11 skyrius — Antrojo angelo žinia
GSAM 171.1„Ir sekė kitas angelas, sakydamas: Krito, krito didysis miestas Babilonas, nes jis visoms tautoms davė gerti savo ištvirkavimo rūstybės vyno.“1
GSAM 171.2„Tada namų šeimininkas, supykęs, tarė savo tarnui: Greitai išeik į miesto gatves ir skersgatvius ir atsivesk čia vargšus, luošus, raišius ir aklus.“2
GSAM 171.3Viešpats per savo tarnus sukrėtė pasaulį žinia: „Atėjo Jo teismo valanda“ – žinia, dėl kurios visi Jį išpažįstantys žmonės galėjo susivienyti, jei tik būtų norėję. Tai buvo pirmasis kvietimas į vestuvių „vakarienę“. Jis buvo paskelbtas „tiems, kurie buvo pakviesti“.3 Kadangi šis kvietimas buvo atmestas įvairiais pasiteisinimais, buvo paskelbtas antrasis kvietimas, atitinkantis antrojo angelo žinią.4 Šiuo kvietimu Viešpats atskyrė tautą, kuri turėjo eiti iki laiko pabaigos nešdama vis ryškėjančią Jo tiesos šviesą.
GSAM 171Antrasis kvietimas į vestuvių pokylį
GSAM 171.4Antroji žinia – ta, kuri seka po Teismo valandos šauksmo – skelbia: „Babilonas nugriuvo, nugriuvo tas didysis miestas, nes jis visoms tautoms davė gerti savo ištvirkavimo rūstybės vyno.“ O antrasis kvietimas į vakarienę skamba taip: „Greitai išeikite į miesto gatves ir skersgatvius ir atsiveskite čia vargšus, luošus, raišius ir aklus.“ Kiekvienoje iš šių Šventojo Rašto ištraukų žmonės, kurie skelbiasi esą Viešpaties tauta, vadinami „miestu“. Dėl savo prieštaringų, painių tikėjimų jie vadinami „Babilonu“. Kitoje Šventojo Rašto ištraukoje, susijusioje su paskutiniais laikais, matome, kad prieš pat Viešpaties atėjimą jo tauta yra pašaukiama išeiti iš „Babilono“: „Didysis Babilonas sugriuvo, sugriuvo ir tapo velnių buveine, visų nešvarių dvasių tvirtove ir visų nešvarių bei bjaurių paukščių narvu... Išeikite iš jos, mano tauta, kad nebūtumėte jos nuodėmių dalininkai ir nepatirtumėte jos bausmių.“5
GSAM 172„Prisimink, kaip girdėjai“
GSAM 172.1Kreipimesi į Sardų bažnyčią skaitome: „Todėl prisimink, kaip gavai ir girdėjai, ir laikykis to, ir atgailauk. Jei gi nebūsi budrus, aš ateisiu pas tave kaip vagis, ir tu nežinosi, kurią valandą aš ateisiu pas tave.“6 Atrodo, kad Sardų bažnyčia atsirado per reformaciją, po tamsaus „Jezabelės“ – atkritusios bažnyčios – veiklos laikotarpio. Sardų bažnyčiai buvo pasakyta, kad ji buvo gyva bažnyčia; tačiau kai ji išgirdo ir atmetė doktriną apie Viešpaties atėjimą, ji atsidūrė tokioje padėtyje, kurioje tą įvykį galėjo patirti kaip „vagį naktį“. Taigi, kaip teigia apaštalas Paulius 1 Tesalonikiečiams 5:1–5, tokia bus tų, kurie šaukia: „Taika ir saugumas“, padėtis, kai Viešpaties atėjimas bus arti. Tie, kurie seka tiesos šviesą, vadinami „dienos vaikais“, ir Viešpats neateis pas juos kaip vagis.
GSAM 172.2Šiame pranašiškame septynių bažnyčių aprašyme matome, kad po Sardų bažnyčios nuopuolio iš karto eina Filadelfijos bažnyčia, arba (kaip rodo pats žodis) broliškos meilės bažnyčia. Tokie iš tiesų buvo tie 50 000 tikinčiųjų, kurie, gavę antrojo angelo žinią, buvo išvesti iš visų įvairių bažnyčių ir suvienyti vienu broliškos meilės ryšiu, remdamiesi didžiąja pagrindine tiesa apie artėjantį Kristaus atėjimą.
GSAM 173Kaip buvo skelbiama antroji žinia
GSAM 173.11844 m. rugsėjo 12 d. leidinyje Midnight Cry yra pastoriaus J. V. Himeso pareiškimas apie antrojo angelo žinią ir aplinkybes, kurios lėmė jos skelbimą. Jo laiškas datuotas 1844 m. rugpjūčio 29 d., McConnelsville, Ohajo valstijoje, ir jame rašoma:—
GSAM 173.2„Kai 1840 m. pradėjome dirbti su broliu Milleriu, jis jau devynerius metus skaitė paskaitas. Per tą laiką jis veikė beveik vienas. Tačiau jo veikla buvo nenuilstanti ir veiksminga, padėdama tikinčiųjų bendruomenei suvokti tikrąją Dievo tautos viltį bei būtiną pasiruošimą Viešpaties atėjimui; taip pat ji padėjo visoms neatsivertusių žmonių grupėms suvokti savo pražuvusį būvį ir pareigą nedelsiant atgailauti bei atsiversti į Dievą, kaip pasiruošimą taikoje pasitikti Jaunikį jo atėjimo metu. Tai buvo pagrindiniai jo veiklos tikslai. Jis nesistengė atversti žmonių į kokią nors religinę sektą ar partiją.
GSAM 173.3„Kai įsitikinome artėjančio atėjimo tiesa ir viešai priėmėme šią doktriną, laikėmės tų pačių pažiūrų ir laikėmės to paties kurso tarp įvairių sektų, į kurias Dievo apvaizdos valia buvome pašaukti dirbti. Mes sakėme dvasininkams ir bažnyčioms, kad mūsų reikalas nėra jų sugriauti, suskaldyti ar išblaškyti: turėjome vieną aiškų tikslą – skelbti ‚šauksmą‘, įspėjimą apie ‚prie durų‘ laukiantį teismą, ir įtikinti savo artimus pasiruošti šiam įvykiui... Dvasininkai ir bažnyčių nariai, kurie pasinaudojo mūsų darbu, bet nuoširdžiai nepriėmė šios doktrinos, suprato, kad arba turi prisijungti prie doktrinos, ją skelbti ir ginti, arba, artėjant krizės akimirkai, susidurs su sunkumais dėl ryžtingų ir pasiryžusių tikinčiųjų. Todėl jie nusprendė atmesti doktriną ir, vieni vienaip, kiti kitaip, nusprendė nutylėti šią temą. Tai pastatė mūsų brolius ir seseris tarp jų į labai sudėtingą padėtį. Dauguma jų mylėjo savo bažnyčias ir net negalėjo pagalvoti apie išėjimą. Tačiau kai jie buvo išjuokiami, engiami ir iš jų įvairiais būdais buvo atimtos ankstesnės privilegijos bei malonumai, kai jiems buvo atimtas ‚maistas tinkamu laiku‘, o nuo šabo iki šabo jų ausyse skambėjo ‚taikos ir saugumo‘ sirenų giesmė, jie netrukus atsisakė savo konfesinių simpatijų, pakilo visos savo jėgos didybe, nusimetė jungą ir sušuko: ‚Išeikite iš jos, mano tauta.‘
GSAM 174Sunkioje padėtyje
GSAM 174.1„Tokia padėtis pastatė mus į sudėtingą padėtį: (1) nes buvome pačioje savo pranašiškojo laikotarpio pabaigoje, kurio metu tikėjomės, kad Viešpats surinks visą savo tautą į vieną; ir (2) mes visada skelbėme kitokią doktriną; o dabar, kai aplinkybės pasikeitė, būtų laikoma mūsų nesąžiningumu, jeigu prisijungtume prie šūksnio dėl atsiskyrimo ir bažnyčių, kurios priėmė mus ir mūsų žinią, iširimo. Todėl mes dvejojome ir toliau laikėmės savo pirminės pozicijos, kol bažnyčia ir dvasininkai šį klausimą išplėtojo taip toli, kad mes, bijodami Dievo, buvome priversti užimti gynybinę poziciją, gindami tiesą ir engiamus Dievo vaikus.
GSAM 174Apaštališkas pavyzdys mūsų keliui
GSAM 174.2„‚Jis nuėjo į sinagogą ir tris mėnesius drąsiai kalbėjo, diskutuodamas ir įtikinėdamas apie Dievo karalystę. Bet kai kai kurie užkietėjo širdyje, netikėjo ir prieš minią piktžodžiavo apie tą kelią, jis pasitraukė nuo jų ir atskyrė mokinius, kasdien diskutuodamas Tirano mokykloje.‘7 Tik tada, kai ‚kai kurie užkietėjo‘ ir ‚prieš minią piktžodžiavo apie tą kelią [Viešpaties atėjimą]‘, mūsų broliai buvo paskatinti išeiti ir atsiskirti nuo bažnyčių. Jie negalėjo pakęsti šio ‚piktų tarnų‘ ‚piktų kalbų‘, o bažnyčios, kurios galėjo tęsti priespaudos ir ‚piktų kalbų‘ kursą tiems, kurie laukė ‚palaimingos vilties‘, jiems buvo ne kas kita, kaip mistinio Babilono dukterys. Jie taip jas paskelbė ir įžengė į evangelijos laisvę. Ir nors galbūt ne visi sutariame dėl to, kas sudaro Babiloną, sutariame dėl neatidėliotino ir galutinio atsiskyrimo nuo visų, kurie priešinasi doktrinai apie artėjantį Dievo atėjimą ir Dievo karalystę. Mes tikime, kad tai yra gyvybės ir mirties klausimas. Mirtis yra likti susijusiam su tomis bendruomenėmis, kurios lengvabūdiškai kalba apie Viešpaties atėjimą arba jam priešinasi. Gyvenimas yra išeiti iš visų žmogiškųjų tradicijų, remtis Dievo žodžiu ir kasdien laukti Viešpaties pasirodymo. Todėl dabar sakome visiems, kurie kokiu nors būdu yra įsipainioję į vergijos jungą: ‚Išeikite iš jų tarpo ir atskirkitės, sako Viešpats, ir nelieskite nešvaraus dalyko; ir Aš jus priimsiu, ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukros, sako Visagalis Viešpats.‘“8
GSAM 175Nepaaiškinamas pasipriešinimas
GSAM 175.1Wm. Milleris taip kalba apie konfliktą, kuris tuo metu vyko tarp bažnyčių ir adventistų:—
GSAM 175.2„Labai nenatūralu ir nepaaiškinama, kad krikščioniškos bažnyčios atstumtų šią doktriną ir savo narius dėl šios palaimingos vilties. Žinau, kad kai kurios baptistų bažnyčios sako, jog atstumia juos ne dėl jų tikėjimo, o dėl jų dalyvavimo Viešpaties vakarienėje su adventistais. Tuomet, jei tai ne dėl jų tikėjimo į ateinantį Gelbėtoją, kodėl aš, kuris niekada nedalyvavau Viešpaties vakarienėje jokioje kitoje, tik baptistų bažnyčioje, esu atstumtas nuo jų sakyklų? Tai yra melagingas pasiteisinimas. Tačiau tai negali būti metodistų ir presbiterionų pasiteisinimas, nes jie pritaria bendram skirtingų konfesijų tikinčiųjų dalyvavimui Viešpaties vakarienėje. Dėl ko jie atskiria? Girdėjau, kad kai kurie buvo atskirti už ‚giedojimą‘ Antrojo atėjimo giesmių; kiti – už beprotybę, nors vienintelis jiems inkriminuotas beprotybės įrodymas buvo tai, kad jie laukė Kristaus. O Dieve, ‚atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro‘.“
GSAM 176Storrsas apie bažnyčių požiūrį
GSAM 176.1Džordžas Storrsas taip kalbėjo apie bažnyčių požiūrį į adventistus:
GSAM 176.2„Kurios iš jų šiuo metu nesako: ‚Aš sėdžiu kaip karalienė‘? Ir kurios iš jų nesidžiaugia mintimi, kad vieną dieną jos užkariaus pasaulį, ir kad jis bus pavergtas jų tikėjimui? Kurios iš jų leis sielai ramiai pasilikti tarp jų, jei ta atvirai ir be baimės išpažįsta savo tikėjimą į artėjantį Antrąjį atėjimą? Argi sąlyga, kad galėtumėte ramiai pasilikti tarp jų, nėra ta, kad ‚visiškai susilaikytumėte‘ nuo viešo tikėjimo išpažinimo į Viešpaties atėjimą šiais metais, kad ir kokie bebūtų jūsų įsitikinimai šiuo klausimu, ir kad ir kaip svarbu jums atrodytų šaukti: ‚Bijokite Dievo ir teikite Jam šlovę, nes atėjo Jo teismo valanda‘?“
GSAM 176Mansfieldo liudijimas
GSAM 176.3L. D. Mansfieldas, rašydamas iš Oneidos, Niujorko valstijos, 1844 m. kovo 21 d., liudija taip:—
GSAM 176.4„Dievas veikia savo mylimų vaikų, laukiančių Viešpaties iš dangaus, protus ir veda juos ne tik įsiklausyti į angelą, ‚turintį amžinąją evangeliją, kad ją skelbtų, ir sakantį: Atėjo Jo teismo valanda‘, bet ir paklusti tolesniam įsakymui: ‚Išeikite iš jos, mano tauta!‘ Aš esu labiau nei bet kada anksčiau įsitikinęs, kad šių dienų religinės organizacijos sudaro nemažą dalį to Babilono, kuris turi būti smarkiai nugriautas ir kurio daugiau niekada nebus... Man atrodo, kad kai kuriose organizacijose panašumas į mažąjį ragą yra ypač ryškus. Tai iliustruos keletas pavyzdžių.
GSAM 176Pasirodžiusi minios dvasia
GSAM 176.5„Brolis, kuris šioje vietovėje labai sėkmingai dirbo, skelbdamas Viešpaties atėjimą, susitarė tam tikru laiku tam tikroje vietoje skaityti paskaitą. Viešpats taip sutvarkė, kad jis buvo už šešiolikos mylių nuo susitikimo vietos, tačiau ten buvo _____ pastorius, vadovavęs miniai, ginkluotai derva ir plunksnomis, ketindamas jas panaudoti prieš tą Aukščiausiojo Dievo tarną. Tas pats pastorius netrukus po to pradėjo ilgai trunkančius susirinkimus, tačiau viskas buvo šalta ir ledinga kaip Šiaurės ledynas – nė viena siela nebuvo pažadinta ar atsivertusi. Galiausiai pastorius pasakė, kad, jo manymu, jam teks ‚sėstis į atgailautojams skirtą vietą‘.
GSAM 177.1„Vienas šio kaimo grupės vadovas, kai čia rengėme susirinkimus, savo grupei pasakė, kad jei kas nors ateitų į jo namus ir pasakytų, jog tiki, kad Kristus ateis šiais metais, jis jį išvarytų laukan.“
GSAM 177Pareiga bažnyčioms
GSAM 177.2Šioje vietoje pateiksime liudijimą iš kreipimosi į tikinčiųjų adventinę konferenciją, susirinkusią Bostone, Masačusetse, datuotą 1844 m. gegužės 31 d. ir pasirašytą Wm. Millerio, Elono Galushos, N. N. Whitingo, Apolloso Hale’o ir J. V. Himeso. Jie sako:—
GSAM 177.3„Taip pat galime pasakyti keletą žodžių apie mūsų pareigą bažnyčioms. Pavojus čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, mums atrodo glūdintis kraštutinumuose. Pirmoji pavojaus forma yra ta, kad leidžiame bažnyčios, su kuria galbūt esame susiję, autoritetui priversti mus tylėti tokiu pareigos klausimu. Neabejojame, kad tūkstančiai žmonių patys pasmerkė save Dievo akyse, pasidavę savo bažnyčių nebibliniams reikalavimams šiuo klausimu; jei jie būtų buvę ryžtingi ir ištikimi, dabar būtų daug saugesnėje padėtyje ir naudingesni, nors galbūt taip pat būtų buvę pašaukti kentėti.
GSAM 177.4„Antrasis pavojus yra tas, kad pasiduodame keršto dvasiai prieš bažnyčias dėl jų neteisybės mūsų atžvilgiu ir pradedame beatodairišką karą prieš visas tokias organizacijas. Kalbant apie adventistų pareigą bažnyčių, su kuriomis jie gali būti susiję, atžvilgiu, jei mūsų būtų paprašyta tai padaryti, negalėtume duoti jokių nurodymų, kurie būtų visuotinai taikomi. Jie turi elgtis Dievo baimėje, kaip to reikalauja konkrečios aplinkybės.
GSAM 178.1„Tačiau turėtume ryžtingai vykdyti savo pareigą, liudydami tiesą visomis tinkamomis ir deramomis progomis. Ir jei, pasirinkę šį kelią, įžeisime bažnyčias, o jos grasins mums pašalinimu, jei nepasitrauksime į tylą (nors, jei manysime esant tinkama draugiškai nutraukti ryšius su bažnyčia, tai gali būti geresnis būdas), atlikime savo pareigą, o kai būsime pašalinti, kantriai ištverkime neteisybę ir būkime pasirengę kartu su savo Mokytoju ‚išeiti už vartų, nešdami Jo panieką‘.“
GSAM 178.2Iš šių citatų, susijusių su bažnyčių elgesiu tų atžvilgiu, kurie skelbia antrojo angelo žinią, lengvai matyti, kaip, kaip pirmasis šio antrojo kvietimo į „vakarienę“ rezultatas, tie, kurie buvo surinkti į vieną dvasinę kaimenę, vadinami „luošais“, „raišiais“ ir „aklais“, o tai aiškiai rodo, kokį blogą elgesį jie patyrė dėl savo „bendratarnių“, nuo kurių jie buvo atskirti, „smūgių“.
GSAM 178Atskira tauta, išrinkta priimti naujas tiesas
GSAM 178.3Viešpaties tikslą galima aiškiai įžvelgti išskiriant atskirą tautą, skelbiant antrojo angelo žinią – antrąjį kvietimą į „vakarienę“ – ir „vidurnakčio šauksmą“. Turėjo būti išaiškintos ir skelbiamos brangios paskutinėms dienoms skirtos tiesos – darbas, kurio nebuvo įmanoma atlikti „tikėjimo išpažinimuose įstrigusiose“ bažnyčiose, lygiai taip pat, kaip apaštališkoji bažnyčia negalėjo įvykdyti evangelijos skelbimo pasauliui, išlaikydama ryšį su žydų sektomis. Dievas ten ragino atsiskirti,9 ir Jis taip pat ragino adventistų tikinčiuosius atsiskirti nuo tų, kurie sieks juos išlaikyti savo tikėjimo išpažinimų ratuose.
GSAM 179Storrso „Six Sermons“
GSAM 179.1Netrukus po šio atsiskyrimo pastebime, kad adventistų grupėms buvo suteikta šviesa dėl būsimos bausmės temos, kaip išdėstyta Džordžo Storrso brošiūroje „Six Sermons“, kurioje išdėstyta pozicija, kad žmogus iš prigimties yra mirtingas; kad mirusieji yra be sąmonės tarp mirties ir prisikėlimo; kad galutinė nedorėlių bausmė bus visiškas išnykimas; ir kad nemirtingumas yra Dievo dovana, kurią galima gauti tik tikėjimu mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
GSAM 179.2Tūkstančiai adventistų priėmė šią doktriną apie žmogaus prigimtį, tačiau ne visi. Jos atmetimas nesukėlė tarp jų sumaišties, nes tai buvo laikoma tiesiog tikėjimo klausimu, o ne moralinės padėties išbandymu; todėl bendros pastangos įspėti pasaulį apie artėjantį Kristaus sugrįžimą nebuvo sutrikdytos. Tačiau tai sukėlė bažnyčių pyktį prieš juos.
GSAM 179Negalėjo paneigti „Six Sermons“
GSAM 179.3Metodistų pastorius tame miestelyje, kuriame gyvenau, ir kuris anksčiau, 1843 m., buvo prisidėjęs prie Advento doktrinos skelbimo, gavo „Six Sermons“, perskaitė juos ir savo bažnyčios nariams prisipažino, kad negali paneigti šios doktrinos; tačiau, sužinojęs, kad daugelis jo bažnyčios narių ją priima, patarė kitiems neskaityti knygos, nes „jei ją perskaitys, patikės ta doktrina“. 1844 m. rugsėjo mėnesį, kai šis pastorius grįžo iš metinės konferencijos, jis atsistojo sakykloje ir viešai atsižadėjo Advento doktrinos bei nuolankiai paprašė bažnyčios atleidimo už tai, kad kadaise pakvietė lektorius kalbėti bažnyčioje.
GSAM 179Teisiamas už ereziją
GSAM 179.4Netrukus po šio pastoriaus veiksmo buvo imtasi pastangų nubausti Advento tikinčiuosius už ereziją; tačiau kadangi jiems buvo leista gintis remiantis Biblija, bažnyčia nepasiekė pergalės. Keletas žmonių buvo pašalinti iš šios bažnyčios, nes jų elgesys neatitiko bažnyčios tvarkos, o daugelis kitų pasitraukė dėl šio narių, kurių tikėjimas negalėjo būti įrodytas kaip prieštaraujantis Šventajam Raštui, pašalinimo. Taigi Advento doktrina buvo amžinai išstumta iš bažnyčios, kurioje šimtai žmonių buvo radę Gelbėtoją ir tapę laimingi Dieve.
GSAM 180.1Tai, kas įvyko mano gimtajame mieste, pasikartojo šimtuose kitų bažnyčių visoje šalyje. Tie, su kuriais taip pasielgė jų buvę broliai, rado daug paguodos pranašo Izaijo žodžiuose: „Išgirskite Viešpaties žodį, jūs, kurie drebate prieš Jo žodį: jūsų broliai, kurie jūsų nekentė, kurie jus išvarė dėl mano vardo, sakė: Tebūnie pašlovintas Viešpats; bet Jis pasirodys jūsų džiaugsmui, o jie bus sugėdinti.“10
GSAM 180Atsiskleidė nedorėlių pyktis
GSAM 180.2Artėjant dienai, kurią buvo laukiama Viešpaties, tikintieji dar uoliau dirbo, o nedorėliai dar labiau siautėjo ir tyčiojosi, kaip matyti iš šio 1844 m. spalio 31 d. laikraščio Midnight Cry redaktoriaus pareiškimo:—
GSAM 180.3„Poveikis, kurį šis judėjimas padarė nedorėliams, taip pat labai padėjo mums įsitvirtinti tikėjime, kad Dievas jame dalyvavo. Kai Dievo vaikai susirinkdavo, kad nusilenktų ir nusižemintų prieš Jį bei pasirengtų Jo pasirodymui – kaip derėjo daryti nusidėjėlių bendruomenei, kurią galėjo išgelbėti tik malonė, – nedorėliai parodė didžiausią piktavališkumą. Nors apie savo susirinkimus skelbėme tik savo laikraštyje ir nekvietėme ten visuomenės, Belialo sūnūs susirinko į juos gausiai ir sukėlė daug neramumų. Šio mėnesio 12-osios [1844 m. spalio 12 d.] šeštadienio vakarą mes nerengėme susirinkimo maldos namuose, kad zakristijonas [prižiūrėtojas] turėtų galimybę išvalyti pastatą prieš šabą [sekmadienį]. Tačiau minia įsiveržė į pastatą ir atėmė net tą galimybę. Tačiau meras, niekieno neprašytas, nedelsdamas įsikišo ir juos išvarė.
GSAM 181.1„Per mūsų susirinkimus kitą šabą, kai tabernakulis buvo užpildytas, tanki minia užtvindė gatvę priešais pastatą; daugelis iš jų buvo įsiutę, kad kas nors tiki Viešpaties atėjimu. Vakare dėl susijaudinusių gyventojų susirinkimas nevyko; tačiau gatvė jau anksti buvo užpildyta minia; bet meras, greitai įsikišęs, ir jo veiksminga policija išvalė gatvę, keletą žmonių nusiuntę į areštinę. Minios elgesį galėjome palyginti tik su tuo, kuris vyko prie Loto durų vakarą prieš Sodomos sunaikinimą... Šis jų veiksmas buvo toks staigus, vienalaikis ir plataus masto, kad jo pasireiškimas pirmąją žydų septintojo mėnesio dieną sustiprino mūsų įsitikinimą, jog tai būtent tas mėnuo.“
GSAM 181Pašaipūnai apsirengė pakilimo drabužiais
GSAM 181.21844 m. spalio 22 d., dieną, kai baigėsi 2300 dienų, Paryžiuje, Meino valstijoje, kol tikintieji buvo susirinkę maldos namuose ir rimtai meldėsi Dievui, tikėdamiesi, kad Viešpats ateis tą dieną, pašaipūnai susirinko aplink namą ir dainavo parodijines dainas. Du iš šių chuliganų apsirengė ilgomis baltomis mantijomis, užlipo ant pastato stogo, dainavo dainas ir tyčiojosi iš tų, kurie viduje meldėsi ir laukė Viešpaties atėjimo.
GSAM 181.3Tikėtina, kad būtent iš šios aplinkybės kilo pasklidę melagingi gandai apie tai, kad adventistai vilkėjo pakilimo drabužius; nes, nepaisant to, kad adventistų laikraščiai siūlė net iki 500 dolerių atlygį už vieną autentišką atvejį, kai 1844 m. adventistas vilkėjo pakilimo drabužį ir taip laukė Viešpaties atėjimo, nė vienas toks atvejis niekada nebuvo pateiktas.
GSAM 182Hazeno Fosso regėjimas, 1844 m.
GSAM 182.1Maždaug tuo metu Polande, Meino valstijoje, gyveno jaunas vyras vardu Hazenas Fossas, kuris tvirtai tikėjo, kad Viešpats ateis septintojo mėnesio dešimtą dieną. Jis buvo gražios išvaizdos, malonaus elgesio ir gana gerai išsilavinęs vyras. Kelios savaitės prieš pasibaigiant „vidurnakčio šauksmui“ Viešpats priartėjo prie jo ir suteikė jam regėjimą, kuriame jam buvo parodyta adventistų kelionė į Dievo miestą su visais jos pavojais. Jam buvo perduoti keli įspėjamieji pranešimai, kuriuos jis turėjo perduoti, be to, jam buvo parodyti išbandymai ir persekiojimai, kurie neišvengiamai seks, jei jis ištikimai perteiks tai, kas jam buvo parodyta. Jam, kaip ir p. Foyui, buvo parodyti trys žingsniai, kuriais Dievo tauta turėjo visiškai įžengti į kelią į šventąjį miestą. Kadangi jis tvirtai tikėjo, kad Viešpats ateis „dar po kelių dienų“ (kaip jie tuomet dainavo), regėjimo dalis, susijusi su trimis žingsniais į kelią, jam buvo nepaaiškinama; be to, būdamas iš prigimties išdidus, jis susigūžė prieš kryžių ir atsisakė apie tai papasakoti. Regėjimas pasikartojo antrą kartą, ir be to jam buvo pasakyta, kad jei jis vis dar atsisakys papasakoti tai, kas jam buvo parodyta, ta našta bus nuo jo nuimta ir perduota vienam iš silpniausių Viešpaties vaikų, tam, kuris ištikimai papasakos tai, ką Dievas apreikš. Jis vėl atsisakė. Tada jam buvo suteiktas trečiasis regėjimas, ir jam buvo pasakyta, kad jis yra atleistas, o našta užkrauta vienam iš silpniausių iš silpniausių, kuris vykdys Viešpaties valią.
GSAM 182Fossas nepasakoja apie savo regėjimą
GSAM 182.2Tai nustebino jaunuolį, ir jis nusprendė papasakoti tai, kas jam buvo parodyta, bei atitinkamai paskelbė, kada kalbės susirinkime. Žmonės susirinko gausiai, norėdami pamatyti ir išgirsti. Jis kruopščiai papasakojo savo patirtį: kaip atsisakė papasakoti tai, ką Viešpats jam parodė, ir kokios pasekmės kiltų dėl jo atsisakymo. „Dabar“, – tarė jis, – „aš papasakosiu tą regėjimą.“ Deja! Buvo per vėlu: jis stovėjo prieš žmones tylus kaip statula ir galiausiai, patirdamas didžiausią kančią, tarė: „Negaliu prisiminti nė vieno regėjimo žodžio.“ Jis sielvarte suspaudė rankas, sakydamas: „Dievas išpildė savo žodį. Jis atėmė iš manęs regėjimą“, ir didžiulėje sielos kančioje tarė: „Aš esu pražuvęs žmogus.“ Nuo to laiko jis prarado viltį Kristuje ir pasinėrė į neviltį. Jis niekada daugiau nebelankė adventistų susirinkimų ir nebesidomėjo religija. Jo elgesys daugeliu atžvilgių, švelniai tariant, buvo toks, kaip žmogaus, netekusio švelnios Mokytojo Dvasios įtakos, kaip žmogaus, „palikto eiti savo keliais, kad patirtų savo pačio darbų pasekmes“. Tokioje sielos būsenoje jis mirė 1893 metais.
GSAM 183Fosso regėjimas, papasakotas kito asmens
GSAM 183.1Maždaug po trijų mėnesių nuo to laiko, kai jam nepavyko prisiminti savo regėjimo, jis iš gretimo kambario išgirdo, kaip kitas žmogus pasakojo apie regėjimą. Susirinkimas vyko gyvenamajame name, kuriame jis buvo. Jis buvo raginamas ateiti į susirinkimą, bet atsisakė tai padaryti. Jis pasakė, kad tas regėjimas buvo taip panašus į tą, kuris buvo parodytas jam, kaip tik gali sutapti dviejų žmonių pasakojimai apie tą patį dalyką. Ir taip paaiškėjo, ką jis matė, bet negalėjo prisiminti, kai bandė tai papasakoti. Vėliau, pamatęs tą asmenį, jis pasakė: „Tai tas įrankis, kuriam Viešpats uždėjo naštą.“
GSAM 183Liūdnas nusivylimas
GSAM 183.2Pagaliau atėjo dešimtoji septintojo mėnesio diena pagal žydų kalendorių (1844 m. spalio 22 d.). Tą dieną tūkstančiai ir tūkstančiai žmonių laukė, kad būtent tuo momentu išsipildytų jų viltys. Jie nebuvo pasirūpinę jokiais žemiškais reikmenimis po tos datos. Jie netgi nebuvo svarstę minties „o jei tai neįvyks“, bet buvo suplanavę savo žemiškus reikalus taip, lyg būtų tikėjęsi, kad tą dieną pasibaigs jų žemiškojo gyvenimo laikotarpis. Jie buvo įspėję ir raginę nedorėlius pabėgti nuo artėjančio įniršio, o daugelis iš jų bijojo, kad ta žinia gali pasirodyti esanti tiesa. Jie patarė savo giminaičiams ir meldėsi su jais, o su tais iš jų, kurie nebuvo atidavę savo širdžių Dievui, atsisveikino. Trumpai tariant, jie atsisveikino su visais žemiškais dalykais su visu tuo iškilmingumu, kurį jaučia tas, kuris mano, kad netrukus susitiks akis į akį su visos žemės Teisėju. Taigi, beveik sulaikydami kvėpavimą iš nerimo, jie susirinko savo garbinimo vietose, tikėdamiesi bet kurią akimirką išgirsti „archangelo balsą ir Dievo trimitą“ bei pamatyti dangų, liepsnojantį jų ateinančio Karaliaus šlove.
GSAM 184.1Valandos slinko lėtai, ir kai pagaliau saulė pasislėpė už vakarų horizonto, pasibaigė dešimtoji žydų septintojo mėnesio diena. Nakties šešėliai vėl išskleidė savo niūrų šydą virš pasaulio; tačiau su ta tamsa į Advento tikinčiųjų širdis įsiskverbė liūdesio dūris, tokio pobūdžio, kurį galima palyginti tik su mūsų Viešpaties mokinių sielvartu, kai jie iškilmingai žengė namo naktį po to, kai buvo nukryžiuotas ir palaidotas Tas, kurį dar visai neseniai jie triumfuodami palydėjo į Jeruzalę kaip savo Karalių.