10 skyrius — Vidurnakčio šauksmas
GSAM 160.1„Vidurnaktį pasigirdo šauksmas: Štai, jaunikis ateina; eikite jo pasitikti. Tada visos tos mergelės atsikėlė ir sutvarkė savo žibintus.“1
GSAM 160.2Mes jau kalbėjome apie laukimo laiką, atskleistą šiame „dešimties mergelių“ palyginime, o dabar ypatingą dėmesį skirsime tai jo daliai, pateiktai pirmiau minėtame tekste, kurią adventistai vadina „vidurnakčio šauksmu“. Žymus šios temos autorius žurnale Midnight Cry (1844 m. spalio 3 d.) rašo:—
GSAM 160.3„Bet kaip mes patekome į šią laukimo naktį? Todėl, kad mes pradėjome regėjimą [2300 dienų regėjimą] pavasarį, o ne rudenį, 457 m. pr. Kr. Mums trūko šešių mėnesių ir kelių dienų, kad pasiektume numatytą tikslą. Tai mus įstūmė į laukimo naktį, kuri truko šešis mėnesius.“
GSAM 160.4Kitas autorius, S. S. Snow, 1844 m. rugpjūčio 22 d. žurnalo Cry numeryje, kalbėdamas apie dvidešimt tris šimtus dienų, sakė:—
GSAM 160.5„Jos prasidėjo, kai buvo išleistas dekretas atstatyti ir pastatyti Jeruzalę. Dekretas iš pradžių buvo priimtas Kiro, atnaujintas Darijaus ir užbaigtas Artaxerxeso Longimanuso septintaisiais jo karaliavimo metais. Jis buvo paskelbtas ir įsigaliojo 457 m. pr. Kr. rudenį, kai Ezra, Viešpaties geros rankos vedamas atvykęs į Jeruzalę, atkūrė žydų bendruomenę, paskyrė magistratus ir teisėjus bei pradėjo sienos statybą.“2
GSAM 160.6Kadangi regėjimo laikotarpis truko 2300 pilnų metų, norint sudaryti 2300 metų, reikėjo visų 457 ir visų 1843 metų, o jei dekretas buvo paskelbtas tik 457 m. pr. Kr. septintąjį mėnesį, buvo mokoma, kad laikotarpis nesibaigs iki 1844 m. septintojo mėnesio. Kadangi septintojo mėnesio dešimtosios dienos šventimas atrodė esąs įvykis, žymintis laikotarpio pradžią, buvo įtikinamai parodyta, kad septintojo mėnesio dešimtąją dieną (pagal žydų kalendorių), 1844 m. spalio 22 d., pasibaigs 2300 dienų, ir ateis laikas šventovę apvalyti. Visi įrodymai, kuriais remiantis buvo nustatytas laikotarpio pabaigos laikas 1843 m., lygiai taip pat galiojo ir skaičiuojant 1844 m., o kartu su jais atsirado įsitikinimas, kad jie atrado, atrodytų, tikrą atsakymą į savo nusivylimo priežastį. Būdas, kuriuo adventistai skelbė „tikrąjį vidurnakčio šauksmą“, kaip jis tuomet buvo vadinamas, negali būti geriau iliustruotas nei cituojant tų, kurie tuo metu aktyviai dalyvavo šiame darbe, raštus.
GSAM 161„Išeikite Jo pasitikti“
GSAM 161.11844 m. spalio 3 d. leidinyje Cry buvo paskelbtas Džordžo Storrso straipsnis pavadinimu „Išeikite Jo pasitikti“, kuriame jis rašė:—
GSAM 161.2„Imu plunksną, apimtas jausmų, kokių dar niekada anksčiau nepatyriau. Mano nuomone, be jokios abejonės, septintojo mėnesio dešimtą dieną įvyks mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apsireiškimas dangaus debesyse. Mus skiria vos kelios dienos nuo to įvykio – baisios akimirkos tiems, kurie nepasiruošę, bet šlovingos tiems, kurie pasirengę.
GSAM 161.3„‚Štai, Jaunikis ateina‘ šiais metais; ‚eikite jo pasitikti‘. Mes baigėme su nominaliosiomis bažnyčiomis ir visais nedorėliais, išskyrus tiek, kiek šis šūksnis gali juos paveikti. Dabar mūsų darbas – pažadinti ‚mergeles, kurios paėmė savo žibintus ir išėjo pasitikti jaunikio‘. Kur mes dabar esame? ‚Jei regėjimas vėluoja, laukite jo.‘ Argi ne toks yra mūsų atsakymas nuo praėjusio kovo ar balandžio? – Taip. Kas atsitiko, kol Jaunikis vėluodavo? – Visos mergelės snaudė ir miegojo, ar ne? Kristaus žodžiai nenuėjo veltui; o ‚Raštai negali būti sulaužyti‘. Mums nėra jokios naudos apsimetinėti, kad buvome budrūs; mes snaudėme, ne paties Kristaus atėjimo fakto, bet laiko atžvilgiu. Mes atsidūrėme laukimo laikotarpyje; nežinojome, ‚kiek laiko‘ jis truks, ir šiuo atžvilgiu mes snaudėme. Kai kurie iš mūsų miegodami sakė: ‚Nenustatyk kito laiko!‘, todėl ir miegojome. Dabar problema yra mus pažadinti. Viešpatie, padėk, nes žmogaus pagalba yra tuščia. Kalbėk pats, Viešpatie. O kad ‚Tėvas‘ dabar ‚apreikštų‘ tą laiką.
GSAM 162Žinios vidurnaktis
GSAM 162.1„Kiek truks laukimo laikas? — Pusę metų. Iš kur žinote? — Nes mūsų Viešpats sako: ‚vidurnaktį‘, kai Jaunikis vėluodavo. Regėjimas buvo apie ‚2300 vakarų ir rytų‘, arba dienų. ‚Vakaras‘, arba naktis, sudaro pusę vienos iš tų pranašiškų dienų, taigi tai yra šeši mėnesiai. Tai ir yra visa laukimo laiko trukmė. Dabartinis galingas laiko šauksmas prasidėjo maždaug liepos viduryje ir plito labai greitai bei galingai, o jį lydi Dvasios apreiškimas, kokio aš niekada nemačiau, kai skambėjo šauksmas ‚1843‘. Dabar tai tiesiogine prasme reiškia: ‚Išeikite jo pasitikti‘. Matomas toks visiškas visko atsisakymas, kokio aš net nesvajojau pamatyti. Kai šis šauksmas užvaldo širdį, ūkininkai palieka savo ūkius kartu su derliumi. Girdimas stiprus verksmas su ašaromis ir visko pašventinimas Dievui, kokio aš niekada nemačiau. Šioje tiesoje jaučiamas pasitikėjimas, kokio ankstesniame šauksme nebuvo jaučiama tokiu pačiu laipsniu, ir joje glūdi verksminga arba širdį tirpdanti šlovė, kuri pranoksta visą supratimą, išskyrus tuos, kurie ją patyrė.
GSAM 162.2„Dėl šios dabartinės tiesos aš, malonės dėka, drįstu rizikuoti viskuo ir jaučiu, kad pasiduoti abejonėms dėl jos reikštų įžeisti Dievą ir užtraukti sau ‚greitą pražūtį‘. Esu įsitikinęs, kad dabar ‚kas stengsis išsaugoti savo gyvybę‘, ten, kur šis šauksmas buvo nuoširdžiai išsakytas, pasiduodamas mintims ‚o jei tai neįvyks‘ arba bijodamas pasitikėti šia tiesa, ‚tas praras savo gyvybę‘. Tam reikia tokio pat tikėjimo, kuris paskatino Abraomą paaukoti Izaoką, Nojų pastatyti arką, Lotą palikti Sodomą, Izraelio vaikus visą naktį stovėti laukdami išvykimo iš Egipto, Danielių įžengti į liūtų duobę, o tris hebrajus – į ugnies krosnį. Mes įsivaizdavome, kad pateksime į karalystę be tokio tikėjimo išbandymo, bet esu įsitikinęs, kad taip nebus. Ši paskutinė tiesa atneša tokį išbandymą, ir nė vienas jo nesiims, išskyrus tuos, kurie drįsta būti laikomi kvailiais, bepročiais ar kuo kitu, ką priešpotviniai sodomiečiai, drungna bažnyčia ar miegančios mergelės yra linkę jiems užkrauti. Dar kartą norėčiau sušukti: ‚Gelbėkis, kad išliktum gyvas!‘; ‚Nežiūrėk atgal!‘; ‚Prisimink Loto žmoną!‘“
GSAM 163Storrso plokščia uola
GSAM 163.11844 m. spalio 10 d. leidinyje Midnight Cry pasirodė šis Džordžo Storrso parašytas tekstas, pavadintas „Finalas“, tačiau adventistų vadinamas „Storrso plokščia uola“:—
GSAM 163.2„Kaip turėtume pasiruošti tai dienai? — Tikėkime Dievo tiesa ir drįskime ja remtis, remdamiesi tvirtu tikėjimu, kuris teikia šlovę Dievui. Turime turėti tokią pačią nuotaiką, kokią turėtume, jei žinotume, kad tą dieną mirsime, tą patį visišką atsidavimą Dievui ir mirtį pasauliui.
GSAM 163.3„Negaliu geriau paaiškinti, ką turiu omenyje, kaip tik įsivaizduodamas didelę plokščią uolą vandenyno viduryje. Šlovingas ir galingas princas pažadėjo, kad nustatytu laiku jis atsiųs nuostabų garlaivį, kuris visus ten esančius žmones, turinčius įrodymų, kad jie visiškai patikėjo jo žodžiu, nugabens į šlovingą šalį. Daugelis išdrįsta išplaukti į tą uolą. Kai kurie, saugiai pasiekę uolą, perkerta virvę, ir jų laivelis, kuriuo jie atplaukė, nutolsta nuo jų, o jie jo daugiau nebeseka, bet laukia garlaivio atvykimo. Jie neabejoja pažado teisingumu ir dėl jo rizikuoja viskuo. Kiti, atvykę ten, mano, kad pakanka vien to, jog jie yra ant uolos. Tačiau jie nori būti ‚išmintingi‘ ir neprisiimti per didelės rizikos.
GSAM 164.1„‚Tebūnie tau pagal tavo tikėjimą‘ – šie žodžiai nuskambėjo dar prieš garlaivio atvykimo laiką. Atėjo ta diena. Atsargieji, galbūt, ketina atrišti savo valtis ir leisti joms nuplaukti, jei pamatys artėjantį garlaivį. Jis pasirodo akiratyje; tačiau dabar jau per vėlu paleisti valtis nepastebėtiems; be to, tas pats atsargumas dabar liepia jiems neleisti valtims nuplaukti, kol nebus įsitikinę, kad nesuklydo dėl artėjančio laivo. Dabar jis priartėja taip arti, kad jie nebegali atrišti valčių nepastebėti.
GSAM 164.2„Garlaivis priplaukia prie uolos. ‚Koks įrodymas, kad jūs besąlygiškai pasitikėjote pažadu, jog garlaivis atplauks?‘ – ‚Mūsų valtys yra atrištos ir nutolusios nuo mūsų, todėl mes jokiu būdu negalėtume pasiekti kranto ir būtume žuvę, jei garlaivis nebūtų atplaukęs, nes tai uola, pro kurią niekada neplaukia joks kitas laivas.‘ ‚To pakanka‘, – sušunka garlaivio kapitonas; ‚lipkite į laivą; toks pasitikėjimas nebus nuviltas.‘
GSAM 164.3„Tie, kurie buvo pririšę savo valtis prie uolos, dabar susibūrė aplink ir stengiasi įlipti į garlaivį. Kapitonas klausia: ‚Ką reiškia tos valtys, kurias matau pririštas prie ten esančių uolų, arba kurių virvės buvo perkirstos tik tada, kai aš pasirodžiau akyse?‘ Jie atsako: ‚Manėme, kad elgsimės apdairiai, kad jei garlaivis neatplauktų, turėtume kuo grįžti į krantą.‘ ‚Taigi jūs pasirūpinote kūnu,‘ – sušuko kapitonas, – ‚ar ne? Ir taip suabejojote mano žodžiais? Tebūnie tau pagal tavo tikėjimą. Įrodymai kalba prieš jus. Jūs pasirūpinote, kaip grįžti, ir dabar turite skinti savo netikėjimo vaisius.‘ ‚Taigi jie negalėjo įeiti dėl netikėjimo.‘ O, kokia baisi nevilties būsena!
GSAM 164.4„Dabar perkirskite virves, broliai; tegul jūsų valtys nuplaukia iš akiračio; taip, skubėkite, kol dar neatsirado ‚Žmogaus Sūnaus ženklas‘. Tada bus per vėlu. Rizikuokite dabar ir rizikuokite viskuo. O, mano širdis skausmingai už jus sielojasi; nedelskite; stumkite tą valtį, arba esate prarasti; nes ‚kas stengsis išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras‘, taip sako Jėzus Kristus, mūsų Viešpats ir Teisėjas. Skubėkite, tad dar kartą jūsų maldauju, o, skubėkite! Paleiskite kiekvieną valtį, kuria dabar planuojate pabėgti į krantą, ‚jei jis neateis‘. Tas ‚jei‘ jus pražudys. Dabar tai paskutinis išbandymas ir pagunda. Elkitės taip, kaip mūsų Viešpats pasielgė su paskutine velnio pagunda – ‚Eik šalin, šėtonai‘, – tarė jis. Tada velnias jį paliko, ir ‚štai, angelai atėjo ir jam tarnavo‘. Taip bus ir su jumis, kai pasieksite šį triumfą.“
GSAM 165Vidurnakčio šauksmo greitas veikimas
GSAM 165.1Kalbant apie „vidurnakčio šauksmo“ žinios greitį, jėgą ir poveikį, teisingą vaizdą susidarome iš N. Southardo, laikraščio Midnight Cry, iš kurio anksčiau citavome, redaktoriaus žodžių. 1844 m. spalio 31 d. numeryje jis rašo:
GSAM 165.2„Iš pradžių konkrečiam laikui buvo plačiai priešinamasi; tačiau atrodė, kad jo skelbimą lydėjo nenugalima jėga, kuri visus parklupdė prieš save. Ji nusirito per šalį su tornado greičiu ir beveik vienu metu pasiekė širdis įvairiose ir tolimose vietose tokiu būdu, kurį galima paaiškinti tik darant prielaidą, kad joje buvo Dievas. Ji visur sukėlė giliausią širdies apmąstymą ir sielos nusižeminimą prieš Aukščiausiąjį Dangų. Ji sukėlė prisirišimų prie šio pasaulio dalykų atsisakymą, nesutarimų ir priešiškumų išgydymą, kaltės prisipažinimą, palūžimą prieš Dievą ir atgailaujančias, sudužusios širdies maldas Jam dėl atleidimo ir priėmimo. Niekada anksčiau mes nebuvome tokio nusižeminimo ir atgailos liudytojai. Kaip Dievas per Joelį įsakė, kad, artėjant didžiajai Dievo dienai, turi būti draskomos širdys, o ne drabužiai, ir turi vykti atsigręžimas į Viešpatį su pasninku, verksmais ir gedulu. Kaip Dievas buvo pažadėjęs per pranašą Zachariją, malonės ir maldavimo dvasia išsiliejo ant jo vaikų; jie žvelgė į Tą, kurį pervėrė, šalyje girdėjosi garsios raudos, kiekviena šeima atskirai, o jų žmonos – atskirai; ir tie, kurie laukė Viešpaties, nusižemino prieš jį.“
GSAM 166Žmonės, kuriuos sujaudino antgamtinė jėga
GSAM 166.1Dar kartą apie šį jaudinantį skelbimą jis sako:—
GSAM 166.2„Mums atrodė, kad tai buvo visiškai nepriklausoma nuo žmogiškosios veiklos, todėl negalėjome to laikyti niekuo kitu, kaip tik ‚vidurnakčio šauksmo‘ išsipildymu, po to, kai Jaunikis užtruko, o mergaitės snaudė ir miegojo, kai jos visos turėjo atsikelti ir paruošti savo žibintus. Ir atrodo, kad paskutinis darbas jau atliktas; nes niekada anksčiau atitinkamos Antrojo atėjimo grupės nebuvo taip gerai pasirengusios Viešpaties atėjimui.“
GSAM 166Atsisakymas žemiškų turtų
GSAM 166.3Įkvėpti jaudinančios Advento doktrinos skelbimo, daugelis atsikratė savo žemiškųjų turtų, skirdami savo lėšas viešųjų kalbėtojų darbui remti, spausdintų leidinių ir traktatų platinimui arba vargstančiųjų poreikiams tenkinti, taip pasauliui pateikdami geriausią savo nuoširdumo ir atsidavimo įrodymą; tuo tarpu tie, kurie laikėsi savo žemiškųjų turtų ir nedarė jokių ypatingų aukų šiam darbui, pasauliečių buvo laikomi tikrai netikinčiais tuo, ką išpažino. Pavyzdžiui, pateiksiu du atvejus – po vieną iš kiekvienos pusės.
GSAM 166Bulvių laukas
GSAM 166.4Pirmasis pavyzdys – tikintysis, gyvenęs Niujipsviče, N. H., vardu Hastingsas, kuris turėjo didelį lauką puikių bulvių, kurias paliko neiškastas. Jo kaimynai dėl to nerimavo ir atėjo pas jį, siūlydami nemokamai jas iškasti ir sudėti į rūsį, jei jis leistų, „nes“, – sakė jie, – „galbūt jums jų prireiks“. „Ne!“ – atsakė ponas Hastingsas, – „Aš leisiu, kad tas bulvių laukas skelbtų mano tikėjimą į greitą Viešpaties atėjimą.“
GSAM 167.1Tą rudenį, kaip galima sužinoti iš Claremont (N.H.) Eagle, New York True Sun ir įvairių kitų viešųjų laikraščių, bulvių derlius buvo beveik visiškai prarastas dėl „bulvių puvinio“. Kaip rašoma laikraštyje Sun: „Kiek skaudu sužinoti, kad visi šio vertingo maistinio augalo derliai buvo sunaikinti puvinio. Filadelfijos laikraščio korespondentas teigia, kad toje valstijoje bulvių derlius yra sugadintas. Vienintelis regionas, iš kurio beveik nesigirdi skundų, yra Meinas, tačiau net ir ten derlius neišvengė ligos.“
GSAM 167.2Kadangi ruduo buvo šiltas, o pono Hastingso bulvės buvo paliktos žemėje iki lapkričio, nė viena iš jų nesupuvo. Todėl jis turėjo gausias atsargas tiek sau, tiek savo nelaimingiems kaimynams, kurie praėjusį spalį taip rūpinosi jo gerove, o pavasarį buvo priversti pirkti iš jo sėklines bulves ir mielai sumokėjo už jas gerą kainą. Tai, kas, kaip jie manė, turėjo tapti didžiule nelaime p. Hastingsui, Dievas pavertė žemišku palaiminimu – ir ne tik jam, bet ir jo kaimynams.
GSAM 167Išsižadėjo savo tikėjimo
GSAM 167.3Antrasis atvejis įvyko ten, kur aš pats gyvenau. Tai buvo vieno bažnyčios nario, kuris susirinkimuose daug kalbėjo apie Viešpaties atėjimą 1844 m. rudenį, istorija. Jis buvo turtingas žmogus ir, be kita ko, turėjo daug kiaulių, kurios buvo tinkamo amžiaus, kad jas būtų galima išlaikyti iki pavasario turgaus. Mano dėdė, kuris nesidėjo esąs religingas ir užsiiminėjo gyvulių pirkimu bei pardavimu, nuėjo pas šį save adventistu vadinantį žmogų pirkti jo kiaulių, bet iš jo sužinojo, kad šis nenori jų parduoti, nes ketina jas laikyti iki kito pavasario kaip „toliau auginti skirtas kiaules“. Dėdė atėjo pas mano senelį, kuris buvo adventistas, ir pasakė: „Tas vyras netiki tuo, ką skelbia.“ „Kodėl?“ – paklausė senelis. „Nes“, – atsakė dėdė, – „jis sako, kad Viešpats ateis, o pasaulis šį rudenį pasieks pabaigą, bet nori laikyti savo kiaules iki kito pavasario. Jam nereikia su manimi kalbėti; jis netiki nė vienu žodžiu.“
GSAM 168Lėšos pasiūlytos per vėlai
GSAM 168.1Buvo žmonių, kurie laikėsi savo lėšų, visą laiką kovojo su įsitikinimu, kad turėtų jas panaudoti darbui skatinti, kol tapo per vėlu jas investuoti. Tokie atėjo pas tuos, kurie užsiiminėjo žinios spausdinimu, ašarodami ragino juos priimti jų pinigus, bet atsakymas buvo: „Jūs pavėlavote! Mes jau sumokėjome už visą spausdintą medžiagą, kurią galime išplatinti iki pabaigos. Mes išsinuomojome keletą mechaninių spaudos mašinų, kad jos veiktų dieną ir naktį; mums daugiau pinigų nereikia.“ Vienas liudytojas man pasakojo, kad matė, kaip vyrai ant Voice of Truth leidėjo stalo padėjo tūkstančius dolerių ir sielos skausmo apimti maldavo jį paimti ir panaudoti. Atsakymas buvo toks: „Jūs pavėlavote! Mums dabar jūsų pinigų nereikia! Mes jų negalime panaudoti!“ Tada jie paklausė: „Ar negalima jų atiduoti vargšams?“ Atsakymas buvo tas pats: „Mes jau pasirūpinome neatidėliotinais visų tų, kuriuos galime pasiekti, poreikiais.“ Sielvarto apimti vyrai pasiėmė savo pinigus, pareikšdami, kad Dievo nepasitenkinimas slegia juos dėl jų tikėjimo trūkumo ir godumo, kuris paskatino juos neduoti lėšų Dievo reikalui, kai jos buvo reikalingos ir būtų buvusios mielai panaudotos.
GSAM 168Paskirti globėjai
GSAM 168.2Tų, kurie paliko savo derlių nenuimtą ir savo parduotuves apleistas, kad išplatintų spausdintus leidinius arba kalbėtųsi ir melstųsi su žmonėmis eidami iš namų į namus, charakteris ir principai buvo nepriekaištingi. Žmonės neabejojo, kad tokie vyrai ir moterys tikėjo kiekvienu savo žodžiu, be to, juos lydėjo tokia galia, kad sąžiningos širdies žmonės negalėjo nei paneigti jų žodžių, nei jiems pasipriešinti. Tūkstančiai žmonių šiuo būdu buvo atvesti į tikėjimą tiesa ir ieškojo bei rado Dievo gailestingumą.
GSAM 169.1Tačiau besityčiojantys nusidėjėliai ir pasaulietiški tikintieji nusprendė, kad šis adventistinių leidinių platinimo darbas turi būti sustabdytas. Jie sakė, kad šie vyrai, kurie pasirinkdavo miestelį ar visą apskritį ir eidavo iš namų į namus skelbdami šią Advento doktriną, pamiršdami savo verslą ir šeimas, turi būti išprotėję, todėl jiems reikia paskirti globėjus. Tariami tikinčiųjų proto sutrikimo požymiai (kurie iš tikrųjų buvo paprasčiausias darbas dėl artimųjų išgelbėjimo, be jokių įrodymų, kad šeimos kentėtų dėl to, kad jie paliko savo verslą) nebuvo pakankamas beprotybės įrodymas; todėl globa buvo paskirta tik nedaugeliui asmenų. Sprendžiant iš to, su kokiu lengvumu šių dienų priešininkai kalba apie šį faktą, galima būtų manyti, kad tokių atvejų buvo daug; tačiau per visą savo, kaip adventistų pastoriaus, tarnystę, trukusią daugiau nei penkiasdešimt šešerius metus, susidūriau tik su dviem atvejais, kai „mileritai“ buvo paskirti globėjams. Trumpas šių atvejų aprašymas čia tikriausiai nebus nereikalingas.
GSAM 169Jo paties globėjas
GSAM 169.2Pirmasis atvejis įvyko Niujorko valstijoje, mažiau nei trisdešimt mylių nuo vietos, kur gyvenau. Advento doktriną priėmė vyras, kurio turtas buvo vertas apie 100 000 dolerių. Jis apie pusę šios sumos atidavė savo žmonai ir vaikams, kurie nepriklausė tai pačiai tikėjimo bendruomenei. Likusią dalį jis laikė savo nuosavybe, kurią galėjo naudoti kaip manė esant tinkama; ir kadangi dalis šių lėšų buvo skirta adventistų reikalams, jo vaikai pareiškė prieštaravimus ir pasitarė su teisėju, prašydami paskirti globėją jų tėvui. Teisėjas jiems paaiškinęs globėjo pareigas ir įgaliojimus tvarkant turtą, paprašė jų pasiūlyti, ką jie norėtų, kad jis paskirtų. Kurį laiką pasitarę, jie nusprendė, kad nežino nė vieno žmogaus, kuriam drįstų patikėti turtą, ir pranešė teisėjui, kad savo tėvą pasirinko jo pačio globėju. Teisėjas kreipėsi į vyrą ir tarė: „Pone _____, jūsų vaikai pasirinko jus kaip tinkamą asmenį tvarkyti jūsų paties turtą. Jūsų reikalai lieka tokie patys, kaip ir prieš tai, kai buvote atvestas į teismą.“3
GSAM 170Juokinga situacija
GSAM 170.1Kitas atvejis buvo susijęs su Stockbridge’u Howlandu iš Topshamo, Me. Jis buvo vienas iš geriausių mechanikų visoje toje šalies dalyje, meistras malūnų ir tiltų statybos srityje. Šio „vidurnakčio šauksmo“ judėjimo metu ponas Howlandas apjojo keletą savivaldybių, iš namų į namus dalindamas Advento laikraščius ir brošiūras, labai erzindamas priešininkus ir pašaipūnus, kurie skundėsi, kad dalindamas šias brošiūras jis apleido savo verslą. Taigi jie nedelsdami pasirūpino globėju, kuriam teko daugiau darbo, nei jis tikėjosi, nes p. Howlandas jam siuntė visus mokesčių rinkėjus ir, tiesą sakant, kiekvieną, kuris atėjo su sąskaitomis, kurias reikėjo apmokėti; „nes“, – sakė jis, – „aš nesu laikomas kompetentingu tvarkyti jokių reikalų“. Netrukus po to apskritis norėjo pastatyti tiltą per Kennebec upę – tiltą, kuris atlaikytų siautulingų vandenų srautą ir plūduriuojantį ledą pavasario potvynių metu. Apskrities komisarai ir miestelio tarybos nariai nusprendė, kad Stockbridge’as Howlandas yra tinkamiausias žmogus šiam darbui. Kai jie atėjo su techninėmis specifikacijomis ir sutartimi, kad jis pastatytų tiltą, jis ironiškai tarė: „Ponai, jums teks kreiptis į mano globėją. Juk žinote, kad manęs nelaiko kompetentingu tvarkyti savo reikalus, o jūs ateinate pas mane, kad pastatyčiau tiltą!“ Situacija buvo šiek tiek pernelyg absurdiška protingiems žmonėms, ir globos santykiai staiga baigėsi. Pakanka pasakyti, kad jo persekiotojai vėliau nuoširdžiausiai atsiprašė už neteisingą ir nepagrįstą elgesį, kurio buvo ėmęsi.