Žinia skelbiama iš „atvertos“ knygos, aiškiai reiškiant, kad ji kažkada buvo užversta. Šie pasiuntiniai yra Dievo gerbiami; nes virš jų yra „vaivorykštė“ – Dievo sandoros ženklas, jie apsirengę Dievo šlovės šviesa ir skelbia žinią visų daiktų Kūrėjo vardu. Tai, kas čia skelbiama, yra laiko žinia, kadaise „užantspauduota“, bet dabar skelbiama iš „atvertos“ knygos.

GSAM 127.1Ankstesniuose skyriuose buvo įrodyta, kad Viešpats nustatė laiką, kada turėjo būti suteikta šviesa, susijusi su didžiojo pranašiškojo laikotarpio – 2300 dienų – pabaiga, vedančia į tyrimo teismą; kad pranašystė, jog žinios turėtų padidėti, tiksliai išsipildė, kai buvo pašaukta daugybė žmonių, kuriems Jis atskleidė tą šviesą; ir kad Jis taip pat nustatė laiką, kada turėtų būti išmoktas „figmedžio palyginimas“, tuo metu ir toje vietoje pakeldamas savo mokytojus, kad jie išeitų ir skelbtų tą palyginimą pasauliui. Lygiai taip pat tiksliai Jis nustatė momentą, kada laiko žinia turėtų išaugti iki galingo šauksmo, ir lygiai taip pat tiksliai tai išsipildė.

GSAM 127Pirmosios žinios galingas šauksmas

GSAM 127.2Laiko momentas, kada turėjo nuskambėti šios žinios galingas šauksmas, yra įdomus klausimas. Čia jis įvardijamas kaip laikotarpis tarp šeštojo ir septintojo trimitų skambėjimo, o tai matyti ne tik iš jo vietos Šventojo Rašto įraše, bet ir iš pačios žinios, kurioje sakoma: „Septintojo angelo balso dienomis, kai jis pradės trimituoti, Dievo paslaptis turėtų būti užbaigta, kaip Jis paskelbė savo tarnams pranašams.“ Tai yra įtikinamas įrodymas, kad šioje žinioje paskelbtas laikas tęsiasi iki septintojo trimito skambėjimo.

GSAM 127Galingo šauksmo laikas

GSAM 127.3Kai septintasis angelas trimituos, skaitome, kad „danguje buvo atverta Dievo šventovė, ir jo šventovėje buvo matoma jo sandoros skrynia“³. Žemės šventovės tarnystėje patalpa, kurioje buvo laikoma skrynia – Švenčiausioji vieta – buvo atveriama tik kartą per metus; tai vyko Permaldavimo dieną, siekiant ištrinti nuodėmes – išvalyti šventovę. Laikas, apie kurį kalbėjo pranašai, kai turėjo įvykti šis Kristaus atliktas apvalymo darbas, yra 2300 dienų pabaiga.⁴ Taip pat teigiama, kad, kai septintasis angelas trimituos, balsai danguje skelbs, jog atėjo laikas mirusiųjų teismui.⁵

GSAM 128.1Šis pranašiškas simbolis iš Apreiškimo 10 skyriaus vaizduoja laiką, kai ši žinia turi būti skelbiama „garsiu balsu“, o galiausiai – „kaip liūtas riaumoja“. Laikas, kai, pagal šią pranašystę, žinia turėjo sustiprėti iki „galingo šauksmo“, yra nuo šeštojo trimito pabaigos iki to pranašiško laikotarpio pabaigos, vedančio prie šventovės apvalymo, kitaip tariant, iki 2300 dienų pabaigos. Pirmieji keturi trimitai išsipildė gotų, vandalų, hunų ir kt. karuose, kurie padalijo Vakarų Romą į dešimt dalių arba karalysčių.

GSAM 128Penktasis trimitas

GSAM 128.2Penktasis trimitas simbolizuoja islamo iškilimą su jo klaidų debesiu, bet ypač „penkių mėnesių“ laikotarpį, arba šimtą penkiasdešimt tikrųjų metų nuo to laiko, kai jie „turėjo karalių, kuris jiems vadovavo“. 1299 m. liepos 27 d. Osmanas, Osmanų imperijos įkūrėjas, įsiveržė į Nikomedijos teritoriją. Nuo to laiko osmanai vargino ir „kankino“ Rytų Romos imperiją iki 1449 m. liepos 27 d. – šimto penkiasdešimties metų nuo penktojo trimito skambėjimo. Tuo metu turkai su savo kariuomene atžygiavo prieš patį Konstantinopolio miestą, kare naudodami paraką; ir iš milžiniškos patrankos, kurią, kaip teigia istorikas Gibbonas, traukti reikėjo šešiasdešimties jaučių, jie šaudė didelius akmenis į Konstantinopolio sienas.

GSAM 128Šeštojo trimito pabaiga

GSAM 128.3Maždaug tuo metu mirė Jonas Paleologas, kurį istorikai laiko paskutiniuoju graikų imperatoriumi. Teisėtas sosto įpėdinis buvo Konstantinas Decozes, tačiau sakoma, kad jo baimė dėl turkų sultono Amurato, kuris prieš jį vedė šį karą, paskatino jį paprašyti Amurato leidimo užimti sostą. Toks poelgis beveik atrodytų kaip sosto atidavimas turkams. Iš tiesų, labai greitai osmanai užėmė Konstantinopolio miestą ir Rytų Romos imperiją. Taigi jie (politiškai) „nužudė“ tą imperiją, kurią anksčiau „kankino“. Jie turėjo ją „nužudyti“ „vieną valandą, vieną dieną, vieną mėnesį ir vienerius metus“.

GSAM 129.1Jei tai traktuotume kaip pranašišką laiką, kai viena diena reiškia vienerius metus, kiek laiko tai truktų? Užduotis paprasta: metai – 360 dienų arba metų; mėnuo – 30 dienų arba metų; o viena diena – vieneri metai, – iš viso 391 diena arba, tiesiogine prasme, 391 metai. Viena valanda, būdama dvidešimt ketvirtoji dienos dalis, simboliškai reikštų pusę mėnesio, arba penkiolika dienų. Taigi visas laikotarpis, kurį musulmonai nepriklausomai valdė Rytų Romos teritoriją, būtų 391 metai ir 15 dienų. Pridėjus šį laikotarpį prie 1449 m. liepos 27 d., gauname 1840 m. rugpjūčio 11 d. – Turkijos nepriklausomybės laikotarpio pabaigą, kaip nurodyta šeštojo trimito pranašystėje.

GSAM 129Daktaras Josiah Litch prognozuoja Osmanų imperijos žlugimą

GSAM 129.21838 m. daktaras Josiah Litch iš Filadelfijos, Pensilvanijos valstijos, priėmęs tiesą, kurią išdėstė William Milleris, prisijungė prie darbo, siekdamas plačiau paskleisti žinią. Jis rengė straipsnius spaudai apie Apreiškimo knygos septynis trimitus. Jis laikėsi tvirtos pozicijos, kad šeštasis trimitas nustos skambėti, o Osmanų imperija žlugs 1840 m. rugpjūčio 11 d., ir tai pasauliui įrodys, kad simbolinėje pranašystėje viena diena reiškia vienerius metus tikrojo laiko.

GSAM 129.3Kai kurie broliai, netgi tie, kurie šiuo klausimu jam pritarė, drebėjo iš baimės dėl pasekmių, „jei tai neįvyktų“, kaip jis sakė. Tačiau tai jo neatgrasė, ir jis toliau darė viską, kas buvo jo jėgose, kad paviešintų savo požiūrį į Turkijos klausimą. Viešieji laikraščiai išplatino jo pareiškimą šia tema. Netikinčiųjų klubai savo susirinkimuose aptarė šį klausimą ir sakė: „Štai žmogus, kuris drįsta kažką prognozuoti, ir jei šis reikalas susiklostys taip, kaip jis sako, tai be abejonės patvirtins jo teiginį, kad viena diena pranašystėje simbolizuoja vienerius metus, kad 2300 dienų yra tiek metų, ir kad jos baigsis 1844 metais.“

GSAM 130.1Daktaro Litcho paskaitos paskelbimas sukėlė didelį susidomėjimą, ir taip tūkstančiai žmonių buvo paraginti stebėti, kaip baigsis nesutarimai, kilę tarp Egipto pašos Mehemeto Ali ir Turkijos sultono. Šimtai žmonių sakė: „Jei šis reikalas baigsis taip, kaip teigė daktaras, tai patvirtins ‚metų-dienos‘ principą, pagal kurį aiškinamas simbolinis laikas, ir mes tapsime adventistais.“

GSAM 130Turkijos sultonas kariauja su Egipto paša

GSAM 130.2Keletą metų iki 1840 m. sultonas buvo įsitraukęs į karą su Egipto paša Mehemetu Ali. 1838 m. konfliktas tarp sultono ir jo egiptiečių vasalo laikinai buvo sušvelnintas užsienio ambasadorių įtakos dėka. Tačiau 1839 m. karo veiksmai vėl prasidėjo ir tęsėsi tol, kol bendroje sultono ir Mehemeto armijų kovoje sultono armija buvo visiškai sutriuškinta ir sunaikinta, o jo laivyną Mehemetas paėmė ir nugabeno į Egipto teritoriją. Sultonas buvo taip visiškai nugalėtas, kad, kai rugpjūtį karas vėl prasidėjo, jis turėjo tik du pirmos klasės laivus ir tris fregatas – liūdnus kadaise galingo turkų laivyno likučius. Mehemetas kategoriškai atsisakė atiduoti šį laivyną ir grąžinti jį sultonui, pareikšdamas, kad jei didžiosios valstybės bandys jį iš jo atimti, jis jį sudegins. Tokia buvo padėtis, kai 1840 m. įsikišo Anglija, Rusija, Austrija ir Prūsija ir nusprendė išspręsti šį ginčą; juk buvo akivaizdu, kad, jei jam bus leista veikti savarankiškai, Mehemetas netrukus taps sultono sosto šeimininku.

GSAM 131Sąjungininkų valstybių įsikišimas

GSAM 131.1„Sultonas sutiko su šia sąjungininkų valstybių intervencija ir taip savanoriškai perdavė šį klausimą į jų rankas. Londone įvyko šių valstybių konferencija, kurioje kaip Osmanų imperijos įgaliotasis dalyvavo šeichas Effendi Bejus Likgis. Buvo parengtas ultimatumas, skirtas pateikti Egipto pašai, pagal kurį sultonas turėjo jam pasiūlyti paveldimą Egipto valdžią ir visą Sirijos dalį, besitęsiančią nuo Sueco įlankos iki Tiberijaus ežero, kartu su Akros provincija, visam gyvenimui; savo ruožtu jis turėjo evakuoti visas kitas sultono valdas, kurias tuo metu buvo užėmęs, ir grąžinti Osmanų laivyną. Jeigu jis atsisakytų šio sultono pasiūlymo, keturios valstybės turėjo imtis spręsti šį klausimą savo jėgomis ir pasinaudoti kitomis priemonėmis, kurias jos laikytų tinkamomis, kad priverstų jį sutikti su sąlygomis.

GSAM 131.2„Buvo akivaizdu, kad vos tik šis ultimatumas bus įteiktas Mehemetui Aliui, šis reikalas amžiams išslys iš pirmojo [sultono] rankų, o jo reikalų tvarkymas nuo tos akimirkos atsidurs užsienio valstybių rankose.

GSAM 131Išsipildžiusi pranašystė – Turkijos nepriklausomybės pabaiga

GSAM 131.3„Sultonas išsiuntė Rifatą Bejų vyriausybės garlaiviu į Aleksandriją, kad perduotų ultimatumą pašai. Jis buvo įteiktas į jo rankas, ir jis jį priėmė 1840 m. rugpjūčio 11 d.! Tą pačią dieną sultonas nusiuntė raštą keturių valstybių ambasadoriams, teiraudamasis, koks planas bus priimtas tuo atveju, jei paša atsisakytų laikytis ultimatumo sąlygų; į tai jie atsakė, kad viskas jau numatyta ir jam nereikia nerimauti dėl jokių galimų netikėtumų. Tą dieną baigėsi trys šimtai devyniasdešimt vieneri metai ir penkiolika dienų, skirti Osmanų imperijos valdžios tęsimuisi; o kur dingo sultono nepriklausomybė? — Ji dingo!“⁶

GSAM 132.1Nuo tos dienos iki šiol sultonas turėjo veikti pagal didžiųjų valstybių nurodymus ir stebėti, kaip jo karalystė yra skaidoma į dalis, kurios viena po kitos buvo pasisavinamos jų pačių reikmėms.

GSAM 132Sukeltas visuomenės susidomėjimas pranašystėmis

GSAM 132.2Šis įspūdingas pranašystės išsipildymas padarė milžinišką poveikį visuomenės sąmonei. Jis sustiprino žmonių susidomėjimą išklausyti apie išsipildžiusias ir vis dar išsipildančias pranašystes. Daktaras Litchas pasakojo, kad per kelis mėnesius po 1840 m. rugpjūčio 11 d. jis gavo laiškų iš daugiau nei tūkstančio žinomų netikinčiųjų, tarp kurių buvo ir netikinčiųjų klubų vadovų, kuriuose jie teigė, kad atsisakė kovos su Biblija ir priėmė ją kaip Dievo apreiškimą žmonėms. Kai kurie iš jų visiškai atsivertė į Dievą, o nemažai tapo puikiais oratoriais didžiajame Antrojo atėjimo judėjime. Kai kurie dr. Litchui išreiškė savo mintis taip: „Mes sakėme, kad pranašysčių aiškintojai cituoja iš dulkėtų istorijos puslapių, siekdami pagrįsti savo teiginius apie pranašysčių išsipildymą; tačiau šiuo atveju gyvi faktai yra tiesiai prieš mūsų akis.“

GSAM 132.3Norėdamas iliustruoti, kaip būtent šeštojo trimito pabaigoje Advento žinia pradėjo skambėti „garsiu balsu“, paminėsiu atvejį, kurį man papasakojo vienas iš šios žinios skleidėjų.

GSAM 132.41840 metais E. C. Williamsas, didelis palapinių ir burių gamintojas iš Ročesterio, Niujorko valstijoje, priėmė šią žinią ir pakvietė pastorius Millerį bei Himesą atvykti į Ročesterį ir kalbėti tūkstančiams to miesto gyventojų. Jie atsakė, kad neturi pakankamai pinigų, kad galėtų išsinuomoti pakankamo dydžio salę, kurioje tilptų žmonės. Jis atsakė: „Turiu apvalią palapinę, kurios skersmuo 120 pėdų. Aš ją pastatysiu, įrengsiu sėdimas vietas ir prižiūrėsiu nemokamai. Atvykite ir skelbkite žinią.“ „Jie atvyko“, – pasakojo jis man, – „o palapinė vos talpino pusę tų, kurie atėjo klausytis, todėl aš įdėjau keturiasdešimties pėdų jungtį, taip padidindamas palapinę iki 160 x 120 pėdų dydžio. Ši palapinė kasdien būdavo pilna žmonių, o šimtai susiburdavo lauke prie palapinės, visi trokšdami išgirsti žodį.“

GSAM 133Šimtai žmonių skelbia žinią

GSAM 133.1Siekiant patenkinti augantį susidomėjimą, buvo naudojamos didelės palapinės, o vasaros sezonu susirinkimai vyko miško pavėsyje. Žiemą buvo naudojami kai kurie didžiausi bažnyčių pastatai ir viešosios salės, ir visi jie buvo užpildyti iki maksimumo susidomėjusiais klausytojais. Vietoj to, kad pastorius Milleris, kaip darė iki 1840 m., stovėtų „beveik vienas“ skelbdamas žinią, apie tris šimtus žmonių prisijungė prie jo viešai skelbdami 2300 dienų laikotarpio pabaigą ir šaukdami: „Laiko nebebus“ ir „Atėjo Jo teismo valanda“. Taigi matome, kaip, atėjus Viešpaties laikui, kad žinia išplistų po visą pasaulį, išsipildė Jo žodis, o milijonai žmonių buvo pažadinti troškimu išgirsti šį šauksmą.

GSAM 133.2Tai, kas buvo tiesa apie judėjimą Amerikoje, pasitvirtino ir kitose šalyse. Nuo 1840 metų, vietoj kelių asmenų, platinančių savo leidinius, tarsi į priekį iššoko dešimtys žmonių, kad skelbtų šį šūksnį. Anglijoje buvo septyni šimtai vien Anglijos bažnyčios dvasininkų, skelbiančių šią žinią, jau nekalbant apie dešimtis kitų, užsiimančių tuo pačiu darbu. Daugiau nei dvidešimtyje įvairių svarbiausių pasaulio valstybių žinia sklido su tokiu uolumu, kad stebėtojai sakydavo: „Šie žmonės yra nepaprastai rimti.“