14 skyrius — Uždarytos durys

GSAM 214.1„Kol jos ėjo pirkti, atėjo jaunikis; ir tos, kurios buvo pasiruošusios, įėjo su juo į vestuves, o durys buvo uždarytos.“¹

GSAM 214.2Šiame palyginime aprašytas Jaunikio atėjimas nėra Kristaus atėjimas į žemę, bet į vestuves. Vestuvės yra įvykis, kuris įvyksta prieš Viešpaties atėjimą. Luko Evangelijoje tai išreikšta taip: „Tegul jūsų juosmenys būna apjuosti, o jūsų žibintai dega; ir jūs patys būkite kaip žmonės, kurie laukia savo Viešpaties, kol jis sugrįš iš vestuvių; kad, kai jis ateis ir pasibels, jie jam tuoj pat atidarytų.“²

GSAM 214Karalystės priėmimas, vadinamas vestuvėmis

GSAM 214.3Jaunikio atėjimas į vestuves pavaizduotas Danieliaus 7:13, 14, kur Kristus ateina pas Tėvą, kad priimtų savo karalystę. Senovėje karaliaus atvykimas į savo sostinę, kad perimtų sostą ir karalystę, buvo vadinamas vestuvėmis. Šis įvykis – sostinės, kaip nuotakos, priėmimas – buvo švenčiamas su tikrų vestuvių pompastika ir iškilmėmis. Taigi, kai Kristus iš Tėvo danguje perima savo karalystę, sakoma, kad jis susituokia su savo nuotaka – Naująja Jeruzale (Apreiškimo 21:9); ir tai palyginime vadinama „vestuvėmis“.

GSAM 214.4Pasibaigus dvidešimt trims šimtams dienų, 1844 m. spalio 22 d., Advento žmonės, kurie savo patirties įvykius lygino su faktais, susijusiais su Rytų vestuvėmis, pasakė: „Kristus įžengė į vestuves.“ Kai jie gavo aiškesnę šviesą apie įvykio, kuris turėjo įvykti pasibaigus 2300 dienų laikotarpiui, pobūdį, jų tikėjimas sekė Kristų darbe, kurį Jis pradėjo; taigi tikėjimu jie „įėjo su Juo į vestuves“.

GSAM 215„Aš sugrįšiu“

GSAM 215.11845 m. panelės Harmon gautame regėjime, kuriame Kristus perėjo iš pirmosios į antrąją dangaus šventovės salę, randame šiuos žodžius: „‚Laukite čia; aš einu pas savo Tėvą, kad perimčiau karalystę; išlaikykite savo drabužius nesuteptus, ir netrukus aš sugrįšiu iš vestuvių ir priimsiu jus pas save.‘ Tada prie Jėzaus atvyko debesų vežimas, kurio ratai buvo kaip liepsnojanti ugnis, apsuptas angelų. Jis įlipo į vežimą ir buvo nuneštas į Švenčiausiąją vietą, kur sėdėjo Tėvas.“³

GSAM 215Gailestingumas uždarius duris

GSAM 215.2Šio palyginimo uždarytos durys, atrodo, susijusios su įvykiu, kuris įvyksta prieš tikrąjį Žmogaus Sūnaus atėjimą dangaus debesyse; nes uždarius duris, ateina kitos mergelės ir beldžiasi, o joms pasakoma „budėkite“, nes jos nežino nei dienos, nei valandos jo atėjimo. Be to, šios durys uždaromos po to, kai išmintingos mergelės įeina su Jaunikiu į vestuves.

GSAM 215.3Iš šiame mergelių palyginime vartojamų žodžių atrodytų, kad po įėjimo į vestuves net „kvailosioms“ mergelėms vis dar yra galimybė tinkamai pasiruošti susitikimui su Jaunikiu. Joms įsakoma „budėti“. Budėjimas ir laukimas yra bruožai, susiję su tikru pasiruošimu susitikimui su Viešpačiu. Todėl atrodytų, kad gailestingumas nėra atimamas, kai šiame palyginime durys uždaromos.

GSAM 215Ne tos durys, apie kurias kalbama Luko 13:25–28

GSAM 215.4Anksčiau buvo daroma klaida, painiojant šiame palyginime minimas duris su durimis, paminėtomis Luko 13:25–28, kur rašoma: „Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, o jūs liksite lauke ir pradėsite belstis į duris, sakydami: Viešpatie, Viešpatie, atidaryk mums, – jis jums atsakys: Aš nežinau, iš kur esate.... Pasitraukite nuo manęs, visi neteisybės darbininkai. Ten bus verksmas ir dantų griežimas, kai pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus Dievo karalystėje, o patys būsite išmesti.“ Iš aukščiau pateiktų žodžių labai aišku, kad, kai šios durys uždaromos, tų, kurie liko už jų, likimas yra nuspręstas. Tuomet Dievo karalystė jau yra atėjusi; nes jie pamatys išgelbėtus karalystėje. Priešingai, palyginime apie mergeles Viešpats dar nėra atėjęs į savo karalystę, bet yra nuėjęs pas savo Tėvą, kad gautų savo karalystę.

GSAM 216Uždarytos durys simbolinėje tarnystėje

GSAM 216.1Tie, kurie tikėjimu sekė Kristų jo darbe, pasibaigus laikotarpiui, trukusiam 2300 dienų – 1844 m. spalio 22 d. – matė, kad, kai simbolinėje tarnystėje ateidavo Permaldavimo diena, vyriausiasis kunigas uždarydavo išorinės patalpos duris ir atidarydavo duris į Švenčiausiąją vietą, kad ten atliktų savo darbą – ištrintų šventovėje išpažintas nuodėmes; ir kad lygiai taip pat Kristus, mūsų vyriausiasis kunigas, uždarė dangaus šventyklos išorinės patalpos duris ir atvėrė tą patalpą, kurioje buvo matoma „Jo sandoros skrynia“.⁴

GSAM 216Kas klydo?

GSAM 216.2Tuo metu tarp adventistų tikinčiųjų buvo tokių, kurie dar nebuvo gavę aiškios šviesos apie Kristaus šventovės tarnystę, nes jų dėmesys dar nebuvo atkreiptas į Trečiojo angelo žinią. Jie klydo, supainiodami šias išorines šventovės duris su uždarytomis durimis, minimomis Luko 13:25–28. Tačiau jie nebuvo Septintosios dienos adventistai. Tačiau kas jie buvo, kaip ta doktrina atsirado ir kokios aplinkybės lėmė tokias išvadas, mes pasistengsime parodyti.

GSAM 217.1Žmonės, kurie atsiskyrė nuo nominaliųjų bažnyčių skelbiant Advento žinią, taip pat tie, nuo kurių jie taip atsiskyrė, yra tie, į kuriuos kreipiamasi liudijime, skirtame penktajai ir šeštajai iš septynių Apreiškimo knygos bažnyčių. Penktajai, Sardų, bažnyčiai skirtas įspėjimas skamba taip: „Todėl prisimink, kaip gavai ir girdėjai, ir laikykis to, ir atgailauk. Jei tad nebudėsi, aš ateisiu pas tave kaip vagis, ir tu nežinosi, kurią valandą aš ateisiu pas tave.“⁵ Iš šių žodžių akivaizdu, kad asmenys, į kuriuos taip kreipiamasi, buvo išgirdę skelbimą apie Viešpaties atėjimą. Jie buvo pareiškę, kad jį priėmė, bet dabar ketino jo atsižadėti.

GSAM 217Filadelfijos bažnyčia

GSAM 217.2Toliau minima Filadelfijos bažnyčia – šeštoji evangelinės bažnyčios būklė. Ši bažnyčia simbolizuoja žmones, kurie buvo išvesti skelbiant Apreiškimo 14 skyriuje pateiktas pirmąją ir antrąją žinias. Šiai bažnyčiai Viešpats sako: „Štai, Aš greitai ateinu: laikykis to, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko.“⁶ Į juos toliau kreipiamasi šiais žodžiais: „Tai sako Šventasis, Tikrasis, turintis Dovydo raktą, kuris atidaro, ir niekas neuždaro; kuris uždaro, ir niekas neatidaro: Aš žinau tavo darbus; štai, aš atidariau prieš tave atviras duris, ir niekas negali jų uždaryti; nes tu turi šiek tiek jėgos, ir išlaikei mano žodį, ir neatsisakei mano vardo.“⁷

GSAM 217Kas yra uždarytos durys šiame palyginime?

GSAM 217.3Ką reiškia atviros ir uždarytos durys ką tik pacituotame Šventojo Rašto fragmente? Manome, kad patenkinamą atsakymą į šį klausimą galima rasti pridedamame paaiškinime: nors tarp adventistų buvo tokių, kurie buvo gavę gilesnį apšvietimą ir mokė, kad Gelbėtojas perkėlė savo tarnystę iš pirmosios į antrąją dangaus šventovės salę, bei teisingai aiškino klausimą apie atviras ir uždarytas duris tiems, kurie norėjo klausytis, kita grupė priešinosi šiai tiesai ir bandė įtvirtinti tikėjimą doktrina, kad atviros durys buvo uždarytos, o uždarytos durys – atidarytos. Tai darydami jie užtverdavo kelią arba trukdė Viešpaties tarnų darbui čia, žemėje. Dangiškosios šventovės duris atveria ir uždaro Kristaus galia – „Tas, kuris atveria, ir niekas neuždaro“. Kreipimesi į Filadelfijos bažnyčią žmonės, kurie tvirtai laikosi, saugo žodį ir neneigia Jo vardo, iškovoja pergalę, kuri atveria duris, kurių niekas negali uždaryti. Tai neabejotinai reiškia duris, per kurias galima pasiekti žmones, kurias, atrodo (kaip matysime), žmonės faktiškai buvo uždarę; tačiau pripažindamas jų tvirtumą, Viešpats ištikimiesiems atveria „atviras duris“, kurių niekas negali uždaryti.

GSAM 218Žodžio skelbimo durys

GSAM 218.1Šventajame Rašte pateikiama daug pavyzdžių, kuriuose durys vartojamos šia prasme. Paulius, rašydamas korintiečiams, sako: „Man atsivėrė didelės ir veiksmingos durys, tačiau yra daug priešininkų.“⁸ Be to, savo antrajame laiške korintiečiams jis sako: „Kai atvykau į Troadą skelbti Kristaus evangelijos ir Viešpats man atvėrė duris, mano dvasia nerado ramybės, nes neradau savo brolio Tito.“⁹ Jis taip pat kreipėsi į kolosiečius šiais žodžiais: „Išlikite maldoje ir budėkite joje su padėka; taip pat melskitės už mus, kad Dievas mums atvertų duris skelbti, kad galėtume kalbėti apie Kristaus paslaptį, dėl kurios aš ir esu pančiuose.“¹⁰

GSAM 218.2Iš šių Šventojo Rašto ištraukų matyti, kad galimybės skelbti tiesą vadinamos atviromis durimis; o iš žodžių, pasakytų Filadelfijos bažnyčiai, atrodytų, kad tuo metu, kai šie žmonės buvo pašaukti, kiti dėjo didžiules pastangas uždaryti jiems duris, per kurias jie galėtų skelbti žodį. Filadelfijos bažnyčiai išgyvenant išbandymą, tvirtai laikantis Jo „žodžio“ ir „vardo“, Viešpaties žodis jiems buvo toks, kad Jis pastatys prieš juos atviras duris, kurių niekas negalės uždaryti.

GSAM 219Padėtis po 1844 m. spalio 22 d.

GSAM 219.1Turėdami prieš akis pranašystės žodžiuose aprašytą situaciją, pažvelkime atgal į įvykių eigą. Kaip jau buvo minėta, iki 1844 m. balandžio bažnyčios buvo atviros Advento žinios skelbimui, o kvietimų dirbti buvo daugiau, nei galėjo patenkinti gyvi pamokslininkai. Po nusivylimo 1844 m. pavasarį tie, kurie nebuvo nuoširdžiai priėmę šios doktrinos, ėmė jai prieštarauti. Kai 1844 m. vasarą buvo skelbiama Apreiškimo 14 skyriuje minima antrojo angelo žinia ir „vidurnakčio šauksmas“ (Mato 25), prasidėjo pačios žiauriausios persekiojimų bangos tiems, kurie vis dar drįso patvirtinti savo tikėjimą artėjančiu Viešpaties atėjimu. Šie priešininkai įvairiais būdais stengėsi nutildyti šią temą ir visais įmanomais būdais trukdyti tiems, kurie vis dar skelbė: „Atėjo Jo teismo valanda.“ William Milleris apie šį pasipriešinimą pasakė: „Tai yra visiškai nenatūralu ir nepaaiškinama.“ Prieš pasibaigiant dvidešimt trims šimtams dienų pasipriešinimas buvo toks ryžtingas, kad Džordžas Storrsas apie jį pasakė: „Mes baigėme su nominaliosiomis bažnyčiomis ir visais nedorėliais, išskyrus tuos atvejus, kai šis šauksmas gali juos paveikti.“

GSAM 219.2Pasibaigus šiam laikotarpiui, kai priešininkų pasipriešinimas ir nedorėlių pašaipos sustiprėjo dvigubai ir trigubai, William Milleris apie susidariusią padėtį pasakė: „Mes atlikome savo darbą, įspėdami nusidėjėlius ir bandydami pažadinti formalią bažnyčią. Dievas savo apvaizda uždarė duris.“¹¹

GSAM 219Bendras nusidėjėlių užsispyrimas

GSAM 219.3Toks paniekinančio pasaulio elgesys ne tik užkietino nusidėjėlių širdis prieš Atėjimo doktriną, bet ir tų, kurie priklausė nominaliosioms bažnyčioms, liudijimas buvo toks: „Kai mes prisiminsime retus tikrojo atsivertimo atvejus, regėsime įžūlų nusidėjėlių akiplėšiškumą ir atkaklumą, nenoromis sušuksime: ‚Argi užmiršo Dievas, kaip pasigailėti?‘ arba: ‚Ar jau užsidarė malonės durys?‘“¹²

GSAM 220.1Iš kito tarnautojo raštų skaitome dar daugiau apie padėtį po pranašiškojo laikotarpio pabaigos: „Tuomet buvo beveik neįmanoma užmegzti ryšio su netikinčiaisiais, nes 1844 m. nusivylimas taip supainiojo daugelio protus, kad jie nenorėjo klausytis jokių paaiškinimų šiuo klausimu.“¹³

GSAM 220Visos durys į netikinčiuosius uždarytos

GSAM 220.2Tokia padėtis, atrodė, bent jau tuo metu uždarė duris į bet kuriuos kitus, išskyrus tuos, kurie vis dar tvirtai laikėsi savo tikėjimo ir vilties, kad Kristus netrukus sugrįš. Kadangi žodžio skelbimo durys atrodė visiškai uždarytos, o adventistai pamatė, kad palyginime, susijusiame su jų patirtimi, yra uždarytos durys, lengvai galima suprasti, kaip jie priėjo prie išvados, kad nusidėjėliams nebėra gailestingumo: arba, kaip kai kurie išreiškė, kad „gailestingumo durys buvo uždarytos“, ypač jei jie manė, kad uždarytos durys šiame palyginime ir uždarytos durys Luko 13 skyriuje yra tos pačios. Jei žmonės visiškai atsisakydavo klausytis, taip sukietindami savo širdis, kaip jie galėjo atsiversti?

GSAM 220Kas pirmasis išplatino klaidingą mokymą apie uždarytas duris?

GSAM 220.3Dabar kyla klausimas: kas pradėjo mokyti doktrinos „nėra gailestingumo nusidėjėliams“? Kas ja tikėjo? Ir kas ją atmetė? Atsakydami į pirmąjį klausimą, atkreipsime dėmesį į J. V. Himeso ataskaitą apie jo vizitą 1845 m. pavasarį į Meino valstiją. Jis sako:—

GSAM 220.4„Brolis Juozapas Turneris ir kiti laikėsi nuomonės, kad mes esame didžiojo šabo dieną – kad šeši tūkstančiai metų baigėsi – todėl nė vienas adventistas neturėtų daugiau atlikti jokio fizinio darbo. Jų nuomone, jei tai darytų, tai neabejotinai baigtųsi jų galutiniu sunaikinimu.

GSAM 220.5„Kol jie laukė, laikydamiesi šio neveiklumo pasaulietinio fizinio darbo atžvilgiu, brolio Turnerio protą, kaip buvo manoma, apšvietė nauja šviesa, būtent, kad Jaunikis ATĖJO – kad jis atėjo praėjusių žydų metų septintojo mėnesio dešimtą dieną – kad tuomet įvyko vestuvės – kad visos mergelės tuomet, tam tikra prasme, įėjo su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos!— nė viena iš jų negalėjo būti prarasta, o nė viena iš likusių už durų negalėjo būti išgelbėta. Taigi visi šio galingo pasaulio dvasiniai reikalai buvo užbaigti.“¹⁴

GSAM 221Kas ryžtingai priešinosi klaidingai teorijai?

GSAM 221.1Pastorius Turneris pradėjo mokyti savo „jau nebėra gailestingumo“ doktrinos Paryžiuje, Meino valstijoje, ir kurį laiką turėjo nemažą pasekėjų būrį toje šalies dalyje. Kadangi durys, per kurias buvo galima pasiekti žmones už adventistų ribų – tiek išpažįstančius tikėjimą, tiek jo neišpažįstančius, – buvo visiškai uždarytos, daugelis visai natūraliai ėmė laikytis Turnerio požiūrio į šį klausimą.

GSAM 221.2Kad terminas adventistai nebūtų suprastas klaidingai, toliau šiuos žmones vadinsime Pirmosios dienos adventistais; būtent daugelis iš šios grupės priėmė pono Turnerio pažiūras. Jie dar nebuvo matę ar girdėję šabo tiesos, taip pat nebuvo girdėję apie Trečiojo angelo žinią. Būtent apie juos ponia White vienoje iš savo publikacijų kalba taip:—

GSAM 221.3„Pasibaigus 1844 m. laukimo laikui, adventistai vis dar tikėjo, kad Gelbėtojo atėjimas yra labai artimas; jie laikėsi nuomonės, kad pasiekė svarbų lūžį ir kad Kristaus, kaip žmogaus užtarėjo prieš Dievą, darbas baigėsi. Paskelbę įspėjančią žinią, kad teismo diena jau netoli, jie jautė, kad pasauliui pranešė viską, kad nusimetė nuo savęs atsakomybę už nusidėjėlių išgelbėjimą, o įžūlios ir šventvagiškos netikinčiųjų pašaipos jiems dar kartą įrodė, kad Dievo Dvasia paliko tuos, kurie atmetė jo malonę. Visa tai patvirtino jų įsitikinimą tuo, kad malonės laikas baigėsi arba, kaip jie tada teigė, ‚malonės durys buvo uždarytos.‘ Kaip jau buvo minėta, adventistai trumpą laiką buvo vieningi manydami, kad malonės durys buvo uždarytos.“¹⁵

GSAM 222.1Šioje citatoje ponia White išdėsto Pirmosios dienos adventistų laikomą poziciją. Ji netgi neduoda suprasti, kad pati tuo tikėjo. Kaip parodyta aukščiau, šią doktriną pirmą kartą skelbė Juozapas Turneris Paryžiuje, Meino valstijoje. Ponia White (tuomet dar panelė Harmon) susitiko su Juozapu Turneriu minėtoje vietoje 1845 m. ankstyvą pavasarį ir išgirdo jį skelbiant doktriną, kad „adventistams nebėra fizinio darbo, o nusidėjėliams – gailestingumo“, ir aiškiai jam pasakė, kad jis „moko klaidingos doktrinos; kad nusidėjėliams ir tiems, kurie sąmoningai neatmetė tiesos, vis dar yra gailestingumas“.

GSAM 222Prieštaravimas „be gailestingumo“ teorijai

GSAM 222.2J. N. Andrewsas, kuris 1844 ir 1845 m. gyveno Paryžiuje, Meino valstijoje, ir kuris puikiai žinojo ten gyvenančių žmonių veiksmus, taip pat ir Juozapo Turnerio, kuris mokė, kad nusidėjėliams nebėra gailestingumo, sako apie panelės Harmon poziciją šiuo klausimu tuo metu: „Vietoj to, kad regėjimai juos paskatintų priimti šį požiūrį, jie pataisė tuos, kurie vis dar jo laikėsi.“¹⁶

GSAM 222.3Panelė Harmon 1845 m. vasarą antrą kartą apsilankė Paryžiuje, Meino valstijoje. Apie šį vizitą pacituosiu ponios Truesdail, kuri tuo metu gyveno Paryžiuje, žodžius. Ji sako:—

GSAM 222.4„1845 m. vasarą, kai panelė Harmon lankėsi Paryžiuje, Meino valstijoje, aš jai papasakojau apie savo brangią draugę, kurios tėvas neleido jai lankyti mūsų susirinkimų, todėl ji nebuvo atmetusi šviesos. Ji šypsodamasi atsakė: ‚Dievas man niekada neparodė, kad tokiems žmonėms nėra išgelbėjimo. Tai taikoma tik tiems, kuriems buvo pateikta tiesos šviesa ir kurie sąmoningai ją atmetė.‘“¹⁷

GSAM 222.5Ji taip pat taip kalba apie trečiąjį panelės Harmon vizitą Paryžiuje 1846 m.:—

GSAM 222Dar vienas klaidingos teorijos paneigimas

GSAM 222.6„Kitas paminėtinas atvejis buvo regėjimas, gautas 1846 m. Paryžiuje, Meino valstijoje. Panelei Harmon buvo parodyta, kad kai Šėtonas negalės sutrukdyti nuoširdžiems žmonėms atlikti visą savo pareigą, jis panaudos savo gudrybes, kad pastūmėtų juos už pareigos ribų. Viena gera sesuo bažnyčiose skelbė, kad Dievas juos atmetė, nes jie atmetė iš dangaus atsiųstą žinią, skirtą juos išgelbėti. Seseriai Harmon buvo parodyta, kad jos žinioje nėra tiesos, nes bažnyčiose buvo daug žmonių, kurie dar priims tiesą; kad geri angelai dar imsis darbo dėl sielų tose bažnyčiose, o kai jie tai darys, jie [angelai] paliks šią seserį su jos žinia [turint omenyje jos ‚be gailestingumo‘ žinią] už durų.“¹⁸

GSAM 223Nėra prieštaravimo

GSAM 223.1Kadangi yra tokių, kurie labai uoliai stengiasi įrodyti, kad ponia White kažkada mokė teorijos „jau nebėra gailestingumo nusidėjėliams“, o dabar moko priešingai, pateiksiu liudijimus tų, kurie nuo 1845 m. buvo susipažinę su jos darbu, apie jos pastangas atversti nusidėjėlius. Toliau pateikiamas Ira Abbey iš Brookfieldo, Madisono apygardos, Niujorko valstijos, pareiškimas:—

GSAM 223.2„1846–1850 metais brolis ir sesuo White atvyko į mūsų namus ir labai uoliai rūpinosi vaikais bei tais, kurie nebuvo atmetę tiesos. Jie dirbo dėl neatsivertusių sielų, ir aš niekada neprisimenu girdėjęs seserį White sakant, kad nėra vilties atkritusiems ir tiems, kurie nebuvo atmetę tiesos.“¹⁹

GSAM 223Pirmosios dienos adventistų liudijimas

GSAM 223.3Ką Naujosios Anglijos Pirmosios dienos adventistai žino apie kraštutinę uždarytų durų doktriną, liudija šis laiškas:—

GSAM 223.4„1891 m. rugpjūčio 5–9 d. aš dalyvavau diskusijoje su pastoriumi Milesu Grantu Brukstone, mieste, kuriame gyvena apie 30 000 gyventojų. Diskusija vyko didelėje palapinėje, o jai pirmininkavo ponas Jonas Barbouras, buvęs miesto tarybos pirmininkas. Šis miestas yra maždaug dvidešimt mylių nuo Bostono. Diskusija vyko dėl šabo klausimo, tačiau p. Grantas bandė į ją įtraukti sesers White patirtį šioje veikloje. Jis apkaltino ją, kad ‚jai dar 1844 m. buvo parodyta, jog išbandymo laikas baigėsi ir nusidėjėliams nebebus gailestingumo‘.“

GSAM 224.1„Atsakydamas jam pasakiau, kad beveik visi Pirmosios dienos adventistai laikėsi tos pozicijos tam tikru metu, kol mes nuo jų atsiskyrėme, ir kad, priešingai, sesuo White ne tik nepritarė tai pozicijai, bet vienas iš pirmųjų dalykų, kurie jai buvo parodyti, buvo tai, kad ta pozicija yra ‚klaidinga‘ ir kad nusidėjėliams vis dar yra gailestingumo. Aš pasakiau: ‚Taip yra, ir pastorius Grantas žino, kad taip yra.‘ Kai tai pasakiau, daugelis priešais mane sėdinčių Pirmosios dienos adventistų [ta grupė sudarė nemažą dalį didžiulės palapinės, kuri buvo pilna] ryžtingai ir tvirtai linktelėjo galvomis, pritardami šiam teiginiui. Pakanka pasakyti, kad pastorius Grantas to klausimo diskusijoje daugiau nebekėlė.“ Pasirašė „Geo. E. Fifield, Pietų Lancasteris, Masačusetsas, 1895 m. gruodžio 6 d.“

GSAM 224Ponia White visada siekė nusidėjėlių išgelbėjimo

GSAM 224.3Tai, kad ponia White nuo 1844 m. iki šiol dirbo dėl nusidėjėlių atsivertimo, dar labiau patvirtina šie faktai: ji ir pastorius White surengė susirinkimą Alberto Beldeno namuose, Roky Hillyje, Konektikute, kuris prasidėjo 1848 m. balandžio 20 d. Šiame susirinkime buvo dedamos pastangos dėl kai kurių pasaulio žmonių. Pastorius White ir jo žmona parodė ypatingą susidomėjimą tokiomis sielomis. Šiuo klausimu pateiksime vieno iš šios grupės narių, kurį pastorius White pakrikštijo, liudijimą. Jonas Y. Wilcox, rašydamas iš Kensingtono, Konektikuto valstijoje, 1891 m. vasario 22 d., sako:—

GSAM 224.4„Aš buvau atvestas į tiesą tuo metu, kai susirinkimai vyko nebaigtame brolio A. Beldeno namo kambaryje, Roky Hillyje, Konektikute. Aš gavau dabartinės tiesos šviesą dėka brolio ir sesers White pastangų. Netrukus po to brolis White mane pakrikštijo. Jei ne jų padrąsinimas ir stiprybė, kurią gavau iš jų, nežinau, ar kada nors būčiau drįsęs manyti ar jausti, kad esu priimtas Viešpaties. Jie labai rūpinosi manimi ir stengėsi man padėti.“

GSAM 225.1Pastorius White apie tą susirinkimą laiške Stockbridge’ui Howlandui iš Topšamo, Meino valstijoje, rašė: „Brolis Batesas labai aiškiai išdėstė įsakymus, o jų svarba buvo pabrėžta labai įtikinamais liudijimais. Tas žodis padėjo sustiprinti tuos, kurie jau buvo tiesoje, ir pažadinti tuos, kurie dar nebuvo visiškai apsisprendę.“

GSAM 225Darbas su nusidėjėliais Oswego mieste, Niujorko valstijoje

GSAM 225.21849 m. pastorius Jamesas White’as ir jo žmona dirbo Oswego mieste, Niujorko valstijoje. Tuose susirinkimuose Hiramas Patchas ir panelė Benson, kurie buvo susižadėję, atsivertė į Dievą ir dabartinę tiesą.

GSAM 225.31850 m. kovo mėnesį Oswego vėl vyko susirinkimai. Balandžio mėnesio žurnalo Present Truth numeryje pastorius White, kalbėdamas apie tuos susirinkimus, rašė:

GSAM 225.3„Šiame mieste dabar vyksta labai įdomus darbas tarp likučio vaikų. Jų išgelbėjimas buvo pagrindinė mūsų susirinkimų tema per pastaruosius du šabus, ir Dievas mus nuostabiai palaimino. Tiesa turėjo teigiamą poveikį tiek mums, tiek mūsų vaikams. Paskutinės pirmosios dienos vakare surengėme susirinkimą, skirtą specialiai jiems, ir Viešpaties Dvasia išsiliejo tarp mūsų. Visi vaikai nusilenkė prieš Viešpatį ir, atrodė, pajuto, kaip svarbu laikytis įsakymų, ypač penktojo, ir siekti išgelbėjimo per Jėzų Kristų. Tai buvo vienas įdomiausių susirinkimų, kuriuose man teko dalyvauti.“

GSAM 225.41849 m. lapkričio mėnesio žurnalo Present Truth numeryje pastorius White paskelbė pasakojimą apie keletą atsivertusių ir pakrikštytų žmonių; o paskutiniame šio leidinio 1850 m. numeryje yra pasakojimas apie susirinkimą, vykusį Veitsfilde, Vermonto valstijoje, ir apie jame dalyvavusį Hemaną Churchillį, kuris ką tik atsivertė iš pasaulio. Straipsnyje jis vadinamas „broliu“. Kaip tai galėjo būti, jei nusidėjėliams nebebuvo gailestingumo?

GSAM 226Dvidešimt vieno liudytojo liudijimas

GSAM 226.1Šiuo klausimu pateikiame liudijimą, kurį 1888 m. pasirašė dvidešimt vienas asmuo, iš kurių kiekvienas 1844 m. priklausė adventistų judėjimui ir buvo susipažinęs su Trečiojo angelo žinios atsiradimu. Visi jie priėmė šią žinią dar iki 1851 m., o dauguma jų buvo susiję su Septintosios dienos adventistais beveik nuo pat žinios atsiradimo:—

GSAM 226.2„Mes, žemiau pasirašiusieji, gerai susipažinę su 1844 m. adventistų judėjimu, kai baigėsi nustatytas laikas, ir taip pat priėmę Trečiojo angelo žinios tiesą dar 1850 m., šiuo dokumentu džiaugsmingai pasirašome po šiuo pareiškimu dėl uždarytų durų doktrinos, kurios laikėsi Trečiojo angelo žinios tikintieji nuo jos atsiradimo iki paskutinės minėtos datos ir vėliau.

GSAM 226.3„Jie tikėjo, remdamiesi Apreiškimo 3:7, 8 ir kitomis Šventojo Rašto vietomis, kad pasibaigus dvidešimt trijų šimtų dienų laikotarpiui, minimam Danieliaus 8:14, Kristus užbaigė savo tarnystę pirmajame dangaus šventovės skyriuje, perėjo į Švenčiausiąją vietą ir pradėjo teismo darbą, šiuo atžvilgiu pakeisdamas savo santykį su išgelbėjimo planu. Čia buvo atvertos durys ir uždarytos durys.

GSAM 226.4„Jie tikėjo, kad tie, kurie turėjo aiškią šviesą apie Pirmojo angelo žinią, bet nusigręžė nuo jos ir karštai jai priešinosi, buvo Dievo atmesti. Tačiau jie netikėjo, kad tie, kurie neturėjo tos šviesos, arba tie, kurie iki 1844 m. dar nebuvo sulaukę amžiaus, kai prisiimama atsakomybė, jei jie nuoširdžiai ieškotų Dievo, būtų atmesti.

GSAM 226.5„Nors jie, kaip ir William Milleris bei didžioji adventistų masė iškart po to, kai praėjo nustatytas laikas, tikėjo, kad jų darbas pasauliui baigtas ir kad Viešpats ateis labai greitai, tačiau po to, kai šviesa apie šventovę ir trečioji žinia paaiškino jų nusivylimą, jie netikėjo, kad gailestingumas baigėsi, išskyrus tuos, kurie atmetė šviesą.“

GSAM 227.1Pasirašė: „J. B. Sweet, Pietų Saginaw, Mičiganas; Samuelis Martinas, West Rindge, N. H.; Ira Abbey, Šiaurės Brukfildas, Niujorkas; ponia R. B. Abbey, Šiaurės Brukfildas, Niujorkas; ponia Diana Abbey, Šiaurės Brukfildas, Niujorkas; ponia L. B. Abbey, Šiaurės Brukfildas, Niujorkas; Heman S. Gurney, Memfis, Mičiganas; Ann E. Gurney, Memfis, Mičiganas; William Gifford, Memfis, Mičiganas; ponia Marija S. Chase, Battle Creek, Mičiganas; S. M. Howland, Battle Creek, Mičiganas; ponia F. H. Lunt, Battle Creek, Mičiganas; ponia Melora A. Ashley, Battle Creek, Mičiganas; ponia Caroline A. Dodge, Battle Creek, Mičiganas; ponia Sarah B. Whipple, Battle Creek, Mičiganas; ponia Uriah Smith, Battle Creek, Mičiganas; ponia Paulina R. Heligass, Moline, Kanzasas; R. G. Lockwood, St. Helena, Kalifornija; ponia R. G. Lockwood, St. Helena, Kalifornija; Reuben Loveland, North Hyde Park, Vermontas; ponia Belinda Loveland, North Hyde Park, Vermontas.“

GSAM 227Neteisingai išaiškintas regėjimas

GSAM 227.2Buvo bandoma aiškinti regėjimą, kurį ponia White gavo Topšame, Meino valstijoje, 1849 m. kovo 24 d., kaip mokantį šią klaidingą doktriną – kad nusidėjėliams nebebus gailestingumo. Šis regėjimas buvo duotas būtent tuo metu, kai buvo pradėta skleisti „Ročesterio beldimo“ (spiritizmo) doktrina. Ponia White matė, kad paslaptingi ženklai ir stebuklai bei klaidingos reformacijos daugės ir plis. Šios reformacijos nebuvo perėjimas iš klaidos į tiesą (ji nesakė, kad tokių reformacijų niekada nebus, bet kad jai parodytos, kuriose buvo naudojama žmogiškoji įtaka, buvo būtent tokios), o iš blogo į dar blogesnį; nes tie, kurie tvirtino pasikeitę širdyje, buvo tik apsivilkę religiniu drabužiu, kuris slėpė nedoros širdies nedorybę. Kai kurie atrodė tikrai atsivertę, todėl galėjo apgauti Dievo tautą; tačiau jei būtų buvę galima pamatyti jų širdis, jos būtų pasirodžiusios tokios pat juodos kaip ir anksčiau.

GSAM 227.3Tada ji pasakė: „Mane lydintis angelas liepė man ieškoti sielos kančios dėl nusidėjėlių, kokia būdavo anksčiau. Aš žiūrėjau, bet nemačiau jos; nes jų išgelbėjimo laikas jau praėjo.“²⁰

GSAM 228.1Buvo teigiama, kad šis regėjimas mokė, jog nusidėjėliams nebėra gailestingumo, tačiau mes klausiame: kaip tai galėjo būti, jei ji priešinosi tai doktrinai nuo pat to laiko, kai Juozapas Turneris ją pirmą kartą išdėstė 1845 m. pavasarį, ir visą laiką uoliai dirbo dėl nusidėjėlių atsivertimo ir išgelbėjimo?

GSAM 228.21854 m. išleistame leidinyje Supplement to Experience and Views ponia White rašo: „Minėtos ‚klaidingos reformacijos‘ dar turi paaiškėti išsamiau. Šis regėjimas ypač susijęs su tais, kurie išgirdo ir atmetė Advento doktrinos šviesą. Jie yra atiduoti stiprioms apgaulėms. Tokie nebeturės ‚sielos kančios dėl nusidėjėlių‘, kaip anksčiau.“²¹

GSAM 228.3Priešininkai tvirtina, kad žino daugiau apie tai, ką ponia White matė šiame regėjime, nei ji pati. Panagrinėkime tai trumpai atsižvelgdami į jų versiją, t. y. kad ji matė ne atgimimo skelbėjų, o nusidėjėlių padėtį. Taigi ji žiūrėjo į nusidėjėlius, norėdama pamatyti „sielos kančią dėl nusidėjėlių“, bet jos nepamatė. Kas kada nors rado sielos kančią dėl nusidėjėlių, tiesiog žiūrėdamas į juos? Tačiau mes klausiame: o kaip dėl tų asmenų, paminėtų aukščiau pateiktame liudijime, kurie tiesiog naudojosi žmogiškuoju poveikiu ir hipnoze, siekdami atsivertėlių, ir vadino tai Dievo Dvasios darbu? Ar šie priešininkai, kurie taip nekantriai stengėsi parodyti, kad ponia White mokė kraštutinės „uždarytų durų“ teorijos, pasirengę pripažinti, kad šie atgimimo skelbėjai buvo šventi žmonės ir įgijo tikrus atsivertėlius?

GSAM 228.4Kiekvienam nešališkam protui akivaizdu, kad šiuo atveju minimi asmenys buvo tie, kurie tvirtino patiriantys šią sielos kančią, nors iš tikrųjų atmetė šviesą ir tiesą bei naudojo hipnozę, siekdami pritraukti atsivertėlių. Tokie žmonės negalėjo patirti tikros sielos kančios dėl nusidėjėlių, kai patys buvo pasmerkti; nes „jų [pačių] išgelbėjimo laikas jau praėjo“.

GSAM 229.1Remdamiesi ponios White 1849 m. kovo 24 d. regėjimu, kai kurie žmonės bandė daryti išvadą, kad jame mokoma, jog nusidėjėliams nebėra gailestingumo; tačiau mes jau parodėme, kad 1845 m. Paryžiuje, Meino valstijoje, ji mokė, jog gailestingumas yra visiems, kurie sąmoningai ir suprasdami neatsisakė šviesos ir tiesos. 1846 m. toje pačioje vietoje gautame regėjime buvo parodyta, kad Viešpats turi „žmonių bažnyčiose, kurie nebuvo atmetę tiesos“. Tiems, kurie manė kitaip, buvo pareikštas papeikimas, sakant, kad Dievo angelai vis dar dirbs tokių labui, o kai jie dirbs, tie, kurie juos smerkia, liks už durų.

GSAM 229.2Be to, 1848 m. balandžio mėnesį pastorius White’as ir jo žmona dirbo Roky Hillyje, Konektikuto valstijoje, siekdami atversti nusidėjėlius. Visa tai įrodo, kad 1849 m. kovo 24 d. regėjimas sutampa su tuo, kuris buvo gautas 1846 m. Paryžiuje, Meino valstijoje, ir su šių Dievo tarnų veikla 1848 m. balandžio mėnesį.

GSAM 229Nugalėtas netikras atgimimo skelbėjas

GSAM 229.3Šis regėjimas pirmą kartą buvo paskelbtas Konektikute 1849 metais. Ten vienas dvasininkas labai uoliai dirbo, siekdamas atsivertėlių, netgi tvirtindamas, kad turi kalbų dovaną. Jis stengėsi įgyti įtaką nedidelei šabą laikančių žmonių grupei Roky Hillyje. Vieną iš jų jis vadino „brangia Viešpaties šventąja“. Jo akivaizdoje ponia White patyrė regėjimą, atskleidžiantį jo veiklos apgaulingą pobūdį ir tai, kad jo „brangioji šventoji“ elgėsi taip, kaip nesiderina su septintuoju įsakymu. Ši „šventoji“ moteris neigė kaltinimus, o pastorius karštai gynė ją, siekdamas užsitarnauti užuojautą „vargšai Viešpaties šventajai“, kaip jis ją vadino. Kitą naktį ši jauna moteris susirgo cholera morbus ir manė, kad mirs. Ji pasikvietė ponią White ir prisipažino, kad tai, kas apie ją buvo parodyta, buvo tiesa; kad ji buvo kalta būtent tuo, ką ponia White buvo nurodžiusi. Taigi šis apgaulingas darbininkas nesugebėjo apgauti tos bendruomenės, o jo veiklos pobūdis buvo demaskuotas, dėl ko jo pastangos toje vietoje staiga nutrūko.

GSAM 230Kitas melagingas atgimimo skelbėjas Oswego mieste, Niujorko valstijoje

GSAM 230.1Kaip dar vieną pavyzdį, iliustruojantį aukščiau pateiktame liudijime išdėstytą principą, ir norėdami parodyti, kaip pastorius White’as ir jo žmona 1849–1850 m. vis dar dirbo siekdami atversti nusidėjėlius, pateikiame šiuos faktus, kuriuos man papasakojo Elias Goodwin ir kiti ankstyvieji bažnyčios nariai Oswego mieste, Niujorko valstijoje:—

GSAM 230.2Tuo metu (1849 m.) toje vietovėje gyveno jaunas vyras vardu Hiramas Patchas. Jis buvo susižadėjęs su jauna mergina, su kuria netrukus susituokė. Jie buvo neatsivertę žmonės, tačiau lankydavo pastoriaus White’o ir jo žmonos rengiamus susirinkimus ir buvo beveik įtikinti tapti krikščionimis. Tuo metu vienoje iš Oswego bažnyčių prasidėjo atgimimo judėjimas, kurį inicijavo ne dvasininkai, o žinomas pasaulietis narys, apskrities iždo saugotojas. Šis vyras atrodė labai uolus ir tvirtino, kad labai sielojasi dėl nusidėjėlių. Jis laužydavo rankas, melsdamasis už neatsivertusius, matyt, labai sielodamasis dėl jų pražūties.

GSAM 230.3Ponas Patchas ir jo sužadėtinė lankė šiuos atgimimo susirinkimus ir nežinojo, kaip apsispręsti. Kartą jie buvo ten, kai ponia White patyrė regėjimą, kurio metu jai buvo nurodyta į Ozejo 5:6, 7, kur rašoma: „Jie eis su savo bandomis ir su savo kaimenėmis ieškoti Viešpaties, bet jo neras; jis pasitraukė nuo jų. Jie elgėsi klastingai prieš Viešpatį, nes susilaukė svetimų vaikų; dabar mėnuo juos ir jų dalį praris.“ Jai buvo parodyta, kad tie, kurie vedė šį atgimimo judėjimą, nebuvo teisūs Dievo akyse ir kad jie neturėjo tikros sielos naštos dėl nusidėjėlių.

GSAM 231Nesėkmės pranašystė

GSAM 231.1Tada ji tarė p. Patchui: „Man buvo liepta jums pasakyti, kad šiuo atveju teksto žodžiai išsipildys pažodžiui. Palaukite mėnesį, ir patys įsitikinsite, kokie yra tie žmonės, kurie dalyvauja šiame atgimime ir kurie tvirtina, kad jaučia tokį didelį sielos skausmą dėl nusidėjėlių.“ P. Patchas atsakė: „Aš palauksiu.“

GSAM 231.2Per dvi savaites nuo to laiko, kai buvo suteiktas šis regėjimas, minėtas iždininkas, kuris tvirtino taip sielvartavęs dėl nusidėjėlių, savo apsimestinės agonijos metu patyrė kraujagyslės plyšimą skrandyje ir dėl kraujo netekimo turėjo būti paguldytas į lovą. Iždininko pareigas teko perimti apskrities šerifui, kuris kartu su vienu iš policininkų patikrino iždininko knygoje nurodytą likutį, o tada, ruošdamasis perimti reikalus, suskaičiavo pinigus, ir štai – trūko lygiai 1 000 dolerių.

GSAM 231.3Šerifui ir policininkui atrodė neįmanoma, kad žmogus, taip uoliai dalyvavęs atgimimo susirinkimuose, galėtų būti kaltas dėl pinigų pasisavinimo. Jie manė, kad jis tikriausiai išmokėjo pinigus ir pamiršo padaryti atitinkamą įrašą knygoje; arba galbūt jis juos įnešė į banką, ir jie neatsispindėjo seife esančioje sąskaitoje. Bet kuriuo atveju jie turėjo iš jo pareikalauti patenkinamo paaiškinimo, tačiau tai reikėjo daryti atsargiai; nes jei jis turėjo pinigus, neabejotinai stengtųsi juos paslėpti. Todėl buvo nuspręsta, kad vienas iš jų eitų pirmiau ir pasislėptų namo gale esančioje pašiūrėje, kad stebėtų galines duris, jei kas nors imtųsi kokių nors veiksmų, o šerifas įeitų pro priekines duris. Kai šerifas priartėjo prie namo ir įėjo pro priekines duris, jis pastebėjo moters suknelę, kuri ką tik išnyko pro galines duris. Vyras, pasislėpęs pašiūrėje, matė, kaip moteris greitai nuėjo prie sniego sankaupos, iškasė duobę sniege, ten kažką įdėjo, užpylė sniegu ir grįžo į namą.

GSAM 232.1Šerifas priėjo prie iždininko lovos ir, pasiteiravęs apie jo sveikatos būklę, užsiminė apie biure kilusius sunkumus, leisdamas suprasti, kad jis galbūt galėtų paaiškinti šią problemą. Vyras, labai susijaudinęs, pakėlė ranką į dangų, pasikvietė Dievą liudytoju ir pasakė, kad apie pinigus nieko nežino. Tuo metu įėjo žmona ir norėjo sužinoti, kas nutiko ir kodėl jos vyras toks susijaudinęs. Vyras atsakė: „Jie mano, kad mes turime jų pinigus.“ Tada moteris taip pat pakėlė rankas ir, pasitelkdama Dievą liudytoju, patvirtino, kad jie neturi tų pinigų ir, be to, nieko apie juos nežino. Kai tik ji baigė šį sakinį, policininkas, kuris, jai įeinant į namus, iš savo slėptuvės nuskubėjo prie sniego sankaupos, įsikišo šiais žodžiais: „Ponia, kas čia vyksta? Aš mačiau, kaip jūs išbėgote iš namų ir įdėjote tai į sniego sankaupą, o štai čia ir yra dingęs maišas su pinigais, ant kurio pažymėta 1 000 dolerių.“

GSAM 232.2Kaip ir buvo galima tikėtis, tas atgimimas staiga žlugo. Ponas Patchas ir jo sužadėtinė, sužinoję, koks yra tas, kuris vedė atgimimą, pasirinko tiesos pusę ir prisijungė prie Septintosios dienos adventistų, kurių bažnyčios vertingais nariais jie liko iki savo mirties dienos.

GSAM 232.3Kaip aiškiai matyti, šis regėjimas buvo duotas neatsivertusiųjų labui ir jų ypatingai naudai, ir jo rezultatas buvo nusidėjėlių atsivertimas, o tiesioginė jo reikšmė buvo skirta tiems, kurie patys buvo nusidėjėliai ir kuriuos Viešpats atmetė dėl jų veidmainystės. Jie „elgėsi klastingai prieš Viešpatį“; tvirtindami, kad labai sielojasi dėl nusidėjėlių, jie tik pagimdė „svetimus vaikus“.

GSAM 232Veidmainis darbininkas Kamdene, Niujorke

GSAM 232.4Tarp kitų vietų, kurias pastorius ir ponia White aplankė 1849–1850 m. žiemą, buvo Kamdeno miestelis Niujorke, esantis maždaug keturiasdešimt mylių nuo Oswego, kur jie vis dar gyveno. Apie šį susitikimą ponia White sako:

GSAM 232.4„Prieš išvykstant man buvo parodyta nedidelė bendruomenė, kuri ten išpažino tiesą, ir tarp jų pamačiau moterį, kuri tvirtino esanti labai pamaldi, tačiau buvo veidmainė ir apgaudinėjo Dievo tautą.“²²

GSAM 233.11884 m. sausio mėnesį, dirbdamas Niujorko valstijoje, iš pono Prestono, kuris minėtos konferencijos metu gyveno Kamdene ir pas kurį pastorius White’as su žmona apsistojo susirinkimo metu, sužinojau šiuos faktus:—

GSAM 233.2„Ši moteris skelbė kraštutines pažiūras šventinimo klausimu, teigdama, kad galima pasiekti tobulumo būseną, kurioje žmogus būtų visiškai viršesnis už Dievo įstatymą; ir ji tvirtino, kad pasiekė tą tobulą būseną. Šia šventumo doktrina ji kėlė nerimą kai kuriems mūsų žmonėms Kamdene. Seseriai White buvo parodyta, kad, nepaisant viso šios moters apsimestinio šventumo, jos širdis buvo juoda nuo nuodėmės, o gyvenime ji buvo ištvirkusi.

GSAM 233.3„Būdama šioje vietoje, sesuo White gavo dar vieną regėjimą, šios moters akivaizdoje, kuri, atrodė, jautė didelę sielos naštą dėl neatsivertusiųjų; tačiau sesuo White jai pasakė, kad tai nebuvo tikra sielos kančia dėl nusidėjėlių, nes jos pačios gyvenimo kelias buvo toks, kad ji pati nebuvo teisinga Dievo akyse. ‚Taigi‘, – sakė p. Prestonas, – ‚tai, kas vadinama Kamdeno regėjimu, aiškiai ir konkrečiai buvo susiję su tos moters atveju, o ne su bendra nusidėjėlių padėtimi, ir mes tuo metu taip tai supratome.‘“

GSAM 233.4Kai ponia White papasakojo apie savo regėjimą, moteris atsistojo ir tarė: „Dievas žino mano širdį, ir jei jūs galėtumėte ją pamatyti, pamatytumėte, kad ji tyra ir švari.“ Taip susirinkimas baigėsi. Tačiau netrukus moteris sunkiai susirgo ir manė, kad miršta. Ji tarė: „Turiu pamatyti seserį White; turiu jai prisipažinti. Sakiau jai, kad esu gera moteris, kad esu tyra. Tai nėra tiesa. Aš esu nedora moteris. Šis vyras, su kuriuo gyvenu, nėra mano vyras. Anglijoje palikau gerą vyrą ir vieną mažą vaiką, o pabėgau su šiuo vyru. Mes niekada nesusituokėme. Aš apsimetinėjau esanti gydytoja ir pardavinėjau vaistus, dėl kurių teisme prisiekiau, kad man jie kainavo 1 dolerį už buteliuką, nors iš tikrųjų man jie kainavo tik dvylika centų už buteliuką. Taip pat prisiekiau, kad karvė, kurią pardavėme vargšui, mums kainavo 30 dolerių, nors iš tikrųjų ji mums kainavo tik 20 dolerių.“²³

GSAM 234.1Būtent tokiems veidmainiams taikomi ponios White žodžiai apie „sielos kančią dėl nusidėjėlių“, o ne nusidėjėliams apskritai. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus faktus, rodančius, kad doktrina, kad nusidėjėliams „nebėra gailestingumo“, buvo visiškai pasmerkta nuo pat jos skelbimo pradžios 1845 m. pavasarį; ir kad ponia White nuo tos dienos visą laiką uoliai dirbo dėl nusidėjėlių atsivertimo, kas gali patikėti, kad 1851 m., kai buvo išleistas jos darbas Experience and Views, ji ketino mokyti, jog „nusidėjėliams nebėra išgelbėjimo“?

GSAM 234Žmogus, netikintis gailestingumu

GSAM 234.2Net dar 1848 m. čia ir ten pasitaikydavo asmenų, kurie laikėsi nuomonės, kad nusidėjėliams nebėra gailestingumo. Tačiau jie nebuvo Septintosios dienos adventistai. Vienas iš šios grupės, vardu Sweet, gyveno Ročesterio mieste, Niujorko valstijoje. Netrukus po to, kai viešai išpažinau savo tikėjimą ir buvau pakrikštytas tarp Pirmosios dienos adventistų, lankiausi palapinių susirinkime Kanandaigvoje, Niujorko valstijoje, kurį vedė pastoriai J. C. Bywater ir Geo. W. Burnham. Ten buvo ir tas vyras, vardu Sweet, kuris išreiškė labai rimtų abejonių dėl mano religinės patirties autentiškumo, nes „manė, kad dabar nusidėjėliams atsiversti neįmanoma“.